Už kokią Lietuvą mirė laisvės gynėjai? Mintys po sausio 13-osios metinių

Šiais metais pirmą kartą dalyvavau Laisvės gynėjų dienos renginiuose. Nors ir anksčiau buvau girdėjusi apie sausio 13-ąją, bet mintis prisijungti ir pagerbti Lietuvos didvyrius atsirado tik dabar. Iš pradžių – vizitas į Okupacijos ir laisvės kovų muziejų, po to – ceremonija šalia Vilniaus televizijos bokšto, o išeinant iš namų, palikau ant palangės žvakutę. Man, baltarusei, atvažiavusiai į Lietuvą dėl protestų prieš diktatūrą, tai buvo ne tik atminties, bet ir solidarumo aktas.

Ceremonijoje šalia televizijos bokšto pastebėjau labai skirtingų žmonių. Šalia manęs ant šaligatvio stovėjo sena moteris– ji sakė, jog asmeniškai matė Rusijos karinius dalinius Vilniuje 1991-ųjų sausį ir labai bijojo, jog neprasidėtų karas. Kitas vyras pasidalino, kad dalyvavo bokšto apsuptyje: „Buvo tikrai labai baisu, kai jie į mus nukreipė ginklus ir tankus, o mes neturėjome jokios galimybės apsiginti“. Šeimos atėjo su savo vaikais – jie buvo labai susidomėję laužais šalia bokšto. Susirinko ir jaunuoliai – su vėliavomis ir juostelėmis ant žieminių striukių. Ir taip buvo smagu prisijungti! Pajutau, jog esu savo vietoje tarp susirinkusiųjų. Nes man, kaip ir jiems, irgi rūpi šių 13 žmonių mirtis. Nes 2020 metų protestai Baltarusijoje turėjo labai daug panašumų su įvykiais Lietuvoje 1991-aisiais – tik Baltarusijai, deja, kol kas dar nepavyko išsikovoti savo laisvės.

Kitą dieną mano socialinių tinklų juosta buvo užpildyta priminimais apie sausio 13-ąją. Bet kai perskaičiau komentarus po keliais įrašais, man pasidarė liūdna. „Žuvo už ką? Ar buvo verta? Kad turėtum ką? Šiandienos realybę?“ – rašė vienas vartotojas. „Jeigu jie tik žinotų, kad po tiek metų laisvė privedė žmones bėgti iš Lietuvos…“ – pridėjo kitas. „Ne už tokią Lietuvą žmonės mirė“, – buvo įsitikinęs trečias. Ir tokių nuomonių tikrai nemažai.

Šiomis dienomis ypač padaugėjo rusiškos propagandos, siūlančios, kad Lietuvai reikia draugauti su Rusija ir Rusija mums ne priešas. Pasirodė netgi dirbtiniu intelektu sukurtos nuotraukos: mergina su Lietuvos vėliava ir karys su Rusijos vėliavos antpečiu apsikabinę Trakų pilies fone. Tačiau „troliai“ aktyviai veikti pradėjo ir dėl to, kad dabar viešojoje erdvėje daug kalbama apie poligoną Kapčiamiestyje. Net žiniasklaida to neslepia: Kapčiamiesčio gyventojams šitas projektas visiškai nepatinka. Ir tai galima suprasti – kas nori palikti savo namus? Bet čia jau kitas klausimas: jeigu nepasiruošime jau dabar, į kiekvieno iš mūsų namus gali ateiti priešiškos šalies kariai. Arba įskris rusiška raketa. Ukrainiečiai jau gyvena taip beveik keturis metus.

„Kol Lietuva ruošiasi karui, vis daugiau žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, ir daugiau nei pusei lietuvių neužtenka pinigų pragyvenimui“, – tokiu būdu Rusijos ir Baltarusijos žiniasklaida pateikia informaciją apie Lietuvą. Suprantama, kad informacija tyčia pateikiama neigiamai, nes žmonėms, gyvenantiems šitose šalyse, reikia parodyti, jog Vakarų Europoje vis sunkiau ir sunkiau. Tada žmonės neužduos klausimų savo vyriausybėms, kodėl jų ligoninė mažame miestelyje nėra renovuota, kodėl jų namuose nėra vandens, o kiemas neasfaltuotas, kodėl pas kardiologą reikia važiuoti į didelį miestą, o onkologiją geriau gydyti užsienyje. Kitų – tikrovę atitinkančių – naujienų žmonės neieškos ir apie tikrą gyvenimą Lietuvoje nesužinos. Nes televizija jiems nepraneš, kad, pavyzdžiui, per metus Lietuvoje 4 procentais išaugo gyventojų, kurie save laiko vidurine klase, skaičius – tai parodė vieno iš Lietuvos bankų užsakymu atlikta apklausa. Pagal šią apklausą, tik 6 procentai gyventojų laiko save vargšais. Nuo šių metų pradžios Lietuvoje padidėjo minimalus darbo užmokestis, išaugo pašalpos. Ir vis daugėja valstybės kompensuojamų vaistų – nuo 2025 m. gruodžio 1 d. į sąrašą buvo įtraukti ir inovatyvūs medikamentai, skirti vėžio gydymui.

„Bet iš Lietuvos visi išvažiuoja!“ – tęsia komentatoriai internete. Taip, lietuviai išvažiuoja dirbti į kitas šalis – ir niekas nedraudžia jiems palikti savo tėvynės. Nereikia nei vizos, nei įrodymų kitos šalies ambasadai, kad tu taikus žmogus. Dar daugiau, po universiteto baigimo niekas neturi atidirbti savo išsilavinimo, kaip jaunimas mano gimtojoje Baltarusijoje. Niekas Lietuvoje po bakalauro nevažiuoja prieš savo valią į kaimą, kur reikia du metus gyventi pastate be šildymo ir kanalizacijos. Ir niekam Lietuvoje net į galvą neateis mintis pateikti to, kaip valstybės rūpesčio jaunu specialistu. Ir šiaip, Lietuvoje ir be tokio „rūpesčio“ lieka nemažai universitetus baigusių lietuvių, ambicingų, su savo idėjomis. Jauni muzikantai, verslininkai, mokslininkai, sportininkai beveik kiekvieną dieną suteikia progą didžiuotis – dažnai stebiu, kaip jie atstovauja Lietuvą aukšto lygio varžybose ir konkursuose. Yra ir niekada nepatenkančių į žiniasklaidos akiratį, bet tikrai savo darbu degančių jaunų žmonių. Tarp tokių – mano kovos menų trenerė, nuoširdžiai norinti plėtoti Tailando boksą, ypač tarp paauglių ir moterų. Tokia yra ir mano draugė, dirbanti su elgesio problemų turinčiais paaugliais, norinti pagerinti jų gyvenimą ir suteikti jiems bent truputį daugiau džiaugsmo. Tikiu, kad visoje Lietuvoje yra tikrai daug tokio jaunimo.

Migracijos departamento duomenimis, į Lietuvą 2025-aisiais grįžo dvigubai daugiau žmonių, nei išvažiavo – beveik 19 tūkstančių lietuvių. Tokių pažįstu ir asmeniškai. Ligoninėje gulėjau su moterimi, kuri dirbo Olandijoje daugiau nei 10 metų. Atsimenu, kaip ji pasakojo apie Lietuvą: „Man gražesnės vietos nėra“. Liga privertė ją sugrįžti ir apmąstyti gyvenimą – nusprendė nebevažiuoti į užsienį, nes ir Lietuvoje galima rasti tinkamą darbą su geru atlyginimu. Ir kai kurie mano kolegos, praleidędaug laiko užsienyje, galų gale sugrįžo į Lietuvą – nors galėjo turėti kitą, geriau apmokamą darbą ir gyventi ten, kur šilčiau. Vienas kolega uždarė savo verslą užsienyje ir grįžo į Vilnių. Jis sakė: „Dabar noriu ramaus gyvenimo – tik Lietuvoje galiu jį rasti“. Tokie pavyzdžiai rodo, jog propagandos naratyvai, kur Lietuva yra mažas kaimas, iš kurio bėga žmones, neturi nieko bendro su realybe.

Nors ir suprantu, kad naratyvus apie varganą Lietuvą skleidžia „trolių fabriko“ darbuotojai, bet tarp jų, deja, yra ir tikri žmonės, lietuviai, kurie tiesiog yra nepatenkinti gyvenimu. Kurie pavargo nuo karo, kuriems dėl skirtingų priežasčių patinka Rusija, kurie negauna tokio didelio atlyginimo, kokio nori. Jie nostalgiškai prisimena Sovietų sąjungą ir svajoja apie jos atstatymą. Ir jie atvirai rašo, kad Rusija jiems ne priešas. Pastebėjau vieną tokį įrašą socialiniuose tinkluose. Jo autorė – moteris iš nedidelio lietuviško miesto, kosmetologė. Jos vyras susijęs su kariuomene. Asmeniškai man neaišku, ar jis palaikys Lietuvą, jeigu prasidės karas, ar taps išdaviku. Vasarą socialiniuose tinkluose buvo paskelbta apie pasienio tarnybos pareigūną, kuris atvirai išreiškė palaikymą Rusijai – po to jis buvo išmestas iš darbo. Net man socialiniuose tinkluose rašė moterys, kurios klausė, kodėl pasirinkau gyventi lietuviškoje diktatūroje vietoj baltarusiškos demokratijos, ir sakė, jog nieko gyvenime nesuprantu ir Baltarusijoje tikrai geriau, nei Lietuvoje. Ir tai tik tie, kurie neslepia savo pažiūrų. Bet kiek dar yra tokių, kurie jų niekada neišsako?

Tik priešui vienodai – ar tu jo lauki, ar palaikai jo politiką, ar esi pasiruošęs bendradarbiauti ir išduoti savo draugus, pažįstamus ir artimuosius. Ukrainoje taip pat buvo tokių, kurie laukė Rusijos atvykimo, kurie buvo pasirengę iškloti raudoną kilimą priešui ir susitikti jį su gėlėmis. Kai kuriuos iš jų „ilgai laukti“ rusai nužudė, kai kurie buvo sulaikyti Ukrainos policijos ir saugumo tarnybų – bet Rusija jų negelbėjo.

Tačiau šiandien mes vis dar turime taiką ir galime daryti viską, kad ją išlaikytume. Gyvendama Lietuvoje, aš kaip užsienietė, matau daug daugiau privalumų nei trūkumų. Lietuva išgelbėjo man gyvybę ir sveikatą. Čia nebijau vaikščioti gatvėmis ir būti suimta ar sumušta. Džiaugiuosi, kad savaitgaliais galiu išvykti į kelionę be ilgų patikrinimų ir didžiulių eilių pasienyje. Džiaugiuosi, kad čia žmonės šypsosi ir padeda. Čia niekas nereikalauja dirbti iš paskutinių jėgų viršvalandžiųir be atostogų, o darbas yra tinkamai apmokamas. Čia lengva rasti pomėgių ir bendraminčių, visada yra kur nueiti ir ką nuveikti. Net maži kaimeliai yra tvarkingi ir gražūs – švarios gatvės, gražios bažnyčios. Todėl esu įsitikinusi, kad jei laisvės gynėjai būtų sulaukę šių dienų, jie didžiuotųsi Lietuva.