Verso l’alto. Pokalbis-atvirlaiškis iš kalnų su ses. Aurélia Lugon CSJ

Paskutinis vakaras kalnuose, kuriuose 10 dienų praleista su 18 jaunų suaugusių, lydint broliui ir seseriai vienuoliams iš Šv. Jono bendruomenės. Su seserimi Aurelija gurkšnojame arbatą mūsų kelionės „bazėje“ Bogève miestelyje (pietryčių Prancūzijoje) po dienos įveiktų kalnų. „Bet žinok, mano galva taip vėlai būna kaip moliūgas“, – juokiasi sesuo Aurelija. Dar atostogų lengvume apie poilsį, kalnus, svarbius gyvenimo pasirinkimus ir naujas pradžias. Kad įjungę rudens pradžios pavarą, nepristigtume švelnumo. 

Šiandien paskutinis mūsų žygio kalnuose vakaras. Visiems mums tai – atostogų, poilsio dalis. Koks yra tavo poilsis? 

Galima kalbėti apie įvairius poilsio lygmenis. Geriausias poilsis yra Dieve. Ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Kasdien vienuolyne turime maldos laiką ryte (pusę valandos) ir vakare (valandą), ir net tas buvimas, nejudėjimas yra poilsis. Bet to neužtenka. Žinau, kad jei esu labai alkana, man nepavyks pailsėti per adoraciją. Turiu dažnai valgyti (kaip jau supratai). Taip pat vienas iš poilsių – tiesiog miegoti. Žinau, kad man reikia nemažai miegoti. Aštuonios valandos būtų nuostabu. Man patinka sportas, todėl 2-3 kartus per savaitę apie 40 minučių bėgioju. Labai didelis poilsis – lieti akvarele. Susikaupi prie savo darbo taip, kad viską pamiršti. Geras poilsis yra maitinti savo protą – kai skaitai įdomią knygą arba dalyvauji įdomiame, gilesniame pokalbyje (kaip šis), dirbi prie įdomios temos. Tai – gilesnis poilsis, kuris reikalauja pastangų, energijos, dėmesio, bet kartu šiame procese atrandi ir šiek tiek tiesos, o tai gera ir tavo protui, ir sielai. 

Kartais atrodo, kad būti nuolat užsiėmusiam yra gero gyvenimo stilius. Tas matyti ir tarp krikščionių – geras tonas – nuolat dirbti, tarnauti, savanoriauti, misionieriauti, veikti pilnu pajėgumu. Atrodytų, tik taip gali būti geru Dievo įrankiu. Šiame kontekste kaip tu suvoki tą poilsio svarbą, reikalingumą? 

Labai gražus klausimas. Žinai, pats Dievas to nori. Juk Jis galėjo mus sukurti kitaip, bet norėjo, kad mums reikėtų miegoti (vieniems daugiau (kaip man), kitiems mažiau). Esame riboti ir dėl to reikia ilsėtis. Pats Dievas septintą dieną ilsisi. Ištinka pavojus ne tik perdegti, bet dar prieš tai tiesiog matyti visur tik rezultatą. Mūsų gyvenimas nėra tik apie veiksmingumą. Dievas sukūrė ne dėl to, kad kažką veiktume. Iš tikrųjų mes esame visiškai nereikalingi. Jis gali viską daryti be mūsų. Dievas mus sukūrė, nes Jis nori, kad būtume laimingi, o ši laimė kyla, kai prisidedame prie Dievo darbo. Bendradarbiaudama su Juo, aš su Juo bendrauju. Pati tai dažnai pamirštu – skubi, žiūri į dienotvarkę, darai, darai… Stop, juk tu gali rytoj mirt ir viskas. 

Be to, ilsėtis šabo dieną (mums sekmadieniais) yra Dievo įsakymas. Jeigu tai yra įsakymas, reiškia Dievas žino, kad mums to reikia, nors ir nėra lengva to laikytis. Juk jei būtų akivaizdu, nereikėtų įsakymo. Mes, vienuoliai/ės, sekmadieniais dažnai dirbame; sekmadienis – piko diena, todėl mūsų laisva diena pirmadienis. Bet ir aš tada susiduriu su ta pagunda, kai svarstau: „Valio, kiek aš galėsiu dirbti, kiek reikalų sutvarkyti…“ Palauk… Koks yra tavo pirmadienio tikslas? 

Ir koks būna tavo pirmadienis? 

Pirmiausia stengiuosi kiek ilgiau miegoti, jei išeina, eiti ir pietų miego. Stengiuosi neskubėti. Žinau, kad tam tikru metu turiu būti Mišiose, bet visu kitu metu galiu tiesiog gyventi savo ritmu. Turiu daugiau laiko piešti, sportuoti. Atsiranda ir kitų užsiėmimų. Sekmadienis yra ta diena, per kurią stengiuosi su Dievu aptarti praėjusią savaitę ir numatyti, koks bus ateinančio kelio maršrutas. Pirmadienis man yra kaip rekolekcijų diena. Man patinka į pirmadienį žvelgti kaip į kompaso pertraukėlę. 

Pati mačiau, kaip vikriai žygiuoji į kalnus, tavo gimtojoje Šveicarijoje kalnų netrūksta. Koks tavo santykis su jais? 

Kai gyvenau Šveicarijoje, man net nekilo toks klausimas – jie tiesiog yra, juos beveik nuolat matai pro langą. Būdama 20-ies praleidau metus Kazachstane, toje vietoje, kur gyvenau, nebuvo kalnų. Tada pirmą kartą susimąsčiau: „Čia kažko trūksta… ai, kalnų!“ Ten, kur vėliau gyvenau – Ženevoj, Breste – taip pat nėra kalnų. Jeigu man jų trūksta, tada pradedu suvokti, kad man jie svarbūs. Galiu gyventi be kalnų, bet visada džiaugiuosi juose būdama. Tai – stiprybės, saugumo vieta.

Išties, ką atrandi kalnuose? Kuo ypatingas yra toks laisvalaikis?

Autentiškumo, tikrumo. Tai nereiškia, kad kitur to nerandu, bet kalnai yra tokie galingi, jie nemeluoja, jie nesislepia. Tiesiog jie yra čia ir tave priima. Nors šiame žygyje mes keliaujame dieną numatytais keliais ir nėra daug pavojų, tačiau, kai bus tamsu, šalta, negalėsi juose gyventi. Toks įdomus bendravimas. Kalnai yra ir saugumo, ramybės, tylos vieta (kalnų tyla yra įspūdinga), bet taip pat gali būti ir baimės, pavojų vieta. Be abejo tai grožio vieta – natūralaus, ne dirbtinio. Tas grožis labai įkvepia, ramina, jis turi poveikį, kuris visiems tinka. Nepažįstu žmogaus, kuris sakytų: „Kalnai yra bjaurūs“. Kai kurie bijo aukščio, kalnų, bet visiems jie gražūs. 

Kalnai stabilūs, statiški, jie nesikeičia. Vieta, kurioje aš gyvenau, priklausė romėnams. Įspūdinga suvokti, kad Julijus Cezaris matė tuos pačius kalnus, nes jie nuo tų laikų nesikeitė arba keitėsi labai mažai. Visgi, yra pokyčių, dėl kurių man labai gaila. Skaudu matyti, kai ledynai vis traukiasi…

Žygio metu mums sakei, kad kalnai yra vieta susitikti su Dievu, kalnuose vyksta svarbūs susitikimai. Tą atrandame tiek Senajame, tiek Naujajame Testamentuose. Mes irgi kopdami į kalnus buvome kviečiami tokiems susitikimams. Ar prisimeni kokią nors savo tokio susitikimo patirtį. 

Kai man buvo maždaug 12-14 metų, kiekvieną vasarą turėjau 10 dienų ar net 2 savaičių stovyklą kalnuose. Kasdien keliaudavome pirmyn. Vieną kartą žygiavome palei Monblaną, vėliau palei kitą kalną. Tos stovyklos man buvo labai stiprios. Jos man padėdavo, nes tai būdavo vieta susitikti su tikinčiais jaunais žmonėmis; mus palydėdavo tėvas jėzuitas. Negaliu pasakyti konkrečios dienos, bet visa stovykla buvo svarbi Dievo patirtis. Stovykla buvo skirta ieškoti savo pašaukimo, ir nors jo ten neatradau, bet tikrai maitinau savo tikėjimą. 

Užsiminei apie pašaukimą, tad ir paklausiu: kas buvo pirmiau – susipažinimas su Šv. Jono bendruomene ar suvokimas, kad esi kviečiama gyventi pašvęstąjį gyvenimą? 

Gyvenau tikinčioje šeimoje, tad žinojau, kad yra du keliai – kurti šeimą arba tapti vienuole. Mūsų tėvai sakydavo: „Kasdien reikia melstis už savo būsimą vyrą arba būsimą žmoną“. Tad nuo vaikystės meldžiausi už savo vyrą. Tai gražu. Mano broliai dabar susituokę, ir jie už savo žmoną meldėsi net jos nepažinodami. Gal nesąmoningai norėjau būti kaip mano pirmos klasės mokytoja, kuri buvo vienuolė (beje, aš ir toliau su ja bendrauju, ji dar gyva). Vėliau visa tai pamiršau ir, kaip daugelis, norėjau kurti šeimą. Baigus mokyklą, tas klausimas staiga sugrįžo. Galvojau: „Kur man dabar stoti, ką veikti?“ Kalbėjausi su vienu mūsų šeimos pažįstamu kunigu, sakiau jam: „Žinote, jei būčiau vaikinas, norėčiau tapti popiežiaus gvardieriumi – turėti laiko sau, tiesiog tarnauti Bažnyčiai, veikti ką nors susijusio su istorija, kultūra ir turėti šiek tiek laiko mąstyti apie savo pašaukimą.“ Jis mane išklausė ir tada pasakė: „Žinai, pažįstu bendruomenę Kazachstane… gal norėtum ten nuvykti metams savanoriauti?“ Sakau: „Aš jums kalbėjau apie Romą, grožį, o jūs man siūlote Kazachstaną…“ Iš tikrųjų man patiko mintis taip atsitraukti. Ten atvykusi turėjau širdy klausimą: „Viešpatie, koks mano kelias, ko iš manęs nori“. Kazachstane buvo ir gražu, ir sudėtinga vienu metu… Temokėjau gal tris žodžius rusiškai, tad reikėjo išmokti. 

Kokia buvo tavo veikla ten?

 Gyvenau Palaiminimų bendruomenėje, kurioje buvo 6 seserys. Jų vienuolynas yra prie pat katalikų bažnyčios, kurioje tarnavo lenkų kunigas. Jų misija – priimti pusei dienos vaikus, kurie eidavo į mokyklą po pietų. Valstybė neturėjo pakankamai pinigų, kad vaikai eitų į mokyklą ir ryte, ir po pietų. Jie atvykdavo dešimtą, turėdavome žaisti žaidimus ar užsiimti kita veikla, duodavome valgyti, ir jie išvykdavo. Tikslas – kad vaikai nepasiliktų gatvėse nieko neveikdami. Graži patirtis, bet nelengva. Žinai, baigi mokyklą ir atsiduri prie Rusijos sienos. 

Ir tada po metų grįžai? 

Grįžau, bet atsakymo nesulaukiau. Vis dar turėjau tą klausimą: „Ko tu iš manęs nori?“. Galvoju, gerai, tada reikia kažką studijuoti, kažką veikti. Ar tapsiu mama, ar vienuole, rinksiuosi, kas man patinka. Pradėjau studijuoti istoriją Ženevoje. Specialiai pasirinkau būti Ženevoje, nes žinojau, kad prie pat fakulteto yra Šv. Jono brolių vienuolynas (beje, pirmą kartą susitikau su broliais čia, Bogève), kad turėsiu laiko lankyti parapiją, melstis. Ta bendruomenė buvo ir yra labai gyva. Ir vieną dieną, būdama adoracijoje (na, neturėjau apreiškimo), supratau, kad tikras klausimas nėra „ko tu, Viešpatie, iš manę nori“. Neva „tu man pasakyk, ir aš viską padarysiu“. Tikresnis klausimas yra tas, kurio Dievas manęs klausia: „O TU ko nori? Ką TU nori daryti? Ką TU nori veikti?“. Tai sunkiau, nes kol lauki atsakymo, tai nieko nekainuoja, o šiuo atveju jau turi įsiklausyti į save, ko iš tikrųjų nori, nes Dievas gerbia mūsų laisvę, mūsų atsakomybę. Tiesiog tada pagalvojau: „Jei neįstosiu į vienuolyną, bent nepabandysiu, tai aš visą gyvenimą gailėsiuosi, tarsi sau meluosiu… Vis svarstysiu: „Aš nepabandžiau, aš sau neleidau skristi abiem sparnais“. Ir tada nusprendžiau: gerai, gal reikia pabandyti. Kalbėjau su vienuole, paaiškinau, kokia mano situacija, istorija, ir man gražiai pasakė: „Pabandyk, pati pamatysi… Jeigu būsi ne savo vietoj, grįši atgal“. Tai ir pabandžiau – baigiau studijas ir įstojau. Dievas kantrus, gailestingas, jis kviečia labai švelniai; ir mane kvietė, bet tą kvietimą girdėjau savo širdyje. Viešpaties kvietimas nėra toks tolimas, tarsi iš kitur girdėtum balsą. Tą balsą girdėjau iš vidaus, kad man bus gerai ir toks yra mano kelias. Bet aš esu atsakinga, aš turiu nuspręsti, ką aš darau, kodėl aš čia esu. Nors pašaukimą, matyt, gavau, kai buvau mažas vaikas, bet pamiršau ir tada prie Šv. Jono brolių vienuolyno vėl išgirdau tą pašaukimo klausimą.

Ar įsivaizdavimas, kurį apie vienuolinį gyvenimą turėjai, atitiko tikrovę?

Buvo daug atradimų, bet buvau visiškai laiminga. Mūsų pagrindiniuose namuose, kuriuose yra noviciatas, gyveno apie 60 sesių. Beveik pusė jų – jaunos. Tuo metu mūsų buvo 24 novicės. Norėjau visą gyvenimą ten pasilikti, žinai, net pamiršau, kad ruošiuosi tapti apaštaline seserimi (juokiasi). Daug studijavome, buvo daug pamokų, kas man labai patiko. Tačiau taip pat supratau, kad gyvenimas su kitomis seserimis gali atnešti daug siurprizų, nesusikalbėjimo. Gali žinoti, kokia bus programa, bet kokius žmones sutiksi – ne. Iki tol gyvenau savo mažame burbule, o čia susidūriau su seserimis iš skirtingų kultūrų, daug jų buvo iš Amerikos. Tuo metu pradėjau suprasti, kad pasaulis yra labai platus, kad žmonės gali gyventi kitaip. Reikėjo truputį laiko, lankstumo priimti, kad yra ir kitaip. 

Su vienuolyste stipriai pasikeičia tavo gyvenimas, aplinka, draugai, veiklos. Ar buvo sunku tai išgyventi? Juk net jei ir esi apaštalinė, ne kontempliatyvi sesė, vis tik esi vienuolė. Tai reiškia yra tam tikras atsiskyrimas, atsiribojimas, kitoks gyvenimo būdas. 

Taip, tiesa. Bet žinai, labai įdomu, net ir dabar, kai einu gatve, žmonės žiūri į mane ir aš galvoju: „Kodėl jie taip žiūri“. Aš tiesiog pamirštu, kad aš esu vienuolė. Gyvenimas pasikeitė, bet aš gal nelabai žiūriu į save, tiesiog gyvenu. Smagu, kai mano šeimos nariai pasako: „Tu nepasikeitei, visiškai nepasikeitei“. Man tai beveik komplimentas (juokiasi). Reiškia, kad aš nevaidinu. 

Kaip dabartiniame etape atrodo tavo gyvenimas seserų bendruomenėje? Kokią misiją, atsakomybes joje turi?

Dabar esu tarp dviejų vienuolynų, nes gyvenau penkerius metus Breste, o dabar vyksiu į Semur, kad tęsčiau studijas Lione. Gyvenimas kiek pasikeis. Per tuos penkerius metus turėjau daug mažų misijų. Studijų tikslas – šias misijas apjungti. Labai tikiuosi, kad turėsiu vieną didesnę pagrindinę misiją. Gražu, bet taip pat ir sunku turėti daug mažų misijų. Kitos mano sesės turi vieną didelę misiją ir keletą mažesnių. Pavyzdžiui, viena sesė yra atsakinga už vyskupijos jaunimo ir pašaukimo centrą, kita už Bresto katalikiškų mokyklų katechezę, kita yra mokytoja. Kiekvienai tai užima visą laiką. Mano atveju buvo kitaip – antradieniais organizuoju maldos vakarą jaunimui, šeštadieniais susitinku su studentais ir einu į studentų centrą, penktadienį vakare dvi jaunimo grupės, taip pat esu atsakinga už Pirmąją Komuniją, porų rekolekcijas, šiek tiek prisidedu prie skautų, kas dvi savaites einu į vieną mokyklą. Tai gražu, nes sutinku daug žmonių. Tačiau visa dienotvarkė pilna mažų gabaliukų, tarsi tu valgai traškučius ir žinai, kad niekada neturėsi pagrindinio patiekalo. Dėl to džiaugiuosi, kad dabar gyvensiu kiek kitaip. Nuostabu tai, kad kitos sesės išsidalins mano misijas po vieną ir joms tai tiks.

Bet prieš tai gyvenai Lietuvoje, tad labai įdomu tavęs paklausti, kokią Bažnyčią atradai Lietuvoje. Kas labiausiai įsiminė? 

Tris dalykus pasakysiu. Bažnyčia Lietuvoje yra gana maža, bet čia gerąja prasme, juk jūsų šalis irgi gana maža (Šveicarija yra dar mažesnė už Lietuvą). Dėl to Bažnyčios gyvenimas Lietuvoje yra kaip šeimos gyvenimas. Taip pat labai uoli. Gražu matyti, kaip jūs mėgstate litanijas, visi moka Gailestingumo vainikėlį. Labai uolūs žmonės įvairiomis prasmėmis, ir tai tikrai labai gražu. Kaskart kai būnu Lietuvoje, einu į Aušros vartus ir matau, kaip žmonės nuoširdžiai, uoliai meldžiasi, net eina keliais. Taip pat yra stiprus ryšys tarp tikėjimo ir tautybės, tautos šaknų. Jūs turėjote kovoti už tikėjimą. Bažnyčia Lietuvoje yra labai susijusi su visos tautos istorija. Gražu matyti, kaip jūs mėgstate kankinius, kurie dar visai neseniai mirė. Kai buvau Lietuvoje, dar buvo gyva Nijolė Sadūnaitė. Labai gražu, kad tie žmonės iš kito pasaulio, kitų epochų dar gyvi ir iki dabar yra visos tikėjimo grandinės dalis. 

Minėjai, kad rugsėjį prasideda tavo studijos. Su kokiais lūkesčiais keliauji į rugsėjį?

Šiek tiek maitinti save, savo protą. Suprantu, kad jeigu noriu kažką perduoti žmonėms, reikia save maitinti. Stosiu į teologijos magistrą, bet reikia pasirinkti tarp specialybių, tai pasirinkau Bažnyčios istoriją, nes prieš tapdama seserimi studijavau istoriją. Būtų tęsinys, tik dar iš teologinės pusės. Mane domina ryšys tarp tikėjimo, tautinės tapatybės ir istorijos. Jonas Paulius II labai daug apie tai rašė. Ne tik rašė, bet ir pats yra to simbolis. 

Kai pasaulis dabar toks susimaišęs, tikrai labai aktuali tampa tavo tema.

Tikiuosi. Iš tikrųjų, pasaulis atrodo skystas, žmonės nebežino, kur jų šaknys. Žinoma, mūsų šaknys Danguje, bet net pats Dievas įsikūnijo ir Jis norėtų, kad ir mes įsikūnytume, žinotume, kur mūsų šaknys. Tai – aktualus klausimas, bet neužteks vien apie tai rašyti. Reikės ieškoti būdų, kaip įgyvendinti tai, jei Dievas norės, tikinčiųjų gyvenime. 

Atrodo, tavęs laukia naujas etapas. Įdomu, esi vienuolė, pašaukimas aiškus, bet atsiranda įvairūs mažesni keliai, kuriuos renkiesi, priimi. 

Taip, kasdien. Bet visiems taip yra. Ir susituokusiems. Kiek turėsi vaikų? Koks bus tavo darbas? Kai man buvo 20, galvojau: „Viskas, būsiu vienuolė ir bus labai lengva, nes jau žinosiu“. Bet atsiranda daug klausimų. Vienuoliai duoda klusnumo įžadą; ne vienos pasirenkame, tačiau vyresnioji neturi atsakymų į visus klausimus. Ačiū Dievui, kad neturi, vis tiek tai – tavo gyvenimas, tu žinai, ko tu nori, kur nori eiti. Dėl to gyvenimas ir yra įdomus, toks neeilinis. 

Šioje kelionėje truputį su tavimi jau kalbėjomės, kad Europoje pašaukimų mažėja, kartais girdėti, kad vienuoliai palieka vienuolynus. Galima galbūt justi truputį nevilties. Būti vienuole XXI amžiuje, kai pasaulis, visuomenės stipriai pasikeitusios, nėra labai įprasta. Apie ką mąstai matydama šiuos reiškinius? 

Pirmas dalykas – stengiuosi kuo pilniau gyventi vienuolišką gyvenimą – būti savimi, sekti Jėzumi ir būti tame laiminga. Tokia pagrindinė mano užduotis. Žinoma, niekada nesame pilnai laimingi, bet esame pakeliui, laimės link. Taip pat mąstau, jei žmonės nepažįsta Dievo, jie ir nenori tapti vienuoliais. Negalėsi girdėti Viešpaties kvietimo, jei nebendrausi su Dievu. Jei mažėja tikinčiųjų, mažėja ir vienuolių, kunigų. Gaila, bet suprantama. Svarstydama, kaip parodyti tą vienuolišką gyvenimą patraukliai, suprantu, kad pirma užduotis – perduoti tikėjimą. Jei žmogus turi gyvą tikėjimą, bendrauja su Dievu, tai čia bus Dievo reikalas jį pakviesti. Ir dėl to galvoju, kad gal per savo gyvenimą aš nematysiu vaisių arba nežinosiu, gal nebus žmonių, kurie sakys, kad aš, kaip ir jūs, norėčiau tapti vienuole, bet mano gyvenimo tikslas yra tiesiog padėti jiems turėti gyvą tikėjimą, kaip ir kiti man padėjo. Labai apsidžiaugčiau, jei būtų 100 naujų vienuolių, bet jeigu ne, svarbiausia, kad turėtų stiprų tikėjimą… Juk tiek daug reikia šventų šeimų. 

Šeimoms rugsėjis – naujos pradžios, naujo augimo metas. Kokių galėtume duoti patarimų tėvams, kad šie metai būtų ir dvasinio augimo metais?

Visada, kai esu sutrikusi, grįžtu prie tų trijų žodžių: ačiū, atsiprašau, prašau. Tu niekada nesuklysi, jei pasakysi: „Viešpatie, ačiū“ (nes visada turime už ką dėkoti). Tai drąsina ir stiprina mūsų tikėjimą. „Atsiprašau“ – šį žodį gal kiek per mažai vartojame. Ir „prašau“ – metų pradžia, nauji iššūkiai, yra ko prašyti. Jei šeima kartu vakare meldžiasi, šie žodžiai gali įkvėpti ir vakaro maldą.

Dar kiek sugrįžkime prie kalnų, kuriuose dabar esame. Kokie būtų tavo, kaip patyrusios kalnų žygiuotojos, patarimai keliaujant į kalnus? Į ką atkreipti dėmesį, kad patirtis kalnuose būtų kuo pilnesnė? 

Kalnuose neiname greitai, bet lėtai ir labai reguliariai. Tokia taisyklė. Jeigu nori įkopti į kalną, reikia rasti savo ritmą ir juo eiti, nesustoti kas tris minutes. Tikra pertrauka gerai, ir tada einame toliau. Toks patarimas tinkamas ir dvasinėje kelionėje – svarbu atrasti savo ritmą, jo laikytis, neskubėti, bet eiti. Reikia žinoti, kur tu eini, nes labai nemalonu, jeigu reikia grįžti atgal (tas pats ir dvasiniame gyvenime). Svarbu tiesiog žiūrėti į žemėlapį, žinoti, kokiu maršrutu eini, duoti sau laiko mąstyti apie kryptį ir tada tos krypties laikytis. Nebijoti susidurti su sunkumais, pavyzdžiui, sutikti šunis (abi juokiasi, nes kelionės metu kalnuose pašnekovėms su visa kelionės grupe teko susidurti su pavojingais šunimis), nebijoti grįžti atgal ar eiti geresniu keliu, bet iš anksto planuoti, ko nori. Labai neįdomu, bet pasiimti pakankamai vandens, turėti gerus batus, gerą aprangą, dvi kojinių poras, akinius nuo saulės – tinkamai pasiruošti kalnams. 

Neatsimenu, kokios Afrikos šalies žmonės sako: „Jeigu eini vienas, eisi greičiau, o jeigu su kitais, eisi toliau“. Mes į kalnus ėjome kartu. Tas buvimas kartu net ir tyloje mums padeda eiti toliau, nesustoti. Nutinka, kad gali eiti, eiti ir pamiršti, kad Dievas yra su tavimi. Tas fizinis krūvis žygyje nemažas. Man patiko, kai galėjau tiesiog sustoti ir būti kalnuose. Tiesiog būti su Jėzumi. Tačiau taip pat gali juose būti ir nuolat suktis veiksme, nesustoti. Kalnai tau padeda susikaupti, atverti širdį, prisiartinti prie Dievo, bet jie ne viską padarys. Bendravimas su Dievu vis tiek yra asmeninis pasirinkimas, širdies klausimas. Nereikia manyti, kad vien dėl to, jog esi kalnuose, geriau melsiesi. Gali visą gyvenimą žygiuoti kalnuose ir nesusitikti su Dievu, nes varai varai ir pamiršti sustoti, pagalvoti: „ O, vau, kaip gerai čia, kur tu esi“…

Atsimeni, kelionėje kalbėjau apie tą vidinį kalną iš Evangelijos pagal Joną, kad tikrieji garbintojai šlovins Dievą dvasia ir tiesa (Jn 4,19-24). Ne ant šito kalno, ne Jeruzalėje, bet dvasia ir tiesa. Taigi, tu gali žygiuoti ir niekada neatrasti savo širdies, savo vidinio kalno. Žygiavimas padeda, bet tai yra tik kelio pradžia, nes tikras kelias yra vidinis. 

Mūsų žygio globėjas pal. Pier Giorgio Frassati (nuo rugsėjo – šventasis), o savo žygio šūkiu pasirinkome jo žodžius „Verslo l’alto“ (į aukštumas / į viršūnes). Šiuos žodžius jis užrašė ant savo nuotraukos, kurioje jis kopia kalnu ir žiūri į viršų. Kuo tau svarbus šis būsimas šventasis? 

Esu jo fanė maždaug nuo 18 metų. Kai buvau studentė, įkūrėme mažą jo vardo draugiją. Susitikdavome kiekvieną antradienio vakarą, eidavome į Šv. Mišias ir kartu skaitydavome kokią knygą, pavyzdžiui, šv. Teresės „Vienos sielos istoriją“, po to dalindavomės. Labai paprastas formatas. Tuo metu mums buvo 22-23 metai, ir visi sakydavome: „Labai norėtume mirti, kai mums bus 24, kaip Pier Giorgio Frassati“ (abi juokiasi). Vėliau kiek pamiršau jį, ir kai pradėjome organizuoti šiuos žygius į kalnus ir reikėjo pavadinimo, pasiūliau „Verslo l’alto“. Bet pirmiausia rinkausi ne dėl paties Frassati, bet kad pats šūkis gražiai skamba. 

Pier Giorgio buvo gilus, tikintis, maldos žmogus, bet tuo pačiu jis mėgdavo „baliavoti“, būti su draugais. Jis buvo linksmas, normalus studentas, labai gražus vaikinas, pilnas džiaugsmo, pilnas gyvenimo. Man tai labai gražu, nes žinai, krikščionys neturi būti kaip džiovinti vaisiai (abi juokiasi). Labai gražus jo ryšys su vargšais. Jis buvo senatoriaus sūnus, bet taip pat lankė vargšus, jiems skyrė daug dėmesio. Man tai yra ir bus didelė pamoka, kaip, kokiu būdu galėčiau rūpintis vargšais. Tai – įkvepiantis žmogus. 

Pabaigai, kokią tu matai prasmę, Aurelija, tokių tikinčių jaunų suaugusių kelionių į kalnus? 

Jaunimas keliauja, mėgsta sportuoti… Man patinka toks komplektas – sportuoti, bendrauti ir melstis. Mano motyvacija – kad jauni žmonės ne tik keliautų, bet ir turėtų dvasinio maisto, kad mūsų atostogos būtų ne vien tik atostogos, bet ir dvasinis laikas. Toks ir yra tikrasis poilsis – ir kūnui ir dvasiai. Neslepiu, kad nors kasmet organizuojame šią kelionę jaunimui, bet man taip pat tai yra kaip atostogos, proga melstis kitaip, visu savo kūnu, visiškai kitaip nei įprasta. Taikliai br. Reno vienam iš mūsų pasidaljimų sakė, kad tai yra kaip rekolekcijos, gyvos rekolekcijos. Manau, kad tai tiesa. Tai – rekolekcijos kalnuose. 

Gal dar turi kokią mintį, kuria norėtum pasidalinti?

Būtinai pasakyk, kad myliu Lietuvą (šypsosi).