Vilniaus varpai skamba taikai. Pasikalbėjimas su Cristianu Martínezu Ruizu de Laru

Rugsėjo 11 d. sekmadienio vakarą Vilniaus senamiestyje aidėjo varpų muzika. Vienu metu skambėjo net 15 bažnyčių varpai, kuriuos atgaivino 55 savanoriai, vadovaujami žymaus Ispanijos eksperimentinės muzikos avangardisto Llorenço Barberio. Vienu metu visą valandą buvo skambinama varpais pagal specialiai Vilniaus miestui sukurtą kompoziciją. Teksto autoriui pačiam teko skambinti varpu, prisiliesti prie dangiškosios muzikos, kurią daugiausia girdėdavo bažnytinių švenčių metu. Iki tol bažnyčios varpinės bokštas atrodė it nepasiekiama paprastam mirtingajam buveinė, apjungianti žemę ir dangų. Šiame tekste norėčiau mielus skaitytojus pakviesti susipažinti su vienu iš koncerto organizatorių Cristianu, pasakojančiu apie koncerto koncepciją ir pasiruošimą, taip pat su klausytojų bei dalyvių įspūdžiais.

Cristianai, papasakok apie save, kokie vėjai atnešė į Vilnių?

Gyvenu Vilniuje jau dvejus metus. Pagrindinė priežastis atvykti čia buvo projektas su Sodas2123 (Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga). Prisijungti parekomendavo draugas, kuris čia organizuoja meninius projektus jau dešimtmetį. Pirmą kartą į Lietuvą atvykau maždaug 2017 m. Po to atvykdavau į kasmetinius muzikinius renginius, susiradau naujų bendraminčių ir draugų, tad kartu aplankydavau ir juos. Ispanijoje baigiau neuropsichologijos doktorantūrą ir tęsiau mokslus podoktorantūros studijose. Akademinėje srityje pradirbau apie 20 metų, tačiau jaučiau, kad tai nėra ta vieta, apie kurią svajoju ir norėčiau sieti savo ateitį. Supratau, kad akademinis pasaulis – ne man, tad pradėjau klausyti širdies balso. Man buvo sunku suderinti akademinį gyvenimą su tuo, ką norėjau iš tikrųjų nuveikti. Gyvenau Barselonoje, su draugais turėjome minčių įkurti tarpdisciplininio meno bendruomenę, turėti studiją, organizuoti kultūrinius renginius. Visgi taip susiklostė, kad panašia veikla užsiimu ne Barselonoje, o Vilniuje. Atvykau čia 2020 m. vasarą, išsyk pradėjau bendradarbiauti su Sodas2123. Gyventi. Porą metų kūrėme šią vietą, kadangi ilgą laiką ji buvo apleista, gyveno benamiai. Bet mes buvome labai motyvuoti atnaujinti viską.

Kaip susipažinai su kompozitoriumi Llorençu Barberiu?

Llorenço muziką žinau jau daugiau nei 20 metų, bet su juo pačiu susipažinau prieš 3-4 metus mažame kaimelyje šalia Valencijos, kuriame vyko eksperimentinės muzikos projektas su jaunais žmonėmis. Nors pats savęs muzikantu negaliu pavadinti, tačiau daug ko išmokau susipažinęs su Llorenço. 

Papasakok, kas įkvėpė kompozitorių Llorençą kurti eksperimentinę muziką? Savo kūriniuose jis pasitelkia improvizaciją, įvairiausius garso šaltinius kurdamas daugialokalią muziką (angl. plurifocal music), kurioje miestas tampa ne tik koncerto erdve, bet taip pat ir orkestru.

Llorenço turi labai didelę patirtį, muzikinę veiklą pradėjo dar 1960-aisiais. Studijų konservatorijoje metu jis susidomėjo avangardine muzika. Rengė koncertus Vokietijoje ir Amsterdame. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje atsirado daug naujų muzikos žanrų, roko muzikos proveržis, padedami pamatai elektroninei muzikai. Tuo metu tai buvo labai novatoriška, beprotiška ir eksperimentinė muzika su įvairiais muzikos komponavimo būdais. Man Llorenças labai įdomus muzikantas. Jis yra vienas iš eksperimentinės muzikos scenos Ispanijoje pradininkų. Visada savotiškai jaučia idėją, nebijo būti autsaideriu. Nuo tų laikų iki dabar jis yra inovatyvus, turintis gilius kompozicinius gebėjimus. Kai kurie jo kolegos pasirinko dirbti su muzikos industrijos kompanijomis, kurios paslėpdavo jų vidinį autentiškumą, tačiau Llorenças visada išlaikė savo radikalų požiūrį, radikalų kalbėjimo būdą. Kalbėdami apie politiką Ispanijoje mes sakome „be kalbos repeticijos“, tad Llorenço neretai mėgsta kalbėti nebijodamas kritikuoti žmonių, kurie vadovauja Ispanijos kultūros laukui. 

Kaip sugalvojote surengti koncertą Vilniuje? Llorenças yra žinomas dėl grojimo didmiesčiuose, 1999 m. surengė koncertą net Romoje su 100 bažnyčios varpų ir net buvo įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip didžiausio perkusijos muzikos kūrinio, kurį atliko daugiau nei 20 000 muzikantų, autorius. Kas jį patraukė į Vilnių?

Idėja pasikviesti Llorençą į Vilnių galvoje tūnojo dar nuo metų pradžios, norėjome surengti koncertą mieste. Prieš pagrindinį koncertą sekmadienį jis dar surengė atskirą pasirodymą su ilgamete bendražyge etnomuzikologe Montserrata Palacios.  Pirmoji idėja buvo atsivežti juos čia kaip duetą ir bendradarbiauti su vietiniais menininkais. Bet vėliau jie tyrinėjo Vilniaus miestą, kuris jiems atrodė labai viduramžiškas ir kupinas turtingos kultūros. Jie jau buvo pajutę, koks Vilnius galėtų būti, nes anksčiau koncertavo Lenkijoje. Juos patraukė Vilniaus urbanistika, architektūra, daugybė bažnyčių aplink senamiestį. Taip kilo idėja surengti koncertą senamiestyje. 

Šiek tiek jaudinomės rengiant koncertą, kadangi svečiai buvo patyrę, daugiausia dirbę su didžiulėmis renginių organizavimo kompanijomis. Pirmiausia mums reikėjo paprašyti Kultūros tarybos finansavimo, kad būtų galima padengti kelionės išlaidas, tačiau vėliau vienas iš organizatorių – Žilvinas – surado ir daugiau finansinės paramos. Tai buvo labai nuostabu. Dar būdamas 20-ies metų buvau susipažinęs su miesto koncerto koncepcija, visada svajojau tokiame koncerte sudalyvauti. 

Koncerto pavadinimas – „Vilniaus varpai taikai“. Kaip manote, ką bendro varpai turi su taika? Ar yra koks nors taikos simbolis? Varpai – ne tik instrumentas, bet kartu ir labai ypatingas simbolis ar priemonė, skelbianti žinią.

Čia svarbi dabartinė padėtis. Kai mes su Llorençu aptarinėjome koncerto idėją, karas jau buvo prasidėjęs. Žinoma, galima susieti daugiau subtilesnių istorinių konotacijų. Kvietėme prisijungti Lietuvos evangelikų protestantų ir Lietuvos ortodoksų bažnyčių bendruomenes skambinti jų bažnyčių varpais. Mums buvo svarbus Vilniaus kaip multireligiško ir multikultūriško miesto atskleidimas. Varpai skamba katalikų, Lietuvos ortodoksų ir protestantų bažnyčiose. Vilniaus varpai skambėdavo įvairiomis progomis, nesvarbu, kas tuo metu mieste vykdavo, jie turėjo daug funkcijų: žymėti pamaldų laiką, skambinti švenčių proga ar net pranešti apie bombardavimus Antrojo pasaulinio karo metais.

Kaip parinkote varpus ir kompoziciją?

Vienas iš unikalių dalykų buvo tai, kad kompozicija buvo susijusi su miestu. Llorenças ruošėsi visą savaitę: apžiūrėjo kiekvienos bažnyčios varpus, tyrinėjo varpų garsą ir skambinimo techniką. Juk daugelyje bažnyčių varpų skambinimo sistemos yra automatinės, elektrizuotos, o šiame koncerte visais varpais skambino žmonės traukdami už virvių ar tiesiog rankų pagalba judindami varpus. Llorenças norėjo, kad kompozicijoje atsiskleistų ir laimės, linksmosios kompozicijos dalys, ir rimtesnės, varpų, miesto, karo situacijos, išryškinant kontrastą, analizuojant rimtesnius ir tragiškus momentus, žaismingas ir laimingas kompozicijos dalis, kurios priartina prie skirtingų scenarijų, kontekstų, atmosferų, randa panašumų. Varpas rezonuoja ir jungia praeitį ir ateitį, jis sujungia dangų ir žemę, kasdienybę. Man visada patinka tokia muzika – meditatyvi. Raminantis, galingas, motyvuojantis atspalvis, skirtas pozityviai ir gerai šventei.

Kokia ateities vizija?

Puoselėti žmonių sąmoningumą, kad varpai yra miesto, istorijos, kultūros dalis. Ne dėl to, kad jie priklauso skirtingoms institucijoms, bet dėl to, kad galima daryti skirtingus dalykus. Tokių projektų atveju yra baimė, ar savivaldybės ir bažnytinės institucijos iš tikrųjų supras, ką mes bandome daryti, kad tai nėra standartinė klasikinė muzikos kompozicija, kad ji kitokia, ir grojama instrumentais, kurie anksčiau buvo laikomi negrojančiais, labai standartizuotais, labai sistemingais ir labai rimtais, jog galima improvizuoti ir kurti eksperimentinę muziką, kurti kitokią patirtį. Tai yra pavyzdys, kad varpai turi teigiamą poveikį, kad dauguma miestų po koncerto permąsto jų svarbą. Pavyzdžiui, po pirmojo koncerto viename Brazilijos mieste jo gyventojai pasirūpino senomis varpinėmis ir kitą kartą, kai vyko koncertas, jos buvo labai tvarkingos ir prižiūrėtos. Reikia ieškoti galimybių, kad tokie projektai įvyktų, padrąsinti žmones, pasikalbėti su žmonėmis apie patirtį, ir galbūt įvyks stebuklas – žmonės supras, jog varpų muzika susijusi ne tik su bažnyčiomis, kad jie gali skambėti ir kitai visuomenės daliai. Katedros varpui pakabinti reikėjo daug drąsos, nes nebuvo jokių saugių laipiojimo konstrukcijų, o varpas yra dešimt metrų aukštyje, bet žmonės tai padarė. Tai buvo vienas geriausių mano gyvenimo momentų.

Ievos Jokstes, ERASMUS MUNDUS studentės iš Latvijos pasidalijimas apie renginį:

Turėjau gražią galimybę iš arti ir iš toli išgirsti taikos varpų garsus. Pirmąjį (labai garsų) varpų skambesį išgirdau stovėdama mažoje Užupio bažnyčios varpinėje, o vėliau lėtai vaikštinėdama po Vilniaus senamiestį gaudžiau ir klausiausi įvairių garsų ir ritmų, sklindančių iš aplinkinių varpinių. Pirmą kartą išgirdau tokį unikalų pasirodymą, kai bažnyčių varpai iš daugelio miesto bažnyčių skambėjo kartu, sukurdami spektaklį, pasakojantį vieną istoriją. Ir tai buvo istorija apie kažką labai svarbaus. Apie kažką, ko mes visi trokštame ir tikimės. Taikos. Tai buvo galinga patirtis, kuri man parodė ir priminė, kad visi turime susivienyti bendram taikos šauksmui. Savo skirtingais, bet vieningais balsais.  Ir mūsų bendrai kovai už taiką reikia kiekvieno iš mūsų unikalumo ir dalyvavimo.