Vargonininkė Eglė Rudokaitė: „Muzika yra duota, o atlikėjas yra tarpininkas“

Eglę Rudokaitę dauguma tikrai yra girdėję grojančią vargonais. Aukštai, prie bažnyčios skliautų esanti vargonininkė retai matoma, bet tikrai girdima. Vargonų menas turi senas tradicijas Europoje, taip pat ir krikščioniškoje Lietuvoje (nuo 1387 m.). Kaip gyvena šių dienų vargonininkai, kalbėjomės su  Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vargonų specialybės studente Egle Rudokaite. 

Sakoma, jog kiekvienas vargonininkas anksčiau buvo pianistas. Kada ir kaip įvyko lūžis tavo gyvenime? Kas turėjo įtakos, jog pasirinkai vargonus? 

Esu vilnietė, baigiau M. K. Čiurlionio menų mokyklą, fortepijono specialybę, o nuo devintos klasės pradėjau groti vargonais pas daktarą Vidą Pinkevičių. Tam įtakos turėjo Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios choras, kuriame giedojau. Ten mačiau, kaip groja vargonininkė Dovilė Savickaitė. Tuomet viena mergina M. K. Čiurlionio mokykloje pradėjo lankyti vargonų fakultatyvą. Taip ir aš sužinojau, kad toks dalykas gimnazijoje egzistuoja. Fakultatyvas – tai tarsi būrelis prie jau esamų fortepijono pamokų. Kartą per savaitę (šeštadieniais) būdavo vargonai. Man šis instrumentas pasirodė kitoks, įdomesnis, o ir studijos – ne vien sėdėjimas ir grojimas. Tuomet ir įvyko lūžis. Aišku, Dovilė taip pat duodavo kažką pagroti Mišiose, pavyzdžiui, Dievo Avinėlį. Man tai labai patiko ir aš norėjau toliau groti Mišiose. Dešimtoje klasėje atsirado proga tai daryti Šv. Kryžiaus (bonifratrų) bažnyčioje, kurioje praleidau septynerius metus, o tada išėjau groti į Katedrą. Dabar studijuoju magistrą pas dr. Balį Vaitkų. Spalio pabaigoje pagal Erasmus mainų programą išvyksiu pusmečiui studijuoti į Miuncheną. 

Kodėl pasirinkai studijas Miunchene? Ar ten platesnė vargonų kultūra, geresni vargonai? 

Visoje Vokietijoje vargonų kultūra itin plati. Nuo baroko laikų yra trys skirtingos vargonų mokyklos: Šiaurės, Centro ir Pietų Vokietijos. Ten egzistuoja skirtingi stiliai, skirtingi vargonai. Renkantis studijų vietą, man svarbiausia buvo profesorius. 

Minėjai, jog pasirinkai vargonus todėl, jog čia yra ne tik grojimas. Ką dar veikia vargonus studijuojantys studentai? Kokios perspektyvos, galimybės?   

Vargonininkas yra universalus muzikantas. Grodamas fortepijonu gali burti kamerinį ansamblį, visuomet esi graibstomas akompanuoti, o jei dar pasakai, kad tai mėgsti daryti, laisvos minutės nelieka. Aš dar mokausi dainuoti, diriguoti, turiu platesnį harmonijos suvokimą. Man tai itin patinka, nes vėliau gali ir akompanuoti, ir su choru dirbti. Aišku, visa tai daugiausia orientuota į bažnytinę muziką. Taip pat galiu dirbti muzikos mokykloje, mokyti ne tik vargonų, bet ir muzikos teorijos. 

Ar egzistuoja vargonų sintezė su kitais instrumentais? 

Man labai gražu su pučiamaisiais: trimitu, trombonu, fleita, tačiau su bet kuriuo kitu instrumentu galima derinti, netgi su fortepijonu. Koncerte Šv. Kazimiero bažnyčioje ir su elektronika derino.  

Gal stabtelėkime prie vargonų bei jų skambesio reikšmės Vakarų kultūroje. Ar galima sakyti, jog vargonai, visų pirma, susiję su sakraline, liturgine muzika?

Jeigu pradėtume nuo Adomo ir Ievos, nuo Antikos, tai vargonai buvo pagoniškas instrumentas. Vargonais grodavo krikščionių žudymo metu. Tai buvo proginis, pasilinksminimų instrumentas, kurį išveždavo ant ratukų į lauką, nes patalpoje skambėjo itin garsiai. Dėl netinkamų asociacijų Bažnyčia nenorėjo girdėti vargonų liturgijos metu. Nepamenu, kokiam popiežiui esant viskas pasikeitė, buvo XIV amžius, o gal ir vėliau. Viskas įvyko mistiniu būdu. Dabar ir kiek anksčiau vargonai siejami su bažnyčia, nors pvz. šv. Cecilija (muzikos globėja) daug kur vaizduojama su organetu, geriau žinoma kaip nešiojami vargonėliai, kurie buvo naudojami pasaulietinėje muzikoje, nes buvo patogu pasiimti kartu su savimi. Vėliau, Klasicizmo epochoje, vargonai praktiškai mirė. Didieji meistrai, tokie kaip Mocartas, Bethovenas, Haidnas, vargonams beveik nerašė. 

Kodėl? 

Revoliucijos, įvykiai Prancūzijoje. Bažnyčios reikšmė sumenko, o tai padarė įtaką ir vargonų naudojimui. Vėliau ypač Prancūzijoje vargonai imti simfonizuoti. Įvyksta jų atgimimas. Jeigu pasiklausytum Prancūzijos vargonų meistro Aristide Cavaillé-Coll pastatytų vargonų, jie tikrai skamba kaip orkestras. Dažniausiai patys vargonininkai būdavo ir kompozitoriai, nes norint rašyti vargonams, reikia juos gerai pažinoti. Jeigu negrosi pats, bus sunku įsivaizduoti. Tada buvo pradėti rašyti labai didelės apimties kūriniai, skirti atlikti ne tik bažnyčiose. Iki šių dienų yra labai įvairių kūrinių vargonams. Žinoma, šiuolaikiniai kompozitoriai ieško įvairių naujų būdų, kaip visais instrumentais išgauti garsą. Vargonai nėra išimtis. Yra kūrinių, kurių viduryje išjungiamas motoras, o kai jį išjungi ir laikai klasterį, garsas primena atodūsius, lyg kokia dvasia išeitų. Tikrai yra ieškoma įvairių būdų, yra sukurta nuostabių kūrinių, kurie nėra religiniai. 

Ar jie irgi atliekami bažnyčioje? 

Čia priklauso nuo situacijos. Yra koncertų salių su vargonais. Tai atveria galimybes koncertuoti kartu su orkestru.

Ar yra tokia koncertinių vargonų vieta Lietuvoje? 

Taip, Lietuvos nacionalinė filharmonija. Visose pasaulio filharmonijose matome vargonus kaip puošiamąjį elementą. Pasaulietiniai kūriniai gali būti atliekami ne tik filharmonijose, bet ir bažnyčiose. Bažnyčia į pasaulietinių kūrinių atlikimą žiūri atlaidžiau arba griežčiau, priklausomai nuo to, kas bus atliekama. Koncerto programa turėtų būti suderinta su vyskupu, bet tai dažnai apeinama. 

Teko girdėti, jog itin daug talentingų vargonininkų yra iš Japonijos. Kaip ši vargonų tradicija pasiekė Japoniją? 

Net neįsivaizduoju (juokiasi). Daugiau žinau apie provoslavų ir stačiatikių kraštus. Jų bažnyčiose vargonų nėra, tik giedojimas ir varpai, bet įvyko fenomenas, ir šis instrumentas tuose kraštuose paplito. Buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo pastatyta daug koncertų salių su vargonais, įdomu, jog vieni Prancūzijos vargonų meistro Aristide Cavaillé-Coll vargonai pastatyti Maskvoje dar XIX a. Manau, kad instrumentas toje kultūroje prilipo dėl savo dydžio ir virtuoziškumo. Man labai įdomu, ar kitoje tradicijoje užaugę žmonės mato kažkokį vargonų sakralumą ar tai yra vidinis širdies šauksmas, ar estetikos ir garso pamėgimas. 

Sakoma, jog aplink mus skambanti muzika – laiko dvasios išraiška. Ar XXI amžiuje gimsta nauji kūriniai vargonams?

Didžiąją dalį kūrinių vargonams sukuria vargonininkai, o jie kuria tokią muziką, kokia patiems reikalinga. Egzistuoja vargonininkų klasifikacija. Gali būti bažnyčios vargonininkas, tuomet dirbi su choru, groji pamaldose arba esi koncertuojantis vargonininkas, kuris galbūt irgi groja Mišių metu, bet su Grigališkojo choralo choru arba protestantiškoje bažnyčioje, kur yra daugiau improvizacijos. Yra įvairios tematikos kūrinių, kuriuos lengva pritaikyti liturgijoje. Tokius kūrinius rašo italė kompozitorė Carlotta Ferrari, Pietro Cattaneo, daugybė kitų didžiųjų katedrų vargonininkų. Taip pat renkantis kūrinį svarbu vargonų dydis, jų galimybės, nes galbūt vargonai yra tik su viena klaviatūra, o kūrinys parašytas dviem. 

Tai rašydamas kūrinį tu turi galvoti ne tik apie tai, ką parašysi, bet ir žinoti vietą, kur tai bus atlikta? 

Būtent. Neseniai dėstytojas per paskaitą rodė Baroko laikotarpio Prancūzijoje atrastą rankraštį, kurio autorystė yra nežinoma, tačiau partitūroje nurodyta, jog reikalinga groti keturiais manualais (klaviatūromis). Daromos prielaidos, jog tuo metu Prancūzijoje tokiam kūriniui atlikti buvo tinkami keturi vargonai, tad ir autorius gali būti tik vienas iš tose bažnyčiose dirbusių vargonininkų. Du buvo atmesti dėl stiliaus neatitikimų, o pagal kitas prielaidas buvo išsiaiškintas kūrinio autorius. Kompozitorius kuria instrumentui, kurį turi. Pavyzdžiui, ir Bachas kūrė tam instrumentui, kurį turėjo greta. Būna, jog kūrinyje randu nesuprantamų detalių, kurios išaiškėja tik nuėjus prie instrumento, kuriam buvo sukurta kompozicija.  

Tad vargonininkas – labai nuo aplinkybių priklausomas atlikėjas? 

Gali repetuoti ir pasiruošti, o nuvykus į vietą visai kitaip reikia spausti klavišus, visai kitaip atsako arba garsas vėluoja kažkokią sekundės dalį, jeigu tai pneumatinis instrumentas. Turėjau tokią gražią patirtį neseniai Lenkijoje (juokiasi). Prieš koncertą nepasidomėjau, kokie vargonai, žinojau tik tiek, kad geri, kad ten vyksta koncertai, festivaliai. Pasirinkau groti dešimties minučių trukmės Bacho kūrinį, kuriame daug bėglios polifoninės muzikos. Atsisėdu groti, o viskas atsilieka bent per vieną šešioliktinę. Pradžioje norėjau bėgti namo, nes protu buvo sunku suvokti, kaip taip gali būti. Kūrinyje yra daug preciziškų dalykų, kur būtent tą sekundės dalį turi klavišą paspausti ir būtent tą atleisti, kad suskambėtų visi niuansai, visi efektai. Aš labai gerai, praktiškai mintinai mokėjau tą kūrinį ir žinojau, kad galiu pagroti nuostabiai, tačiau neišeina. Ir tu nieko negali padaryti. Žinoma, jeigu turėtum daugiau laiko, gal ir įmanoma priprasti, bet aš turėjau dvi valandas visų kūrinių repeticijai. Turi išmokti priimti galimybes tokias, kokios jos yra (tiek savo, tiek instrumento). Norėčiau geriau, bet negaliu to padaryti. Aišku, visuomet stengiuosi daryti geriausiai, kas įmanoma. Po tos dviejų valandų repeticijos nebuvo taip gerai, kaip norėjau, bet vis tiek daug geriau nei pradėjus repetuoti. 

O kas šiais laikais yra vargonų muzikos klausytojas? 

Tai yra mistika. Dažnai, kai pašneki su žmonėmis, jie sako: „Kaip man patinka vargonai!“. Bet kai pakvieti į koncertą, nežinai, ar ateis. Man atrodo, kad vargonų muzikos klausytis yra sunku. Man pačiai jos klausytis buvo sunku, kol nepradėjau dirbti Katedroje ir priverstinai ėmiau klausytis daugiau kūrinių, nes reikėjo rinktis repertuarą. Aš mieliau rinkausi klausytis fortepijono muzikos. 

O ką daryti, kad būtų lengviau klausytis?

Klausytis gerų atlikimų su gerais vargonais. Aš dabar jau mieliau renkuosi klausytis vargonų, klavesino ar orkestro negu fortepijono, nes dabar ši muzika atrodo skurdesnė. 

Kas yra geras instrumentas? Pavyzdžiui, pamatai eidama koncerto afišą, kad gros vargonais…

Tokių instrumentų mes tikrai turime. Vilniuje, Katedroje, vasaros ir Advento / Kalėdų laiko ketvirtadieniais, 12 val. yra „Vox organi Cathedralis“ koncertų ciklas. Būna labai daug žmonių, turistų, bet ir miestiečių ateina. Tas formatas labai geras: trumpi koncertai su aiškia mintimi. Taip pat ir Šv. Kazimiero bažnyčioje antradieniais būna vargonų koncertai. Žmonių būna itin daug gal todėl, kad koncertai yra nemokami. 

Ką tu, kaip atlikėja, galvoji apie nemokamus koncertus? 

Tai sudėtingas klausimas. Nemokami koncertai yra labiau prieinami ir tau, klausytojui, tereikia noro ir pasiryžimo ateiti. Atlikėjas daro tikrai didžiulį darbą, nors kartais taip neatrodo, nes jo nesimato, o muzika skamba gražiai, lengvai. Investuojama begalės laiko pasiruošimui ir, kai tai nėra atlyginama, skaudu. Ypatingai, kai žinai, kad klausytojas to nevertina, ateina tik pasižmonėti, bent man tampa dar skaudžiau. Kitose šalyse po nemokamo koncerto palikti auką – įprasta. Man toks formatas irgi atrodo priimtinas, bet mūsų žmonėms neįprastas, o dar kai koncertas yra bažnyčioje, tai ir Bažnyčiai suteikiamas neigiamas atspalvis: „Vėl už kažką mokėti reikės“. Įvyksta susidūrimas. Bažnyčia ir taip renka aukas, ir kas supranta, tai supranta, kam aukoja. Pastebėjau, kad į mokamus vargonų koncertus susirenka daug mažiau žmonių. 

Žmogaus suvokimą apie muziką formuoja tai, ką jis girdi dažniausiai. Kas žmogui dabar yra aktualu, kur juda muzikinė kultūra? 

Universitete turėjau muzikos psichologijos paskaitas, jų metu man įstrigo tokia kreivė, kurioje vaizduojamas skirtingo sudėtingumo muzikos populiarumas. Kreivė suskirstyta į keturias dalis: visai paprasta muzika, truputį sudėtingesnė, dar sudėtingesnė ir labai sudėtinga muzika. Žmonių, kurie neturi muzikinio išsilavinimo, rezultatai buvo tokie: paprasta muzika nepatiko, truputį sudėtingesnė muzika labai patiko, mažiau patiko dar sudėtingesnė ir visai nepatiko labai sudėtinga muzika. Žmonių, kurie turi muzikinį išsilavinimą, rezultatai buvo tokie: paprasta ir truputį sudėtingesnė muzika nepatiko, aukščiausias pikas buvo ties dar sudėtingesne muzika, o ties labai sudėtinga kreivė smigo žemyn. Aš darau išvadą, jog muzikos suvokimo lavinimas svarbus. Populiarioji muzika tikrai paprasta ir banali, jos neklausau, nes man tiesiog neįdomu. Kai buvau Ispanijoje, žmonės mėgsta viešose vietose garsiai leisti muziką, man įdomu pasirodė tai, jog negirdėjau nė vieno dabar populiaraus ispanų dainininko, kuris turėtų gražų balsą. Visos dainos tarsi kalbėjimas, beveik nėra dainavimo, ir tada bandau susitapatinti su tuo žmogumi, kuris nėra girdėjęs nieko kito. Nenuostabu, jog jiems tai patinka, jie rėkauja, juos veža ta muzika. Iš kitos pusės matau, kaip senoji muzika atranda savo klausytojus, daug jaunų žmonių jos klauso. Įdomu, jog iš harmoninės, ritminės pusės ta muzika yra ganėtinai paprasta, tačiau turi kažką tokio, kas užkabina. Nuostabią renesansinę muziką būtų galima pavadinti tų laikų pop. 

Koks yra tavo požiūris į Mišių metu skambančią muziką ir kaip tau atrodo, ar reikia mums daugiau vargonininkų, o gal gitarų? 

 Sekmadienio vakarais groju dvejose Mišiose: vienos būna su gitaromis, o kitos – lotyniškos su grigališkuoju choralu. Kai Katedroje prieš porą metų šiokiadieniais 12:30 val. pradėjo laikyti naujas Mišias, jas norėjo palikti tylias, kad niekas negrotų, bet žmonės pradėjo skųstis: o kur muzika? Tad išvada tokia, jog žmonėms liturgijoje reikia muzikos. Vieniems grigališkasis choralas yra nepakeičiamas, tai padeda jiems susikaupti, kitiems – kaip tik nesuprantama, nuobodu, ir jiems geriau yra gitaros. Aš manau, kad Bažnyčiai reikia kiekvienos srities aukšto lygio muzikantų. Tos pačios pop giesmės gali būti atliekamos skoningai, o jeigu žmogui padeda melstis, tai valio. Sugadinti galima ne tik populiariąsias giesmes, bet ir sumos choro atliekamą repertuarą, kai tai daroma nestilingai. Parašyta muzika gali būti gera, o atlikimas prastas. Man atrodo, kad nesvarbu, ar esi vargonininkas, ar gitaristas, ar dar kas nors, svarbu muziką atlikti gerai. 

Lietuvoje koncertavęs senosios muzikos ansamblio „Jerycho“ vadovas Bartoszas Izbickis, kalbėdamas apie asmeninio pamaldumo įtaką atliekant sakralinę muziką, teigė: „Pagrindinė Bažnyčios muzikanto užduotis yra kūrinį atlikti techniškai teisingai. Bažnyčios muzikantas turi būti sakralinės muzikos tarnas“. O kaip su mėgėjais? 

Tai amžinas klausimas. Bachas, kuris kūrė daug sakralinės muzikos, sakė, kad norint groti gerai, reikia tinkamu laiku paspausti tinkamą klavišą. Mėgėjai, kurie gieda prasčiau, sako, kad svarbiausia yra šlovinti Dievą, ir kritikuoja gerai darančius, kad jų neįmanoma suprasti. Manau, kad Dievui reikia daryti kaip įmanoma geriau. Kai atvyksta Popiežius, kuris yra regimas Kristaus vietininkas žemėje, mes tikrai parenkame geriausia, ką turime, kaip ir kitiems aukščiausiems asmenims, tačiau juk Dievas visa tai sukūrė, todėl kokybė privalo būti. Kitas niuansas, jog tik techniška kokybė neveikia. Aukščiausia kokybė yra tada, kai muzika pakyla į kitą lygį. Vasarą, grodama viename konkurse, jaučiausi tarytum ardama žemę, kiekvieną akimirką galvojau apie išgaunamą garsą. Negaliu to paaiškinti, bet atrodė, kad groju ne aš, o kažkas tampo už virvelių, keistas jausmas: neaišku, kas vyksta. Vėliau, paklausius įrašo, stebėjausi, kaip gerai skamba, bet atrodė, kad čia groju ne aš.  Vėliau tuo pasidalinau su savo dėstytoju, kuris pasakė, jog muzika yra duota, o atlikėjas yra tarpininkas ir mūsų, atlikėjų, užduotis  yra treniruotis, kad tų kliūčių, kurios trukdo muzikai tekėti per mus, būtų kuo mažiau. Tad čia turiu galvoje aukščiausią materiją, o kalbant paprasčiau, tai svarbu nuolat tobulėti ir daryti kuo geriau. Jeigu norima, jog į giedojimą įsitrauktų bendruomenė, galima tam sukurti priemones: duoti žodžius, tvarkingai giedoti ritmą, rinktis paprastesnį repertuarą, bet vis tiek daryti gerai, be pasiteisinimų, jog šlovinant Dievą svarbiausia nuoširdumas, o ne kokybė. Reikia klausti savęs: kaip aš tą darau? 

„Kas gieda – dvigubai meldžiasi“, –  sakė šv. Augustinas. O kaip su tais, kurie groja vargonais? Nors vargonininko dažniausiai nematyti, tačiau vienu metu jam tenka ne tik spausti klavišus, vargonuoti pedalais, bet ir keisti registrus, tad ar lieka laiko maldai?

Mišiose lieka laiko maldai, bet tada renkiesi repertuarą, kurį atliekant nesudėtinga pagalvoti apie kažką daugiau. Jeigu kalbame apie koncertinį repertuarą, tuomet sunkiau. Man patinka palyginimas su darbu: jeigu dirbi fiziškai, tavo galva laisva, o kai dirbi protinį darbą (grojimas yra tikrai labai didelis protinis darbas), tada nebegali kažkokių pašalinių minčių turėti. Susikoncentravus lieka tik intencija, dėl ko tai darai, kam tai darai ir kaip tą darai. 

Kokia tavo svajonė? Ar yra vieta, kur norėtum groti? 

Aš turiu dvi svajones. Pirmoji – pagroti su orkestru. Antroji – pagroti Saint-Sulpice bažnyčios vargonais Paryžiuje. Šie vargonai – Prancūzijos vargonų meistro Aristide Cavaillé-Coll kūrinys. Jais groja geriausi visų laikų vargonininkai (na ne visų, nes vargonai pastatyti XIX a.).

Šiuo metu populiaru teigti, jog menas privalo turėti idėją. Ar gali ta idėja būti grožis? Kokias svarbias idėjas tau neša muzika? Kokias idėjas tu bandai nešti klausytojui? 

Mocartas teigė, kad kai jis kuria, nori, jog žmonėms būtų gera. Vieni supranta, dėl ko gera, kiti ne, tačiau vis tiek turi būti gera. Aš manau, jog meno idėja gali ir netgi turi būti tiesiog grožis. Esu linkusi manyti, kad menas yra skirtas skleisti gėrį, o ne destrukciją. Taip pat abejoju, ar menas turi būti savirealizacija, manau, kad tai irgi yra tam tikra tarnystė. Aišku, gali išreikšti, kas yra tavo viduje, ir gal kai kurie žmonės susitapatins su tuo, bet aš norėčiau, kad, visų pirma, menas neštų gėrį ir grožį.