Žmogaus pasirinkimai karo akivaizdoje – filmas „Karolis: žmogus, tapęs popiežiumi“
Dabartinėje geopolitinėje situacijoje daugelis susimąsto apie karo grėsmę čia, Lietuvoje. Karas yra ribinė situacija, pažadinanti žmoguje įvairias būsenas, reakcijas, kurių, galbūt, patys iš savęs niekada nesitikėtume, nesitikėtų ir kiti. Karo akivaizdoje, kaip ir kiekvienoje situacijoje, kurioje turime rinktis moraliniu atžvilgiu, žmoguje kaip niekada išryškėja gėrio ir / ar blogio pradas. Tiesą sakant, tam tikrą karą žmogus išgyvena nuolat: vidinę kovą tarp manyje tūnančio gėrio ir blogio patiriame kasdien. Dievo paveikslas ir puolusi mūsų prigimtis, veikiami skirtingų aplinkybių, išorinių ir vidinių dirgiklių, bando „okupuoti“ mūsų asmenybę, veikti, reikštis, visa įmanoma galia.
Tad mūsų pasirinkimai, esant išorinio karo su priešu grėsmei, labai priklauso nuo kasdienės vidinės kovos – kovos su mūsų vidiniu blogiu, kurio bent užuomazgomis visi neišvengiamai esame paženklinti, ir kurį nuolat aitrina ir išorinis nematomas Priešas.
O kokia mano kasdienė kova su savo vidiniu blogiu? Galbūt teisingiau būtų formuluoti – kokia mano kova už vidinį gėrį, Kristų, esantį manyje? Kaip įgalinu jį reikštis per mane išoriniais veiksmais? Ar atpažįstu, užčiuopiu savyje besikalančius gėrio ir blogio daigus, o galbūt jau ir visą suvešėjusį sodą? Ką su tuo darau? Turbūt, kaip ir kiekvienas bent kiek save reflektuojantis asmuo, pastebiu (ne tik kad pastebiu, bet akis bado!) tai, jog dažnai „nedarau gėrio, kurio trokštu, bet darau blogį, kurio nenoriu (Rom 7, 19)“. Tiesą sakant, dar dažniau pastebiu, jog turiu polinkį nerti į tam tikrą gynybą: nenorėdama pripažinti ir susidurti su savo daromu blogiu ne tik kad „nedarau gėrio, kurio trokštu“, bet „darau padorumą“, kurį „daro“ visi. Tarsi padorumas, padorus elgesys, kaip koks šventumo pakaitalas, pridengtų mano blogį. Padorumas, kaip kaukė, kuria pridengiu savo gėrio stoką – kad nebūtų matoma nei man, nei kitiems. Kad akių nebadytų.
Galbūt todėl tokie „padorūs“ žmonės stipriai nustebina tiek save pačius, tiek aplinkinius realaus karo akivaizdoje. Apie šį reiškinį giliau susimąsčiau žiūrėdama filmą „Karolis: žmogus, tapęs popiežiumi“, kuriame perteikiamas popiežiaus Šv. Jono Pauliaus II gyvenimo istorijos tarpsnis.
Filmas vaizduoja II Pasaulinio karo ir vėlesnį, okupacijos laikotarpį (1939-78 m.). Pirmoji filmo dalis perteikia laiką, kai Lenkiją puola ir dėl jos okupacijos kaunasi nacistinė Vokietija ir SSRS. Ir tarp tų dviejų blogio ugnių – Lenkijos piliečiai, niekuo dėti, niekuo nekalti, su šeimomis, mažais vaikais ir seneliais, bando išlikti, išgyventi. Visi savais būdais – vieni, stodami į ginkluotą kovą, kiti, leisdami išsiskleisti savo dvasiniam pašaukimui, treti – kolaboruodami. Tiesa, savotiškai išlikti bando ir okupantai: suprasdami, jog išlikimui ir įsitvirtinimui šiuo atveju nėra jokių kompromisų – tenka žudyti – vieni, nesukdami sau galvos, kaip „padorūs“ piliečiai vykdo savo valdžios įsakymus, o kiti „palūžta“ ir verčiau aukoja savo pačių gyvybes. Valdžios atstovai, tuo tarpu, – akli jų pačių daromam blogiui, nes jų regėjimą temdo labai stiprus tikėjimas ideologija. Įdomu: vienoks tikėjimas „apvalo“ realybės matymą, o kitoks jį temdo ar net atima. Todėl tikėjimas savaime nėra gėris. Gėris yra įveiklintas tikėjimas Tiesa.
Ryškiausi filmo herojai, atskleidžiantys skirtingas žmonių laikysenas išlikimo kovoje, žinoma, yra Karolis Vojtyla, Adamas Zielinskis, Julianas Kordekas, ir nacistinės Vokietijos kariškis, likęs ištikimas, anot jo, tikrajai Vokietijai.
Dažniausia, ir suprantama bei pagirtina, Lenkijos piliečių (nepašauktų į frontą) pozicija – bandymas apsaugoti save ir artimuosius besislapstant arba atskirų grupių organizuojami ginkluoti pasipriešinimai, kuriais dažniausiai, užsiimdavo studentai. Tiesa, vaizduojami ir neginkluoti, bet labai reikšmingi darbininkų profsąjungų protestai, pavyzdžiui, besikuriantis Solidarumo judėjimas.
Kiek kitokį atsaką į šalies okupacijos grėsmę filme siūlo būsimasis Popiežius. Vojtyla, dar būdamas studentas, telkia bendrakursius ir draugus pogrindinei kultūrinei ir dvasinei veiklai (pavyzdžiui, organizuoja studentiškos teatro trupės spektaklius), teigdamas, jog priešų ginklais neišgąsdinsime, bet turime ginti ir išsaugoti tautos kultūrinį paveldą. Be to, Karolio Vojtylos kaip dvasininko pašaukimas ima skleistis ne kokiu kitu, bet būtent karo, nesaugumo, persekiojimų laikotarpiu. Žudynės, kurias regi būsimas šventasis, provokuoja jame ne saugumo ieškojimą ir ne aklą agresiją priešo atžvilgiu, bet įkvėpimą vienyti, telkti bendruomenę, aktyviai ir drąsiai skleidžiant Kristaus mokymą. Būsimo šventojo širdyje, kaip atsvara regimam blogiui, randasi kurianti galia. Atsakas į šį vidinį kvietimą ir nuoseklumas jį vykdant po daugelio metų padarė Vojtylą viena iš svarbiausių figūrų, prisidėjusių prie Sovietų Sąjungos griūties.
Filme vaizduojamas ir kolaboravimo pasirinkimas. Lenkas Adamas Zielinskis čia piešiamas kaip užkietėjęs ateistas, kolaboruojantis su SSRS valdžia ir apsimetantis Vojtylos studentu, idant galėtų atidžiai jį šnipinėti. Zielinskis – socializmo ideologijos užkietintas ne tik politiniu atžvilgiu, jo klasta, dviveidiškumas ir panieka reiškiasi ir tarpasmeniniuose santykiuose (ypač jo ryšyje su kita Vojtylos studente, su kuria jis tariamai puoselėja romantiškus santykius). Herojaus asmenybės tapsmas kiek kurioziškas, stebinantis: šnipinėdamas Karolį ir kartu jo nekęsdamas, Zielinskis ne tik neranda jo veikloje kompromituojančių detalių, tačiau yra paliečiamas Karolio vidinės šviesos. Adamo sustabarėjęs širdies kiautas tarsi įtrūksta ir per tą įtrūkį besiveržianti šviesa perkeičia visą jo asmenybę ir gyvenimo bei veikimo kryptį. Tokia situacija atskleidžia, kiek giliai ir tampriai mes išties sąveikaujame vieni su kitais – net ir su savo priešais.
Slėpinys – ne visi leidžiamės paliečiami ir perkeičiami gėrio, net būdami santykyje su juo. Julianas Kordekas, SSRS valdžios atstovas, lieka ištikimas savo tikėjimui socialistine santvarka iki galo. Vojtyla jųdviejų pokalbio metu, taikliai apibūdina savo ir Kordeko panašumą: „Abu turime tą patį gyvenimo tikslą – tai žmogaus laimė“. Tik šios dvi – Vojtylos ir Kordeko – laimės sampratos radikaliai skiriasi. Tikslas, rodosi, tas pats, tik visiškai skirtingas realybės matymas. Vieno skaidrus, o kito drumstas.
Prisimenant padorumo temą, filmas paliečia ir „padorių“ nacistinės Vokietijos piliečių laikyseną. Okupacinei nacistinės Vokietijos kariuomenei priklausantys asmenys (bei Gestapas ir SS) didžiąja dalimi nė nemirktelėję vykdo savo valdžios įsakymus – organizuotai šaudo ne tik žydus bet ir besipriešinančius lenkus. Tai tiesiog įsakymų vykdymas – padorus ir nieko neklausiantis elgesys, tačiau iššaukiantis taiklią filmo herojės, Vojtylos draugės Hanios reakciją: „Ar šie žmonės tikrai yra sukurti pagal Dievo atvaizdą?“. Tuomet klausiu savęs: ar padorumas ir klusnumas elgesio normų atžvilgiu visais atvejais manęs nebukina?
Išskirtiniai pasirinkimai bei žmogiškumo prabudimo atvejai perteikiami ir nacistinės kariuomenės tarpe. Vienas tokių – priesaiką mirti dėl Trečiojo Reicho didybės davęs vokiečių kariškis, trijų vaikų tėvas, atsisako žudyti žydus ir besipriešinančius lenkus, ir pareiškia, jog didžiuosis mirdamas dėl tikrosios Vokietijos. Ištikimybę tiesai jis supranta būtent taip. Atsisakydamas šaudyti „priešus“ jis pasirenka būti sušaudomas „savų“. Kyla neaiškumas: kas išties šiame kontekste yra priešas, o kas savas?
Tad karas, mirtimi alsuojantis į nugarą, aiškiai iššaukia pačias įvairiausias žmonių reakcijas ir veikimo būdus. Koks būtų manasis? Ar esu užtikrintas dėl savo pasirinkimų grėsmės akivaizdoje? Ar esu užtikrintas dėl savo tikėjimo – jog jis „apvalo“ mano regą, o ne akina iliuzijomis? Ar gebu pažinti realybę tokią, kokia ji yra, nepaisant ją temdančių ideologijų, o dar geriau, kovoti dėl tikro, o ne tariamo gėrio, pradedant kasdiene kova už gėrį, esantį manyje, ir baigiant visuotiniu gėriu? Kas veši mano vidiniame sode? Rodos, vieni klausimai provokuoja kitus, o klausimų išties daugiau nei atsakymų. Bet, turbūt, tik nuoširdi savirefleksija, lydima Šventosios Dvasios, galėtų priartinti prie atsakymų – ir leistų pamatyti save tokius, kokie esame šiame momente ir padėtų susivokti, kur, su kuo, ir dėl ko turiu kovoti šiandien, savo kasdieniame, mažame „mūšio lauke“, kad nešokiruočiau savęs ir kitų savo pasirinkimais realaus karo situacijoje. Juk „kas ištikimas mažame dalyke, tas ištikimas ir dideliame, o kas neteisingas mažame, tas neteisingas ir dideliame (Lk 16,10 10).“
