„Viešpaties baimė yra išminties pradžia“ (Pat 9,10)

Esu patyrusi ūmią psichozę. Aiškiai prisimenu, kad tuo metu mane lydėjo intensyvi, viską persmelkianti baimė, taip pat ir Dievo baimė — ne tiek religinė, kiek veikiau kylanti iš psichiatrinio sutrikimo. Po šio sukrėtimo, sveikstant ir grįžtant į kasdienybę, ėmiau naujai suvokti Dievo artumą — ne kaip bausmės ar grėsmės šaltinį, o kaip švelnų, tylų buvimą. Ši patirtis, nors ir turėjo medicininę priežastį, tapo dvasinio augimo atspirties tašku: iš vidinio chaoso gimė suvokimas, kad tikroji Dievo baimė nėra baimė prieš Dievą, bet pagarbus Jo paslaptingumo pripažinimas.

Dievas Biblijoje ne kartą kviečia mus būti dievobaimingais, o Pradžios knygoje Abraomas vadinamas „bijančiu Dievo“ (Pr 22,12). Tačiau ši baimė nėra siaubo ar grėsmės jausmas – tai gilios pagarbos, nuolankumo ir pasitikėjimo forma, apmąstoma tiek Šventajame Rašte, tiek teologijoje ir Bažnyčios mokyme. Ją galima drąsiai vadinti dvasine dovana, vedančia į meilės ir išminties pilnatvę: „Viešpaties baimė yra išminties pradžia“ (Pat 9,10).

Nors Šventasis Raštas ragina žmogų būti dievobaimingu, jis kartu nuolat moko: „Nebijok!“ Kaip šiuos du kvietimus suderinti? Kaip meilė ir baimė gali gyventi vienoje širdyje? Ar galima bijoti to, kurį myli? Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo prieštaringa, tačiau šiame tariamame prieštaravime slypi viena iš giliausių tikėjimo paslapčių.

Šiame straipsnyje pažvelgsime į Dievo baimės sampratą iš kelių perspektyvų: Tomo Akviniečio teologinės analizės, Biblijoje vartojamų kalbų, popiežių mokymo bei liturginės patirties – ir galiausiai, per Marijos pavyzdį, kuriame atsiskleidžia šios dovanos grožis ir ramybė.

Tomo Akviniečio skiriamos Dievo baimės rūšys

Tomas Akvinietis (Summa Theologiae II-II, q.19, a.9), remdamasis tiek Šventuoju Raštu, tiek Bažnyčios Tėvų mokymu, aiškina, kad baimė nėra vien emocinis jausmas – tai dvasinis nusiteikimas, kylantis iš žmogaus santykio su Dievu. Akvinietis skiria vergų (timor servilis) ir sūnišką (timor filialis) Dievo baimę. Vergiška baimė kyla iš bausmės baimės – ji verčia vengti nuodėmės, kad žmogus nepatirtų kančios ar Dievo teismo. Tuo tarpu sūniška baimė kyla iš meilės: ji nėra siaubo jausmas, bet pagarba ir troškimas neįžeisti Tėvo, kuris myli.

Akviniečio teologijoje ši sūniška baimė laikoma viena iš Šventosios Dvasios dovanų, padedančių žmogui išlikti nuolankiam Dievo akivaizdoje. Ji ne panaikina drąsos, bet ją apvalo – suteikia širdžiai išmintingą ribą tarp pasitikėjimo ir pagarbos. Tokia baimė gimsta ne iš netikrumo, bet iš meilės ir troškimo būti Dievo artumoje be puikybės.

Todėl, pasak Akviniečio, tikra Dievo baimė nėra priešinga meilei – ji yra meilės brandos ženklas. Žmogus, kuris bijo nutolti nuo Dievo, bijo ne todėl, kad Jis baisus, bet todėl, kad Jis brangus.

„Baimė“ Šventojo Rašto kalbose: pagarba, nuostaba ir artumas

Norint suprasti, ką reiškia „Viešpaties baimė“, svarbu pažvelgti į pačią šio žodžio šaknį Biblijos kalbose. Hebrajų kalboje dažniausiai vartojamas žodis „yir’ah“, kuris nereiškia vien baimės siaurąja prasme, bet apima pagarbą, nuostabą ir garbinantį susižavėjimą. Tai yra jausmas žmogaus, suvokiančio Dievo didybę ir savo menkumą Jo akivaizdoje. Tokia „baimė“ nėra pabėgimas nuo Dievo – veikiau priešingai – tai troškimas stovėti prieš Jį su tyra širdimi.

Graikų kalboje Naujajame Testamente dažniausiai vartojamas žodis „phobos“, iš kurio kyla ir šiuolaikinis žodis „fobija“, tačiau Biblijos kontekste jo prasmė yra kitokia. „Phobos Theou“ reiškia ne paralyžiuojantį siaubą, o šventą pagarbą, pripažįstančią Dievo šventumą ir žmogaus priklausomybę nuo Jo. Todėl kai evangelijose angelai ar pats Kristus sako „Nebijok!“, tai nėra kvietimas atsisakyti pagarbos, o veikiau – atsiverti Dievo artumui be siaubo.

Įdomu ir tai, kad lietuvių kalboje žodis „dievobaimingas“ taip pat turi dvejopą atspalvį. Liaudies kalboje jis dažnai reiškia dorą, padorų žmogų, o ne tą, kuris gyvena nuolatinėje baimėje. Šis žodis jungia baimę ir meilę, taip išlaikydamas gilų biblinį balansą – pagarbi širdis, kuri bijo nusidėti, bet ne todėl, kad Dievas baudžia, o todėl, kad Dievas myli.

Popiežių mokymas: nuo baimės prie pasitikėjimo ir vilties

Popiežių dokumentuose Dievo baimė dažnai aiškinama ne kaip jausmas, bet kaip vidinė būsena, kylanti iš meilės ir tiesos pažinimo. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Dominum et Vivificantem“ (1986) rašo, kad Dievo baimė yra „šventos pagarbos Dvasios veikimas žmogaus širdyje“, kuris pažadina sąžinę ir moko žmogų pripažinti Dievo viešpatavimą su džiaugsminga pagarba, o ne su baime būti nubaustam. Ši baimė, anot jo, yra kelias į tikrą laisvę, nes „tik tas, kuris bijo nusidėti, nebebijo žmogaus“.

Popiežius Pranciškus dažnai kalbėjo apie Viešpaties baimę kaip apie dovaną, kuri ne atstumia, o priartina prie Dievo. 2014 m. katechezėje apie Šventosios Dvasios dovanas jis sakė: „Viešpaties baimė nėra baimė Dievo — ji yra pripažinimas, kad Dievas yra viskas, o mes esame maži. Tai švelnumo ir pagarbos Dievui dovana, kuri uždega širdį meile, ne baime.“ Pranciškus pabrėžia, kad ši dovana virsta gailestingumo šaltiniu, nes tas, kuris gerbia Dievą, gerbia ir žmogų. Iš šios dvasinės baimės kyla ir gili vidinė laisvė bei pasitikėjimas – žmogus nebebijo net savo silpnumo, nes pasitiki Dievo gerumu.

Panašiai kalba ir popiežius Benediktas XVI, kuris homilijoje (2008) sakė, kad „Dievo baimė yra meilės pradžia, nes ji padeda širdžiai suprasti Dievo didybę ir savo trapumą be nevilties“. Jam ši baimė buvo glaudžiai susijusi su viltimi – ji saugo žmogų nuo puikybės, bet kartu veda į drąsą gyventi tikėjimu.

Dievo baimė liturgijoje: Marijos pavyzdys

Liturgijoje Dievo baimė nėra suvokiama kaip grėsmės ar siaubo jausmas, bet kaip dvasinė pagarba, lydima nuolankumo ir meilės. Ji pasireiškia per tylą, gestus, maldos laikyseną, muziką ir šviesą – visus elementus, kurie leidžia žmogui gyvai patirti Dievo didybę ir artumą.

Marijos pavyzdys šioje patirtyje užima išskirtinę vietą. Apreiškimo scena (Lk 1,26–38) atskleidžia tikrąją „Viešpaties baimės“ dovaną: Marija išsigąsta, tačiau jos baimė nėra atstumianti – tai nuolanki pagarba Dievo paslapties akivaizdoje. Jos žodžiai „Tebūna man, kaip tu pasakei“ išreiškia pasitikėjimo kupiną paklusnumą, kuris kyla ne iš baimės, bet iš meilės.

Liturgijoje ši Marijos laikysena nuolat atnaujinama – per Magnificat giesmę, per Marijos litaniją, per šventes, kai Bažnyčia kontempliuoja jos klusnumą ir ramybę. Šiose apeigose atsispindi viena giliausių teologinių įžvalgų: Dievo baimė, kaip Šventosios Dvasios dovana (Catechismus Catholicae Ecclesiae, 1831), veda ne į susigūžimą, o į drąsą mylėti (Lumen Gentium, 59).

Todėl liturgijoje Dievo baimė tampa išminties ir laisvės šaltiniu – per Marijos pavyzdį Bažnyčia mokosi tylėti Dievo akivaizdoje, pasitikėti Jo valia ir šlovinti Jo gailestingumą (Marialis Cultus, 30).

Meilė Dievui: kelyje su šv. Benedikto kryžiumi

Šv. Benedikto kryželis man tapo ne tik apsaugos, bet ir dvasinio kelio ženklu. Jis primena, kad tikroji dvasinė kova nėra vien ginti save nuo blogio, bet nuolankiai siekti meilės ryšio su Dievu. Tokia laikysena atspindi perėjimą nuo vergiškos prie sūniškos Dievo baimės. Psichozės patirtis, nors lydima baimės ir trapumo, tapo dvasiniu pabudimu: leido pamažu suvokti, kad „tobula meilė išveja baimę“ (1 Jn 4,18). Ši patirtis tapo kvietimu gyventi ne iš baimės „phobos“, bet iš „phobos Theou“, pagarbaus pasitikėjimo Dievu ir jo gailestingumu. Kaip atsakyti į tokį kvietimą? Kaip Marija, tyliai, bet drąsiai klausiant: „Kaip?“ (Lk 1,34) – pasitikėti Dievo planu, nežinant, kaip jis bus įvykdytas.