Šis tekstas skirtas ne ateitininkams. Tiksliau ne vien jiems. Tai yra tekstas apie visiems mums būtiną viltį. Tik taip sutapo, jog galiausiai atpažinau, kad ateitis bei viltis yra bene sinonimai. O kartu ir supratau, jog viltis turėtų būti ateitininkijos varikliu.
Matote, pastaruosius porą metų patyriau nemažai keblumų suprasti šiuos du dalykus – ateitininkus ir viltį. Kodėl ši paralelė? Nes kaip neretai viltis tėra suvokiama abstrakčiai ir intuityviai, taip ir ateitininkus (o ir pačią ateities kaip laiko idėją) daugelis supranta tik emociniu, bet ne idėjiniu, loginiu ar tuo labiau kontempliatyviu pagrindu. Tad kuo gi susijusi viltis ir ateitis?
Sąvokų maišalynė
Aplinkinių klausiau, kas yra viltis? „Na tai čia žinai… Kai esi optimistas“, „Kai galvoji, kad viskas bus gerai“. Kažkas abstraktaus, emocionalaus, bet toli nuo konkretumo.
Tada paklausčiau jūsų, o kas yra ateitis? Vieni mano, kad ateityje laukia technologinis progresas, taika pasaulyje, ekologinių krizių sprendimas. Kiti atvirkščiai, apie ateitį kalba su baime: ištirpę ledynai, nesavanaudiškomis vertybėmis grįstos Europos nykimas, karų baimė ar pan.
Galiausiai, apjunkime šią mintį trečiąja teksto sąvoka – ateitininkais. Klausiau žmonių, kas yra ši organizacija: „Tai kaip TVIKS saldainis“, „Aktyvūs katalikai“, „Tėvynė“. Kritikai sakys: „Pasikėlę“, „Tie, kur tik apie filosofiją kalba“ ir pan.
Akivaizdu, jog čia tėra daug apibrėžimų, bet mažai konkrečių sąvokų. Dėl šios priežasties man prireikė 2 metų, kad pripažinčiau, jog noriu tapti ateitininku. Nors pirmąjį kartą susipažinęs su vienu ateitininku iškart buvau sužavėtas šios organizacijos, pažinęs ją gyvai, supratau, jog kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Tad ir pasimečiau šioje gausybėje sampratų. Bet atsakymą netikėtai radau, klausdamas ne „kas yra ateitininkai“, bet „kas yra viltis?“
Viltis – labiau apie dangų, o ne žemę
Kaip negalėjau suprasti, kas yra ateitininkai, taip niekas man negalėjo atsakyti, ką reiškia viltis. Supratau tik tiek, jog tai ypač reikalinga dorybė, o kuo pasaulyje daugiau bėdų, tuo labiau mes trokštame vilties.
Paklausiau Katekizmo: „Viltis yra dieviškoji dorybė, kurios dėka trokštame ir iš Dievo laukiame dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo kaip savo amžinosios laimės, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba.” (KBK 2015 m., 1817 p.)
Tai parodo svarbų momentą, jog dieviškoji viltis yra pirmiausia apie Amžinojo gyvenimo pažadą. Tai tarsi tikėjimas ištęstas į ateitį. Tačiau tikėjimas ne rytojaus ateitimi, jog žemėje viskas bus gerai. Atvirkščiai! Tai viltis, paremta memento mori – tikėjimas ir džiaugsmas, jog puolusi žemė galiausiai bus perkeista. Kad pasaulis, pilnas ligų, neteisybės ir karų taps Dangaus Karalyste. Ir paradoksaliai, šis „kito pasaulio“ laukimas suteikia jėgų dirbti ir čia, žemėje, nes „mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21), vedantis į vilties išsipildymą. Tad nebijoki kovoti už geresnę žemę jau dabar, nes nieko neprarasi.
Tuomet, kodėl sakome, jog „viltis yra durnių motina“? Dėl to, kad būtent šiuo išsireiškimu kalbame apie viltį dar ne kaip dieviškąją dorybę, bet greičiau kaip apie lūkestį. Viltį ne Dievu, bet žmogumi. Kažką, ko gali siekti, tačiau visada gali ir prarasti.
Būtent dėl to, kad žemiškąsias viltis ir lūkesčius teoriškai įmanoma pasiekti, jei įdėsi pakankamai daug sunkaus darbo, bet ir dėl to, kad šis darbas gali būti perniek, lūkestis yra pavojingas dalykas. Nors savo veiksmu yra panašus į dieviškąją viltį, lūkestis viliasi ne Dievu, bet žmogumi ir jo triūsu.
Šv. Tomas Akvinietis pateikia palyginimą, jog tokia teoriškai mūsų pačių darbu pasiekiama viltis ar lūkestis yra atrandami net ir tarp gyvūnų[1]. Juk kai gyvūnas triūsia, ruošdamas lizdą ar puldamas kitą žvėrį, jis tai daro turėdamas viltį, jog jam pavyks (kad lizdas atlaikys ar priešininkas pralaimės). Sėkmės šansai būna paskaičiuoti. Tačiau toks mąstymas apie ateitį visuomet turi ir pralaimėjimo riziką.
Tuo tarpu dieviškoji viltis kalba apie kvailiausią lažybų sprendimą: „all in“ už šansą, kurio net negali pamatuoti – pažadą po mirties. Tai, ko negalime paskaičiuoti ar pasiekti savo darbu. Ir vis dėlto, tik Dievo „viltis neapgauna” (Rom 5, 5). Nes kaip galiausiai visada laimi kazino, o ne lošėjas, taip ir tu savo darbu gali išpildyti vieną kitą žemišką lūkestį, tačiau galiausiai susidursi su savo ar kitų ribotumu. Ir pralaimėsi. O tavo vilties į žmogų (t.y. save) griuvimas bus smarkus (Mt 7, 27). Tuo tarpu Dievas – jis vienintelis yra pilnai patikimas. Nes jis niekada nenusisuko nuo atgailaujančio, iki galo įvykdė savo pažadus per kryžių, ir būtent dėl to galime pasitikėti, kad ir jo pažadai apie amžinąją ateitį bus ištesėti.
Jei viltis mus kreipia į Dangų, kaip visa atnaujinti Kristuje jau žemėje?
Būtent ateitininkų šūkis „Visa atnaujinti Kristuje“ kurį laiką ir buvo priežastimi mano dilemos, sulaikiusios mane nuo prisijungimo prie organizacijos. Aš mąsčiau taip. Katalikiškumas, inteligentiškumas ir šeimyniškumas – man savaime suprantamos katalikiško gyvenimo dalys. Tačiau dvejojau, ar, siekdamas visuomeniškumo ir tautiškumo, nepasimesiu tarp žemiškos ir dieviškos vilties? Ateitininkai dažnai cituoja buvusio savo nario Vytauto Mačernio žodžius: „Kiek aš nedegu, tiek negyvenu“. Bijojau, kad žemiško veiklumo liepsna mane sudegins ir nebeliks vilties Dievui. Tačiau čia kaltas ne Mačernis ir jo žodžiai, bet neteisinga mano interpretacija. Tautiškumo ir visuomeniškumo liepsną mačiau kaip kylančią iš žemiškos vilties, nes siekiančios žemės atnaujinimo. Tačiau iš tiesų šie principai taip pat remiasi į dieviškąją viltį. Tai man padėjo atrasti popiežius Benediktas XVI (J. Ratzingeris).
Jis kalba, jog „Jėzus yra Jo paties darbas“[2]. Kad Jėzui Jo pašaukimas nėra papildoma veikla, bet visa Jo egzistavimo esmė. Tai atsiskleidžia per Jo visišką tarnystę mums: „Jo būtis yra grynas „iš kito“ ir „dėl kito““[3]. Štai kokia ugnimi turi degti ateitininkas. Tad jei visiškai gyveni dėl kito, negali likti apatiškas savo tautos ir visuomenės bėdoms, tad ir veiki. Ar tai būtų „Ateitininkai”, „Caritas” ar kitos organizacijos, o gal herojiškas šeimos pareigų ar kasdienio darbo įgyvendinimas. Jei tai atliekama pilnai vienijantis su Kristumi, tai ir yra tikras visuomeniškumas ir tautiškumas, paremtas dieviška viltimi.
Tačiau kaip įdomu, jog J. Ratzingeris pripažįsta, kad toks pilnas (atrodo jau ir taip sunkiai pasiekiamas) susivienijimas su Kristaus pavyzdžiu „būti dėl kitų“ yra ne pabaiga, o viso labo mūsų žmogiškumo pradžia, pagaliau leidžianti mums iš tikro viltis ateitimi: „ši būtis <…> sutampa su Dievu ir kartu yra pavyzdinis žmogus, ateities žmogus, per kurį paaiškėja, kokia vis dar būsima, nesanti esybė yra žmogus, kaip menkai žmogus dar yra tapęs savimi“[4]. Tad „ateities žmogus“ (o juk tai ir yra ateitininkas!) yra tas, kuris visą savo viltį stato į Dievą, nuolankiai pats kasdien mokosi būti Jo perkeistas ir supranta, kad tik gyvenant bei tarnaujant kaip Kristus iš tikrųjų Gyveni.
Pastarąją mintį siūlyčiau kontempliuoti kiekvienam ateitininkui tuo dažniau, kuo daugiau yra tarnaujama. Dėl to, nes velnias nesibaido apgaudinėti mažesne, ne uždegančia, bet sudeginančia viltimi. Žemiškoji ugnis žudo. Tik Dievo uždegtas krūmas gali liepsnoti vien meile, o ne skausmu. Tačiau kol malkos nesudega, abi liepsnos gali atrodyti panašios. Panašiai ir su dieviškąja viltimi bei žemiškąja viltimi. Kaip atskirti, kurie darbai yra dėl vilties Dieve, o kurie dėl vilties žemei? Tam reikia būti atviru prieš save ir savo širdį.
Sakysite, parašyti lengva, bet kaip iš tikrųjų siekti šio atvirumo? Į klausimą atsakau kitu klausimu – kaip žemę „atnaujinti Kristuje“, žiūrint vien į Dievą? Atsakymas – tik renkantis Dievo viltį, o ne žemės pažadus. Visų žemės darbų nenudirbsi. Tad dirbki gerai, bet tik tai, kur tikrai esi šaukiamas. Kitaip tariant, perdegimo problema gali būti ne darbų gausa, bet darbų darymas dėl „žemiško paskaičiavimo”, o ne amžinosios vilties įkvėpimo.
Tam reikia budrumo ir pastovaus dvasinio atsinaujinimo. Vos tik pastebi, jog pradedi dirbti ne dėl Bažnyčios, bet VIEN dėl Ateitininkijos – sustok ir prisimink, kad Ateitininkija yra viena iš Kristaus kūno dalių, kurios dalimi esi ir tu. Vos pastebėsi, kad tarnauji ne tam, jog pamiltas Dievo šia meile negali nesidalint, o dėl to, nes trokšti sulaukti padėkos – sustok, galbūt net kuriam laikui šį darbą palik, ir primink sau: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti” (Lk 17, 10). T.y. dirbki ne dėl meilės „nusipelnymo”, o dėl to, kad jau esi pamiltas ir trokšti šia meile dalytis. Galbūt kai kam tai skaudūs žodžiai. Kaip gali atnaujinti pasaulį, kurį turi paleisti. Bet Kristus pats sakė: „Jūs ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau” (Jn 15. 19).
Tačiau kas atrodo, kaip praradimas, iš tikrųjų yra tikroji laisvė. Mūsų ateitis – tapimas tikrais žmonėmis – prasideda čia žemėje, mums gimstant. Pasirinkimas tikėti atliekamas žemėje, dėl to mes ir siekiame atnaujinti žemę Kristuje, kad šį Gyvenimo pasirinkimą priimtų mus supantys žmonės.
Taigi, nors dirbame žemėje, tai darome ne dėl šio gyvenimo, bet dėl ateities su Dievu. Tai ir yra toji paradoksalioji viltis, kuri nieko nesitikėdama atgal, nes jau pati būdama pilna dėkingumo Dievui, nesukuria perdegimo, bet uždega nesudegindama. Lyg niekad nesudegantis krūmas. Kaip Šventoji Dvasia, kuri duoda apsčiai gyvenimo (Jn 10, 10). Ir tuomet, kuo daugiau degi, tuo ryškiau švieti ir vis skaisčiau matai šios žemės atnaujinimo vaisiuose, koks nuostabus dar bus tikrasis gyvenimas.
[1] Beth Mortensen, „Aquinas on Hope“, Aquinas Institute, 2021 m. sausio 28 d., https://www.aquinasinstitute.org/post/aquinas-on-hope
[2] Joseph Ratzinger, Krikščionybės įvadas (Katalikų pasaulio leidiniai, 2008), 180.
[3] Ten pat., 180
[4] Ten pat, 180.