Visa, kas geriausia, verta triūso

Aš atsisuku – prie mano puodelio nuluptas mandarinas. Ir švelnios akys šalia liudija, kad esu verta triūso. 

O ar kada nors pastebėjote, kad kugelis, pagamintas iš tarkuotų rankomis, o ne elektrine tarka bulvių, bus daug skanesnis? Kai kurie dalykai gyvenime, kartoju, verti triūso. Ir to neišvengsi. 

Kūčių vakaras, už lango Vilniaus tamsa, šiapus stoviu aš ir šalia kaista aliejus. Aplink, ant palangės, prie viryklės prigludusios skalbimo mašinos, stalo guli dubenėliai. Juose kažką šnabžda mielinė tešla ir tyliai laukia savo eilės aguonos. Grajauskiškai privalomas šimtas vatų. Stoviu ir lipdau pyragėlius. Pyragėliai maži, juos lipdyti reikia pastangų, kurios atsiskleidžia tik per tokias šventes. Juk galima būtų spjauti į tai, minkyti kažką didesnio, bet ir Kūdikėlio rankutės tokios mažos. Jose sutelpa visas gyvenimo džiaugsmas.