„Vien mylėti neužtenka, reikia veikti“. Pokalbis su vargonininke Renata Marcinkute-Lesieur apie dešimtmečius besitęsiančią vargonų tradiciją

Didesnė tikimybė, jog esate ne matę, o girdėję Renatą grojant vargonais. Ar galima vienu metu būti dviejose vietose? – klausiu savęs, bandydama apibrėžti visas vargonininkės veiklas, tačiau interviu pabaigoje paaiškėja, iš kur ta drąsa mylėti, rūpintis ir veikti. 

Esate aktyviai koncertuojanti vargonininkė, pedagogė, taip pat Kristupo festivalio koncertų ciklo „Sakralinės muzikos valandos“ meno vadovė, dirbate organizuojant tarptautinį M. K. Čiurlionio vargonininkų konkursą. Galbūt kažką praleidau? 

Pradėkime nuo to, jog stengiuosi būti padoriu žmogumi. Esu dviejų vaikų mama ir labai jais džiaugiuosi bei didžiuojuosi. Vargonų meną ir kultūrą stengiuosi puoselėti tiek, kiek išmanau. Stengiuosi tą daryti visa savo esybe ir su meile. Jaučiu, jog tai yra svarbu man, žmonėms, kurie ateina klausyti koncertų, o tuo pačiu, gal ir skambiai pasakysiu – Lietuvai. 

„Sakralinės muzikos valandos“ yra didžiausias ir seniausias Kristupo festivalio muzikos ciklas. Į jį klausytojai kviečiami nuo 2003 metų. Kaip gimė ši idėja? Kas ją palaiko gyvą tiek daug metų? 

Tai, kas vyksta Šv. Kazimiero bažnyčioje, neprasidėjo nei vakar, nei su manimi. Istorija prasidėjo 1991 m. – atšventinus Šv. Kazimiero bažnyčią. Nepriklausomybė atgauta, žmonės atgijo, viskas bunda, galima eiti į Šv. Mišias. Profesorius L. Digrys su tuometiniu provincijolu Jonu Boruta sugalvojo, jog po Šv. Mišių žmonės gali pasilikti sakralinės muzikos pusvalandžiui: neskubėti į savo rūpesčius, įtemptą gyvenimą, triukšmingą gatvę, bet dar pabūti ramybėje, paklausyti vargonų. Naują impulsą sakralinės muzikos valandos įgavo, kai 2003 m. buvo užbaigta naujųjų koncertinių Oberlinger vargonų statyba. Po M. K. Čiurlionio vargonininkų konkurso žiuri narys Ludgeris Lohmannas pasakė: „Viskas čia yra labai gerai, išskyrus tai, kad jūs neturite vargonų“. Tuo metu bažnyčioje stovėjo elektriniai, o Liudgeris, būdamas vienas geriausių vargonų ekspertų Europoje, nusprendė mums padėti įsigyti tikrus vargonus. Greitai jis sužinojo, jog vienas Vokietijos miestas mums gali parduoti koncertinius vargonus, ir taip Šv. Kazimiero bažnyčioje atsirado Oberlinger firmos instrumentas. 

2003 m. dar vieną impulsą Sakralinės muzikos valandoms ir visam muzikiniam vyksmui Šv. Kazimiero bažnyčioje davė prof. Leopoldo Digrio pažintis su daktaru Juozu Kazicku. Kazickų šeimai labai patiko ši bažnyčia, čia jie švęsdavo šeimos šventes, santuokos jubiliejus, tad natūraliai kilo noras ne tik minėti progas, bet ir prisidėti prie šios bažnyčios gyvavimo, skiriant lėšų užbaigti vargonų statybas. Po vargonų inauguracijos koncerto profesorius daktaras Juozas Kazickas pasiūlė remti (finansuoti) vasaros festivalio koncertus. Taip Kristupo vasaros festivalyje atsirado naujas ciklas – Kazickų šeimos „Sakralinės muzikos valandos“. Nuostabu, jog pradininkui iškeliavus anapilin, vyksmas nesibaigia, o mecenatystės idėją perima Kazickų šeima. Kazickų fondo prezidentė Jūratė Kazickaitė pati dažnai aplanko Lietuvą, kasmet sulaukiame dėmesio ir iš kitų Kazickų šeimos narių, jaunosios kartos, jaučiame šios šeimos nuolatinį rūpestį. Jiems rūpi taip pat, kaip rūpėjo seneliui. Tai yra pats geriausias pavyzdys, jog žmogus gali perduoti savo meilę ir rūpestį kultūra. Sakyti, jog mylime, galime visi, bet vien mylėti kartais neužtenka, reikia veiksmo. Dėka Kazickų šeimos „Sakralinės muzikos valandos“ yra taip gerai žinomos pasaulyje, kad aš nuolat gaunu atlikėjų iš viso pasaulio laiškus su prašymais atvykti koncertuoti Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje.

Norite pasakyti, jog „Sakralinės muzikos valandos“ vyksta kiekvieną savaitę visus metus nuo 1991 metų? 

„Sakralinės muzikos valandos“ vyksta daugiau nei trisdešimt metų, nuo tos dienos, kai 1991 m. kovo 3 d. per Šv. Kazimiero šventę buvo atšventinta ši bažnyčia. Vargonai bažnyčioje skamba ne tik sekmadieniais, čia vyksta Kristupo festivalio Kazickų šeimos „Sakralinės muzikos valandos“, festivalis „Betliejaus žvaigždė“ advento metu, šiemet turėjome gražų koncertų ciklą „Gloria laisvei“, skirtą įstojimo į NATO ir ES 20-mečio progai. Pernai turėjome koncertų ciklą, kuriame įtraukėme muzikus iš Ukrainos. 

Didelė padėka jėzuitams, kurie supranta meno reikšmę, jo įtaką žmogaus dvasingumo ugdymui. Tai, ką darome Šv. Kazimiero bažnyčioje, nėra populiarioji kultūra, kuria lengva susižavėti ir pasisotinti. Tiek metų kiekvieną savaitę vyksta koncertai ir visuomet yra daug klausytojų! 

Šv. Kazimiero bažnyčioje vargonai skamba nuolat. Žinoma, jais reikia rūpintis, remontuoti, derinti, valyti. Reikia būti šiek tiek išprotėjusiu, bet aš perėmiau šią tradiciją iš prof. Leopoldo Digrio, kuriam tai buvo šventa. Aš nesakau, kad vargonai – šventenybė, bet tai yra svarbu. Palaikyti tradiciją, gyvuojančią dešimtmečius, reikia turėti daug kantrybės ir dar tam tikrų charakterio bruožų. Profesorius visą gyvenimą paskyrė vargonų atkūrimui Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Vilniaus arkikatedoje bazilikoje, tuometinėje Konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademijoje) ir čia, Šv. Kazimiero bažnyčioje. Ne vieneri koncertiniai vargonai pastatyti profesoriaus nepaprasto atkaklumo, užsispyrimo ir nuoseklaus darbo dėka. 

Kas ir koks yra šiandienos vargonų muzikos klausytojas? 

Koncertuose, jeigu pati negroju, mėgstu žmones sutikti ir išlydėti. Šv. Kazimiero bažnyčioje daug nuolatinių klausytojų, bet galima pamatyti ir nuo kūdikių iki senučių, kurios girdi, bet stovėti jau sunku. Vis tik, žmonės renkasi pagal tai, kas yra atliekama. Jeigu tai šiuolaikiškesnė muzika, turime daugiau jaunimo, jeigu labiau klasikinė programa, tada daugiau vyresnių žmonių. Mes stengiamės taip formuoti repertuarą, kad nebūtų monotoniška. Vien „pliką“ vargonų muziką metus laiko klausyti kiekvieną savaitgalį būtų iššūkis. Žmonės ypač mėgsta koncertus su chorais, įvairiais kameriniais ansambliais.

 Juokinga, jog mokykloje visa esybe priešinausi dainuoti chore. Mano balsas buvo žemas, todėl būdavau statoma prie altų, nesupratau melodijos, detonuodavau. Taip nemėgau choro, o šiandien Vilniuje ne per daug liko chorų, su kuriais nebūčiau grojusi. Dabar ir pati pamilau chorų repertuarą. 

Sakoma, jog kiekvienas vargonininkas anksčiau buvo pianistas. Kaip jūsų gyvenime atsirado vargonai?

Mano istorija nėra išskirtinė (juokiasi). Mokiausi prieš Lietuvos Nepriklausomybės atgavimą, tad apie vargonus mokykloje tikrai nesvajojau. Pradėjus mokytis Akademijoje, draugė sako: „Renata, šiandien paskutinė diena paduoti prašymą į vargonų fakultatyvą, einame, nes man vienai nedrąsu“. Sutikau pabandyti per daug nieko nesitikėdama. Priėmė, tad nuo antro kurso pradėjau vargonų fakultatyvą, kitaip tariant, mokiausi antros – vargonų specialybės kartu su fortepijonu. Gaila, jog dabar studentai neturi tokių galimybių įvaldyti antrą instrumentą. 

Antrame kurse, pradėjus mokytis groti vargonais, nepamilau jų iš pirmo žvilgsnio. Vis svarsčiau, jog vieną iš instrumentų reikės mesti ir tai bus vargonai. Nepatikėsite, kiek kartų aš mečiau vargonus ir juos mėtydama sulaukiau senatvės (juokiasi). Pagaliau gyvenime turi pasirinkti, nes dirbti pagal dvi specialybes yra labai sunku. 

Baigiau abu instrumentus. Pirmiausia gavau fortepijono diplomą su pagyrimu, o po dvejų metų turėjau jau ir vargonų diplomą. Baigusi fortepijono studijas išvažiavau stažuotei į Salzburgo universitetą Mozarteum, keletą metų dirbau Varėnos muzikos mokykloje, kur fortepijonu mokiau groti vaikus. Man tai labai patiko. Viskas pasikeitė, kai buvau pakviesta dirbti į atsikuriančią Vargonų katedrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Darbas reikalavo tam tikro atsidavimo, didesnio profesionalumo. Neužteko tik baigti Akademiją, tad natūraliai pradėjau daugiau gilintis: kursai, konkursai, koncertai. Dėmesys grimzdo į vargonus. Kaip pianistė, aš niekada nedėsčiau Muzikos ir teatro akademijoje, nes ten buvo kitų žmonių, o Vargonų katedroje manęs reikėjo. Tai nusvėrė svarstykles vargonų naudai, nors iš pradžių bandžiau derinti abu, grojau ir fortepijonu, koncertuodavau. Tenka pripažinti, jog technikos skirtingos, negali abiejų lygiaverčiai palaikyti. Fortepijonui reikalinga kitokia technika ir meistriškumas, tad savaime turi užleisti vietą tiems, kas tai daro geriau. Fortepijonas liko mano pirma meile, mėgstu groti savo malonumui, bet solo koncertų nebegroju. Pamačiau, koks vargonų pasaulis yra turtingas ir žavingas, kad sykį paragavus labai sunku iš čia išeiti. 

Panašu, jog ir vargonininkų bendruomenė labai stipri?

Turime glaudžią bendruomenę visame pasaulyje. Kovo 11 d. koncertuosiu Niujorke vienoje Manheteno bažnyčių. Buvo įdomu pažiūrėti į sąrašą, kas ten koncertuos prieš ir po manęs, tai, kaip jūs ir sakote – ta pati pasaulio vargonininkų bendruomenė, kurią matau didžiuosiuose festivaliuose. 

Ar galėtumėte stabtelėti prie vargonų bei jų skambesio reikšmės Vakarų kultūroje. Ar galima sakyti, jog vargonai, visų pirma, susiję su sakraline, liturgine muzika?  

Vargonus sukūrė inžinierius Ktezibijus iš Aleksandrijos Senovės Romoje, antrame šimtmetyje prieš mūsų erą ir jie buvo skirti skambėti teatruose, lauko arenose švenčių metu, savo rūmuose juos turėjo kilmingi žmonės. Tai buvo hidraulinis instrumentas, kuriame buvo viskas, ko reikia vargonams: vamzdis, klaviatūra ir mechanizmas, kuris klaviatūrą sujungia su vamzdžiu. 

Į Europą vargonai atkeliavo kaip Bizantijos imperatoriaus dovana Frankų karaliui Pepinui apie 757 m., o į Lietuvą – kaip Kryžiuočių ordino magistro dovana Vytauto Didžiojo žmonai Onai. Vargonai buvo ypač brangi ir kilminga dovana. Nėra tikslios datos, kada vargonai atėjo į bažnyčią, bet jie pirmiausia pasirodė vienuolynuose. Pradžioje vargonai būdavo maži, skirti tik pritarti psalmėms. Į balkoną, kaip mes šiandieną matome, nukeliavo daug vėliau. Dabar neįsivaizduojame bažnyčios be vargonų, tačiau ilgą laiką ir bažnyčia be vargonų stovėjo, ir vargonai gyveno be bažnyčios. Vargonai gerai prigijo bažnyčioje, nes jų skambesys ypatingai atliepia bažnyčios ir sakralinės muzikos dvasią. Turime nepamiršti, jog tai yra sudėtingas instrumentas, kuris reikalauja daug priežiūros ir rūpesčio. Tikrai ne visi moka ir gali juo groti. Dažnai girdžiu klausimą: „Kur yra geriausi vargonai?“ Visada atsakau, kad  geriausi ten, kur jie geriausiai skamba, o tai priklauso labiausiai nuo akustikos. Būtina leisti vargonams skambėti, nes kitaip čia tas pats, kaip turėti Porsche, o laikyti tik garaže. 

Šiuo metu daug vargonų stovi ne bažnyčiose, o vargonų salėse, kartais net ir prekybos centruose. 2020 m. sausio mėnesį teko groti didžiausiais pasaulyje bažnyčioje esančiais vargonais JAV West Point Kadetų Karo akademijos koplyčioje.

Ar būna tik koncertų salėse grojančių vargonininkų arba tik bažnyčioje grojančių vargonininkų? O gal įprasta, jog visi koncertuojantys vargonininkai groja ir bažnyčiose?  

Visaip būna. Gali būti, kad žmogus groja ir gieda tik Mišiose, tačiau yra vargonininkų, kurie dirba bažnyčioje ir tuo pačiu yra puikūs koncertuojantys vargonininkai. Į Šv. Kazimiero bažnyčią atvykstantys koncertuoti atlikėjai dažniausiai yra bažnyčios vargonininkai, tačiau taip pat koncertuoja visame pasaulyje. Nėra tokio žanro kaip bažnyčios vargonininkas. Yra tiesiog vargonininkas, kuris vargonuoja bažnyčioje, bet nereiškia, jog jei esi koncertuojantis žmogus, tai neisi groti į bažnyčią. Aš, kaip ir daugelis mano kolegų, groju ir Mišiose, ir koncertuose. Didžioji dalis geriausių pasaulio vargonininkų groja bažnyčiose liturgijos metu – tiek Vatikano, tiek Paryžiaus Notre Dame, Saint-Sulpice ir daugelio kitų didžiųjų pasaulio bazilikų vargonininkai yra taip pat po visą pasaulį keliaujantys muzikantai.

Žinoma, kad Nacionalinė koncertų salė Vilniuje turės vargonus. Ar tai parodo, jog lietuviams svarbi vargonų muzika, ar vis tik tai būtinas koncertų salės parametras? 

Koncertų salė gali būti be vargonų, bet kiekvienos salės vizitinė kortelė yra geri bei gražūs vargonai. Daug orkestrui parašytų kūrinių yra su vargonų partija, jiems rašė J. S. Bachas, G. F. Hendelis, G. Maleris. Jei nebūtų vargonų, nebūtų galima atlikti šių kūrinių. Dažniausiai naujos koncertų salės turi vargonus. Kaip bebūtų keista, mažiausiai vargonų koncertų salėse turi prancūzai, tačiau jų bažnyčiose vargonai tokie nuostabūs, jog jiems lengviau orkestrą į bažnyčią atvesti, nei statyti naujus salėse.  

Kiek kainuoja vargonai?

Įvairiai, priklauso, kokie. Gali kainuoti ir keletą milijonų. Tai yra unikalus instrumentas. Reikalinga daugelio dalykų komplektacija: meistro darbas, akustika, skambėjimas. Pastatyti vargonus yra viena, bet vėliau juos intonuoti, kaip orkestrą pritaikyti aplinkai – visai kas kita. Šv. Kazimiero bažnyčioje esantys vargonai – vieno žymaus vargonų ekspertų Ton Koopman iš Olandijos buvo apibūdinti taip: „Čia pats geriausias Oberlinger opusas, kokiu pasaulyje man teko groti“. Tai yra didžiulis komplimentas mums, instrumentui ir čia dirbusiam intonatoriui. Septynias savaites su baltomis pirštinėmis buvo liečiamas kiekvienas instrumento vamzdis. Atrodė, jog tas žmogus tik miega, dirba ir valgo. Pas mus yra daugiau nei trys tūkstančiai vamzdelių. Kiekvienas balsas turi tarp savęs derėti, turi nustatyti jų garsumą, kad sujungus viską būtų labai graži visuma, bet ir vienas balsas skambėdamas nepradingtų. 

Šiuo metu Europoje, ypač Olandijoje, kartais bažnyčios tiesiog uždaromos. Pati neseniai eidama Šveicarijoje pastebėjau gražų gyvenamąjį namą, tarsi nedidelę bažnyčią. Pasirodo, ten tikrai buvo bažnyčia, tiesiog parduota. 

Esate ne tik aktyviai koncertuojanti vargonininkė, bet ir tarptautinio M. K. Čiurlionio vargonininkų konkurso organizatorė bei komisijos narė. Ar susidomėjimas vargonų muzika auga? Kas ją atlieka?

1991 m. atgaivinus konkursą, jis buvo labai kuklus. Turėjome tik dvylika dalyvių. Dabar turime vykdyti atrankas, nes paraiškų būna daugiau, nei galime priimti. Vargonininkams reikalingos repeticijos su instrumentu, tad tai riboja laiką ir galimą dalyvių skaičių. Susidomėjimas nekrenta. Girdžiu labai jaunų ir labai gabių vargonininkų tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Būna, jog išgirsti labai jauną, tačiau subrendusį muzikantą iš tokios šalies, kur neaišku, kaip jie apie vargonus sužinojo. Studentai atvyksta mokytis į Europą iš pačių egzotiškiausių šalių. Japonijoje, Pietų Korėjoje nemažai katalikų, jie turi vargonus bažnyčiose, Japonijoje vargonai stovi koncertų salėse, jais moko groti akademijose. 

Ko reikia geram vargonininkui?

Pirmas bruožas – branda. Antra, mes tam tikra prasme turime būti architektai. Tai yra spalvų, garsų menas, bet norint jį konstruoti turi būti architektūrinis mąstymas: į ilgį, plotį ir gylį. Žinoma, negalime atsieti, jog dabar tai yra bažnyčios instrumentas, todėl gal nuskambės deklaratyviai, bet kažkokios dvasingumo paieškos gyvenime jau turi būti prasidėjusios. Retai pradedama groti vargonais taip, kaip pradedama dainuoti – kažkaip savaime. Iki vargonų kažkas turi atvesti, arba tu turi pats pradėti jų ieškoti. Pirmas impulsas ne visada būna muzikinis.   

Tai vargonais grojančių vaikų nėra?

Būna. Kartais vaikai nepasiekia pedalų, bet groja. Kartais darome edukacijas apie vargonus ir pastebėjau, jog vaikams tai labai įdomu, jie žiūri išsižioję. Dabar sakoma, kad jauniems reikia tik to, kas lengvai sukramtoma, tačiau jie klysta, nes vaikai įdėmiai gali klausyti J. S. Bacho tokatų. Nenuvertinkime jaunosios kartos, jaunimui reikia visko, netgi nelengvai suprantamų arba pasiekiamų dalykų.   

Koks jūsų mėgstamiausias vargonų kūrinys?

Vieno nėra. Kai būnu viena ir medituoju, tai mėgstamiausias vienas arba kitas. Koncertuose priklauso nuo instrumento, tačiau negalėčiau įvardinti mėgstamiausio. Turiu porą, bet jie net ne vargonų kūriniai, o perdirbti iš orkestrinių. Man labai gražu, kai vargonai dainuoja, kai vargonai dainingai kalba. Instrumentas turi kalbėti, vargonai turi kažką sakyti. 

Yra žmonių, kurie nemėgsta vargonų muzikos. Kaip reikėtų pradėti klausytis vargonų? Ar galima to išmokti?

Pirmiausia, nieko nedarykite per prievartą. Vargonai yra labai paveikus instrumentas. Jeigu įmanoma, pradžiai reikia išsirinkti gražius koncertus, gerai grojančius žmones, nes jeigu vargonais groja blogai, tikrai norisi bėgti. Manau, jog jaunam žmogui reikia parodyti instrumentą, paaiškinti, kaip jis veikia. Kartais per koncertus pastatome ekraną, kur žmonės gali matyti, kaip vargonininkas groja rankomis ir kojomis.

Jeigu tikrai nori įkalbinti draugą eiti kartu į vargonų koncertus, pradžioje siūlau rinktis vargonų koncertus su vokalu bei kitais instrumentais.  

Viename interviu sakėte, jog Didysis penktadienis jums pati šviesiausia diena. Kodėl? 

Mes jau turime Išganytoją, mes niekada neiname ten, kur prieš mus Jisai nėra kojos žengęs. Neseniai, vieno pokalbio metu susimąsčiau, jog tikrai gyvenime būna sunku, nes turi eiti ten, kur nesi buvęs, bet nėra nė vienos vietos, kur nėjo Jis: buvo ir išduotas, ir į kapo duobę nužengęs. Kai žiūri pabaigos faktui į akis, galvoji: „Na palauk, juk ir aš čia ne pirma eisiu, gal ne taip ir baisu?“ Man Didysis penktadienis yra vilties diena, nors anksčiau tai buvo liūdesio ir tuštumos metas: bažnyčia be Dievo, jis mirė, kas dabar vyksta? Jis paliko mus tik tam, kad ir ten, kur mes visi nueisime, Jis jau būtų buvęs ir padrąsintų mus nebijoti. Manau, yra baisesnių dalykų net už mirtį, su kuriais turime gyventi, o Dievas visa tai jau yra patyręs, ir mane tai tikrai paguodžia.