Žmogus – santykio būtybė
Žmogus, atsirandantis šiame pasaulyje, neišvengiamai yra nuolatiniame santykyje. Kūdikio gyvybė užsimezga dėl mamos ir tėčio santykio. Embrionas vystytis, stiprėti ir tapti mažu vaikeliu gali tik mamos įsčiose, to pakeisti negali net šiuolaikiniai medicinos atradimai. Gimęs kūdikis neišgyventų be kitų žmonių nuolatinio rūpesčio. Neužaugs brandus žmogus, jei vaikystėje ir paauglystėje jis bus paliktas vienas. Mes esame nuolatiniame santykyje su kitais žmonėmis, tai mums yra visiškai įprasta būsena.
Vienišumas, kai santykio tiesiog nėra
Dažniausiai įsivaizduojame vienišumą kaip jausmą ar būklę, kai santykio, kuris mums ypač svarbus, tiesiog neturime. Senolė, kurios vyras jau seniai miręs, vaikų neturi, o dabar ji jau pasiekė tokį amžių, kai drauges ir kaimynes išsiveža vaikai slaugyti į kitus miestus, į senelių namus ar kapines, jaučiasi vieniša.
Prisijungti arba Prenumeruoti