Velnias yra niūrus, nes žino, kur eina, ir kur beeitų, visada ateina ten, iš kur išėjęs.
Umberto Eco
Ne kartą esu pajutęs, kaip lengva mane nuginkluoti, kai sukylu prieš šventvagiškus žodžius, veiksmus ar vaizdus – užtenka pasakyti, čia juk ironiškai, nesupranti?, ir lūpos užsiveria. Nesvarbu, kiek demonų šoka muzikiniame klipe, kiek iškreiptų Biblijos vaizdinių pasirodyme – atrodo, kad, jei tai daroma ironiškai, tampa neadekvatu atsiliepti nuoširdžiai išsigąstant ar įsiskaudinant. Šių metų Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija – tinkama iliustracija. Pasibaisėjusieji paskutinės vakarienės išjuokimu apsikvailino – jokio piktavališko motyvo pasirodyme nebuvo, jis paskutinės vakarienės netgi nevaizdavo. Tai buvo bakchanalijos imitacija – nerimta, šmaikšti, taigi nė kiek nekenksminga ir su jokiu blogiu nesusijusi. Tačiau tokio atkirčio pagrįstumą galima užklausti – ne konkretaus atvejo, o principo apmąstymu.
Mano manymu, klaidinga teigti, kad su šventvagiška estetika žaidžiantys veiksmai nėra smerktini tol, kol yra ženklinami ironiškos distancijos. Diabolos, velnias, yra skaldytojas – jis nėra pajėgus statyti, kurti, gali tik ardyti. Bet koks jo veikimas niekad nevirs pilnavertišku kūnu, neįgis tikro pavidalo – jame nėra tokios galios. Tai reiškia, kad ir velnio garbinimas iš prigimties yra vaidinimas – tam tikra poza, kaukė. Juk tikrai garbinti šėtoną – tikrai juo tikėti – kartu reikštų pripažinti Dievo egzistavimą, o pripažinti Dievo egzistavimą savo ruožtu reikštų šėtono menkystės atpažinimą, taigi – jo garbinimo galimybės panaikinimą. Todėl atrodo neišvengiama, kad net uoliausias velnio garbintojas niekad iki galo neperlips vaidybos ir neįžengs į tikro santykio plotmę.
Rumunų pastorius Richardas Wurmbrandas atmena, kaip kalėjime išvien su kitais komunistais krikščionis kankinęs sargas tarė: dėkoju Dievui, kuriuo netikiu, kad sulaukiau šios valandos, kai galiu parodyti visą savo širdyje esantį blogį[1]. Permąstant šiuos žodžius, ar gali stebinti, kad vieną mylimiausių Karlo Markso, komunizmo tėvo, eilučių – visa, kas yra, nusipelno žūti – ištaria pats Mefistofelis?[2] Nereikia tikėti piktąja dvasia, kad ja vadovautumeisi – netgi priešingai, dvasinės tikrovės, Dievo ir velnio, amžinybės ir paskutiniojo teismo paneigimas tai įgalina. Juk Wurmbrando aprašyti sargai kankinimo metu nebūtų šūkavę mes velnias![3], jei nelabasis nebūtų jų įtikinęs, kad neegzistuoja.
Man regis, tikintysis turi svarią priežastį nesitraukti, kai prieš jį panaudojama ironijos korta. Veiksmo, pasitelkiančio demonišką estetiką, reikšmė nėra atskirta nuo regimosios jo dalies – paviršius nėra tik kaukė, juokas, į kurį rimtai atsakyti reikštų pačiam apsijuokti. Velniui nesvarbu, nuoširdžiai ar ne atliekamas jį iššaukiantis veiksmas – galėčiau lažintis, kad jis iš tikrųjų buvo su Wurmbrando kankintojais, kai pastarieji juokavo apie buvimą velniais. Ir jei jis ten buvo, tie juokai jam patiko. O ypač turėjo patikti pačių kankintojų nepastebėta ironija – kad jų juokai virtę tikrove.
Ar nėra vertinga mėginti įžvelgti ir atskleisti šią ironiją? Parodyti, kad netikrumo siekis, noras veikti po kauke, savaime yra būdas talkinti skaldytojui, atlikti jo darbą. Juk tas, kuris užsideda kaukę, nuo tikrovės nepabėga, bet įsteigia naują – kaukės – tikrovę, netikrumo tikrovę. Bandymas ironizuoti apsiverčia – ironija tampa rimtesnė už tai, ką ironizuoja, o ją iššaukęs juokdarys tampa jos kaliniu, nebegalinčiu ištrūkti iš už plieninių netikrumo grotų.
Bet ar būtinai ironija, vaidyba persimaino į baisųjį pragaro tikrumą? Nejau krikščionybės prigimtyje dega noras šiuos dalykus visiškai ištrinti? Umberto Eco romane Rožės vardas aklasis bibliotekininkas Jorgė, nuodais sutepęs prarastąją Aristotelio Poetikos dalį apie komediją, kad tas, kas ją skaitytų – mirtų, teigia, kad juokas (jei tik įgautų intelektualinį pateisinimą ir virstų sąmoningai taikomu įrankiu) galėtų sugriauti bet kokią tvarką ar hierarchiją. Net tai, kas aukščiausia, juoku galėtų būti pažeminta, todėl net Dievas nebūtų nuo jo apsaugotas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad su griovimu gretindamas ironiją ir priskirdamas jai skaldymo prigimtį šis tekstas tarsi antrina Jorgei. Tačiau Jorgės pozicija nėra manoji ir, jei teisingai ją suprantu, nėra ir krikščioniškoji.
Jorgė dieviškus dalykus mato taip, tarsi jie būtų žemiški – tarsi išjuokiamas Dievas kentėtų kaip išjuokiamas žmogus. Neslėpsiu, bibliotekininkas man kelia nuoširdžią šypseną. Dievui nereikia, kad jį gerbtų, kad į jį neskrietų spjūviai, keiksmai ar pajuoka. Jis pats pasirinko visa tai patirti – nužengdamas ant kryžiaus sudarė sąlygas skaudžiausioms pašaipoms. Wurmbrando kankintojai, pririšę tikinčiuosius prie kryžių, o kitus vertę ant jų tuštintis[4], įsivaizdavo, kad yra galingi, kad jų humoras – mirtinas kirtis šventumui ir tikėjimui, meilei ir gerumui. Tačiau šie juokdariai neįžvelgė trečiojo apvertimo – paskutinės, dieviškosios, ironijos instancijos. Jei ironija įsteigia netikrumą, o velniškoji ironija šį netikrumą sutikrovina, tai dieviškoji įvykdo galutinį apvertimą, kuriame velnio didybė atsiskleidžia kaip visiškai beprasmė.
Aukščiausias jau yra nusileidęs iki pat žemumų. Jei išvien su velniu bandyčiau jį išjuokti, būčiau apgailėtinas tikriausia to žodžio prasme – reikalingas gailesčio – nes jokia pajuoka čia nebeturi galios. Juk neįmanoma pažeminti to, kuris yra žemiausiai. Todėl jei meno kūriniu, žiaurumu, ar bet kokiu kitu būdu mėginčiau pajuokti Dievą, laimėčiau vienintelį – didžiausio neišmanėlio – prizą. Stovėčiau su saujele purvų prieš nesibaigiančio šaltinio srovę nė nesuvokdamas, kad nemetu jai jokio iššūkio.
Krikščionybė nėra sterili, tik jos humoro jausmas kiek savotiškas. Įprastai juokiamės, kai nesame pokšto dalis – tik dėl tam tikro atstumo suvokiame, kad įvyko kažkas juokinga. Ne veltui po anekdoto praeina akimirka, kol nusijuokiame. Bet krikščionybėje mes esame pokšto dalis – Dievas juokiasi, o mes niekaip nepagaunam. Bet Jis padės: Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ (Jn 13, 6-9).
[1] Richard Wurmbrand, Tortured for Christ, (London: Hodder & Stoughton, 2005), 34-35.
[2] Robert Payne, Marx: A Biography, (New York: Simon & Shuster, 1968), 73.
[3] Wurmbrand, Tortured for Christ, 34.
[4] Wurmbrand, 35.