Vyrijos išlikimo klausimu arba ar verta gimdyti kartu?

Kai sulauki pem, supranti, kad kitiems kažką įrodinėti nebėra prasmės. Tai ne tavo darbotvarkė. Keiti pasaulį kuris apie tave, šalia. To pakanka. Globalius užmojus palikime jaunesniems. Tačiau klausimas ką gero dar gali padaryti, lieka aktualus.

Pusamžiams verta pamąstyti apie vyrijos ateitį. Taip globaliai. Viešajame gyvenime, politikoje esame nykstanti rūšis. Tostesteronas kraujyje beveik nebeaptinkamas, o moterys tik ir bėdavoja, kad „tikrų vyrų nebeliko“. Neužsiimsiu mūsų padermės aptarinėjimu, o susikoncentruosiu į vieną vienintelį aspektą – šeimą ir gimdymą. Manau, pasisukus kalboms apie „tikrus vyrus“ tai dažnai pamirštama.

Draugų tarpe juokaudami sakome, kad padaryti vaiką lengva, tačiau sunku užauginti. Nors pirmoji šio neetnografinio išsireiškimo dalis šiuo laikotarpiu taip pat kelia dvejonių, tačiau manykime, kad tai tiesa. Pora sugyveno vaiką. Tas ramus dar vartosi mamos pilvelyje, o vyras jau tryznioja. Eiti drauge gimdyti, ar tūnoti kur kamputyje su raminamaisiais?

Eik, vyre, eik! Gimdyme dalyvavęs vyras su savo šeima pasirašo krauju, gleivėmis ir ašaromis grįstą sutartį. Ji, ko gero, net rimtesnė nei prie altoriaus duotoji priesaika.

Paaiškinsiu kodėl. Tradiciškai, papunkčiui.

1. Jei manote, kad vaikai yra rožiniai, pūkuoti ir nekakojantys, tai labai klystate. Priešingai, jie gimsta pamėlynavę, gleivėti, net kruvini ir labai, nu labai negražūs. Kai tai pamatai savo akimis – niekas nebebaisu. Nes turi pumpurą, kuris (tavo užmegztas) skleisis gražiausiais įmanomais žiedais ir vaisiais.
2. Pamatytas ką tik gimusio vaiko atvaizdas įsispaus amžiams. Iki gyvenimo pabaigos. Tavo vaikas tau pačiam niekada nebus tik atvirukinis portretas. Nes tu jį(-ą) matei ką tik prasibrovus(-ią) į šį pasaulį. Tu tikrai žinai, kad šis tavo palikuonis yra iš kraujo, raumenų, išmatų ir viso to, kas būdinga gyvam, kūniškam žmogui. Tu niekuomet nebijosi ir nesišlykštėsi keisti pampersų. Nesvarbu kam: senoliui ar kūdikiui.
3. Pradedi suvokti, kad Motina ir vaikas yra kažkoks stebuklas. Tu tik biškį prisidėjai ir – tadam – Mama pradeda storėti, ir didėja viskas, kinta kol kažkoks nepažįstamas tau padaras išplečia mamos kaulus, pradeda lįsti lauk ir pasirodo it koks frankenšteinas. Visa tai yra kiečiau, nei pažiūrėti tuziną siaubiakų, tris kartus sulakstyti į Everesto viršūnę ar pabučiuoti Lady Gagą.

Galiausiai, jei matei savo vaiko gimimą tai su amžiumi supranti, kad mirti nėra jau taip baisu. Ir tas supratimas gimsta ne iš to, kad, suprask, gyvensiu savo vaikuose. Banalu, tik prasčiokams toks supratimas. Nei ten amžinai gyvensi, nei tiems vaikams rūpėsi.

Mirties baimė dingsta dėl to, kad atsiranda noras gyventi iki to momento, kol paleisi vaikus į gyvenimą. Tiesiog negali numirti anksčiau. Čia nesvarbūs degantys krūmai, dvasinės praktikos ar mistiniai potyriai.

Kol vaikui reikia saugumo, maisto ir artimų žmonių – privalai būti. Tas pamėlynavęs mėsos kukulas su keistomis medicininėmis žirklėmis tavo nukirpta kraujuojančia virkštele gulinčia ant žmonos krūtų reikalauja visai nedaug: užaugink mane, o paskui varyk kur nori. Tu negali nevykdyti krauju, gleivėmis ir ašaromis pasirašytos sutarties.

Ak, vos nepamiršau. Daryti vaikus tik šiam pasauliui būtų nesąmonė. Kai pamatai mirtį ir gimimą – supranti kad pats esi tik šapas upėj. Vaikai – tai prožektoriai, kurie apšviečia upės krantus, kad suvoktum, kad nestovi vietoje, plauki tiek, kiek tau duota.