Ateitis, Nr. 3/ruduo

Jau ne pirmą kartą nutinka, kad neplanuodama vienos visa jungiančios žurnalo temos, netikėtai ją gaunu. Itin skirtingi užmojai ir visai apie ką kitą turėsiantys byloti tekstai susiveja į vieną bendrą žurnalo audinį, atkartojantį tą patį raštą. Lyg sename močiutės austame divone. Tik ne taip akivaizdžiai, reikia įsižiūrėti, įsiskaityti. Ir pats niekada taip nesugalvotum. Tai, kas universalu ir svarbu, prakalba skirtingais balsais. Išduosiu. Šįkart pagrindinis žurnalo audinio raštas – ryšys kaip visa ko pamatas. Ar kalbėtume apie ateitininkus, kurių atsikūrimo istorijai skirtas viršelio pokalbis, ar vaikus, kuriems reikia šiek tiek daugiau pagalbos prisitaikant prie šio pasaulio, ar netikėtai gyvenimo dugne atsidūrusį ir netgi namų netekusį žmogų, ar tolimoje Afrikoje į namus grįžusią ką tik pagimdžiusią moterį – istorijos bus laimingos, jeigu jose sudalyvaus neteisiantis, įsiklausantis kitas. Visgi lygiaverčiam, pagarbiam, neužgožiančiam ryšiui sukurti reikia labai daug pastangų, turime to mokytis. Tikiuosi, kad į rudens kuprinę sukrito vasaros akimirkos, pilnos nuoširdaus, tikro, auginančio ryšio.

Žurnalo straipsniai