Visuomenės (ne)santaika karo akivaizdoje

Laikas yra dažniausiai suprantamas kaip tas, kurį mes galime aktyviai stebėti. Pagalbon galime pasitelkti ant sienos kabantį laikrodį, kalendorių, faktus istorijos vadovėliuose arba savo atmintį. Vienu atveju galime patirti iliuziją, kad laikas yra žmogaus valios paveikiamas – bėgant maratoną jo tarsi ir padaugėja, neapdairiai įlindus į socialinius tinklus – sumažėja, o pagal nustatytą laiką įgyvendinant įsipareigojimus (pavyzdžiui, ateinant į darbą laiku) galima daryti poveikį savo karjerai. Kitu atveju, žvelgiant senstantiems tėvams į akis ar jetlago pagalba kūnu patiriant kelionės iš Europos į Ameriką poveikį, laikas nenumaldomai primena apie jo viršenybę.

Didelių sukrėtimų akivaizdoje sakoma, kad laikas gydo. Manau, kad ne laikas gydo, bet žmogaus gebėjimas prisitaikyti. Visi jau daugiau mažiau atsipeikėjome nuo šį pavasarį patirto šoko dėl naujos Rusijos sukelto karo Ukrainoje bangos. Nesusitinkame mitinguose, meninėse akcijose. Nebe taip aktyviai įsitraukiame į karinių dronų pirkimus. Naujienų sraute pradedame prioretizuoti vidinės politikos dirgiklius ir darbe vėl mus pradeda erzinti bendradarbiai.

Kurį laiką man atrodė, kad karas Ukrainoje taps puikia proga katalikų bendruomenei dar kartą peržvelgti, kaip taikos metu buvo įprasta vartoti žodį „karas“. Politikų ir visuomenininkų lūpose jis pasirodydavo „kultūrinio karo“ pavidalu. Tai turėtų būti suprantama tarsi kažkokiame lyg ir platesniame kontekste, tarsi ir kalbant apie gyvybės kultūrą ir katalikų bendruomenės teises. Man jis visada atrodė, kaip save išpildanti pranašystė  apie demokratijos keliamas grėsmes – kuo daugiau apie modernybės keliamas grėsmes šnekama, tuo daugiau jų patiriama savu kailiu.

Kultūriniai karai istorijos vadovėliuose

Sakykime, kad sąvoka „kultūriniai karai“ šiandien iliustruoja Bažnyčios ir sekuliaraus pasaulio įtampą šeimos sampratos, abortų ar kontracepcijos klausimais. Tai galėtų būti sparnuota frazė, nusakanti ir Rytų bei Vakarų konfliktą, nesusišnekėjimą tarp nepasiturinčių ir sukaupusių turtą piliečių ar klasikinių vertybių ir progresyvaus modernizmo susikirtimus. Tačiau istorija šiuo klausimu gali šį tą pasufleruoti.

Istoriškai pirmas ryškesnis tokio pobūdžio konfliktas siejamas su Otto von Bismarcko bandymais pažaboti Katalikų Bažnyčios įtaką Vokietijoje XIX a. antroje pusėje. Minimas terminas (vokiškai kulturkampf) 1873 m. buvo pasiūlytas Prūsijos mokslininko ir Bismarcko politinio oponento Rudolfo Virchow‘o, vertinusio, kad tuometinė Vokietijos Liberalų partijos vykdomos politinės programos įtampa su Romos Katalikų Bažnyčios mokymu pasižymi „didžia kova žmonijos labui“.

Per beveik 20 metų trukusį aktyvų kulturkampf laikotarpį politinė įtampa buvo išreikšta labai konkrečiais veiksmais prieš Katalikų Bažnyčią. Būdamas pirmuoju Vokietijos kancleriu, Bismarckas kunigams 1873 metais uždraudė iš sakyklų skleisti politines idėjas, stabdė jėzuitų ordino veiklą, mokyklose draudė dėstyti religines disciplinas, o civilinę santuoką įtvirtino vienintele valstybės pripažįstama santuokos forma. Vyskupijos, nepaklususios šiems jo nurodymams, tapo nebefinansuojamos iš valstybės biudžeto, o dvasininkai paprasčiausiai tremiami į gretimas katalikiškas valstybes kaip Belgija ar Prancūzija.

Katalikų Bažnyčia, turėdama nemenką visuomenės palaikymą, aktyviai reagavo į šiuos pokyčius. Tikėjimo tiesas atspindinčiomis politinėmis programomis besivadovaujantys politikai triuškinančiai laimėjo 1875-ųjų Vokietijos parlamento rinkimus. Iš dalies ir dėl vietinių politikų atkaklumo, ir dėl popiežiaus Leono XIII diplomatinės meistrystės Bismarckas 1878 metais atsitraukė, ir dauguma antibažnytinių įstatymų buvo paskelbti nustojusiais galios arba sušvelninti. 

Negali sakyti, kad panašių susikirtimų su politinėmis jėgomis nebuvo ir kitose Europos valstybėse. Bažnyčios istorikas Owenas Chadwikas Prancūzijoje šį laikotarpį sieja su Trečiosios Prancūzijos Respublikos laikotarpiu ir Poitiers vyskupo Pie nubrėžta katalikiškos Prancūzijos vizija. Po 1871 metų Prancūzijos pralaimėjimo Prūsijai bei Elzaso ir Loraine regionų praradimo didelė dalis visuomenės prisijungė prie Bažnyčios kvietimo kurti moraliniais principais grindžiamą valstybę. Vis tik, nors ir turėdamas didelį visuomenės palaikymą, „moralinės tvarkos“ judėjimas išblėso per pirmuosius kelerius jo metus, ir prancūzai pagal 1875 metų konstituciją grįžo prie valstybės politikos, artimos Didžiosios revoliucijos dvasiai.

Tuo metu religinių organizacijų finansavimas valstybės lėšomis buvo sumažintas, sugrąžinta įstatymais įtvirtinta teisė į skyrybas, vienuolynai turėjo kreiptis dėl teisės organizuoti švietimą, o pasaulietinėse mokyklose dirbantys vienuoliai galėjo dirbti tik su atskiru valstybės įgaliojimu.

Prancūzijoje į kultūrinius karus aktyviai įsitraukė žiniasklaida. Tai ypač pasireiškė žymiosios Šventosios Širdies Bazilikos Monmartre statybos klausimu. 1870 metais Vyskupo Felixo Fournierio ji buvo pasiūlyta kaip simbolis pripažinimo, kad Prancūzija patyrė moralinį nuosmukį po Didžiosios revoliucijos ir šio statinio iškilimas yra nuoširdi paryžiečių malda į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį. Nors idėja buvo kilni bei sulaukusi paryžiečių pritarimo, radikalioji žiniasklaida sekė kiekvieną šio projekto žingsnį, aršiai kritikuodama bet kokį bandymą baziliką finansuoti valstybės lėšomis. Dėl šios priežasties bazilikos statymas užtruko 14 metų ir visos lėšos, reikalingos darbams, (7 milijonai frankų) buvo surinkta iš privačių rėmėjų.

Šveicarijoje, panašiai kaip ir Vokietijoje bei Prancūzijoje, aktyvus Katalikų Bažnyčios įsitraukimas į politiką iššaukė kultūrinius karus. Skirtingai nei kitose valstybėse, čia kultūrinė nesantaika iš tiesų įtraukė piliečius į pilietinį karinį konfliktą, nusinešusį daugiau kaip 100 žmonių gyvybes. 

Katalikams buvo svarbu, kad katalikiškose žemėse (Šveicarijos kantonuose) nebūtų diegiamos liberalios teisinės normos, apibrėžtos naujai siūlomoje Šveicarijos konstitucijoje. Taip pat kantonų vyriausybės netikėjo, kad naujai siūloma federacinė santvarka gali apsaugoti nuo pavojų keliančių radikalių liberalų išpuolių prieš dvasininkus. Greta šių dvejonių žibalo į ugnį įpylė ir Jėzuitų ordino uždraudimas federaciniu lygiu ir centrinės valdžios pateiktas ugdymo sistemos pertvarkymo projektas neįtraukiant į mokymo organizavimą vienuolynų tinklo. Po kelias savaites trukusio katalikiškų žemių inicijuoto pilietinio karo Šveicarija buvo suvienyta federalinės valstybės su sostine Berne ir įtvirtinta protestantiška vyriausybė.

Lietuvoje kulturkampf galbūt galima tapatinti su premjero (o vėliau ir prezidento) Kazio Griniaus valdymo laikotarpiu paskelbtomis demokratinėmis laisvėmis. Aktyvesnė antibažnytinė politika pasižymėjo atlyginimų dvasininkams panaikinimu bei Rusijos imperijos valdžios nusavinto Katalikų Bažnyčios turto negrąžinimu. Nesugebant atrasti konsensuso tarp liaudininkų ir krikščionių demokratų partijų, 1922 Grinius savo partijos vadovybės yra atšaukiamas iš premjero pareigų. Tais pačiais metais Lietuvos konstitucijoje įtvirtinamas privalomas tikybos mokymas mokyklose bei platesnės savivaldos teisės Katalikų Bažnyčiai. 

Kultūriniai karai laikraščių puslapiuose

Kultūriniai karai vėl tapo populiaria fraze dėka liberaliųjų politinių jėgų politikos, įsigalėjusios 90-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Krikščionių evangelikų intelektualai, susitelkę greta Gertrude’ės Himmelfarb, Irvingo Kristolo, George’o Gilderio, Charles’o Murray’aus ir kitų, pabrėžė, kad radikalioms laisvos rinkos idėjoms būtina tvirta moralinio stuburo atsvara. Šie intelektualai idealią visuomenę įsivaizdavo kaip gyvenančią karalienės Viktorijos laikų pasaulyje – tvirtos tradicinės šeimos, stiprios tėvo figūros ir aiškiais krikščioniškais principais ugdomi vaikai. Šiam vaizdiniui įtampą kėlė kairiųjų liberalų piešiamas modernybės vaizdas su feminizmu, multikultūrializmu ir identiteto politika priešakyje.

Dauguma krikščionių intelektualų buvo išgirsti politinėje Amerikos arenoje. Vienas iš reikšmingiausių šių idėjų susikirtimų pavyzdžių – demokratų prezidento Billo Clintono ir respublikonų lyderio Newto Gingricho špagų kryžiavimai. Jų apogėjumi tapo du kartus įvykęs Vyriausybės uždarymas 1995 ir 1996 metais. Politiniuose debatuose Gingrichas plačiai cituodavo tiek Himmelfarbą, tiek ir Kristolą, piešdamas karalienės Viktorijos laikų moralinį portretą ir poreikį nusisukti nuo demokratų siūlomo moralinio reliatyvizmo.

Europos žemyne didžiausia įtampa tarp tikinčiųjų ir liberalų matoma Vengrijoje ir Lenkijoje. Stebint Google Trends puslapio informaciją, angliškasis termino „kultūriniai karai“ atitikmuo cultural wars yra dažniausiai įvedamas google.com paieškoje anglakalbėse šalyse, kas yra natūralu. Vis tik pastaruoju metu vokiškasis kulturkampf daug dažniau pasirodo Lenkijos interneto vartotojų paieškose negu bet kur kitur.

Galima spėti, kad taip yra dėl šioje šalyje didelio atgarsio sulaukusios Konstitucinio tribunolo – aukščiausios teisinės institucijos – panaikintos vienos iš didžiausių išimčių abortus draudžiančiame įstatyme. Tūkstančiams moterų išėjus į gatves didžiuosiuose Lenkijos miestuose, tiek katalikų bendruomenė, tiek ir liberalią pasaulėžiūrą atstovaujantys piliečiai savo kailiu pajuto besiveriančią kultūrinę perskyrą. Lygiai taip pat, kaip Bismarcko politinis oponentas XIX a. viduryje, abi pusės spaudoje pabrėžia, kad šis nesutarimas yra didis, o konfliktas ir yra būtinas žmonijos labui. 

Dvi kultūrinių karų sampratos

Akivaizdu, kad XIX amžiuje vykusius kultūrinius karus galime stebėti visai iš kitos dimensijos. Didžiausių nesutarimų priežastys visose šalyse buvo susijusios su ugdymo sistema ir noru panaikinti dvasininkų turimą ugdymo monopolį. Vokietijoje ir Šveicarijoje genialus von Humboldtų edukacinis modelis sunkiai skynėsi kelią tarp jėzuitų rūpesčiu įkurtų švietimo įstaigų, o jo vertingumas buvo akivaizdus jau tų laikų švietėjams. Pasikartodavo projektai mokesčiais surenkamų lėšų neskirti Bažnyčios institucijų išlaikymui ar griežti bandymai pažaboti dvasininkus nuo dalyvavimo politikoje. Bažnyčios ir valstybės santykis – sudėtinga teisinė tema, kuriai pagrindus yra paklojęs dar popiežius Grigorijus VII su Dviejų kalavijų doktrina. Natūralu, kad demokratinių valstybių kūrimo aušroje šis santykis turėjo būti permąstomas iš naujo, neišvengiant tam tikro konflikto.

Tačiau vis tiek atrodo, kad šiuo metu vykstantis kultūrinis karas yra daug sunkiau apibrėžiamas. Kaip Lenkijos spauda pabrėžia komentuodama Konstitucinio tribunolo sprendimus, nei viena iš konflikto pusių nesijaučia, kad jai pavyksta ką nors laimėti. Radikalus sprendimas abortų klausimu turėtų būti vertinamas kaip katalikiškos pasaulėžiūros pergalė, tačiau tai įspraudžia pleištą į Lenkijos visuomenę, kurioje beveik 90 procentų save laiko katalikais. 

Tiek ir 19 amžiuje vykusiame konflikte tarp liberaliųjų ir katalikiškųjų pasaulėžiūrų, tiek ir šiandien į kultūrinius karus įsitraukusi visuomenė tampa uždaresne, atsargesne ir mažiau smalsia. Tai pasireiškia tiek istoriniu jėzuitų skeptiškumu įtraukti von Humbolto edukacinius principus į savo ugdymo modelį, tiek ir mūsų noru į diskusijas kviestis panašiai mąstančius asmenis. Manęs lygiai taip pat neapleidžia jausmas, kad įstatymais įtvirtinus Katalikų Bažnyčios mokymą bus sukuriamas darinys, kuris toli gražu neprimins Dievo karalystės žemėje. 

Spėčiau, jog taip yra iš dalies dėl tos pačios savimi patenkinto žmogaus iliuzijos, kad jis yra laiko šeimininkas. Žmonijos istorija turi savo kryptį – nuo pat pirmo ugnies įžiebimo ir piešinio ant urvo sienų iki paskutinio kulturkampf padiktuoto susidūrimo žmonija mokosi. Ji mokosi iš praeities klaidų ir naujai atveriamų patirčių. LGBT judėjimas, seksualinė revoliucija, kasdienybe tapę abortai yra tai, ko ištrinti iš istorijos nepavyks, kaip nepavyksta panaikinti ginklų panaudojimo nuo pat to karto, kai Abelis pakėlė ranką prieš Kainą. Laikas šiuo atveju yra negailestingas – mes esame įkalinti jo tėkmės ir esame atsakingi už prieš mus gyvenusios visuomenės nuodėmes. 

Trečiasis kultūrinis karas

Karo akivaizdoje daugybė svarbių klausimų pasidaro savaime suprantami. Savaime suprantama tampa gėrio ir blogio perskyra, tinkamas ir netinkamas kalbėjimas, etiški ir neetiški veiksmai. Jei taikos sąlygomis maloniai vystome diskusijas tariamąja nuosaka, karo sąlygomis įdomu tampa faktai ir iš propagandos gniaužtų ištrūkusi tikrovė.

Markas Tvenas yra pasakęs – istorija retai kada kartojasi, bet neretai rimuojasi. Ar galėtų taip būti, kad Lietuvos katalikų bendruomenė šią pusę metų emociškai patirdama kovą tiek kultūrinėje erdvėje, tiek ir Ukrainos žemėse galėtų kai ko išmokti. Galėtų išmokti aiškesnio suvokimo, kas yra tikrasis priešas ir kas iš tiesų atneša amžiną gyvenimą. Galėtų atsisukti į aptrupėjusias pustuštes kaimų bažnytėles ir ten suklaupusias skarotas močiutes. Galėtų prisiminti apie tą trumpą laiko tarpą, kai atrodė, kad Ukrainoje vykstančiame kare dalyvaujame tiesiogiai. Kai remdami organizacijas pinigais, priimdami pabėgėlius ir skleisdami aštrias žinutes socialiniuose tinkluose jautėme, kad aktyviai įsitraukiame į karinį konfliktą. Galėtume šiuo jausmu ir su tokiu pačiu užsidegimu rinkti paramą labiausiai nepasiturintiems Bažnyčios nariams. Su tokiu pačiu užsidegimu, kaip studijuojame politikų ir kariuomenės vadų žinutes visuomenei, galėtume gilintis į tikėjimo tiesų pilnus raštus. Su tokiu pačiu tikėjimu, kad Ukraina triumfuos, galėtume kiekvieną dieną tikėti dėl amžino išganymo.

Tačiau tai – po visko. Šiuo metu tegul mūsų širdys nesuplyšta degdamos už Ukrainos žmonių laisvę.