Živilė ir Giedrius Tamaševičiai: apie išdžiūvusią žemę, pražydusį sodą ir grigališkąjį choralą – Katalikų Bažnyčios brangakmenį

Su Živile ir Giedriumi pirmą kartą susitikau 2018-aisiais, prisijungusi prie Vilniaus šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje giedančio choro „Schola Gregoriana Vilnensis“. Per kelerius metus ši pažintis peraugo į draugystę, o dėl artimesnės pažinties su grigališkuoju choralu man pačiai vėrėsi iki tol neregėtas Bažnyčios veidas. Tiek Živilė, tiek Giedrius savo ilgamete tarnyste liudijo ne tik tvirtą tikėjimą. Jų ištikimybė giesmei, liturgijai šį tą sakė ir apie patį grigališkąjį choralą. Atradusi progą, nusprendžiau iš jų lūpų išgirsti daugiau apie pirmuosius grigališkojo choralo entuziastus, iniciatyvas Lietuvoje. Rūpėjo sužinoti, kodėl choralas taip stipriai patraukia, ko moko.

Vis svarsčiau, kaip pradėti mūsų pokalbį. Na, tai gal taip tiesiai ir paklausiu: kaip jūs abu susipažinote su grigališkuoju choralu? Kas patraukė?

Živilė: Baigusi M. K. Čiurlionio meno mokyklą, 1989 m. įstojau į Lietuvos konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją), studijavau muzikos istoriją. Tų metų ruduo sutapo ir su mano krikščioniškojo gyvenimo pradžia, ir su ieškojimais, kaip tą naują gyvenimą įprasminti. Pradėjau ir vargonų studijas, mokiausi lotynų kalbos, ėmiau vargonuoti bažnyčioje. Kartais pavaduodavau vargonininkę Vilniaus arkikatedroje, taigi mačiau, kaip joje gyvuoja naujai susikūrę chorai – Jaunimo choras, vaikų choras, grigališkojo choralo vyrų grupė, kiti. 1990 m. rudenį vyko Lapkričio sinoikija (Antroji religijos filosofijos ir bažnytinio meno studijų savaitė), kurios baigiamasis koncertas buvo surengtas arkikatedroje. Ten turėjęs giedoti vyrų choralistų ansamblis sumanė praturtinti savo skambėjimą ir keletu moteriškų balsų, taigi pakvietė prie jų prisijungti. Tai buvo viena iš pirmųjų pažinčių su choralu. Po to keletą mėnesių lankiausi choralistų repeticijose (vyrams vadovavo Dainius Juozėnas), pradėjau akompanuoti jų giedamoms mišioms Šv. Kazimiero koplyčioje, o palaipsniui, prisijungiant vis daugiau merginų, pradėjome Mišiose giedoti pakaitomis su vyrais – jie apačioje, o mes – koplyčios balkonėlyje, prie vargonų. Tokia buvo pradžia, kurioje susiliejo ir brendo naujos krikščionės užsidegimas, senosios muzikos, senųjų kalbų pomėgis, įkvepiantys autoritetai ir ištikima bičiulystė.

Giedrius: Nemažai mano kartos žmonių choralą pirmą kartą išgirdo apie 1990-uosius, panaudotą populiariojoje elektroninėje muzikoje. Šis giedojimas skambėjo kitoniškai, keistai, ir labai patraukė. Netrukus jau autentiškų choralo įrašų gavau pasiklausyti mokykloje per muzikos pamokas. Taip jau sutapo, kad dvyliktoje klasėje mūsų muzikos mokytoją kelis mėnesius pavadavo viena iš katedros choralo giedotojų. Iš jos ne tik pirmą kartą daugiau išgirdome apie sakralinę muziką, bet ir sužinojome, kad Vilniaus arkikatedros choralistai mielai dalijasi savo sukaupta fonoteka su visais besidominčiais entuziastais. Choralas man taip patiko, kad iš karto atnešiau kasetę, paprašiau, kad ką nors gražaus įrašytų. Tai buvo Solemo (Solesmes) vienuolyno Velykų sekmadienio giesmės, kurių su didžiausiu džiaugsmu labai dažnai klausydavausi. Tuomet nenutuokiau, nei koks tai vienuolynas, nei kur jis yra. Manau, kad grigališkojo choralo klausymasis man tapo viena iš pirmųjų sakralumo patirčių apskritai, prisidėjusi ir prie tikėjimo gimimo.

1992 m. įstojau į lietuvių filologiją ir skandinavistiką Vilniaus universitete. Pirmame kurse labai patiko lotynų kalba, todėl kiekvieną sekmadienį eidamas į Mišias Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje nešdavausi prieškarinį senelio išsaugotą maldyną ir tokiu būdu pradėjau ne tik gilinti pažintį su liturgija, bet ir mokytis Bažnyčios kalbos. Ilgainiui kilo mintis susirasti ir artimesnę bendraamžių bendruomenę, labiau įsipareigoti. Nė nežinojau, kokia ta bendruomenė turėtų būti – vaikščiojau ir ten, ir šen, kol kartą, per Kristaus paaukojimo šventę (Grabnyčias), užsukęs į Vilniaus arkikatedrą, iš arti išgirdau giedančius choralistus. Tuomet ir aplankė mintis, kad giedoti su šiais žmonėmis būtų nuostabu, bet man turbūt neįmanoma. Tačiau vos po poros dienų troleibuse susitikau savo buvusią muzikos mokytoją, kuri iš karto ir pasiūlė ateiti į artimiausią choralistų repeticiją. Tokiam pasiūlymui negalėjau atsispirti. Žinoma, stačia galva nėriau į visiškai naują pasaulį. Visko reikėjo mokytis nuo abėcėlės, nuo pradžių. Bet principas buvo labai aiškus – klausytis, mokytis ir apsispręsti pasilikti visam laikui.

Man įdomu, kaip pavyko prikalbinti savo aplinkos žmones eiti kartu giedoti? Galbūt tuo metu tiesiog visi noriai įsitraukdavo į naujas iniciatyvas?

Živilė: Tikrai, įdomu buvo tai, kad pirmųjų merginų grupelę sudarė dauguma pažįstamų muzikologijos studenčių. Kai kurios jų atėjo per asmeninę draugystę, tačiau buvo ir kitų priežasčių. Po Sąjūdžio laikų viskas buvo gana gyva, pati tikėjimo idėja buvo itin patraukli, po sovietmečio varžymų entuziastingai išgyvenome laisvę, kurią lydėjo daug atsivertimų. Terpė buvo palanki – ko imdavaisi, ten ir galėdavai gerai įsiprasminti. Būrėsi stiprios draugų kompanijos ir bendraminčiai, kartu besimeldžiantys, muzikuojantys ar pan. Žmonės norėjo įsipareigoti įdomiems, prasmingiems dalykams ir tą sėkmingai darė. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvome jauni, entuziastingi ir nejutome jokio nuovargio ar bodėjimosi. 

Giedrius: Naujų narių atėjimas į choro bendruomenę vyko kone evangeliniu būdu – atpažinęs troškimą giedoti kaip kvietimą ateiti ir pasilikti, vėliau jau pats tampi tuo, kuris kitiems liudija: „Giedoti choralą – tai kažkas nuostabaus, ateikite ir pamatysite!“. Galima sakyti, kad mums, tuometiniams dvidešimtmečiams, visa tai, kas susiję su krikščionybe ir su jos sukurtais Vakarų kultūros lobiais, buvo menkai tepažįstama, tačiau labai viliojo. Jutome, kad nuo šio paveldo per prievartą buvome atkirsti. Buvome tarsi perdžiūvusi dirva, trokštanti bent menkiausio lašelio. O choralo dėka atrasdavome visą versmę. Reikėjo tik kantrybės supratus, kad jos vandenų gaivinama tavo perdžiūvusi žemė gali ne tik žolynėliais, bet ir nuostabiais sodais pražysti. 

Kokie žmonės būrėsi giedoti grigališkojo choralo? Kaip manote, galbūt tokį susidomėjimą lėmė ir tam tikras giesmininkų savitumas, intelektualinis angažuotumas, gal laisvumas? 

Živilė: Pradžioje buvome būrelis jaunų žmonių, daugiausia studentų, kurie orientavomės į vyresniuosius vyrų chore, ėmėme iš jų pavyzdį. Gana aukšta buvo anuometinė choro intelektinė aplinka – giedojo aukštuosius mokslus baigę architektas, matematikas, informatikas, muzikologas, chorvedys, ne vienas mokslų daktaras. O prie jų mes, jaunesnieji – muzikos istorijos, kompozicijos, filosofijos, klasikinės filologijos, tapybos, menotyros studentai. Pats grigališkasis choralas lotynų kalba, buvimas arti liturgijos jau savaime užkeldavo kartelę. Kita vertus, tai, kad mus vienijo ne tik muzika (kaip kad kitus chorus), manau, atvėrė vartus įvairesniems žmonėms, ne vien muzikantams. 

Giedrius: Dabar sunku įsivaizduoti ir suprasti tą Vilniaus ir kitų miestų, kuriuose būrėsi grigališkojo choralo giedotojų grupės, kraštovaizdį. Jis buvo labai neturtingas. Kiek prisimenu pradėjęs studijuoti, jeigu nori eiti tikėjimo keliu, tradiciškai vaikštai sekmadieniais į parapijos Mišias. Bet jei nori kažko daugiau, kas tada, kokie pasirinkimai? Vienam kitam – seminarija ar vienuolynas, tačiau kitų pasirinkimų labai trūko. 

Bet juk išprusimas, kurio tarsi reikalauja grigališkasis choralas, tas reikalingas imlumas, užkelta kartelė, svetima kalba, senos giesmės gali ne tik patraukti, bet ir atbaidyti. Gali žiūrėti į giesmę kaip į tam tikrą muziejaus eksponatą, kuris visai tavęs neliečia, kaip tada? 

Živilė: Tokie žmonės turbūt tiesiog ir neateidavo, su tokiais beveik nesusidurdavome. Su grigališkuoju choralu per giedojimą yra susipažinę daugybė žmonių, ir šiandien gieda nemažai tų, kurie pradėjo pirmaisiais gyvavimo metais, įsitraukė ir nebepaliko. Kiti neužsibuvo dėl visokių priežasčių – vieniems gal net čia nepakako gelmės, jie išėjo į kontempliatyvų vienuolyną ar pasirinko kunigystę, kitiems gal tai buvo gražus etapas. Bet aišku viena – nepasilikdavo tie, kurie ateidavo dėl choralo tik kaip dėl patrauklios viduramžių giedojimo rūšies. Mėgti muziką čia nepakakdavo. Kita vertus, ir tiems, kuriems patikdavo muzika, gal patraukliau būtų buvę rinktis polifoninį chorą, nes ir įvairiau, ir repertuaro pasirinkimas, atrodytų, didesnis. Giedoti grigališkąjį choralą jau gerokai specifiška. Turi būti atviras lotynų kalbai, o muzikine prasme neįžvelgti, pavyzdžiui, monotonijos. Man tikrai nėra įdomesnės muzikos už choralą, net ir vien muzikine prasme, dėl dermių, unikalių kompozicijos principų, savotiškos vidinės ritmikos. Ir tai, kad jis giedamas vienu balsu, mano manymu, ne riboja ar varžo giedotojo laisvę, o kaip tik išlaisvina visas raiškas. Toks savotiškas paradoksas.

Giedrius: Kalbėdami apie Bažnyčią linkstame matyti tiktai paviršių, tą paviršėlį. Panašaus žvilgsnio nuolat sulaukia ir choralas: kažkas iš senovės, ta lotynų kalba svetima, gal net atgrasi, o pats giedojimas – nuobodus, į miegą traukiantis dūzgenimas. Bet, kaip ir daugelyje kitų dalykų Bažnyčioje, tai  –  paveldas, į kurį verta gilintis ir atrasti jame gyvybingų versmių… Ko gero visus besidominčius choralu reikėtų įspėti: „Saugokitės, nes vos šiek tiek praversite duris, įpulsite stačia galva“. O į kur įpulsite? Juk tai – ne vien lotynų kalba, ne vien ta muzikinė pusė. Atsivers didžiulis klodas gyvos tūkstantmetės, ypač vienuolinės, tradicijos. 

Živilė: Kurios nė iš tolo tuo metu nepažinojome. Kitur nebuvo progos net prisiliesti prie jos. 

Giedrius: Tai lieka aktualu iki šiol. Matome daug veiklių vienuolynų, bet ar žinome, kas yra ankstyvoji vienuolystė, kuo gyva ši tradicija, maitinanti Bažnyčią iki šios dienos? Grigališkasis choralas juk nėra kelias ar tikslas savaime. Jis – viena iš priemonių keliauti savo tikėjimo kelią, atsiliepiant į Dievo kvietimą. Viena vertus, liturgijos dėka giedantysis tarsi be didelių pastangų yra nuolat mokomas, grąžinamas prie ištakų. Kita vertus, tas kelias yra ir nuolat aktualus dabar. Į giesmės žodžius sudedi ir atiduoti Dievui tai, kuo gyveni šiandien.

O jeigu jums reikėtų keliais sakiniais arba keliais žodžiais pristatyti, kas yra grigališkasis choralas, kokia jo vieta liturgijoje? 

Živilė: Klasikinis grigališkojo choralo apibrėžimas – lotyniškas vienbalsis giedojimas, kuris būdingas Katalikų Bažnyčiai. Buvo būdingas nuo pat pradžių ir tebėra. Aišku, sunku priimti tai, kad jį retai girdime. Net jeigu girdime, girdime tik mažą dalį arba jo tiesiog nebeatpažįstame. Kaip žinome, Katalikų Bažnyčios liturgija sudaryta iš dviejų dalių. Tai Mišios (Eucharistija), kuriose esama labai turtingų grigališkojo choralo giedojimų – jie sudėti graduale, pagrindinėje mūsų giesmių knygoje. Kitą didžiulę dalį, dar mažiau žmonėms girdimą, sudaro Valandų liturgija, pagrįsta psalmių giedojimu, liturginių valandų antifonomis, himnais, responsorijais. Ši dalis tarsi paslėpta nuo eilinių žmonių, nes giedama tik uždaruose kontempliatyviuose vienuolynuose ar specialiomis progomis bažnyčiose. Gana sunku įsisąmoninti, kad tai – didžiulis grigališkojo choralo corpus. Bet grigališkasis choralas visą laiką gyvas Mišiose, jei celebrantas rečituoja maldas, gieda dialogo frazes su bendruomene, ar diakonas gieda Evangeliją. Bendruomenės ar vargonininko atsakymas „Amen“ vienu ar kitu tonu (iš dviejų ar trijų natų) – jau yra grigališkasis choralas. Jis nekinta ir turbūt nekis dar daugybę amžių, gal ir tūkstantmečių, jeigu tik gyvuos šis pasaulis. 

Tokį požiūrį ne vienerius metus stengiuosi perduoti ir dėstydama giedojimą Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje. Atrodytų, kad būsimiesiems kunigams užtektų išmokti kelias formules ar giedojimus, užrašytus natomis mišiole, bet man atrodo, kad jų lavinimas galėtų aprėpti ir platesnius akiračius – giedojimo liturgijoje prasmingumą, žodžio ir muzikos ryšį, raiškos būdus ir pan. 

Giedrius: Grigališkasis choralas – tikėjimo mokykla, liturgijos mokykla, maldos būdas. Dar skambiau – tai išgiedotas Šventasis Raštas. Mes giedame tik Šventojo Rašto žodžius. Tas žodis grąžina prie to pagrindinio tikslo – svarbus ne pats giedojimas, ne melodijų formulės ar pan., bet tai, kad tu giedi Šventąjį Raštą. Tai jis tave ir moko, ugdo, bet kartu tu juo atsiliepi. Toks kaip asmeninės maldos dalykas.

Bet turbūt tam, kad galėtum taip sakyti, reikėjo nueiti nemenką kelią? Tik atėjęs į chorą tu nežinai tų giesmių. Per kelerius metus jas maždaug peržiūri, turi galimybę pažinti Bažnyčios gyvenimą, tą Visuotinę Bažnyčią, tą istorinę jos plotmę, vienuolinę tradiciją. Ar metams bėgant kito jūsų santykis su grigališkuoju choralu? Juk žmogus keičiasi, o choralas vis tiek jam nuolat lieka gyvas, aktualus. 

Živilė: Aš turbūt nuo pat pradžių tiek į jį įsitraukiau, kad nebegalėjau atsiskirti. Tai tapo mano savastimi, aš į giedojimą nebežiūrėjau kaip į būrelį. Jis keitė mano gyvenimą, aš jo dėka keičiausi. Svarbiausias dalykas, manyčiau, yra tai, kad choralas tave įsriegia į liturgiją taip, kad nebegali atsiplėšti ar būti tik šalia. Ateini kiekvieną sekmadienį į mišias ir giedi to sekmadienio giesmes. Neturi jokios galimybės rinktis, visą laiką turi justi kalendoriaus, liturginių metų pulsą. Tačiau toks suvokimas stiprėjo ilgainiui. Mes atsiverčiam gradualą (savo pagrindinį mišių giesmyną) nuo pirmo puslapio pirmąjį advento sekmadienį ir pasisakom, kelintą kartą atsivertėm knygą iš naujo, tai yra, pradėjome naują liturginių metų ciklą. Ir pradedame sukti ratą – kas antrą, kas dešimtą, o kas trisdešimtą kartą. Ir supranti, kad vėl, pradėdamas naują liturginių metų ciklą, prisiliesi prie tų pačių giesmių, bet matysi jas kitaip. Nors kartais atrodo, kad moki pusė knygos mintinai, viskas aišku, giesmės skaidrios ir lengvai interpretuojamos, kitą kartą jau kitaip atrodo. Kaip ir Šventąjį Raštą skaitant – kaskart tau jis kalba vis kitaip. Choralas visą laiką gyvas dėl nuolatinio atsinaujinimo liturgijoje. 

Turbūt giedodamas choralą, ypač jei giedi ilgesnį laiką, tarsi savaime ilgainiui geriau pažįsti ir pačią liturgiją, ir bažnytinę muziką? Kokios jūsų patirtys?

Živilė: Patys to nežinodami, daug išmanome apie liturgiją. Pavyzdžiui, žinome daugybę lotyniškų giesmių tekstų, žinome, kur liturgijoje kiekvieno jų vieta. Tuomet galime stebėti visus kitus bažnytinius repertuarus: kur kas skamba, ar vietoje, ar ne vietoje. Grigališkajame chorale viskas tarsi užkoduota – nematomos taisyklės, nuostatos, kurių tarsi nereikia specialiai mokytis. Daugeliui vargonininkų, pavyzdžiui, reikia išmokti ir įsidėmėti, kad gavėnios metu negiedama Aleliuja, advento metu neskamba Garbės himnas ar panašiai, bet choralistui tokių klaidų padaryti neįmanoma, nes tų giesmių reikiamoje vietoje tiesiog nėra. Tos žinios ateina savaime, kyla iš artimo santykio su liturgija ir Bažnyčia. Ir savęs niekados negalėjau padalyti – aš ir choralas. Tai glaudžiai susiję, ir, kaip minėjau, tai niekados nebuvo koks būrelis, į kurį ateinu, pagiedu, ir paskui gyvenu kitaip. 

Giedrius: Pradėję giedoti jauni, negalėjome įsivaizduoti, kaip ypač būsime apdovanoti po tų ištikimo giedojimo dešimtmečių. Menkai teišmanau muzikos teoriją ir raštą, taigi, galima sakyti, kad giedoti mokiausi tokiu būdu, kaip ir prieš tūkstantį metų – vien klausydamasis. Todėl šiandien nuostabu suvokti, kad visas liturginių metų repertuaras jau tavo namai, kad daugelį giesmių moki mintinai tarsi senas vienuolis. 

Ar nėra pavojaus taip aktyviai įsitraukus į vieną veiklą užsidaryti vienoje bendruomenėje? Tuomet juk pradedi kitaip vertint ir viską, kas vyksta aplinkui. Liturgijai, pavyzdžiui, jau keli konkrečius reikalavimus, tikiesi, jog kunigas bent minimaliai mokės giedoti savo melodijas. Atsiranda toks lęšis, pro kurį pradedi žiūrėti.  

Živilė: Turėti idealą nėra blogai. Choralas tikrai mums visiems yra etalonas, ir mes visi galime iš jo mokytis. Aišku, kitas dalykas – nepasiduoti tam tikram elitizmui. Vieną kartą mūsų organizuojamoje grigališkojo choralo stovykloje dėstė puikus grigališkojo choralo profesorius, viena ryškiausių Vakarų Europos grigalistikos figūrų, buvęs benediktinų vienuolis. Mums pagal liturginį kalendorių tą savaitę pakliuvo giedoti itin ilga, sudėtinga aukojimo giesmė. Profesorius tuomet nustebo: „Jūs ką, ją ir giedosit? Aš pats net vienuolyne gyvendamas negalėdavau prie jos prisiliesti“. Na, nes ji tokia visa stebuklinga, kažkokia šventenybė iš kūrinio padaryta. O mes sakom: „Taip, giedosim, nes liturgijoje ji numatyta, kitos nėra“. Kaip mes tokie neišprusę galėjome prisiliesti prie tokio šedevro, nė nepagalvojome. Stengėmės pagiedoti taip gerai, kaip sugebame, ir visada to siekiame. Galbūt koncertui dėl sudėtingumo būtume jo ir nesirinkę, bet čia jis tiesiog buvo numatytas, jo tekstas veikiausiai buvo susijęs su pirmuoju skaitiniu iš Senojo Testamento, buvo bendra sekmadienio mintis, siejanti ir numatytas giesmes, ir maldas… Ilgai tarpusavyje aptarinėjome, svarstėme šį atvejį, mokėmės iš jo. Galima tikrai nesunkiai nuslysti į elitizmą, pasiduoti tam tikram rigorizmui, teisuoliškumui, bet choralas ir šia prasme mus moko nuolankumo. 

Giedrius: Giedodamas choralą nelabai turi kuo pasipuikuoti. Giesmės santūrios, nes šis giedojimas giliai susijęs su tarnyste. Jo principas – vienbalsiškumas. Jis gelbsti, nes šiuo atveju negali puikuotis, pasirodyti. Juk skambėti turi giesmė, o ne solistai.

Kita vertus, esame bendruomenė, sudaryta iš labai įvairių žmonių. Jeigu prieš tuos kelis dešimtmečius mes tik čia savo bažnytinį gyvenimą gyvendavome, tai šiuo metu chore esantys žmonės dalyvauja ir kitose veiklose, kur grigališkasis choralas negiedamas. Bet dėl to nepatiri anaiptol jokio diskomforto, nepradedi bambėti, nes choralas nėra vienintelis liturginio šlovinimo, giedojimo būdas. Tuo labiau, kad daugelyje šiuolaikinių giesmių gali atpažinti choralo principą – žodžio pirmenybę. Tuo džiaugiesi ir giedi kartu. 

Živilė: Kai manęs klausia, pavyzdžiui, kaip aš vertinu gitaras bažnyčioje, jaunimo giesmes, šlovinimus, sakau, kad be galo džiaugiuosi, jog Bažnyčia yra tokia, kad į ją ateiti gali visi. Jeigu dėl muzikos, tai galiu rinktis iš daugybės Mišių, kuriose skamba įvairiausia muzika, ir einu ten, kur man patinka. Nepriklausomybės pradžioje buvo kalbama, kaip blogai gitaros, kaip jos griauna visą sakralumą, estetiką ir pan. Bet šiandien taip nebemanome. Ačiū Dievui, kad Bažnyčia yra tokia atvira, kad joje tiek visko telpa – ir geresnių dalykų, ir blogesnių. Mus tai turtina, mes iš to mokomės. Svarbiausia nepradėti bambėti, kad kažkas ką blogai daro.

Giedrius: Čia Dvasios veikimas. Labai gyvai ir labai įvairiai, skirtingai reiškiasi. 

Vienas iš tų momentų – žmonėms norisi pasirodyti, keisti repertuarą, keliauti, koncertuoti. O ateini giedoti grigališkojo choralo, ir visa ko viršūnė – Šv. Mišios. Niekada nieko aukščiau nebus. 

Giedrius: Manau, kad verta sau aiškiai įvardinti. Sekmadienio Šv. Mišios mums ir yra tas didysis gėris, didžioji trauka ir didysis džiaugsmas. Savaitės viršūnė – tai kiekvieno sekmadienio Mišios, o ne kiti dalykai. Tačiau daug ir keliaujame, ir koncertuojame. 

Jei jau kalbame apie Bažnyčią, apie tarnystę Bažnyčioje, koks tuomet jūsų santykis su Vilniaus arkikatedra (Arkivyskupo sostu)? Juk tai dovana – suvokti ir patirti Bažnyčios hierarchų artumą. Dalyvauji iškilmėse, kai viskas paruošta, puošnu, pakylėta. Ir vyskupus iš arčiau matai, pabendrauji. 

Živilė: Iki šiol apie tai daug nemąsčiau. Matyt, tai buvo taip nuo seno įprasta. Tiesiog nebematai to kaip išskirtinumo. Bet taip, iš tikrųjų mes esame to gyvenimo centre, matome aukščiausią liturgijos vyksmo kokybę ir ją gebame įvertinti, ypač lygindami su kitais pavyzdžiais, kurių, deja, pasitaiko. Bet kai kuriems ateinantiems žmonėms būdavo svarbu, kad giedame Arkikatedroje, Vilniaus arkivyskupijos centre.

Giedrius: Ko gero, laikas padarė savo – esame bažnytinė, gyva krikščionių bendruomenė, jau tiek metų ir ištikimai atliekanti savo tarnystę, kuri itin prasmingai atsiskleidžia būtent Arkikatedroje. Nes ten, kur vyskupo sostas, liturgija turėtų būti tam tikras etalonas, o grigališkasis choralas tam labai dera.

Jau daug metų giedame per Kristaus paaukojimo šventę Mišiose, į kurias susirenka visų pašvęstojo gyvenimo bendruomenių atstovai. Nors nesame vienuoliai, tačiau choralas šiose Mišiose tampa dar vienu visus vienijančiu dėmeniu. Vis dažniau mus kviečia giedoti per kunigų ar diakonų šventimus. Giedame lotyniškai, nėra jokių kalbinių skirtybių, tai geresnė proga patirti Bažnyčios visuotinumą.

Vis tiek sekate pulsą, domitės, kuo gyvena kiti grigališkojo choralo chorai, bendruomenės, tyrėjai, muzikologai. Galbūt galėtumėte papasakoti, kur aktyviausi žmonės, ar choralas plačiai giedamas liturgijoje, ar galbūt jau tapo tiesiog muzikavimo būdu, tyrimų medžiaga?

Živilė: Man atrodo, pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų Europoje ir artimiausiuose kraštuose jo naudojimas liturgijoje labai siaurėja. Tokių liturginių chorų, koks esame mes, turbūt beveik nelikę, net, sakysime, ir Lenkijoje. Išlikęs siauro specialistų rato domėjimasis daugiau muzikologiniais dalykais. Dauguma chorų arba mokslininkų labai seka naujienomis, vykdomi moksliniai tyrimai, ginčijamasi, kur ilgesnė nata, kur trumpesnė, kur bemolis, kur diezas. Gyvos ir stovyklos, ir konferencijos, esama ir aštresnių pasikeitimų nuomonėmis. Manau, kad gaila, jog Lietuvoje niekada neturėjome profesionalių mediavistikos studijų arba muzikologijos, pavyzdžiui, liturginės monodijos studijų, kurios gyvuoja kad ir gretimoje Lenkijoje. Kita vertus, tai mus atpalaidavo nuo šių, mūsų akimis žiūrint, tarsi nereikalingų ginčų. Yra akademinis pasaulis, kuriame vyksta tyrimai, atradimai, ir yra tarnystė liturgijoje. Bet šie dalykai tikrai nėra dirbtinai supriešinti ar gyvuoja vienas be kito. 

Giedrius: Natūralu, kad daug kur kyla pagunda lengva ranka nubraukti visą choralą kaip gražų, bet nebeaktualų praeities paveldą, sietiną vien su apeigomis iki II Vatikano susirinkimo. Tačiau bent jau Šventojo Tėvo liturgijoje svarbiausiose Mišiose lotynų kalba tebėra vartojama, o grigališkasis choralas tebegiedamas. O popiežiaus švenčiama liturgija visais laikais yra tas etalonas, į kurį verta lygiuotis.  

Jei plačiau dar apie tą jūsų minėtą nuolankumą kalbėtume, tai turbūt viena iš progų ypatingai jį išgyventi arba jo ieškoti – Grigališkojo choralo studijų savaitės? (Šiemet ji vyks Marijampolėje liepos 23–30 dienomis). Juk atvažiuoja labai daug įvairių žmonių, dalis jų visai nepatyrę, galbūt pirmą kartą prisiliečiantys prie choralo. Ir vis tiek – visi priimami į bendrą chorą, stengiamasi jiems perduoti impulsą toliau domėtis.

Giedrius: Turbūt toks gražus dalykas, išlikęs nuo senų laikų, kai vykdavo kokie didesni susibūrimai ar stovyklos. Mūsų kelių dešimtmečių patirtis rodo, kad tai visą laiką suveikdavo: kai gieda didesnis būrys, bet branduolys, kaip mes jį vadinam – kritinė masė – yra patyrę giedotojai, tuomet nebeiškyla jokių problemų. Belieka tik klausytis, ir tu labai nesunkiai tampi visumos dalimi. Kai kuriems žmonėms, dalyvaujantiems stovyklose, ta savaitė ir yra vienintelė galimybė pagiedoti choralą.  

Živilė: Suprantama, kad kursuose negali visko iškart išmokti. Į stovyklą mes renkamės sekmadienį vakare. Pirmąją paskaitą pradedantiesiems turime pirmadienį vakare. Iki to laiko jie jau būna giedoję Mišiose ir keturiose liturginėse valandose. Dažnai matau, kad jie nemoka nieko: neperpranta notacijos, nemoka tarti lotyniškai, nesupranta nieko apie giedojimo būdus, dauguma net nežino, kaip elgtis Mišių metu, liturgijoje. Muzikantams kai kuriuos dalykus paaiškinti paprasčiau, bet mūsų metodas – įmesti žmones į aplinką, iš kurios jie gali pasiimti tiek, kiek pajėgia. Skaitome lotyniškai, praktikuojamės rečituoti, išdėstome šiek tiek istorijos ar teorijos, bet iš esmės tai mažai ką lemia. Kiekvieno giedojimas ateina per savą patirtį – patenki į „burbulą“, jame esi ir mokaisi. Gal svarbiau pirmą kartą iš tokios stovyklos parsivežti ne daug žinių, o bendro giedojimo patirtį, liturgijos pažinimo įspūdį, o tai dažnai ir paveikia stipriausiai.

Labiau patyrę giedotojai ar tiesiog stovyklose dažniau dalyvaujantys semiasi ir specifiškesnių žinių. Greta bendro giedojimo liturgijoje vyksta daug repeticijų, paskaitų, kurias dėsto patyrę choralo, liturgijos specialistai. Šiemet kursuose Marijampolėje vėl dėstys puikus grigališkojo choralo specialistas iš Ispanijos, keleto universitetų profesorius Juanas Carlosas Asensio, vadovaujantis ir žymiam Madrido grigališkajam vyrų chorui. Susitikti su tokio lygio dėstytoju, mokytis iš jo, bendrauti – didžiulė privilegija ir malonė, kurią nepaprastai vertiname. 

Giedrius: Ko gero, mokymuisi stovykloje tiktų didelio benediktinų vienuolyno, į kurį ateina vienas ar kitas naujokas, analogija. Aišku, tos paskaitos vyksta, bet iš esmės sukiesi bendro gyvenimo rate. Ir esi. Taip pat yra šv. Benedikto regulos principas – pagarba vyresniems ir dėmesys jaunesniems. Tas santykis ir pas mus labai gyvas. Yra žmonės, kurie gieda tris dešimtmečius, yra žmonės, kurie pradėjo giedoti vakar, bet didelio skirtumo nepajusi. Labai gražus, lygiavertis santykis.