Vienuolė Pykšt-Pokšt: Dievą, Tėvynę ir artimą mylėti labiau už jaunystę ir gyvybę

Sesuo Edita Regina Teresiutė, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė, bičiulių tarpe dažniau žinoma Pykšt-Pokšt pravarde. Matyt, ne tik todėl, kad turėjo kunigo Juozo Zdebskio jai padovanotą startinį pistoletą ir juo, esant pavojui papyškindavo, bet ir todėl, kad jaunystėje buvo labai padūkusi ir saugumiečiai ne kartą turėjo už galvos griebtis. Skaitant sesers Reginos autobiografinę knygą „Laimė yra mylėti“, ir aš ne kartą griebiausi už galvos, bent mintyse… Prieštaravo, nesitaikstė, rizikavo, kovojo. Todėl, kad labai mylėjo Dievą, Tėvynę ir artimą, kaip pati sako, „labiau už jaunystę ir gyvybę“.

Vos gavus mokyklos baigimo atestatą, Reginai buvo liepta pasirinkti „studijuoti ar degraduoti“. Nesileidus į kompromisus, visi keliai į tolimesnius mokslus buvo uždaryti… Taip prasidėjo jos aktyvi disidentinė veikla. Ses. Regina talkino kunigams J. Zdebskiui, A. Svarinskui ir kitiems. Ji aktyviai dalyvavo organizacijos „Eucharistijos bičiuliai“ veikloje, organizavo tūkstantines jaunimo eisenas į piligrimystės vietas ir telkė bendraminčius vadinamuosiuose „Kryžių karuose“, kuomet slapta naktimis buvo statomi kryžiai istorinėse vietose ir pakelėse. Saugumiečiai karštligiškai juos griovė, naikino ir net skandino upeliuose. Kuo labiau griovė, tuo aktyviau kryžiai buvo atstatomi.

Atsiliepdama į pašaukimą, R. Teresiutė įstojo į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją ir kartu su kitomis seserimis aktyviai dirbo pogrindyje. Rinkdavo parašus ir dalyvaudavo teisiamų disidentų palaikyme. Tai buvo nepaprastai svarbi bičiulystės ir vienybės išraiška. Sesuo Edita Regina lankydavo jaunuolius, tarnaujančius sovietų armijoje, tremtinius ir kalinius lageriuose, rašydavo palaikymo laiškus, siųsdavo siuntinius ir pasitikdavo juos grįžtančius.

Skaitant sesers Reginos prisiminimus atrodo, kad pasipriešinimas režimui buvo vienas didelis nuotykis. Galbūt taip yra lengviau išgyventi, išbūti, nepasiduoti? O gal laisvės troškimas ir idealizmas suteikia tokį veržlumą, kad nejauti, kokie tavo pasirinkimai yra rizikingi ir net chuliganiški. Šiandien prisimename 1991 m. Sausio 13-osios naktį, į gatves išėjusius susitelkusius žmones, kuriems tai irgi buvo didelis nuotykis su laisvės ir vilties nuojauta…

Reginos Editos Teresiutės SJE autobiografinė knyga „Laimė yra mylėti“ yra ketvirtoji fondo „Donum“ išleista serijos „Pergalės ženklas“ knyga, skirta atminti ir išsaugoti 1940–1990 m. Lietuvos laisvės kovas. Knyga, pačios autorės parašyta lengvai skaitomu stiliumi, gausi juokingų ir ironiškų pasakojimų persipinančių su rimtomis įžvalgomis apie tikėjimą ir laisvę.

Atestatas

„Net direktorius kvietėsi pokalbio ir „skaitė moralą“, kodėl esu tokia užsispyrusi davatka ir darau gėdą klasei. Kai atsisakiau stoti į šią bedievišką organizaciją, pionierių vadovė su komjaunimo aktyvistais mano atvaizdą pakabino nepatenkinamai besielgiančių mokinių lentoje. Vietoje pionieriško kaklaraiščio nupiešė ant kaklo rožančių. <…>

„Ponas kagėbistas“, pastebėjęs, kad nekreipiu į jo klausimus dėmesio, pyktelėjo, bet susivaldęs pakartojo antrą kartą: „Ką galvoji veikti baigusi mokyklą?“ „Dar daug laiko, pamatysiu. Koks jums skirtumas, ką aš veiksiu?“ Klausinėjo apie eiseną į Šiluvą: kas organizavo, kas dalyvavo,

kas mus kvietė? Kai į klausimus neatsakiau, paaiškino, kad jie viską žino. „Jeigu žinote, tai kodėl klausiate?“ – nustebau aš.

Tuomet jis pradėjo šaukti ir grasinti, kad neleis man baigti mokyklos, laikyti egzaminų, toliau mokytis, todėl nereikėtų būti tokiai užsispyrusiai ir gerai pagalvoti apie savo ateitį.

– Ir jūsų, ir mano ateitis yra Dievo rankose, gal dar šiandien nieko nebereikės, – atsakiau.

– Tu ką, mums grasini?

– Aš negrasinu, tik sakau, kad nežinome savo ateities, todėl visiškai dėl jos nesijaudinu. <…> Čekistai savo pažadą įvykdė: pavaduotoja pranešė, kad mokytojų taryba nutarė neleisti laikyti vidurinio mokslo baigimo egzaminų. Atestatas buvo sulaikytas iki rudens.“

Kryžius milicijos kieme

„Tikrai būdavo juokingų atvejų. Vienoje vietoje metamos didžiulės pajėgos sekimui, o mes tuo metu kryžių statome visai kitur. Kartais jiems visai prieš nosį sugebėdavome prasmukti. Prisimenu, vieną vakarą susitarėme susitikti Vilkaviškio bažnyčioje, nes pusiaunaktį planavome važiuoti į Gižus prie kelio Vilkaviškis–Marijampolė, ant gražaus kalnelio, nugriauto kryžiaus vietoje pastatyti kunigo A. Pasilausko rūpesčiu padarytą kryžių. Vienas vaikinukas apie mūsų planą papasakojo savo tėvui, o šis perdavė milicijai. Atėjęs vaikinas pats įspėjo nevažiuoti, nes ten mūsų gali laukti milicija. Planas žlunga, tačiau jaunimas nepasiduoda. Nusprendėme už kryžių griovimą atlyginti dar vienu kryžiumi. Aišku, keliuose gali patruliuoti milicija, bet miestelyje – ramu. Šį kartą net neturėjome medžiagos naujam kryžiui. Tačiau jau senokai buvome nužiūrėję milicijos kieme buvusio treniruoklio skersinius (turnikus). Milicijoje tamsu. Drąsūs jaunuoliai nupjovė skersinį, o medines konstrukcijas panaudojo kryžiui, kurį ir pastatėme šalia milicijos pastato. KGB agentai mūsų laukė išduotoje vietoje, bet nesulaukė. O ryte, grįžę į miestelį, išvydo kryžių savo kieme. Aišku, kad jis stovėjo labai trumpai. Kryžiams reikėdavo medienos ir ne visada mes jos turėdavome.

Važiuojame dviračiais į lentpjūvę, prieš tai nuperku šlapiankos kilogramą. Ne mums, bet šuniui pavaišinti, kad sargui neišduotų. Vaikinai sušoka per tvorą, o aš pašeriu šunelį, kad tylėtų. Tuo metu vaikinai per tvorą išmeta 5 ar 6 metrų rąstą. Vienam kryžiui medienos jau yra. Kartais pavykdavo pasiimti ir daugiau. Viskas juk „mūsų“. „Daiktą paimk iš ne vietos ir padėk į vietą“, – juokaudavome. Kryžiui, ne sau. <…>

Kitą dieną važiavau Žiguliu iš Vilkaviškio į Kauną. Stabdo keturi vyrai. Sustojau. Prašo pavežėti iki Kauno. Paimu. Jie buvo gerokai išgėrę. Važiuojant pro Pilviškius, užvedu kalbą apie bažnyčią. Vyrai pradėjo keiktis, šaukdami, kad bažnyčiose tokie fanatikai ir gimsta. Klausiu: „Kas atsitiko? Kokie fanatikai?“ Vienas papasakojo, kad šiąnakt kažkas vėl pastatė kryžių. Apsimečiau kvailele ir pradėjau piktintis, kad negali būti, jog mūsų laikais dar kas kryžius statytų. Jie tvirtino, kad jau kelinti metai Vilkaviškio rajone pakelėse ir viešose vietose statomi kryžiai, koneveikė „gaują“, kuri tai daro, esą jų niekaip negali pagauti. Toliau apsimečiau, kad nieko nesuprantu ir nustebusi sakau: „Nesąmonė, tai reikia juos gaudyti!“ Pasirodo, kad vyrukų, ko gero, iš KGB būta, kurie bando kovoti su kryžių statytojais. Gal pagiringa nuotaika juos skatino atvirauti… Toliau klausiu: „Negi nesugebate jų pagauti?“ Jie tik pyktelėjo ir pasakė, kad nėra taip paprasta, nes statytojai labai organizuoti ir net panaudoja kranus, techniką. Papasakojo, kad net milicijos kieme skersinius kažkas nupjovė ir iš jų kryžių padarė. Klausiausi jų kalbų ir iš juoko širdis vos neplyšo. Galvojau: „Žinotumėte, su kuo kalbate, tai veidai ištįstų.“ Buvo linksma klausytis, kokie galingi yra priešai, su kuriais jie kovoja, nes iš tiesų ne tik kranų ar mašinų mes neturėjome, kartais net dviračių negaudavome, pėsčiomis keliaudavome kryžių statyti, tačiau mes turėjome pačią didžiausią galybę. Taip kalbėdami pasiekėme Kauną. Už atvežimą jie man davė 10 rublių. Vienintelį kartą gyvenime paėmiau. Pagalvojau, gali pragert, o tuos 10 rublių Kauno katedroje paaukojau šv. Mišioms už juos pačius.“

Kariuomenė

 „Sovietinėje kariuomenėje buvo sunku išgyventi, jei nebuvai komjaunuolis. Brolis, baigęs tankistų mokyklą, atsisakė stoti į komjaunimą, už religinius įsitikinimus nusprendė jį išsiųsti į Afganistaną. Man dėl to labai skaudėjo širdį. Meldžiamės. Ką daryti? Tariuosi su tėveliu J. Zdebskiu. Ne mažiau svarbi kunigo veiklos sritis buvo lietuvių, tarnaujančių sovietinėje armijoje, lankymas. Sutinka aplankyti ir Adolfą. Kunigas Juozas meistriškai išprašo išleisti kareivėlį į mašiną. Pavažiuojam šiek tiek atokiau. Brolis suklumpa prieš kunigą ir atlieka išpažintį. Paskui kunigas Juozas aukoja Šv. Mišias mašinoje su vieninteliu dalyviu – mano broliu. Su juo dalyvaujant Eucharistijoje, prie mašinos artėja aukštas pareigas užimantis karininkas. Atidariusi langą rusiškai sakau: „Čia jums lauktuvės iš Lietuvos.“ Paėmęs dešrą karininkas suburba:„Vsio charašo“ (rus. viskas gerai) ir dingsta. Šv. Mišios tęsiasi. Priimame Komuniją. Palaiminimas ir drąsinantys tėvelio žodžiai. Dvasinis palaikymas, pokalbiai, malda, sakramentai padėjo išlaikyti tikėjimą, viltį ir meilę sunkiuose išbandymuose. <…> Broliui išėjus į kariuomenę, supratau, koks sunkus kataliko jaunuolio gyvenimas sovietinėje kariuomenėje. Todėl viena iš labai svarbių mano veiklų buvo kariuomenėje esančių lietuvaičių vaikinų lankymas. Jau prieš tai tarp Eucharistijos bičiulių buvo tradicija kiekvieną bičiulį išlydėti į kariuomenę. Tą vakarą būdavo už išeinantįjį Šv. Mišios, palaikymas, pasižadėjimas lydėti malda. Vien už tai, kad brolis turėjo rožinį ir atsisakė jį atiduoti karininkui, buvo sumuštas. Po šio įvykio kilo mintis, kad tiems jaunuoliams tiesiog būtinas palaikymas jų tarnybos metu, nes jie neturi galimybės susitikti bendraminčių, dalyvauti Šv. Mišiose, praktikuoti sakramentinio gyvenimo ir panašiai. Aišku, niekas pas tuos vaikinukus kunigo oficialiai nebūtų įleidęs, vykdavome kaip draugai. Dažnai prisistatydavau kaip giminaitė, draugė, net kaip sesuo. Tai būdavo vos kelių valandų susitikimas, per kurį stengdavomės, kad jaunuolis spėtų atlikti išpažintį, kartu atšvęstume Eucharistiją. Su kunigu Juozu Zdebskiu aplankėme daugiau nei 30 Lietuvos kareivukų, atlikusių priverstinę tarnybą.“

Parašai tualete

„Suėmus kunigus A. Svarinską ir S. Tamkevičių, visoje Lietuvoje buvo renkami parašai, kad jie būtų paleisti iš kalinimo vietos. Tuo metu dirbau Žalpių parapijoje vargonininke. 1983 m. gegužės 29 d. Žalpių parapijoje vyko Švč. Mergelės Marijos atlaidai. Juose dalyvavo daug žmonių, todėl nusprendžiau, kad parašus rinksime ir ten. Po Sumos žmonės pasirašinėjo prie bažnyčios durų. Parašus rinko vienas mano bičiulių – Arvydas Juška. Staiga į šventorių įsiveržė pagėręs žmogelis – saugumietis arba partinis aktyvistas – ir atėmė lapus su parašais. Atbėgęs Arvydas pranešė, kad atėmė parašus. Aš, palikusi choristus baigti giesmę, išbėgau į lauką. Atlaidų dalyviai sugavo „drąsuolį“ dar šventoriuje. Griebiau tą žmogelį už atlapų, net švarko sagos pabiro, atėmiau iš jo lapus, vyrai užmetė ir į sprandą. Prisistatę du nepažįstami civiliai nusivedė jį į mašiną. Kunigas J. Razmantas bijojo, kad po incidento nebūtų kratos, liepė pareiškimą su parašais vežtis namo. Tuo metu gyvenau Kelmėje pas tėvus. Parvykus į tėviškę, autobusų stotyje laukė būrys saugumo ir milicijos darbuotojų. Išlipant iš autobuso, mus visus tris – Arvydą Jušką, Alvydą Vainorą ir mane – sulaikė. Vaikinai bandė bėgti, bet, pamatę, kad man užlaužę rankas vedasi į miliciją, sugrįžo. Abu vyrukus apkaltino, kad jie organizavo muštynes. Iškvietė jų tėvus ir paleido namo. Mane Kelmės milicijos patalpose uždarė į kamerą. Prieš tardymą vyko dokumentų apiforminimas. Dievas davė pasinaudoti proga. Suskambo gretimame kabinete telefonas. Tardytojui išėjus pakalbėti telefonu, atėjo mintis rizikuoti. Mane saugojusio kareivuko paprašiau išleisti į tualetą. Jis sutriko, bandė klausti tardytojo, tačiau šis buvo labai įsijautęs į pokalbį ir tik kažką sumurmėjo. Kareivukas palydėjo iki tualeto, kuris buvo kieme, vadinamoji lauko „būdelė“. Ten užsidariusi užkišau už balkių lapus su parašais, kuriuos turėjau su savimi. Girdžiu, atbėga įsiutęs tardytojas ir ima trankyti duris. Tik pykštelėjo kabliukas ir durys atsidaro, o tardytojas rėkia:

– Ką palikai tualete?

Aš jam nustebusiu balsu sakau:

– Labai nekuklus klausimas. Argi nežinote, ką žmonės palieka tualete? Nebūkite, vyrai, tokie nekantrūs, tuoj išeinu.

Prieš jam atbėgant, spėjau paplėšyti popieriaus, kad jiems atrodytų, jog viską sumečiau į tualetą. Tardytojas labai pyko, bet nieko padaryti negalėjo. Aišku, už visa tai reikėjo atsakyti. Tačiau parašai buvo laikinai išgelbėti. Grįžusi namo, po kelių dienų vieną naktį nuvažiavau į tą tualetą, kur už balkio buvau paslėpusi atlaiduose surinktus parašus, išsitraukiau ir parsivežiau namo. Juos su kitais surinktais parašais nuvežiau į Kaliningrado sritį ir registruotais laiškais išsiunčiau TSKP generaliniam sekretoriui Jurijui Andropovui. Nuorašą – LTSR prokurorui.“