Vartai į miesto ir gailestingumo širdį – vizičių ansamblis

Vilniaus senamiestį juosia septynios kalvos, nuo kurių atsiverianti panorama džiugina tiek pačius vilniečius, tiek miesto svečius. Ant vienos šių kalvų birželio mėnesį įvyks Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas. Ir nors tai istoriškai svarbi, daug skirtingų sluoksnių turinti vieta, gali būti, kad ji visiškai nepažini netgi šiame mieste gimusiems ir augusiems. Būsimo kongreso pagrindinė organizatorė Inesa Čaikauskienė užsimena, kad gyvendami Vilniuje iš daugelio kampų matome Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios, esančios ant šios kalvos, kupolą, tačiau ne kiekvienas galime įvardinti, kokia tai bažnyčia, jau 80 metų negalime prie jos prieiti, apžiūrėti, joje melstis… Apie šią skaudžios miesto istorijos paliestą, nuo mūsų paslėptą, suniokotą, bet vienokiu ar kitokiu būdu šimtus metų liudijančią Dievo gailestingumą vietą kalbamės su Inesa bei architekte, Rebuild the Wonderful vadove Gilma Teodora Gylyte.

Išganytojo kalva – Vilniaus gailestingumo centras

Taip pristatoma būsimo kongreso erdvė. Kaip dalijasi Inesa, „ši Vilniaus vieta ypatingu būdu liudija Dievo gailestingumą per tautos ir Bažnyčios istoriją bei konkretaus žmogaus gyvenimą (net ir dabar vienoje pusėje išlikęs kalėjimas, o kitoje veikia hospisas). Tai svarbi piligriminė vieta ir dėl to, kad čia pasaulį išvydo Dievo Gailestingumo paveikslas, kurį nutapyti paprašė pats Jėzus. Tai, kas vyko čia prieš kiek daugiau nei 90 metų, šiandien yra pasaulinė tikrovė, pasiekusi visus žemynus. Visa tai turi konkrečią geografinę vietą.“

Ši erdvė su gailestingumu siejama ne tik dėl to, kad XX a. pradžioje čia gyveno pal. Mykolas Sopočka, buvo nutapytas paveikslas, o dabar čia įsikūrusios Gailestingojo Jėzaus seserys, šalia esančiame hospise slaugančios sunkius ligonius, gailestingumas čia skleidėsi žymiai anksčiau. Prieš 300 m. šioje užmiesčio dalyje pradėjo kurtis naujos katalikiškos bendruomenės: gailestingumo darbus darančių Vincento Pauliečio įkurtų brolių misionierių vienuolija, greitai pasikvietusi į pagalbą ligoniams slaugyti seseris šarites; po kiek laiko į Vilnių atvyksta ir šalia misionierių įsikuria vizitės – Mergelės Marijos apsilankymo pas Elžbietą vienuolija. Jos čia pastato Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, kaip teigiama istorikų, vieną pirmųjų, iškilusių pasaulyje itin greitai po šv. Margaritos Marijos Alakok regėjimų, davusių pradžią Jėzaus Širdies pamaldumo pasaulyje atsiradimui.

Vėlesnė šios vietos istorija buvo paliesta skaudžių įvykių, griovusių šalies ir miesto ramų gyvenimą bei klestėjimą: Carinės Rusijos priespaudos metais bažnyčia buvo paversta cerkve, o sovietinės okupacijos metu vienuolyno ir bažnyčios pastatuose buvo įkurtas kalėjimas. Tame tarpe, 1934 m., buvusio vienuolyno pastate veikusioje dailininko Eugenijaus Kazimirovskio dirbtuvėje buvo nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas. Inesa dalijasi, kad netgi kalėjimas, kad ir kaip suniokojo šią erdvę, ypač bažnyčią, taip pat yra susijęs su gailestingumu: „Organizuojant kongresą teko susipažinti su buvusiu kalėjimo kapelionu, papasakojusiu įspūdingų istorijų. Kalėjimas – ribinė vieta, į kurią ateini praradęs žmogiškumą, savo veidą, jį sunku susigrąžinti. Ir štai šioje vietoje nutapomas Jėzaus veidas – gailestingumo veidas, veidas, kuris sugrąžina viltį ir tikėjimą.“

Visos šios aplinkybės lėmė, kad kongreso organizatoriai, užuot pasirinkę patogias, konferencijoms pritaikytas miesto erdves, drąsiai atsigręžė į Išganytojo kalvą, gailestingumo centrą, kviečiantį į kelionę, piligrimystę, „kurioje per maldą, liudijimus, šlovinimą, Susitaikinimo sakramentą, susitikimą vienų su kitais patirtume gailestingumą savo gyvenime ir atpažintume, kokio jo reikia šiandienos pasauliui pradedant nuo mūsų šeimų, bendruomenių, parapijų, kad Dievo gailestingumas taptų mūsų miesto, šalies ir mūsų pačių veidu.“

Takeliai, vedantys į Rojaus sodą

Pasakojimą, kaip Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios aplinka atrodė tuomet ir dabar, pratęsia Gilma Teodora akcentuodama, kad, įsigilinus į istorinius šaltinius, ši vieta dar labiau atsiskleidė, kaip itin svarbi miesto erdvė, į kurią turėtų vesti visi takeliai: „Kai pradėjome su kongreso organizatoriais – arkivyskupu, Inesa – dėliotis galimybes, kaip atverti erdvę piligrimams ir miesto gyventojams, šią Vilniaus bažnyčią pamatėme lyg Monmartre, Paryžiuje stovinčią taip pat Švč. Jėzaus Širdies baziliką, į kurią veda visos jaukios aplink esančios gatvelės, į ją žiūri visas miestas. Kuo toliau dirbome, tuo labiau lipdėsi kažkur pasimetusios istorijos dėlionės detalės. Žvelgiant urbanistiškai ir matant, kad ši vieta yra aukščiau netgi už Trijų kryžių kalną, jos svarba tik išauga.“ Kongreso komanda, ieškodama jau pramintų ar praminti galimų takelių, atrado, kad Daukšos gatvė tiesiai iš Aušros Vartų atveda į pagrindinius įėjimo vartus. Taip pat pastebėta, kad pačiame ansamblyje buvo Rojaus gatvė ir Rojaus sodai. Taigi, kaip dalijasi Gilma Teodora, „visas Vilnius atsisuka į vietą, kurioje yra rojus. Galėtum sakyti, kad visa tai atrodytų pritempta – aukščiausia kalva, ant jos bažnyčia, o šalia – Rojaus sodai. Dabar taip nesugalvosi, bet tai buvo padaryta prieš 300 m., ir mums tereikia tuos kodus bei jų prasmę miestui atrakinti.“ Aplink bažnyčią ir vienuolyną buvo daug dvarų ir gamtos, gyveno aukštuomenė.

Šiandien vargu ar pasijustume esantys rojuje, pasivaikščioję palei užtvertos teritorijos sienas. Šalia jos – Lidl parduotuvė, automobilių plovykla, plati ir aktyvi gatvė, teritorijoje – vis dar veikiantis kalėjimas. Pačią bažnyčią ne vieną kartą bandyta sumenkinti, netgi jos stogas cariniu laikotarpiu pakeistas į visai kitokį – cerkvės stogą, vienuolyno stogai taip pat pakeisti, sumažinti bent 5-6 metrais. Taip buvo stengiamasi nukreipti miesto žvilgsnį nuo šios ypatingos vietos. Kalėjimo laikotarpiu viena gražiausių baroko bažnyčių Vilniuje buvo padalinta betoninėmis perdangomis: „Lipi ir matai, kad perdanga padalija nuostabią barokinę nišą pusiau, žiauriai ją sukarpo, šis vaizdas – lyg gėrio ir blogio kova. (…) Ši kalva buvo tauri, bet dabar tokia nebėra: sudarkyta tiek bažnyčia, tiek vienuolynas, tiek visa aplinka. Taurumas čia nebuvo tik esančios šventovės, o ir visa aplinka, vilniečiai, kurie kasdien čia kūrė savo gyvenimą, namus.“

Paroda „Atverti vartai. Vizičių vienuolyno ansamblis“

Birželio pradžioje vizičių vienuolyno ansamblis atsivers ne tik kviesdamas į Pasaulinį Apaštalinį Dievo Gailestingumo kongresą, bet ir siūlydamas susipažinti su šia miesto erdve lankant atvirą lauko parodą „Atverti vartai. Vizičių vienuolyno ansamblis“. Pagrindinė parodos kūrėja Gilma Teodora dalijasi, kad ja siekiama papasakoti šios erdvės istoriją bei parodyti kontrastą tarp to, kas ten buvo sukurta ir ką matome šiandien. Kiekviename stende, kurių teritorijoje ir jos prieangiuose numatoma 15, bus galima pamatyti archyvines J. Bulhako, E. ir B. Zdanovskių bei kitų fotografų nuotraukas, istorinius brėžinius, žemėlapius bei dokumentus iš Lietuvos archyvų, kurie bus atskleisti šalia fiksuotos esamos situacijos. „Istorinė medžiaga, be galo gražios nuotraukos ir šalia jų esantis suniokotas vaizdas sukrečia. Pradedi netgi kaltinti save – kaip mes, vilniečiai, drįstame taip elgtis su šia erdve, ką mes darome, turėdami tokį lobį. Ši paroda siekia ne tik supažindinti, bet ir supurtyti, kad norėtųsi imtis, daryti, sugrąžinti taurumą“, – dalijasi Gilma Teodora.

Paroda veiks nuo birželio 1 d. Visą mėnesį vyks ekskursijos su gidu į vienuolyno ansamblio teritoriją, o parodos stendus bus galima apžiūrėti iki spalio 1 d. Parodą rengė Rebuild the Wonderful, Vilniaus arkivyskupija ir Bažnytinio paveldo muziejus.

Svajonės apie ateitį

Paklausiau pašnekovių, kaip jos mato šios vietos ateitį po kongreso, parodos, po kelerių ar dar daugiau metų.

Inesa: Aš tikiuosi ir viliuosi, kad tai, ką darome ruošdamiesi kongresui, yra šitos vietos sugrąžinimo į Vilniaus veidą proceso pradžia, ir kad mes esame to proceso liudininkai. Žinau, kad po kongreso prasidės praktinis dalykas – bažnyčios kupolo tvarkymas. Labai norisi, kad šiai vietai būtų sugrąžintas jos veidas, kaip ir daugeliui žmonių šioje erdvėje jis buvo sugrąžintas. Ji nusipelnė tapti ta kalva, nuo kurios sklinda gailestingumo žinia vilniečiams, lietuviams ir visam pasauliui.

Gilma Teodora: Man norisi, kad ši Vilniaus Išganytojo kalva taptų gyva, kad į ją, kaip ir į Monmartro Švč. Jėzaus Širdies baziliką, vestų visi takai, žmonės norėtų čia būti – melstis, ilsėtis, bendrauti, gerti kavą ar kokteilį.
Vilnius yra sakralus, šventas miestas. Jam neužtenka turėti tik slėnį, reikia ir kalvos, kuri šviestų taurumu ir šventumu. Urbanistiškai ir architektūriškai tie kodai jau yra, dabar tereikia daug pastangų, kad tai būtų įgyvendinta.

Projektą „Tiesa šiuolaikiniame pasaulyje“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.