Žmogus – santykio būtybė
Žmogus, atsirandantis šiame pasaulyje, neišvengiamai yra nuolatiniame santykyje. Kūdikio gyvybė užsimezga dėl mamos ir tėčio santykio. Embrionas vystytis, stiprėti ir tapti mažu vaikeliu gali tik mamos įsčiose, to pakeisti negali net šiuolaikiniai medicinos atradimai. Gimęs kūdikis neišgyventų be kitų žmonių nuolatinio rūpesčio. Neužaugs brandus žmogus, jei vaikystėje ir paauglystėje jis bus paliktas vienas. Mes esame nuolatiniame santykyje su kitais žmonėmis, tai mums yra visiškai įprasta būsena.
Vienišumas, kai santykio tiesiog nėra
Dažniausiai įsivaizduojame vienišumą kaip jausmą ar būklę, kai santykio, kuris mums ypač svarbus, tiesiog neturime. Senolė, kurios vyras jau seniai miręs, vaikų neturi, o dabar ji jau pasiekė tokį amžių, kai drauges ir kaimynes išsiveža vaikai slaugyti į kitus miestus, į senelių namus ar kapines, jaučiasi vieniša.
Taip pat galime turėti artimų ir tikrai puikiai išvystytų ryšių, bet pasigesti tų pamatinių ar iš tiesų labai svarbių mums tam tikrame amžiaus tarpsnyje. Jei niekada neturėjome sveiko santykio su tėčiu ar mama, tai mums visada bus svarbu. Jei pasiekę paauglystę negebame kurti santykio su bendraamžiais, tai vėlgi labai apsunkina mūsų gyvenimą. Jei suaugę nerandame romantinio partnerio, kiti santykiai to nepakeis. Žinoma, yra išimčių, bet neišsprendę ar nepriėmę savo patirties, kuri kartais būna ir reikšmingo santykio nebuvimas, galime nuolat būti aplankomi vienišumo jausmo.
Vienišumas santykiuose
Nepaisant to, kad kartais esame susiję su daugybe žmonių įvairiais ryšiais, kartais būdami tarp žmonių vis tiek jaučiamės vieniši. Taip nutinka, kai mums reikšminguose ryšiuose žiojėja žaizdos ar tam tikros neužpildytos skylės, kurios neleidžia patirti su kitu žmogumi artimumo jausmo.
Darželyje mergytė gali būti labai vieniša, jei nepavyksta užmegzti artimo santykio su darželio mokytoja. Nesvarbu, kad mokytoja ja rūpinasi, ji „pamaitinta, pamigdyta ir aprengta“. Mergaitei reikia jausti, kad mokytoja teikia ir emocinį saugumą, kad jai rūpi mergytės jausmai, piešiniai ir žaidimai. Paauglys gali būti labai vienišas mokykloje, nors klasėje yra dar 29 mokiniai, su kuriais kasdien praleidžia po 7 valandas. Bet jam nepavyksta nė su vienu iš jų užmegzti tikros draugystės. Vaikinas reikalingas kitiems, kai duoda nusirašyti namų darbus, bet klasėje nėra nė vieno kito vaiko, kuris žinotų, ką jis veikia savaitgaliais ar kokiu muzikos instrumentu groja. Sutuoktiniai gali jaustis vieniši santuokoje, kai neįsileidžia vienas kito į savo vidinius pasaulius ir gyvena kas sau. Žmona užsiėmusi spręsdama viso aplinkinio pasaulio problemas (tik ne savo pačios, žinoma), o vyras ištisai dirba arba sportuoja. Tokiais atvejais ilgus metus galima pragyventi tame pačiame kambaryje jaučiant vienišumo jausmą.
Ankstesnėje pastraipoje pateikiau tik keletą pavyzdžių, kai galime pastebėti vienišumą santykiuose. Tačiau labai dažnai tiek mes patys, tiek aplinkiniai žmonės neįvertina, kad galime patirti stiprų vienišumą, nors esminių santykių mums tarsi nestinga.
Kviečiu stabtelti ir permąstyti, kaip atrodo mano santykiai su kitais žmonėmis. Kiek aš jaučiu artimumo su man svarbiais žmonėmis, o gal vis tik jaučiu vienišumą santykyje su mama ar tėčiu? Su broliu ar sese? Su vyru, žmona, mylimuoju ar mylimąja? Santykyje su savo sūnumi ar dukra? Seneliu ar močiute? Santykyje su savo draugais? Santykyje su bendraklasiais, bendrakursiais ar kolegomis? Su savo kuopos draugais?
Kuo reikšmingesnis santykis, tuo vienišumas jame mus labiau žeidžia. Jei atitolimas su kaimynais mums gali būti nelabai svarbus, tai sužeistas santykis su mama, kad ir kiek mums būtų metų, bus labai svarbus ir smarkiai mus palies.
Ką daryti su vienišumu?
Ką daryti su aplankiusiu vienišumu? Pirmas mūsų darbas – tai jį priimti, pripažinti ir gerbti. Mūsų psichika yra labai gudri ir saugo nuo nemalonių patirčių. Tam ji naudoja gynybos mechanizmus. Kartais, kai santykis mums itin svarbus, o jame žiojėja didelės žaizdos, mums paprasčiau apsimesti, kad „nieko čia tokio, kad su sese nebendrauju, ne aš tokia vienintelė“ arba „man geriausia laiką leisti vienam“. Mes, tam tikra prasme, apgaudinėjame save ir kitus, jog mums nesvarbu, nerūpi, kad vienišumas mūsų nežeidžia. Tačiau nuneigdami mes kartu įstringame emociniuose sunkumuose, kurie niekur nedings tol, kol jų nepripažinsime ir nesiimsime spręsti.
Pripažinti ir priimti vienišumą reikia drąsos, tai tarsi pasakyti sau, kad ne visi mano sukurti santykiai yra gilūs ar auginantys. O gal artimo santykio kurti man išvis nepavyksta? Pripažįstant tenka priimti ir užplūdusias dėl vienišumo emocijas. Gali kilti pyktis sau ir / ar kitam žmogui, liūdesys, baimė ir dar daugybė kitų jausmų. Su tuo išbūti nelengva, bet būtent jie ir parodo mums, kad ne viskas gerai, kad reikia imtis veiksmų!
Kai esu vienišas, nes esu vienas
Jei atpažįstate save kaip žmogų, kuris geba kurti artimus santykius, esate jų turėję per gyvenimą, jau yra gera pradžia. Vienišumas senatvėje, kai tie artimi santykiai nutrūksta dėl mirčių, ligų ar atstumo, yra iššūkių metas. Tačiau visi esame sutikę ar bent per televizorių matę vyresnio amžiaus žmonių, kurie ir pasiekę savo gyvenimo rudenį yra pilni džiaugsmo, idėjų ir žmonių aplink. Dažnas jų užsiima savanoryste, veikla parapijoje ar bendruomenėje ir kitaip aktyviai išnaudoja gyvenimo metus.
Mes visada galime rinktis ir, pagal savo galimybes, kurti naujus santykius. Galime ieškoti, kur mūsų laikas ar talentai gali būti prasmingai nukreipti. Tai geriausias būdas sutikti kitus žmones ir jausti gyvenimo prasmę. Yra įvairiausių klubų pagyvenusiems žmonėms ir Lietuvoje, kur galima kartu skaityti, mokytis, keliauti. Galima pradėti savanoriauti – nuo Marijos radijo, Caritas, Maltiečių savanorystės iki savo daugiabučio kiemo aplinkos gražinimo ar pasisiūlymo kaimynų šeimai pasaugoti vaikus. Tokie, kad ir nedideli žingsneliai, atveria galimybę pokalbiui, naujam santykiui.
Žinoma, kartais santykių kūrimą ir palaikymą apsunkina ligos ir sveikatos sunkumai. Bet svarbu tikrai nuoširdžiai paieškoti, kaip aš galėčiau būti naudingas šalia esantiems, kaip galėčiau jungtis į bendruomenę ir jaustis jos dalimi. Mano bobutė, kuri paskutinius savo gyvenimo metus jau nepakildavo iš lovos, dalyvavo Gyvojo rožinio draugijoje ir kasdien vienydavosi su jos nariais maldoje. Gal tai gali būti idėja kažkam, kas nežino, nuo ko pradėti?
Kai esu vienišas tarp žmonių
Jei atpažįstate save kaip žmogų, kuris vienišas santykiuose, tuomet adventas gali būti puikus metas pradėti tuos santykius geriau suprasti, esant galimybei ir keisti. Santykyje visada esame kartu su kitu žmogumi, nuo mūsų vienų viskas negali priklausyti. Bet visada, keičiantis mums, bent truputį keisis ir mūsų santykis su kitu žmogumi.
Pradžioje galima žengti pirmą žingsnelį santykių atnaujinimo link – pripažinimą ir įvardijimą. Tai gali prasidėti nuo paprasto sakinio, nesiūlant ar neieškant sprendimų, o tiesiog įvardijant tikrovę, pvz. „Mama, man darosi liūdna pagalvojus apie tai, kad mes taip retai pasikalbame apie gilesnius dalykus nei tik apie buitį. Nežinau, kuo tu gyveni, kas tau svarbu, kas tau rūpi. Aš ir pati daug nepapasakoju apie tai, kas vyksta mano gyvenime. Kartais apima ir vienišumo jausmas pagalvojus apie tai, kaip mes bendraujame. Labai norėčiau, kad taptume artimesnės“. Šis pasakymas tarsi nieko nesprendžia, bet jau yra labai jautrus ir intymus pokalbis su mama, kurį ji gali priimti arba ne. Tačiau vidinė šiluma po truputį gali atitirpdyti ir storiausią ledą.
Kartais atrodo labai sunku kalbėtis arba pradėti nuo pokalbio. Yra žmonių, kuriems lengviau veikti. Tuomet pokalbį galima atidėti tolimesniam etapui ir pradėti nuo kažko gražaus darymo tam žmogui, su kuriuo norime ištirpdyti vienišumo ir atitolimo sieną. Gal tai bus telefono įgrūdimas į spintą grįžus namo, kad santykiai su savo šeimos nariais augtų ir artėtų. Gal tai bus močiutės palydėjimas į bažnyčią ar nuėjimas kartu su tėčiu į krepšinio varžybas. Galime nujausti, kas nustebintų mūsų artimuosius, su kuriais norime atkurti santykius, pasinaudokime tuo.
Kartais santykiuose jaučiame vienišumą, nes neparodome, kas mums juose yra svarbu. Galime intensyviai kartu leisti laiką, bet neparodyti savo poreikių. Tuomet dabar puiki proga bent retkarčiais pasakyti, kas svarbu jums. Gal įprastai leidžiant laiką su draugais pats metas pasiūlyti vietoj pasivaikščiojimo Akropolyje kartu iškepti sausainių labdaros akcijai? Arba planuojant su mama Kalėdinį meniu pasiūlyti pagalvoti ir apie tai, ką veiksite pavalgę? O gal santykyje reikia užbrėžti ribą ir tiesiog kartais atsisakyti susitikti, kartais ir tai gali būti naudinga. Pasakyti „aš norėčiau kitaip“, „manęs tai nedomina“ ar „pabandykime kitaip“ gali parodyti daugiau apie mus pačius ir pagilinti vienas kito pažinimą ir kartu santykį.
Bus situacijų, kai atrodys, kad šiuo metu mes nieko negalime pakeisti. Tokiu atveju bus svarbu pakeisti savo nusiteikimą to įtrūkusio santykio, atnešančio vienišumą, atžvilgiu. Priimti jį tokį netobulą ir skausmingą, atnešti į jį atleidimą sau ir kitam ir laukti. Gal ateityje bus kažkas kitaip, o gal ir ne, tik svarbu, kad tas santykis neardytų mano ir kito žmogaus dabarties.
O jei niekas nepadeda?
Skaitant šį straipsnį gali apimti jausmas, kad niekas iš čia siūlomų dalykų man padėti negali. Gali atrodyti, kad per sunku išsikapstyti iš to vienišumo, kuris apraizgęs ir neleidžia ramiai gyventi, kurti su kitais santykio. Tai yra tarsi raudona lemputė, kuri įsižiebusi jums rodo, kad reikia pagalbos iš išorės. Kartais tenka giliai pasikapstyti savo viduje ir praeityje, kad suprastume, iš kur mes išmokome kurti santykius, kur galėjome gauti neteisingas pamokas ir kaip „persimokyti“ iš naujo. Kartais reikia atsitraukti ir tiesiog iš šalies pažvelgti į situaciją. Vienam tokios užduotys gali atrodyti ar iš tiesų būti per sunkios. Tokiais atvejais siūlau imti gyvenimą į savo rankas ir ieškoti sprendimų su psichologo ar psichoterapeuto pagalba. Procesas gal ir nebus pats lengviausias, bet neabejotinai atnešantis daugiau prasmės ir pilnatvės į santykius, kuriuos jūs kuriate ar dar sukursite.
Projektą „Atvirumas laikui, ištikimybė idealui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 11 tūkstančių eurų.
