Žurnalistas Colm Flynn: žmonės nori viltingų, įkvepiančių istorijų

Kai soc. tinkluose Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongreso pradžioje dalijausi, kad laukia ypatingų susitikimų savaitė, nenumaniau, kad vienas iš jų bus su vienos didžiausių katalikiškos žiniasklaidos organizacijų pasaulyje – EWTN žurnalistu Colmu Flynnu. Su Colmu atsisėdome pagrindinės renginio scenos užkulisiuose, nutilus ryto programos garsams, tarp tiesioginių transliacijų, reportažų rengimo ir kitų darbų. Airis, užaugęs katalikiškoje šeimoje (dėdė – kunigas, teta – vienuolė), nuo vaikystės svajojęs, kad bus žurnalistas, šiuo metu kuria turinį Airijos nacionaliniam transliuotojui, BBC, EWTN, kitoms žiniasklaidos priemonėms. Colmas keliauja po visą pasaulį, pasakodamas apie ypatingus žmones ir jų istorijas. Popiežiaus Pranciškaus pontifikato metu jis nušvietė jo apaštalinius vizitus iš įvykio vietos, o šio birželio pradžioje nuo Išganytojo kalvos Vilniuje garsiai pasauliui kalbėjo apie Lietuvą, Bažnyčią, Dievo gailestingumą skirtingose gyvenimo realybėse.

Kokie tavo įspūdžiai iš Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongreso? 

Maniau, kad jis bus visai kitoks – mažesnis, ne toks profesionalus. Labai nustebino tiek renginio dydis, tiek šalių, iš kurių atvyko dalyviai, gausa. Lietuviai, o ypač čia esanti Bažnyčia, puikiai pasirūpino, kad viskas atrodytų labai profesionaliai.

Aukšto lygio pranešėjai – kiekvienas jų tikrai turi ką papasakoti kongreso tema – vieni žvelgia į Dievo gailestingumą iš teologinės perspektyvos, kiti pasakoja, kaip tai palietė jų pačių gyvenimus. Renginio metu kartais pagalvodavau: „Bus ilga diena, daug pranešimų…“ Visgi, viskas buvo taip įdomu, kiekvienas pranešimas kiek kitoks nei ankstesnis, o jų visuma atskleidžia skirtingų požiūrių įvairovę visame pasaulyje. Tai nuostabu. Lietuviai taip pat buvo labai malonūs, netgi sutikau naujų draugų. 

O kaip tu pats šiame kongrese patyrei gailestingumą? 

Didžiausia gailestingumo patirtis šioje kelionėje – malda. Paprastai aš labai daug kalbu telefonu, tenka skambinti, kai einu iš vienos vietos į kitą, tartis dėl interviu, bendrauti su kolegomis. Taip atsitiko, kad atvykus į Lietuvą nustojo veikti ryšys, galėjau prisijungti tik prie Wi-Fi. Vietoj to, kad vaikščiodamas po Vilnių nuolat kalbėčiau telefonu, gavau progą tyrinėti miestą, pamatyti, ką praleisčiau pro akis, išgirsti, ko negirdėčiau. Eidamas ėmiau melstis, prašyti Dievo gailestingumo savo gyvenime, kad man padėtų jį atpažinti savo klaidose, netinkamuose poelgiuose, kai būnu nekantrus, greitai susierzinu arba tiesiog galvoju tik apie save. Taip bevaikščiodamas užsukau į Dievo Gailestingumo šventovę. Nežinojau, kur ji yra, netyčia praėjau pro šalį antrą vakarą Vilniuje, kai ieškojau gražios kavinės. Įėjau vidun ir ilgai meldžiausi. Net ir būdami katalikai, net ir dirbdami katalikiškoje žiniasklaidoje, kartais įnikę į telefoną praleidžiame tokius svarbius dalykus. Daugiau maldos – tai yra gailestingumas, kurį čia atradau ir gavau. Tai padeda šiek tiek „perkalibruoti“ savo gyvenimą. Kai turi laiko sulėtinti tempą ir tiek daug girdi apie Dievo gailestingumą, pagalvoji: „O kur man reikia Jo gailestingumo, kur turiu sutelkti savo dėmesį? Būtent tai padėjo pripažinti kai kurias savo gyvenimo klaidas…“

Dirbi įvairiose žiniasklaidos priemonėse, tačiau daugiausiai – katalikiškoje – EWTN. Kodėl pasirinkai būtent katalikišką mediją? Juk dažnam karjeros viršūnė atrodytų BBC, CNN ar pan.?

Tam tikra prasme jie pasirinko mane. Galiausiai 6 metus teko dirbti Vatikane. Pirmasis mano darbas buvo vietinėje radijo stotyje Eniso mieste (Vakarų Airijoje). Man tebuvo 16 metų, vis dar mokiausi vidurinėje mokykloje, tačiau labai norėjau dirbti radijuje. Radijas ar televizija domina daugybę žmonių, atrodo kaip labai patrauklus darbas – daug uždirbi, keliauji, esi žinomas. Aš vis klausinėjau, prašiau, netgi maldavau, kad mane priimtų į tą radijo stotį. Galiausiai jie pakvietė vienai savaitei atlikti praktiką, kurios metu ruoščiau arbatą ir stebėčiau, kaip jie dirba. Supratau, kad negalėsiu būti eteryje, tačiau antrąją mano praktikos dieną mirė popiežius Jonas Paulius II. Tai buvo svarbi naujiena visame pasaulyje ir ypač Airijoje, nes 1979 m. popiežius lankėsi šalyje, čia gyvenantys žmonės jį labai vertino. Taigi buvo stengiamasi parengti kuo daugiau interviu, kurie būtų transliuojami per radiją. Aš pasakiau: „Ei, paimsiu tokį mikrofoną, kokį laikote jūs, išeisiu į gatvę ir paklausiu žmonių, ką jie galvoja apie Jono Pauliaus II mirtį.“ Nuėjau į klarisių vienuolyną, paklausinėjau vienuolių, grįžau ir viską sumontavau savo nešiojamame kompiuteryje. Pirmą kartą mano balsas skambėjo radijo eteryje. Taigi, tai buvo religinė tema. Bet mintyse galvojau: „Aš noriu vesti pramoginę laidą, noriu dirbti naujienų skyriuje“. Visgi po to teko daryti kitą reportažą religine tema, vėliau dar vieną. Pastebėjau, kad man tai sekasi, kad atrandu istorijas, kurias verta papasakoti, bet daugelis transliuotojų jas ignoruoja, nenori apie jas pranešti arba yra nusistatę prieš Bažnyčią. 

Vėliau iš savo vietinės stoties „Clare FM“ perėjau į RTÉ. Tai – didžiausias Airijos visuomeninis transliuotojas. Jame dirbau ir radijuje, ir televizijoje. Čia pastebėjau, kad žmonės ne tik nėra suinteresuoti pasakoti istorijas, susijusias su Katalikų Bažnyčia, bet nenori to daryti, nes yra prieš ją nusistatę. Man tai nepatiko. Prisimenu, kai pasiūliau idėją parengti reportažą apie nuostabią airių vienuolę, dirbančią Pietų Afrikoje, prodiuseris man pasakė: „Colmai, tai WBD“. Tai reiškia „vertinga, bet nuobodu“ (angl. „Worthy but dull“). O aš pagalvojau: „Ne, tai nėra nuobodu. Tai šviesu. Tai graži istorija.“ Ieškodamas vietos, kurioje būtų galima pasidalinti tomis istorijomis, išgirdau apie EWTN. Nusiuntęs savo kurtą dokumentiką, greitu metu pradėjau vis daugiau dirbti su jais, vėliau ir su BBC. Manau, svarbiausia – kurti gerus reportažus ir tai daryti sąžiningai, dorai. Nesvarbu, ar tai pasaulietiniai reportažai, ar susiję su tikėjimu. Aš stengiuosi atliepti abi šias kryptis, daugelį mano istorijų būtų galima rodyti bet kuriame televizijos kanale visame pasaulyje. 

Lietuvoje krikščioniška žiniasklaida išlieka gan silpna. Mažesnės katalikiškos žiniasklaidos priemonės yra ties užsidarymo riba. Kaip manai, kur labiausiai reikėtų padirbėti katalikiškai žiniasklaidai?

Manau, katalikiškai medijai televizijoje reikėtų sutelkti daugiau dėmesio į istorijų pasakojimą. Televizijos pasaulyje sakoma: turinys – karalius, o platforma – karalienė. Svarbiausia – pasakojimas, kurį turime pritaikyti skirtingoms platformoms. Jei norite pasiekti jaunąją kartą, tai darote per soc. tinklus, o vyresniąją kartą per televiziją. Katalikiškoje žiniasklaidoje mes jau turime turinį ir mums nereikia keisti žinios. Bet, manau, mums kartais reikėtų pakeisti metodą. 

Vienas iš puikių kongreso pranešėjų buvo Johnas Pridmore’as – buvęs gangsteris iš Londono Vest Endo. Jis kalbėjo apie savo atsivertimą. Kai dariau interviu su juo, galėjau pradėti nuo klausimo apie maldą, gailestingumą. Ir nors žinau, kad dirbu katalikiškoje žiniasklaidos priemonėje, stengiuosi pasiekti ir tuos žmones, kurie yra katalikai, bet nelanko Mišių, abejoja, ar išvis tiki. Tai žmonės, kuriems mes taip pat norime transliuoti žinią. Taigi, užuot pradėjęs nuo religinio kampo, ieškau įtraukiančios istorijos: „Tu užaugai labai pavojingame Londono rajone, o tavo tėvai tave net mušdavo, ar ne?“ J. Pridmore’as atsakė: „Taip, Colmai. Žinai, kai man buvo 12 metų, pamenu, kad mano tėtis mane taip smarkiai mušė, kad aš nukritau ant žemės. Tada trenkiau jam atgal ir turėjau sėsti į kalėjimą.“ Dabar visa auditorija klausosi. Nesvarbu, ar jie yra ar nėra katalikai. Vėliau jau pokalbį tęsiame apie sėkmingą, tačiau laimės neatnešusį gangsterio gyvenimą, tikėjimo atradimą. Auditorija supranta istoriją ir galvoja: „Oho, jis buvo tiesiog normalus vyras, dirbo normalų darbą, darė klaidų, turėjo problemų su teisėsauga ar dar kažkuo… Ir tada… jis meldėsi Jėzui. Štai ką reiškia melstis Jėzui.“ Tokio pokalbio pabaigoje jau gali klausti ir apie maldą, ir šventuosius, ir gailestingumą. Žiūrovai tam jau yra pasirengę. 

Kartą BBC kanalui kalbinau Andrea Bocelli. Jis žinomas dainininkas, visi jį myli – tiek įvairių tikėjimų žmonės, tiek netikintys. Kalbėjomės apie jo muziką, karjerą, „Grammy“ apdovanojimus, pasirodymus „Oskarų“ apdovanojimų ceremonijoje, Olimpinėse žaidynėse, o tada – apie jo aklumą, kaip jis 12 metų apako. Pačioje pabaigoje paklausiau: „Andrea, kuo tu visa tai paaiškini, kas tai?“ Jis pradėjo kalbėti apie Dievą, Jėzų, Eucharistiją… Viskas vyko labai natūraliai. Tas netikėtumo elementas yra maloni staigmena žmonėms. Aš žinau, kad daug daugiau žmonių šią žinią išgirs, jei ji bus pabaigoje, o ne pradžioje, nes žmonės sakytų: „Tai bus kažkoks keistas religinis pasakojimas. Dievo gailestingumas. Ką tai reiškia? Perjunk kitą kanalą. Tai ne man“.

Kalbiesi su daugybe žinomų žmonių. Kuris interviu tau įsiminė labiausiai?

Tokių pokalbių yra daugybė, kai kurie žmonės palieka labai didelį įspūdį. Pavyzdžiui, neseniai kalbinau Motiną Agnes Mary Donova, vieną iš „Gyvybės seserų“ (angl. Sisters of Life) kongregacijos steigėjų Niujorke. Ji pasakojo apie savo sėkmingą akademinę karjerą: Kolumbijos universiteto Manhatane klinikinės psichologijos profesorė, kuri kilo karjeros laiptais fakultete, gavo gerą atlyginimą, turėjo namą Manhatane, ketino įsigyti dar vieną šiaurinėje Niujorko dalyje. Ir ji viso to atsisakė, kad taptų vienuole, visuomenės akimis ji dabar – paprasta, nuolanki, nuolat besimeldžianti sesuo. Bet iš tiesų ji tokia nepaprasta – protinga, sumani, per tuos 30 m. kartu su seserimis išgelbėjusi daug žmonių, vaikų, kurie nebūtų gimę… 

Kol kas labiausiai įsiminęs susitikimas buvo su afroamerikiete moterimi Melissa Freeman, kuriai tuo metu buvo 96 metai, rengiau apie ją reportažą Niujorke. Melissa buvo gydytoja, stipraus tikėjimo krikščionė. Pokalbis vyko „Black Lives Matter“ judėjimo laikotarpiu, kai visur vyko protestai, nors reportažo tikslas nebuvo susijęs su tuo, tačiau ji buvo tikra „Black Lives Matter“ atstovė, nes jos senelis iki 12 metų buvo vergas. Galima būtų galvoti, kad jos širdyje turėtų būti daug neapykantos, nes ji matė, ką vergovė padarė jos šeimai. Tačiau ji buvo tokia gera, tokia švelni, tokia Dievą mylinti… Ji dirbo gydytoja šiaurės Niujorke iki pat savo mirties, 98 metų. Ir svarstydamas apie ją kaip apie heroję, tikrą feministę, jei taip galima pasakyti, kuri nevaikščiojo Niujorko gatvėmis, nedegino daiktų, neprotestavo, aš paklausiau: „Ką pagalvotų jūsų senelis, kuris buvo vergas, sužinojęs, kad jo anūkė bus gydytoja?“ Ji atsakė: „Jis nebūtų tuo patikėjęs. Tai visiškai neįmanoma“. Dar pridūrė: „Net moteriai… o juodaodei moteriai tapti gydytoja buvo neįmanoma. Bet aš tai padariau su Dievo pagalba“. Atrodė, kad kalbu su žmogumi, kuris iš tiesų buvo istorijos dalis, kupinas malonės ir išminties. Ji mirė prieš dvejus metus. Buvau be galo dėkingas dar spėjęs prieš jos mirtį su ja pasikalbėti. Ji nebuvo žinoma, neturėjo daug turto, sekėjų socialiniuose tinkluose – visų tų dalykų, kurie, kaip sakome šiandien, daro žmogų svarbų. O ji, ko gero, buvo svarbiausias man sutiktas žmogus, įdomiausia pašnekovė.

Kaip žurnalistas kartu su popiežiumi Pranciškumi keliaudavai į skirtingas šalis. Kaip tai atrodė? Kuri kelionė tave labiausiai palietė?

Stipriausia patirtis buvo lankytis Irake. Anksčiau nė vienas popiežius ten nebuvo nuvykęs – pavojinga dėl ISIS ir krikščionių persekiojimo. Popiežius Jonas Paulius II bandė ten nuvykti 1999 m. ar 2000 m., bet tai buvo pernelyg nesaugu. Mano pirmomis darbo Vatikane dienomis popiežius Pranciškus pasakė, kad ten vyks. Buvau naujokas šiame darbe. Tiesą sakant, mažai ką žinojau apie Vatikaną – tik tiek, kiek visi kiti. Ir iškart gaunu neperšaunamą liemenę sau, operatoriui ir po kelių savaičių kaip žurnalistas išskrendu į Iraką. 

Iki tol nebuvau buvęs Artimuosiuose Rytuose, nebuvau rengęs pokalbių su musulmonais ar arabais. Ir staiga, sėdžiu lėktuve, besileidžiančiame Bagdade, stoviu priešais žmones, dėvinčius hidžabą, musulmonus ir pirmą kartą turiu galimybę paimti iš jų interviu. Daugybė problemų ten esama. Sužinojau apie skausmą, kančias, kurias patyrė paprasti žmonės, ypač krikščionys. 

Ši patirtis praplėtė mano supratimą. Žiūri į žmogų, ir jis atrodo kitoks… Kitas pasaulis, išvaizda, kitoks gyvenimo būdas. Bet ir jis turi šeimą, brolius, seseris, motiną, tėvą. Stengiasi sumokėti sąskaitas, nori gyventi taikoje, harmonijoje. Žinai, prieš keliaudamas, susitikdamas šiek tiek bijojau – ką šie žmonės man pasakys ar padarys? O jie elgėsi su manimi pagarbiai, buvo malonūs… Tada supratau, kad pasaulyje daugelis žmonių nori to paties – gyventi ten, kur juos myli, kur jie patys gali mylėti. Buvo nepaprasta ir iš arti pamatyti popiežiaus Pranciškaus vizitą, poveikį, kurį jis gali turėti tautai. Dėl popiežiaus gali sustoti visa šalis – net tokia musulmoniška kaip Irakas. Keliai uždaromi, viskas sustoja, visa tai rodoma per televiziją. Dėl saugumo ore tvyro įtampa. Anksčiau susidurdavau tik su blogosiomis šių kultūrų pusėmis, o gerųjų iki tol neturėjau galimybės pamatyti. 

Ką tau reiškia kartu su popiežiumi keliauti į šiuos vizitus? Ar turi galimybę su juo pasikalbėti, užduoti klausimų, užmegzti ryšį?

Laimė popiežiui, kad per šias keliones jam tenka su manimi pasikalbėti. Argi tai ne puiku? Jam pasisekė, ar ne? (kalbintoja juokiasi) Ačiū, džiaugiuosi, kad tau juokinga. Keliauti su popiežiumi tikrai nuostabi patirtis. Kai skrendame lėktuvu sugrįžtant, jis skiria laiko pasikalbėti atskirai su kiekvienu žurnalistu, tai – neoficialus pokalbis, jis nėra įrašomas, teturi minutę ar dvi. Tai tikrai yra garbė. 

Įdomu stebėti popiežių vizito metu. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Irake, būti šalia jo buvo labai sunku dėl policijos gausos. Kai vykau į vietas, kur nėra daug katalikų ir nebuvo didelių minių, pavyzdžiui, Mongoliją ar Papua ir Naująją Gvinėją, galėjau stovėti prie turėklų ir praeinančiam pro šalį popiežiui pasakyti: „Šventasis Tėve, sveiki!“ Jis pastebėdavo, galbūt atpažindavo. Man buvo malonu jam tokiu veiksmu parodyti, kad mes čia: drauge skrendame, dalyvaujame, viską transliuojame pasauliui. Man visada šis veiksmas atrodė gražus. 

Lyg jam pasakytum: „Mes esame tavo komandoje“.

Būtent! Esame 100 procentu tavo komandoje, kur tik bevyktum, keliaujame netgi į pavojingas vietas. Ne visos katalikiškos žiniasklaidos priemonės vyktų į Įraką ar Pietų Sudaną, į kurį taip pat vyko popiežius. Pietų Sudanas yra viena pavojingiausių pasaulio šalių. EWTN ne tik apie tai praneša, bet ir pati vyksta. Ji siunčia tokius žmones kaip aš, taip pat ir televizijos komandą. Mes ten būname dar prieš atvykstant popiežiui ir tuo metu neturime jokios didelės apsaugos. Jei ten keliauja popiežius, turime ir mes – išsiaiškinti, kodėl jis ten vyksta, susitikti su paprastais žmonėmis, papasakoti jų istorijas. Manau, tai yra ypač gražus EWTN bruožas. Jie ne tik kalba, bet ir veikia.

Keletą kartų tau teko būti ir Afrikoje.

Taip, buvau Ganoje, Angoloje, Alžyre, Kenijoje, Ugandoje.

Kaip apibūdintum Katalikų Bažnyčią ten?

Katalikų Bažnyčia Afrikoje yra nuostabi, nes jie visada juokiasi. Kongreso metu kalbėjausi su vyskupu iš Nigerijos. Bandžiau jam imituoti afrikietišką akcentą, o jis tiesiog juokėsi, spaudė ranką, plojo į mano delną. Jis man sako: „Tu toks juokingas“. Aš jam atsakiau: „Ne, tai jūs juokingas“. Jis paklausė: „Ką veikia žurnalistas?“ Aš atsakiau: „Labai daug ką. O ką veikia vyskupas?“ Jis nenustojo juoktis. Myliu Afriką.

Skirtingose Afrikos šalyse kyla specifinių problemų, susijusių su Bažnyčia, šeima (pavyzdžiui, poligamija). Bet su įvairiais iššūkiais susiduriame ir Bažnyčioje Airijoje ar čia, Lietuvoje. Airijoje vidutinis kunigų amžius 73 metai. Sena kariuomenė. O Afrikoje yra kita problema: esama per daug jaunų kunigų ir per mažai vyresnių, kurie juos lydėtų. 

Kaskart, kai atvykstu į šį žemyną, žaviuosi žmonių laisvumu. Mes vakaruose naudojamės skaitmeninėmis technologijomis, stebime soc. tinklus, tarsi gyvename per filtrus, šiek tiek nenatūraliai. Afrikoje jie to neturi. Neturi ir kompleksų, jaučiasi laisvai. Sutikau žmonių, kurie prieina, klausia, ką veikiu, ar galėčiau juos nufilmuoti, jie gali man pašokti. Stengiuosi tokį pasitikėjimą, kokį turi jie, parsivežti su savimi ir į namus.

Grįžkime į Lietuvą. Žinau, kad savaitę prieš Pasaulinį Apaštalinį Gailestingumo kongresą keliavote po Baltijos šalis, rinkote medžiagą dokumentiniam filmui apie Katalikų Bažnyčią Baltijos šalyse. Papasakok plačiau.

Dalis mano darbo EWTN – keliauti po visą pasaulį ir kurti dokumentinius filmus apie katalikų tikėjimą skirtingose šalyse. Esame labai užsiėmę, tad, pavyzdžiui, JAV žmonės žino tik apie Bažnyčią savo šalyje ir taip pat nemažai girdi apie Bažnyčią Afrikoje. O kokia yra Katalikų Bažnyčia Belgijoje? Kitur? Jie nežino. Neturi nė menkiausio supratimo. Aš taip pat. Štai kodėl esu lankęsis tokiose šalyse kaip Mongolija, Papua ir Naujoji Gvinėja, Singapūras ar Uganda. Tai, ką darome, panašiau į momentinę nuotrauką – kas yra vyskupas, kardinolai, ar Bažnyčia auga ar mažėja, su kokiais susiduriama iššūkiais, ką gražaus, unikalaus apie Bažnyčią galima čia atrasti. 

Kai jau žinojau, kad vykstu čia, į Gailestingumo kongresą, mano vadovas pasakė: „Colmai, padarykime dokumentiką apie tikėjimą Baltijos šalyse. Nuvyk į Estiją, Latviją, Lietuvą, išsiaiškink, koks ten tikėjimas, kuo jis skiriasi kiekvienoje šių šalių. Žmonės mano, kad visos šios šalys arti viena kitos, jos daug kuo panašios, tad, matyt, ir tikėjimas tas pats. Tačiau mes atpažinome, kad Lietuvoje 75 proc. populiacijos yra katalikai, akivaizdi katalikiška tapatybė, kultūra. Kaimyninėje Latvijoje – liuteronų, ortodoksų ir katalikų mišinys, visuomenė sekuliaresnė. Galiausiai Estijoje – daug bažnyčių, bet katalikų labai mažai. Ji vadinama mažiausiai religinga šalimi Europoje. Tą mes atradome ir papasakojome. Bet keliaujant tas požiūris keičiasi. Taip, Estija mažiausiai religinga šalis, bet mums sako: „Palaukite, Estijoje, vis daugiau žmonių ateina į Mišias, padaugėjo uoliai praktikuojančių tikinčiųjų, žmonės vėl domisi tikėjimu, kažkas šioje kultūroje vyksta.“ Tuo tarpu Lietuvoje tik 10-15 proc. iš minėtų 75 yra praktikuojantys katalikai. Kita dalis ateina į Mišias tik per Kalėdas ir Velykas. Ji nėra tokia katalikiška, kaip žmonės mano, tačiau ir vėl pradedama labiau domėtis tikėjimu. Įdomu sužinoti apie istoriją, sovietinę okupaciją, reformaciją, kaip Bažnyčia stengiasi pritraukti daugiau jaunimo.

Ką dar naujo sužinojai apie Katalikų Bažnyčią Lietuvoje? 

Man labai patiko susitikimas su arkivyskupu Gintaru Grušu, nes jis yra kilęs iš JAV, jo tėvai pabėgo iš Sovietų Sąjungos, o tada jis pats įsitraukė į kovą už Lietuvos nepriklausomybę. Nežinojau, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje taip aktyviai padėjo žmonėms kovoti už laisvę. Tai daro įspūdį, ir mane, kaip kataliką, verčia didžiuotis, nes kartais žmonės sako: „Katalikų Bažnyčia galėjo čia ar ten ar bet kokioje kitoje situacijoje padaryti daugiau.“ Džiaugiuosi, kad Lietuvoje Katalikų Bažnyčia stovėjo teisingoje istorijos pusėje.

Bažnyčia kalba apie įvairias visuomenę ir žmogų ištikusias problemas – nuo žmonių vienišumo, homoseksualumo iki dirbtinio intelekto ir kitų temų. Kokiems klausimams katalikiška medija turėtų skirti daugiau dėmesio? 

Sakyčiau, tiek aš, tiek apskritai EWTN apimame visas temas. Jei pažvelgtume į pastaruosius trejus metus, teko vykti į Afriką ir kalbėtis poligamijos klausimais – ką daryti, kai vyras, turintis tris, keturias, penkias žmonas nori tapti kataliku; ką tokiu atveju daro Bažnyčia. Negali atmesti jų tikėjimo, jie pakrikštijami, tačiau juk vyras negali išmesti savo moterų tiesiog į gatvę. Apie tai daugiau sužinojęs, Australijoje rašiau apie aborigenus, kurie nori tapti krikščionimis, katalikais, tačiau taip pat išlaikyti ir kai kuriuos aborigenų laikų ritualus. Vedamos didelės diskusijos su Sidnėjaus vyskupu. Labai įdomu panašiomis temomis buvo kalbėtis ir Artimuosiuose Rytuose – apie  santykį tarp islamo ir krikščionybės, o taip pat apie krikščionių persekiojimus. Rengiau medžiagą ir apie dirbtinio intelekto pavojus. Neseniai kalbinau moterį, kurios 14 metų sūnus nusižudė, nes įsimylėjo dirbtinio intelekto pokalbių botą. Pokalbio metu atsiskleidė, kaip Bažnyčia jai teikė paguodą. Neseniai taip pat pasirodė popiežiaus Leono XIV enciklika apie dirbtinį intelektą, moralinių, etinių gairių svarbą kuriant jo modelius. 

Mes pasakojame apie žmones, kurie susiduria su priklausomybėmis, šlove, kaip elgiasi, kai patiria sėkmę. Atsimenu, kai kalbinau „Visa“ vadovą. Jis uždirba 45 mln. dolerių per metus. Interviu vyko jo dangoraižyje Niujorke. Jis pasakojo apie tikėjimą versle. Taip pat esu kalbinęs Domino Pizza įkūrėją. Jis buvo našlaitis. Pradėjo nuo 3 picerijų Mičigane – dėl to logotipe nupiešti 3 taškai. Vis sakydavo, kad neturės daugiau trijų picerijų. Galiausiai jis pardavė 22 000 parduotuvių už daugiau nei milijardą dolerių, o už šiuos pinigus įkūrė Ave Maria universitetą.

Manau, turime pasakoti daugiau istorijų apie tai, su kuo susiduria šiuolaikiniai jauni žmonės. Kartais katalikų medijos bijo gilintis į tam tikras temas galvodami, jog auditorija pamanys, kad tai grubu, kad elgiamės nemandagiai, nepagarbiai. Būtų nuostabu turėti apskrito stalo diskusiją su jaunais žmonėmis katalikų televizijoje. „Su kuo tu kovoji?“ „Aš kovoju su per dideliu alkoholio kiekio vartojimu.“ „O tu?“ „Su pornografija.“ „Tu?“ „Kovoju su gašlumu.“ Kurti atvirus pokalbius tikintis, kad tai padės kitiems.

Ar buvimas žurnalistu yra tavo pašaukimas? Jautiesi laimingas dirbdamas šį darbą?

Esu labai laimingas. Tai geriausias darbas pasaulyje. Turiu galimybę keliauti, sutikti žmones, pamatyti Bažnyčios grožį. Taip pat galiu nuvykti į tokias vietas, kaip Lietuva, į kurias tikriausiai nebūčiau nuvykęs, pamatyti, kiek čia yra tikinčių žmonių. Klausytis pokalbių apie Dievo gailestingumą, sužinoti daugiau apie šį slėpinį, jo grožį ir dovaną. Tai įkvepia. Aš žinau, kad galėsiu tai pritaikyti savo paties gyvenime. 

Pagalvok, kiekvieną savaitę aš girdžiu panašius kaip šie dalykus. Net jei tai ir nepasiekia mano širdies iškart, viskas lieka užfiksuota mano galvoje, bet kartu ir širdyje. Tais gyvenimo momentais, kai susiduriu su sunkumais, jaučiuosi prislėgtas, būna sunku, tada prisimenu: „O, tas žmogus, kurį kalbinau kongrese, pasakojo būtent apie tai, kaip dabar aš ir jaučiuosi“. Arba: „Ta žinia, kurią išgirdau iš kalbėjusio scenoje – būtent tai dabar turėčiau pritaikyti savo gyvenime“. Matau, kiek daug žmonių nori tokių istorijų. Jie nori katalikiškos medijos. Jie nori viltingų, įkvepiančių istorijų. Jie nori, kad Evangelija atgytų išmaniuosiuose telefonuose, jų televizoriuose, radijuje. Man yra privilegija turėti galimybę tai daryti. 

Esi labai užimtas žmogus. Kaip ilsiesi? Gal turi kokį nors hobį?

Mano žmona Paola sako, kad esu darboholikas, nemoku ilsėtis, bet kartu ji pastebi, kad man tų poilsio pauzių nereikia, nes tai, ką darau, nesijaučia lyg būtų darbas. Man patinka tiesiog sėdėti ir kalbėtis su žmonėmis. Pavyzdžiui, jeigu kas nors pasakytų, kad kitą savaitę man numatytos atostogos. Puiku! Jas praleisiu Lietuvoje, apžiūrėsiu nuostabiai gražų miestą, apsilankysiu jaukiose kavinėse. Kaip nuostabu! Na, dar sudalyvausiu kongrese, klausysiu įkvepiančių pranešimų, susipažinsiu su įdomiais žmonėmis. Skamba kaip svajonių atostogos. Tik jie dar įdės į rankas man mikrofoną ir štai – aš jau dirbu. Nematau didelio skirtumo. Laisvomis nuo darbo dienomis mėgstu ieškoti kitų įdomių istorijų apie katalikybę arba redaguoju įrašus, man tai tiesiog patinka daryti. Žinoma, neužsiimu tuo kiaurą parą, turiu gyvenimą, mėgstu eiti vakarieniauti, smagiai leisti laiką. Tačiau netgi per savo medaus mėnesį Meksikoje atsikėlęs anksti ryte, kai žmona dar miegodavo, nueidavau prie baseino, žiūrėdavau į kylančią saulę ir ieškodavau įdomių istorijų kitiems pokalbiams. Žmonai atsikėlus mes jau turėdavome, ką aptarti prie pusryčių stalo. 

Apie ką dar svajoji savo profesiniame kelyje? Gal yra koks nors žmogus, kurį būtinai norėtum pakalbinti, ar tema, kuria norėtum plačiau pakalbėti?

Neturiu konkretaus tikslo ar svajonės, tiesiog norėčiau ir toliau rengti interviu, pasakoti neįtikėtinas istorijas. Prieš keletą metų Vatikane trumpai kalbinau į susitikimą su popiežiumi atvykusį Conaną O’Brieną – airių kilmės amerikiečių komiką, vedusį „Oskarų“ apdovanojimus. Norėčiau su juo susėsti ilgam interviu, nes labai juo žaviuosi.

Taip pat pasvajoju apie didesnį kiekį turinio komedijos tema, norėčiau pakalbinti komikus. Tiesą sakant, katalikų žiniasklaidoje mes per mažai juokiamės. Pasaulyje juk tiek daug juokingų dalykų! Tikriausiai pats Dievas dažnai iš mūsų juokiasi, tad kodėl negalime ir mes? Motina Angelika, įkūrusi mūsų tinklą, turėjo puikų humoro jausmą. Tai galėtų būti ir evangelizacijos būdas. Žmonės matytų mūsų džiaugsmą, laimę ir juoką. Aš pats sąmoningai vis stengiuosi šiek tiek pajuokauti.

Ko palinkėtum žurnalo skaitytojams?

Jei perskaitėte straipsnį iki šios vietos ir jums nepasidarė nuobodu, neužvertėte žurnalo, tai jau yra malonė. Dėkoju. Palaikykite katalikišką žiniasklaidą, nepaliaukite pirkę šio žurnalo. Viliuosi, kad tikėjimas Lietuvoje ir toliau augs, nepraras savo grožio. Ir jei po dešimties metų sugrįšiu dar vienai dokumentikai, toji Devintinių procesija vis dar vyks ir joje eis tiek pat, o gal net ir daugiau spalvingų, šviesių, džiugiai nusiteikusių žmonių. Buvo nuostabu stebėti eiseną per nacionalinę televiziją, matyti uždarytas gatves. Žiūrėjau ir galvojau, kaip tai gražu.