Žingsniai į visiems pritaikytą ateitį: lengvai suprantama kalba

Ne visi patiria jausmą, kad lietuvių kalba jiems kaip namai, kai rašytiniai tekstai ar kalbiniai pranešimai parengti neatsižvelgiant į jų patiriamus sunkumus. Vilniaus universiteto mokslininkė, kalbininkė JUSTINA BRUŽAITĖ-LISECKIENĖ kartu su komanda siekia tai pakeisti. Su ja pasikalbėjome apie tai, kaip atrodo kelias link visiems atviresnės ateities iš kalbos perspektyvos.

Kaip susidomėjote tokiu tyrimų lauku ir net misija visuomenei?

Tai labai natūraliai atėjo į mano gyvenimą. Maždaug prieš 5 metus sulaukėme pasiūlymo iš Latvijos universiteto – jie ieškojo kolegų iš Lietuvos, norinčių prisijungti prie projekto. Jame buvo taikomas metodas, angliškai vadinamas easy-to-read arba easy language. Lietuviškai šį metodą mes vadiname lengvai suprantama kalba. Tuo metu su kolegėmis gerai nežinojome, kas tai yra, bet įsigilinusios į metodą supratome jo prasmę. Matydamos, kad tokia kalbos mokslo sritis gali keisti žmonių gyvenimus, kvietimą priėmėme. Vėliau aš supratau, kad lengvai suprantama kalba mano gyvenime jau egzistavo. Daugiau nei dešimtmetį negimtakalbiams dėstau lietuvių kalbą. Kai jie dar tik pradeda mokytis lietuvių kalbos, privalau kalbėti labai aiškiai, parinkti kasdien vartojamus žodžius, ieškoti paprasčiausių kalbinės raiškos priemonių. Taigi vienaip ar kitaip jau prieš daug metų pradėjau formuoti savo lengvai suprantamos kalbos įgūdžius.

Esate sakiusi, kad jau visai neblogai perpratote žmonių, kuriems taikoma lengvai suprantama kalba, pasaulį. Bet jos tikslinė auditorija plati: žmonės su intelekto negalia, disleksija, užsieniečiai, vaikai su raidos sutrikimais… Turbūt jos platumas kartais kelia sunkumų?

Geriau pagalvojus, tas pasaulis niekada nebus pažįstamas ar perprastas iki galo, nes mes visi esame skirtingi. Ir visai nesvarbu, turime negalią ar ne. Vis dėlto tiesa, kad parašyti gerą tekstą, kurį be iššūkių perskaitytų ir, pavyzdžiui, asmenys su intelekto negalia, ir negimtakalbiai, yra sunku. Belieka ieškoti bendrų vardiklių skirtingoms sunkumus patiriančioms grupėms suprasti. Yra du tipai iššūkių. Pirma, tai suvokimo iššūkiai, kai tikrai sunku apdoroti informaciją, ją sekti, kai bet koks vaizdingesnis pasakymas kliudo suvokti tekstą. Kitas iššūkis yra kalbinis. Kai žmogus dar nėra sukaupęs kalbinės patirties, negali lengvai suprasti ir tekstų ta kalba. Taip yra su negimtakalbiais, kurie dar tik mokosi kalbos, ar asmenimis, kurie nėra sukaupę platesnio žodyno, neatpažįsta visų kalbinės raiškos priemonių, nes tiesiog neturi didelės skaitymo patirties. Pavyzdžiui, žmonėms su intelekto negalia tiesiog nėra ką skaityti. Nėra jiems pritaikytų tekstų. Jiems kur kas sunkiau plėsti ir savo kalbinius išteklius. Kai supranti, kad nepaisant savo skirtybių šios tikslinės grupės patiria ir bendrų ar panašių iššūkių, gali lengviau apsibrėžti ir savo, kaip teksto rengėjo, tikslus. Tiesiog negali nuolat galvoti, kas vienam ar kitam kliudys suvokti tekstą. Turi save priversti pamatyti, kas tą tekstą ir vienai, ir kitai tikslinei skaitytojų auditorijai padės suprasti. Nors visada suprantu, kad universalumas yra labai sąlyginis ir, deja, negali sukurti teksto vienodai suvokiamo visiems. 

Lietuvoje daugiausia dėmesio skiriama žmonėms su intelekto negalia. Kai rengiate tekstą, bendraujate su šia žmonių grupe tiesiogiai ar per tarpininką?

Per tarpininką. Žinoma, būna, kad žmones, kurie išbando mano rengtus tekstus lengvai suprantama kalba, sutinku ir gyvai įvairiuose renginiuose ar kitur. Tai būna įdomi situacija, nes tu jiems labiau esi nepažįstamas žmogus, o pats jautiesi lyg juos jau pažinotum. Per tarpininką mes, tekstų lengvai suprantama kalba rengėjai, gauname pluoštą komentarų, tekstą išbandžiusiųjų pasidalijimų. Tarpininkas komentaruose visada vardais įvardija, kieno tai nuomonė. Taip pamažu susikuri paveikslą, koks yra tas žmogus, kuo jis gyvena. Tad dažniausiai tikslinę auditoriją pažįstu būtent taip. Vis dėlto esu turėjusi ir kitokios patirties. Prieš beveik metus Lietuvos audiosensorinė biblioteka vykdė įdomų projektą. Kartu su poetu Mindaugu Nastaravičiumi rengėme grožinės literatūros lengvai suprantama kalba dirbtuves. Su grožinius tekstus kuriančiomis studentėmis bandėme kurti originalius literatūrinius tekstus lengvai suprantama kalba. Šiandien jau galime pasiklausyti tų kūrinių, kurių rinkinį pavadinome „Laiškai į Čekoniškes“. Bet iki kol gimė rinkinys, savaitgalį leidome Betzatos namų bendruomenėje, kurioje žmonės patiria skaitymo, suvokimo iššūkių, kartu su jais pusryčiavome, bendravome. Kas norėjo, prisijungė prie mūsų mokymų, kartu leido laiką paskaitose. Vėliau keletas bendruomenės narių atvyko ir į audiosensorinę biblioteką, su jais bendravome ten. Tai buvo puiki proga pažinti vieną iš mūsų tekstų skaitančiųjų grupių ir dar geriau suprasti, kad nors žmogaus kelyje atsiranda skaitymo, suvokimo, kalbinių barjerų, visa kita lemia jo individuali patirtis. Kaip ir kiekvieno iš mūsų gyvenime. 

Paminėjote grožinę literatūrą – klausimas, kurio turbūt dažniausiai sulaukiate, ką daryti su jos kalbos vaizdingumu. Jūs turite geros patirties bendradarbiaujant su Alvydu Šlepiku. Gal galite papasakoti, kaip sekėsi kartu perrašyti jo romaną „Mano vardas – Marytė“ į „Mano vardas yra Marytė“? 

Vaizdinga kalba yra didelis iššūkis, su kuriuo susiduria tekstų lengvai suprantama kalba rengėjai. Bet darbas su A. Šlepiku buvo sklandus. Pirmiausia perrašytus romano skyrius išsiųsdavau autoriui ir tik tada patirties ekspertams. Šiuo atveju patirties ekspertai buvo žmonės su intelekto negalia – dėl savo patirties jie buvo šio metodo ekspertai, nes galėdavo papasakoti, kas tekste jiems tinkama, o kas – per sudėtinga, neaišku. Alvydas Šlepikas dažniausiai buvo labai lankstus. Daug pastabų iš jo nesulaukdavau. Žinoma, pasitardavau dėl to, kaip galime interpretuoti vieną ar kitą romano epizodą, kaip jį galima papasakoti kitaip, paprasčiau ar aiškiau. Žmogus, patiriantis tik kalbinių iššūkių, tikėtina, dar gali interpretuoti pats, tačiau žmogui su suvokimo iššūkiais kiekviena vieta, kur jam kas nors iki galo nepasakyta, stabdo jo skaitymą. Dėl šios priežasties tekstuose lengvai suprantama kalba negalima palikti daug vietos interpretacijoms. O tai, žinoma, gana neįprasta grožinėje literatūroje. Kalbant apie vaizdingą kalbą, romano „Mano vardas – Marytė“ autorius retkarčiais manęs pasiteiraudavo, galbūt vieną kitą žodį galėtume pavartoti retesnį, vaizdingesnį, abu aptardavome tuos klausimus, metodo tikslą ir panašiai. Vis dėlto tokių atvejų buvo mažai. Man atrodo, kad romano autorius puikiai suprato šio darbo misiją.  

Turbūt čia reikėtų priminti, kad tokių tekstų tikslas yra ne tik suteikti žmogui progą skaityti jam lengviau suprantamą tekstą, bet ir leisti jam mėgautis tuo procesu. Todėl negalime į tekstą įtraukti per daug rečiau girdimų, vaizdingesnių žodžių ar pasakymų. Turbūt ir patys esame ne kartą susidūrę su situacija, kai tekstas kelia iššūkių, pavyzdžiui, dėl nežinomų žodžių. Kas su didžiuliu malonumu pirmą kartą mokykloje perskaitė Kristijono Donelaičio „Metus“? Turbūt vienetai. Reikia priprasti prie autoriaus rašymo būdo, žodyno, kad galėtume pajusti tikrąjį kūrinio grožį. „Mano vardas – Marytė“ nėra kalbiškai labai sudėtingas romanas, kad eilinis skaitytojas jo nesuprastų, bet žmogus, patiriantis suvokimo ar kalbinių iššūkių, negali jo perskaityti sklandžiai. Dėl to ir teko ieškoti kitų būdų, kaip papasakoti istoriją, kad ją vis dar būtų malonu skaityti. Lengvai suprantama kalba užrašyta literatūra jokiu būdu nėra tapati originaliai literatūrai, bet ji egzistuoja kaip viena iš meninių formų. Sakau meninių, nes grožinius kūrinius perrašydami vis tiek bandome išlaikyti meniškumą, nors jis ir kiek skiriasi nuo mums įprasto. Kalbinė raiška vis tiek yra ribojama.

Lietuvoje žengiame pirmuosius žingsnelius, bet, pavyzdžiui, švedai jau nuo XX a. antros pusės rengia tekstus lengvai suprantama kalba. Kaip kad būna, jog skirtingi vertėjai išverčia tą patį literatūros kūrinį, ar yra atvejų, kad tas pats kūrinys turi keletą lengvai suprantama kalba parengtų variantų?

Dėl švedų negaliu patikslinti, nes nemoku pačios kalbos. Bet, pavyzdžiui, ispanai tikrai yra parengę ne vieną „Don Kichoto“ adaptaciją. Vienos – ilgesnės, išsamesnės, kitos – visiškai kelių puslapių, praktiškai tiesiog trumpas legendinio kūrinio pristatymas. Tai dažnai susiję su skirtingais lengvai suprantamos kalbos lygiais, kurie nevienodai klasifikuojami įvairiose šalyse. Yra žmonių, kurie negali skaityti originalios literatūros, bet gali skaityti aukštu, Lietuvoje vadinamu trečiu lengvai suprantamos kalbos lygiu parengtus tekstus. Ir yra žmonių, kurie niekada negalės arba bent jau šiuo metu negali skaityti trečiu lygiu. Jiems rengiame dar labiau supaprastintus ir gausiai iliustruotus tekstus. Trečiu lygiu rengiau ir „Mano vardas yra Marytė“. Stengiausi ne tik siužetą atpasakoti, bet ir perteikti kuo daugiau originalaus kūrinio nuotaikos. Jei būčiau rašiusi pirmu ar antru lengvai suprantamos kalbos lygiu, tai būtų buvusi tiesiog trumpa santrauka. Tai kartais taip pat turi prasmės, bet pirmiausia norisi suteikti galimybę galintiems prisiliesti kuo arčiau tikrosios grožinės literatūros.

Švedijoje jau ilgai auginami skaitytojai, galbūt todėl nematau, kad jie daug žaistų skirtingais kalbos lygiais. Dažniau matyti tas truputį aukštesnis lengvai suprantamos kalbos lygis, panašus į mūsų trečią. Vokiečių ir anglų kalba dažnai rengiami skirtingų kalbos lygių tekstai. Tai susiję su tuo, kad orientuojamasi į literatūrą skaitančius užsieniečius. Bent jau anglų kalbos kontekste tikrai. Net ir Šekspyro kūryba perrašyta taip, kad ją galėtų perskaityti tik ką pradėję kalbos mokytis žmonės.

Bet iš jūsų klausimo suprantu, kad teiraujatės ne tik apie kalbos sudėtingumo skirtumus, bet ir skirtingas vieno kūrinio interpretacijas, adaptacijas. Užsienyje gal to ir esama. Lietuvoje tikrai ne. Nors man pačiai būtų labai smalsu pamatyti kad ir dar vieną romano „Mano vardas – Marytė“ versiją lengvai suprantama kalba, parengtą kito specialisto. Bet tai jau labiau tenkintų daugelio mūsų smalsumą. Nežinau, ar šiuo metu tai būtų labai prasminga. Dar tikrai yra gausa kūrinių, laukiančių savo eilės būti perrašomi lengvai suprantama kalba. Todėl kelios vieno kūrinio versijos, užrašytos šiuo metodu, greičiausiai būtų didelė prabanga. 

Galbūt ateityje bus adaptuojami ir tokio tipo tekstai, kurių bijoma dabar: fantastika, poezija… Ar girdėti iš iššūkių patiriančių žmonių, kad jie norėtų tokių tekstų?

Tie, kurie išbandė „Mano vardas yra Marytė“, pasakojo, kad tokių tekstų reikia daugiau. Bet žmonės gali norėti skaityti tada, kai žino, kad jiems tai daryti bus malonu, įdomu, ir kai turi susiformavusį įprotį. Kol kas žmonių, patiriančių suvokimo iššūkių, skaitymo įpročiai dar tikrai kitokie nei mūsų. Jiems vis dar siūloma skaityti vaikišką literatūrą. Ir pats romanas „Mano vardas yra Marytė“ dar sunkiai skinasi kelią į skaitytojų kasdienybę. Dienos centruose, kuriuose renkasi žmonės su intelekto negalia, dažnai grožinės literatūros skaitymas nėra įtraukiamas į kasdienes veiklas. Bet taip pat mūsų žmonės dar nėra pratę, pavyzdžiui, ateiti į savivaldybę ir paprašyti, kad būtų kalbama jiems suprantamai. Taigi kiekviena naujovė reikalauja laiko, kad įsitvirtintų. 

Lietuvoje kalbant apie lengvai suprantamą kalbą dažniausiai akcentuojami žmonės su intelekto negalia. Ir tai yra prasminga, nes jie ilgą laiką mūsų visuomenėje buvo pamiršti. Tačiau kartais pamirštame, kad tokios informacijos ar literatūros skaitytojų yra kur kas daugiau. Pavyzdžiui, besimokantieji lietuvių kalbos, diasporoje augantys vaikai. Kai pirmą kartą Vilniaus universiteto mokymuose atėjau pakalbėti apie tekstus lengvai suprantama kalba įvairių lituanistinių mokyklų mokytojams ir vadovams, pati likau nustebusi. Kai padaviau jiems į rankas „Mano vardas yra Marytė“, jie labai džiaugėsi tokiu leidimu, pasakojo, kad jiems tokios knygos ypač reikalingos. Tada prasidėjo akcija ir Lietuvos audiosensorinė biblioteka išsiuntė tą knygą į visas lituanistines mokyklas užsienyje. Bet šios reakcijos buvo specialistų ir mokytojų, kurie žino, kad to reikia, dar ne pačių tikslinės auditorijos žmonių. Turime palaukti, kol ir tėvai, ir vaikai, ir kiti tikslinės auditorijos žmonės patys pradės kalbėti apie tokių knygų poreikį. 

Kokie grožinės literatūros tekstai rengiami šiuo metu?

Sykį viename interviu manęs paklausė, o kas būtų, jeigu Žemaitę perrašytume lengvai suprantama kalba. Vėliau ta mintis dingo, bet sugrįžo, kai su Lietuvos audiosensorine biblioteka kalbėjomės, ką daryti toliau, galvojome, kas klasikiniu požiūriu svarbu žinoti išsilavinusiam žmogui. O išsilavinusiais žmonėmis nori būti turbūt daugelis, nepaisant to, turime suvokimo iššūkių ar ne. Taip nusprendėme, kad turėtų gimti Žemaitės „Marti“ lengvai suprantama kalba. Dabar tekstas jau beveik gimęs, jis iliustruojamas ir greit bus išbandomas patirties ekspertų. Man pačiai šis darbas ypač sunkus, nes Žemaitei negaliu parodyti to teksto, negaliu su ja pasitarti. Atrodo, kad pati patiriu autorės kančią, matydama besikeičiantį kūrinį. Bet tada save stabdau ir prisimenu savo darbo tikslą. Ir viskas stoja į savo vietas.

Keliaujant prie negrožinių tekstų, ar žinote, kaip noriai žmonės skaito straipsnius, publikuojamus portale „15min Lengvai“?

„15min“ yra pasakoję, kad tokias naujienas skaito nemažai žmonių, bet nežinoma, kokia jų dalis yra tikroji tikslinė auditorija. Nujaučiu, kad ir šiuo atveju skaityti naujienas savarankiškai dar nėra gerai susiformavęs, tarkime, žmonių su intelekto negalia įprotis. Matome, kad dažnai tiek „Mano vardas yra Marytė“, tiek „15min Lengvai“ tikslinės auditorijos žmonėms, socialiniams centrams ir panašiai vis dar yra naujiena. Kartu su kolege mokėme „15min“ žurnalistus, kaip rengti tekstus lengvai suprantama kalba. Žiniasklaidos grupei atstovavusiems specialistams labai daug pasakojome, kaip svarbu megzti ryšius, skatinti tikslinės auditorijos įprotį skaityti, siųsti naujienas, priminimus ir nuolat prašyti grįžtamojo ryšio. Negaliu pasakyti, kaip jiems sekasi vykdyti šią kampanijos dalį. Bet tikiuosi, kad gerai. 

Turbūt per anksti to klausti, bet gal ir įprasta kalba parašyti tekstai, pavyzdžiui, straipsniai, paprastėja? Žinoma, tam galėtų būti ir kitų faktorių…

Egzistuoja du reiškiniai: lengvai suprantama kalba, skirta žmonėms, patiriantiems rimtų suvokimo ir kalbinių iššūkių, ir paprasta kalba, angliškai vadinama plain language. Jungtinėse Amerikos Valstijose paprastos kalbos reiškinys yra labai paplitęs. Daug kalbama apie tai, kad, pavyzdžiui, jeigu ateinu pas gydytoją, su manimi turi būti kalbama taip, kad man būtų aišku. Nepaisant to, kad mano kalbinė patirtis yra pakankama, medicinoje ji yra buitinio lygmens. O žmonėms su intelekto negalia gydytojas apskritai turėtų kalbėti lėčiau, atsižvelgti į jo individualias reakcijas ir pan. Lygiai tie patys principai galioja ir kalbant apie žiniasklaidą. 

Esame ne kartą kalbėję su žurnalistais, kad straipsniai įvairiuose portaluose ir pranešimai per televiziją ar radiją turi būti perteikiami paprasta kalba, kad būtų pakankamai lengva suvokti informaciją. Tiesą pasakius, man atrodo, kad šį kriterijų išlaiko labai mažai tekstų. Nekalbu apie kultūrinius ar šiaip ne kasdien išleidžiamus laikraščius, žurnalus. Ten matyti, kad autorius dėsto mintis gana nuosekliai. Bet apskritai dauguma internete atsirandančios informacijos yra labai chaotiška. Tekstai lengvai suprantama kalba ir paprasta kalba nėra tik apie žodyną ir gramatiką. Tai yra ir apie informacijos atranką, jos išdėstymą, sklandumą… Kai mes gauname tekstą, nematome, kiek daug darbo į jį įdėta, kad gana chaotiška realybė taptų sklandžiu pasakojimu skaitytojui.

Atkreipiau dėmesį, kad teksto lengvai suprantamos kalbos rengimo gairėse lengvai suprantama kalba sako apimanti ne tik rašymo, bet ir kalbėjimo būdą. Visgi dažniau kalbama apie rašytinį tekstą, nei apie sakytinę kalbą…

Šiuo metu taip, bet mes universitete neseniai baigėme vykdyti projektą, skirtą sakytinei lengvai suprantamai kalbai, su užsienio partneriais iš Švedijos, Slovėnijos, Latvijos ir Danijos. Tame projekte rengėme gaires, kaip bendrauti lengvai suprantama kalba. Tai, kad toks projektas vyko ir Švedijoje, rodo, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje sakytinė lengvai suprantama kalba yra pakankamai naujas dalykas. Žinoma, kad gydytojas turėtų atsisakyti terminų, kurie suprantami tik jam ir kolegai, bet yra ir daugybė kitų dalykų, kurių mes neišpildome. Kai gydytojas su mumis bendrauja, turbūt ne vienas norėtų, kad jis nusišypsotų, jeigu tik gali tą dieną. Tai – universalūs komunikaciniai principai, todėl gairės galioja daugeliui kasdien pasitaikančių situacijų. Mūsų apklausos rodo, kad žmonėms su suvokimo iššūkiais taip pat labai patinka, kai gali nusijuokti, nusišypsoti. Smegenų veikla veikia kur kas geriau, kai galime atsipalaiduoti.

Bendraudami su kitų šalių partneriais, galite pasinaudoti ne viena jų gerąja praktika. Bet galbūt yra kokia nors lietuvių kalbos ypatybė ar lietuvių kultūros savybė, kuri kelia savitų iššūkių adaptuojant lengvai suprantama kalba?

Esame vykdę apklausą Italijoje ir Lietuvoje, kas priimtiniau tikslinei auditorijai, kai su jais kalbama. Atsakymai tikrai skyrėsi. Kuo labiau į šiaurę, tuo ramiau kalbama, mažiau kontakto norisi, stovima toliau vienas nuo kito. Kalbant apie rašytinę kalbą, skiriasi šalių darbo su lengvai suprantama kalba ir jos vartojimo patirtis. Švedijos visuomenė jau supranta, kad tokios alternatyvos reikia, ją lengviau priima. Be to, kaip minėjau, jie gerokai paauginę savo skaitytojus. Ten turbūt itin mažai žmonių, kurie visai nemokėtų skaityti, kas vis dar dažnokai pasitaiko pas mus. Nekalbu apie atvejus, kai žmogui mediciniškai nebeįmanoma išmokti skaityti, visko nutinka. Bet dažnai žmogus neišmoksta skaityti mokykloje, nes nebuvo ką, nebuvo metodikos, galimybės mokytojui dirbti su suvokimo iššūkius patiriančiuoju individualiai. Be abejonės, skirtingose šalyse apstu ir kalbinių skirtumų. Pavyzdžiui, anglų kalba gramatiškai yra mažiau kompleksiška negu lietuvių kalba. Taigi ir taikant lengvai suprantamos kalbos metodą angliškame tekste gramatinių pokyčių dažnai yra mažiau negu lietuviškame. Nors, tiesą pasakius, metodo taikymo klausimų tiek lietuvių kalboje, tiek kitose pasaulio kalbose turime daug. Todėl šiuo metu Lietuvos mokslo tarybos finansuojamame projekte kartu su kolege iš Vilniaus universiteto dr. Laura Vilkaite-Lozdiene ir komanda tyrinėjame, kaip žmonės apdoroja sakinius su lietuvių kalbai būdingais bruožais. Pavyzdžiui, analizuojame, kaip mes apdorojame padalyvius, pusdalyvius ir pan. Tai viena iš svarbių ir įdomių projekto dalių. 

Kaip sekasi įtikinėti lengvai suprantamos kalbos reikalingumą institucijoms?

Lietuvoje mums to nebereikia daryti. Ne taip seniai pasirodė įstatymas, kuriame nurodoma, kad dalis viešosios įstaigos informacijos privalo būti pateikta lengvai suprantama kalba. Tokių tekstų viešųjų įstaigų interneto puslapiuose vis daugiau. Tik negaliu atsakyti apie jų kokybę. Vis dėlto norisi pasidžiaugti pokyčiais ir padrąsinti tokių tekstų rengėjus. Tai, ką jie daro, yra prasminga. Tik iki galo suvokti šito prasmę labiausiai padėtų tiesioginis ryšys su skaitytoju, paslaugos naudotoju. Jei mes dažniau matytume, kad perskaitę informaciją ir ją supratę, galėję ta informacija pasiremti ir priimti sprendimą patys, pavyzdžiui, žmonės su intelekto negalia pasijaučia oresni ir lygiaverčiai mūsų visuomenės nariai, turbūt nė vienam nekiltų klausimų. Mūsų darbas yra prasmingas. Mūsų darbas ir pastangos, kurių kelio pradžioje reikia įdėti išties daug, keičia žmonių gyvenimus, visuomenės įpročius. Linkiu, kad visi pamatytume to prasmę.