Žurnalo istorija
1910 m. vasario 19 d. Leuvene (Belgija) įsteigta Lietuvių katalikų studentų sąjungos Valdyba atspindėjo naujai kilusį lietuvių katalikų šviesuomenės sąjūdį už ištikimybę Dievui, tautai ir krikščioniškai kultūrai. Naujas judėjimas siekė sujungti gimnazijų moksleivius ir universitetų studentus bei aukštuosius mokslus jau baigusius lietuvius katalikus į organizaciją, kuriai parinktas šūkis: „Visa atnaujinti Kristuje“.
Jau tų metų rudenį Kaune pasirodė ranka rašytas laikraštis „Ateitis“. Pasiryžta išleisti ir spausdintą žurnalą, kuris gvildentų mokslus einančiai lietuvių jaunuomenei aktualius – religijos, tautiškumo ir kultūros klausimus. Šis tikslas buvo pasiektas 1911 m. vasario mėnesį, kai pasirodė pirmoji „Ateitis“. Tai dar buvo priedas prie prelato Aleksandro Dambrausko-Jakšto kas mėnesį leisto literatūros, mokslo ir politikos žurnalo „Draugija“ (1907–1914). Tad pirmoji „Ateitis“ išėjo kartu su 50-uoju „Draugijos“ numeriu, o jau 1913 m. pradėjo eiti kaip savarankiškas žurnalas.
Pirmuoju „Ateities“ redaktoriumi tapo Pranas Dovydaitis, vienas naujojo judėjimo steigėjų. Straipsniu „Trys pamatiniai klausimai“ pirmajame „Ateities“ numeryje jis klausė: kuo mes save vadiname ir kodėl? Ką mes matome aplink save? Kokius mūsų priedermės, siekiai ir keliai prie jų? Po Prano Dovydaičio straipsniu padėtas parašas „Ateitininkai“ tuoj prigijo ir greitai tapo žinomas lietuvių inteligentijoje. Nuo „Ateities“ žurnalo pavadinimo kilo ir ateitininkų organizacijos vardas. Mokslas, literatūra, menas, muzika, teatras – tai sritys, kuriose patys ateitininkai ypač stengėsi reikštis. „Ateitis“ buvo tas šaltinis, iš kurio tryško jaunos kūrybinės pajėgos ir kurio aplinkoje brendo nauji kūrybos talentai.
Pačioje žurnalo leidimo pradžioje (1911–1913) Lietuva dar buvo okupuota carinės Rusijos ir siekė politinės autonomijos. Tačiau plečiantis lietuviškai spaudai, tarpukario metais „Ateities “žurnalas įgijo vis daugiau reikšmės, jame vyko intensyvus kultūrinis gyvenimas, savo straipsnius skelbė pradedantys ir jau žinomi to meto autoriai. Ypač svarbi tuo metu tapo ateitininkus būrusi Šatrijos draugija, kuriai pradžią davė V. Mykolaitis – Putinas. Draugijai priklausė daugelis dabar jau klasikais tapusių lietuvių literatūros autorių: Juozas Grušas, Salomėja Nėris, Antanas Vaičiulaitis, Antanas Maceina, Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, Bronius Krivickas, Juozas Girnius, Vytautas Mačernis, Juozas Keliuotis, Alfonsas Nyka-Niliūnas ir kt.
Vėliau, sovietams okupavus Lietuvą ir prasidėjus trėmimams, didelė dalis lietuvių šviesuomenės pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių – į Vokietiją (DP stovyklos), vėliau išsibarstė po visą pasaulį – JAV, Kanadą, Australiją ir kitur. Tad žurnalas „Ateitis“ iš pradžių buvo pradėtas leisti Čikagoje, po to – Brukline. Žurnalo leidėjai visomis išgalėmis stengėsi, kad emigravę lietuviai nenutautėtų, nepamirštų lietuviškų papročių bei tradicijų, kuo dažniau kalbėtų ir skaitytų gimtąją kalba. Ateitininkai ragino lietuvius kovoti už Lietuvos laisvę, žadino tautinę savimonę, skatino krikščionišką tikėjimą, kuris stiprina dvasią, neleisdamas užmiršti dviejų, tuo laikotarpiu pagrindinių, lietuviui „Ateityje“ keltų klausimų: „Kuo aš turiu būti?“ ir „Ką aš turiu daryti?“.Nuo 1997 m. Ateitininkų federacijos (AF) centras persikelia iš Čikagos į Lietuvą. Taigi 9-taisiais nepriklausomybės metais žurnalas „Ateitis“ ir vėl pradedamas leisti Lietuvoje. Šiuo metu žurnalas leidžiamas 4 kartus per metus, 500 egz. tiražu. Platinamas katalikiškuose knygynuose ir prenumeruojamas Lietuvoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje.
