Pastaruosius ketverius metus, kuriuos praleidau Lietuvoje, tarp savo draugų katalikų dažnai pastebėdavau savotiškai ironišką situaciją. Vyrai dažnai apgailestauja: „Jei tik būtų gerų, pamaldžių katalikių moterų, kurias galėčiau vesti“, o moterys atsidūsta: „O, jei tik būtų geras, pamaldus katalikas vyras, už kurio galėčiau ištekėti“. Ir vieni, ir kiti tvirtina, kad ieško inteligentiškumo, gerumo, ištikimybės ir, svarbiausia, drąsos – noro veikti ir įsipareigoti. Abu tvirtina, kad trokšta brandos, atsidavimo Dievui ir santykių, grindžiamų bendru tikėjimu. Tačiau kažkodėl abi pusės nuolat apgailestauja: „Aš tiesiog negaliu nieko rasti!“.
Taigi kyla tikrai įdomus paradoksas – jei vyrai katalikai ieško žmonų katalikių, o moterys katalikės – vyrų katalikų, kaip nutinka, kad kiekviena stovykla teigia, jog kita tiesiog neegzistuoja?
Ar kaltinsime vyrus, kad jie nesugeba imtis iniciatyvos? O gal moteris, kad jos nesiryžta įsipareigoti ir pasyviai laukia idealaus vyro, kuris taip niekada ir neatsiranda? O gal čia slypi kažkas gilesnio?
Netobulumo baimė ir šiuolaikinių pasimatymų dilema
Dažnai girdžiu teiginį, kad katalikai taip ilgai nesiryžta įsipareigoti, nes Bažnyčia neleidžia skyrybų, todėl jie būtinai turi rasti „tobulą“ sutuoktinį. Tačiau taip visiškai neteisingai suprantama santuokos paskirtis. Jei žmogus siekia susitikinėti ir tuoktis tik su kuo nors nepriekaištingu, koks tada yra pačios santuokos vaidmuo? Santuoka nėra tobulų žmonių pasiekimas ar apdovanojimas. Ji yra pašventinantis sakramentas, pašaukimas, kuriame vyras ir moteris tobulina ir stiprina vienas kitą šventume.
Vestuvių dieną paskutinis Austrijos-Vengrijos Imperatorius, palaimintasis Karolis, kreipėsi į savo žmoną, Zitą, tardamas: „Dabar, kai jau esame susituokę, padėkime vienas kitam patekti į dangų“. Taigi neribotą laiką laukti, kol atsiras kas nors „tobulas“, nėra įžvalgumas – tai tiesiog delsimas, o taip elgdamiesi lauksime tikrai amžinai.
Aukštų standartų paradoksas
Žinoma, santuokoje teisinga turėti tvirtus standartus ir vertybes – tačiau dažnai standartai, kurių žmonės laikosi, nėra tie, kurie yra iš tiesų svarbūs. Prisimenu savo draugę iš Kauno, kuri daug meldėsi vyro kataliko – turinčio tinkamų dorybių, bet taip pat, kas tikrai juokinga, turinčio genų, kurie užtikrintų, kad jų vaikai turėtų mėlynas akis. Ironiška, bet ji rado vyrą, kuris atitiko abu reikalavimus. Tačiau santykiai nesusiklostė. Kai ji vėliau meldėsi ir gilinosi, suprato, kad jos griežta, idealizuota „tobulumo“ vizija neatitiko tikrojo suderinamumo, pagrįsto vertybėmis.
Per dažnai tiek vyrai, tiek moterys susitelkia į paviršutiniškus pageidavimus – estetinius bruožus, socialinį statusą ar trumpalaikius asmeninius kriterijus – neatsižvelgdami į gilesnę žmogaus esmę. Rezultatas? Jie arba atmeta iš tiesų gerą partnerį dėl nereikšmingų, nesvarbių priežasčių, arba pasirenka žmogų, kuris juos tik laikinai padaro laimingus, bet neatitinka jų tikrųjų vertybių.
Pasyvumas – tikroji santykių kliūtis
Daugelis katalikų deklaruoja idealą – pamaldų, rūpestingą, atsidavusį partnerį, bet užuot prisiėmę tiesioginę atsakomybę už šio idealo įgyvendinimą, ieško tam tikrų fizinių savybių, socialinių ženklų, bendraamžių pritarimo ar viliasi neįgyvendinamais lūkesčiais. Ironiška, kad daugelis žmonių svajoja sutikti „idealų“ partnerį, tačiau palyginti nedaug daro, kad jo ieškotų arba patys tokie taptų. Vietoj to jie pasikliauja socialine žiniasklaida, bendrauja tik pažįstamų rate arba tikisi, kad dieviškas įsikišimas kažkokiu būdu jiems parodys žmogų, atitinkantį visus kriterijus. Padėtį apsunkina ir tai, kad dažnai yra leidžiama draugų nuomonei, bendraamžių spaudimui („iki 30 metų turėčiau būti susižadėjęs“) ar kultūriniams lūkesčiams diktuoti tokius svarbius sprendimus. Galiausiai, asmeniniai standartai susipainioja su noru įtikti visiems, o tai lemia neveiklumą, prisidengusį didžiadvasiška retorika.
Biblijos tyrinėtoja Kimberly Hahn savo knygoje „Rome Sweet Home“ (liet. „Roma, mieli namai“) aprašo, kaip ji susipažino su būsimu vyru Scottu Hahnu, kai abu savanoriavo pirmakursių šokiuose: „Aš dalyvavau studentų tarybos veikloje, o Scottas buvo rezidentų asistentas, – rašo ji, – dėl šių priežasčių abu dalyvavome pirmakursių šokiuose. Kai jį pirmąkart pamačiau, pagalvojau: „Jis pernelyg gražus, kad prieičiau prie jo ir užkalbinčiau“. Paskui pagalvojau: „Ne, jis toks nėra. Galiu prieiti ir su juo pasikalbėti“. Taigi nuėjau ir pradėjau su juo kalbėtis“. Tad nors ir susidūrus su šiuo akimirkos nuogąstavimu, prasidėjo pokalbis, kuris galiausiai atvedė juos į santuoką.
Tačiau daugelis žmonių vis dar nesiryžta išeiti iš savo komforto zonos ir prieš parodydami iniciatyvą laukia aiškių ženklų – flirto, draugų patvirtinimo ar neabejotinų susidomėjimo ženklų. Nesulaukę tokio paskatinimo, jie delsia, nes nėra tikri, ar gali atskleisti savo susidomėjimą. Ši abejonė, kurią sustiprina baimė būti atstumtam, dažnai virsta pusėtinais bandymais arba visišku neveiklumu. Ironiška, kad, apgailestaujant dėl akivaizdaus gerų katalikų vyrų ar moterų trūkumo, dažnai nepastebima, kaip savo pasyvumu tas trūkumas tik įtvirtinamas.
Galiausiai, net ir sutikus žmogų, kuris atitinka didžiąją dalį vertybių, dažnai atkreipiamas dėmesys į nedidelius trūkumus – nereikšmingas kliūtis, kurios užgožia tikrąjį suderinamumą. Kai kurie taip įsitraukia į paviršutines detales, kad neskiria pakankamai dėmesio gilesniam apsisprendimo procesui. Kiti, priešingai, pasirenka partnerius, kurie tik trumpam patvirtina jų nesaugumo jausmą, o ne tuos, kurie iš tikrųjų pritaria jų įsitikinimams.
Taigi tikrasis iššūkis yra ne tai, kad trūksta ištikimų, santuokos trokštančių katalikų, tačiau nenoras rizikuoti ir pasitikti iššūkių, būtinų tikriems santykiams.
Santuoka yra mūsų įsitikinimų atspindys
Drįsčiau teigti, kad mūsų pasirinkimas, su kuo susitikinėti ir už ko tuoktis, tam tikra prasme yra mūsų asmeninių įsitikinimų ir vertybių visuma. Mus visada trauks būtent tie, kurie atspindi giliausią mūsų pačių viziją ir kurių polinkiai atitinka mūsų pačių nuostatas. Niekas nenori prisirišti prie žmogaus, kurį laiko prastesniu už save, kad ir kokiais standartais ar vertybėmis jis vadovautųsi. Asmuo, tikrai įsitikinęs savo verte, norės paties geriausio sutuoktinio, kokį tik gali rasti, asmens, kuris vertas susižavėjimo, yra pats stipriausias ir „sunkiausiai užkariaujamas“, nes tik tokio asmens draugijoje jis jausis išpildęs save. Tuo tarpu prisirišimas prie asmens, kurio žmogus nelaiko vertu savęs, sukelia tik ilgalaikį apmaudo jausmą.
Todėl galiu drąsiai teigti: parodykite man asmenį, kuriuo romantiškai žavitės, ir aš parodysiu jums jūsų charakterį. Jei sakome, kad žmonės yra suma tų žmonių, kuriais jie apsupa save, argi jie taip pat nėra išraiška tų žmonių, su kuriais susitikinėja ir su kuriais tuokiasi? Tai, ką mylime, galiausiai atskleidžia tai, kas esame.
Daugiau jokių pasiteisinimų – pakeiskite pasyvumą veikimu
Pernelyg daug katalikų sutuoktinio paieškas traktuoja kitaip nei kitus savo gyvenimo tikslus. Jei norime tapti nuolankūs, praktikuojame nuolankumą. Jei norime augti meilėje, tarnaujame kitiems. Bet jei norime susirasti sutuoktinį… sėdime ir laukiame?
Katalikai vyrai ir moterys, kurie iš tiesų vertina atsidavimą, inteligentiškumą, gerumą ir įsipareigojimą, turi būti pasirengę sąmoningai ieškoti šių savybių. Tai gali reikšti, kad reikės išeiti už pažįstamo draugų rato ribų, prisijungti prie bendruomenių, kurios puoselėja šias dorybes, arba tiesiog pradėti pokalbius su žmonėmis, kuriems būdingi tie patys idealai. Juk meilė atspindi mūsų giliausius įsitikinimus ir moralines vertybes. Jei du žmonės tvirtina, kad palaiko katalikišką pamaldumą ir dorybes, tačiau nieko nedaro, kad jas puoselėtų, jie rizikuoja pakenkti patiems principams, kuriuos išpažįsta.
Taigi tiems, kurie tvirtina, kad „neranda nė vieno pamaldaus, rūpestingo ar rimto žmogaus“, vertėtų atidžiau pažvelgti į save pačius. Ar jie tikrai elgiasi taip, kad jų veiksmai atitiktų jų keliamus aukštus reikalavimus? Ar jie yra pasirengę atpažinti ir teikti pirmenybę šioms savybėms kituose? Ar jie dalyvavo renginiuose ar diskusijose, ugdančiose šias savybes, ar tiesiog laukia, kol kas nors kitas žengs pirmąjį žingsnį? Žinomas „jei tik“ priekaištas kartais gali slėpti gilesnę baimę – atstūmimo, pasmerkimo ar pažeidžiamumo. Tačiau tik susidūrimas su šiomis baimėmis yra būtina nuoširdaus įsipareigojimo dalis; be šios drąsos atsidavimo idealas niekada nebus iš tikrųjų įgyvendintas.
Dėl to tikėjimas visada reikalauja aktyviai įgyvendinti savo įsitikinimus ir išlikti atviriems patiems netikėčiausiems žmonėms, kurie gali būti kaip tik tai, ko visą laiką meldėtės. Tai nėra atsakomybė, kurią galima užkrauti kam nors kitam. Tą pačią akimirką, kai nustosime laukti, kol kiti parodys iniciatyvą, ir patys imsime veikti, suderinsime principą su praktika – išsaugosime savo moralines vertybes ir atmesime veidmainystę. Jei tiek vyrai katalikai, tiek moterys katalikės iš tiesų trokšta to paties tikslo – ištikimų, vertybėmis grindžiamų santykių – kiekviena pusė turi ryžtingai veikti, kad ši vizija taptų realybe. Tad skundus pakeiskime atnaujintu tikslo siekimu. Taip elgdamiesi puoselėsime tą patį sąžiningumą ir asmenybės vientisumą, kurį ir tvirtiname taip branginantys.