Kartą bičiulė amerikietė pasakojo, kad jos tėtis naujai įšventintiems kunigams dovanodavo popiežiaus Benedikto XVI knygą „Liturgijos dvasia“. Dovanodavo su skirtuku puslapyje, kuriame rašoma, kodėl bažnyčioje nepritinka plojimai. Subtilus būdas perduoti žinutę, pagalvojau – aš tai nieko nesakau, bet va popiežius… Negaliu piktintis, nes ir pati praėjau tokį visuotinio auklėjimo etapą, kai dėl daug ko Bažnyčioje skaudėjo ir norėjau pokyčių. Mane pačią šiame etape palydėjo Benediktas XVI, kuris savo tekstais ne tik gebėjo įtikinamai atsakyti į kylančius klausimus, bet ir parodyti, iš kokios perspektyvos šie klausimai kyla. Visada nustebindavo ir vis dar nustebina Benedikto XVI duodamas atsakymas – visada išgirstu ką nors, kas apverčia mano matymo kampą. Skaitydama vis daugiau jo tekstų supratau, kad tai ne tik teologo J. Ratzingerio genialumas. Pati krikščionybė yra šio stulbinančio atsakymo šaltinis.
Vis pasigirsta, kad krikščionybė ar Katalikų Bažnyčia turėtų sušiuolaikiškėti, nes laikai keičiasi, o Bažnyčios keliai paseno. Bet iš tikrųjų sensta ne Bažnyčia, o mes. Tai mūsų mąstymo mados nuolat nuvertėja, o krikščioniška doktrina yra neįtikėtinai šviežia. Senumo pojūtis gali kilti iš to, jog mums nepavyksta iki galo gyventi Evangelija, ir dėl to esame linkę ką nors Apreiškimo žinioje supaprastinti. Tai mes suplokštiname Apreiškimo tiesas ir dažnai savo ribotu gyvenimu padarome iš jų parodiją. Jei krikščionybė ir Bažnyčios mokymas atrodo pasenęs, vadinasi, mes jo dar nepažinome arba sutikome išblukusią jo versiją. Juk ir mes patys, krikščionys, ne visada kiekvienam klausiančiam įtikinamai atsakome apie mumyse gyvenančią viltį (1 Pt 3, 15). Kartais Viešpaties meilė mumyse nesuspindi ir tada nėra iš ko ir apie ką klausimą užduoti. Tas pats principas galioja ir teologiniams tekstams – ne visada juose sušvinta Apreiškimu persmelktos įžvalgos.
Dėl to jaučiu tokią didelę pagarbą popiežiui Benediktui XVI, kuris ypač atsargiai, tačiau kartu ir su pasitikėjimu artinosi prie krikščioniškos doktrinos apmąstymo. Manau, kad šis atsargumas kyla iš supratimo, jog Apreiškimas visada bus daugiau, nei gali sugalvoti mūsų protas, o pasitikėjimas – iš to, jog mums nereikia pokštauti, linksminti ar kaip nors kitaip krikščionišką tikėjimą pagerinti, nes pati tiesa yra veriančiai patraukli. Mums nereikia ko nors ypatingo pridėti ar kaip nors savaip tikėjimą perdirbti.
Galime mąstyti iki skausmo nuosekliai, bet pernelyg siaurai. Kad ir kaip logiškai sukaltos būna erezijos, visgi jose išnyksta krikščioniškoji mąstymo ir gyvenimo dinamika. Dogmos formuluotė, kurią atranda Bažnyčia, protą ne sustabdo, bet uždega ieškoti toliau. Ir tai nereiškia, kad krikščionybė neprotinga. Tai tik parodo, kad ji visada yra truputį daugiau, nei mums būtų patogu, ir truputį plačiau ir erdviau, nei patys sugalvotume. Ir tokią krikščionybę atradau skaitydama Benediktą XVI.
Sunku išsirinkti vieną mėgstamiausią Benedikto XVI knygą. Su užsidegimu galėčiau rekomenduoti beveik kiekvieną, kurią tik skaičiau. Visgi šį kartą pasirinkau „Liturgijos dvasią“, nes ir pati ją norėčiau padovanoti su skirtuku. Neišsirenku tik vienos vietos, todėl šiandien dedu tris skirtukus – trys įžvalgos, kurios pakeitė mano dalyvavimą liturgijoje.
I skirtukas: Liturgija – ne pasidaryk pats projektas
Atsivertimo pradžioje mane erzindavo Mišios, kuriose kunigas ar bendruomenė nerdavosi iš kailio bandydami daryti šou. Viduje kildavo priekaištas – baikite mane linksminti, gi ne to čia atėjau. Tada dar nežinojau, ko atėjau, bet buvo aišku, kad kažko kito. Norėjosi orientacijos ne į mane ir net ne į kunigą. Jaučiau, kad išorinė stimuliacija ir bandymas mane įveiklinti buvo ne tai, ko ieškau. Atrodė, kad kuo daugiau mano išorinio veiksmo, tuo mažiau maldos. Ir nors irzlumo neturiu kuo pateisinti, nes tai charakterio trūkumas, bet klausimas prašėsi atsakymo ir jį man davė Benediktas XVI. Jis parodė, kad liturgijoje ilgėjausi tam tikros vidinės nuostatos, kuria paremtas visas krikščoniškas gyvenimas – malonė yra ne mano, o Dievo veikimas, tad didžiausias aktyvumas maldoje yra ne ką nors išoriškai dirbti, o vidumi priimti Dievo veikimą. Juk pati liturgija yra ne mūsų išradimas, bet Dievo veiksmas, į kurį esame įtraukiami. Mišios iš tikrųjų yra šventos, nes tai paties Viešpaties veiksmas. Tad pirmą skirtuką dedu į 15 puslapį:
„Žmogus negali kulto tiesiog „pasidaryti“; jei Dievas nesirodo, jo pastangos tuščios. Mozės žodžiuose faraonui: „Mes dar nežinome, ką panaudoti mūsų Viešpačiui garbinti, kol ten nenueisime“, išties aikštėn iškyla pagrindinis liturgijos dėsnis. Jei Dievas nesirodo, žmogus, akinamas viduje jam įspaustos Dievo nuovokos, žinoma, gali statyti altorius „nežinomam Dievui“ (plg. Apd 17, 23), gali mąstymu stiebtis Jo link, mėginti grabaliodamasis prie Jo artintis, bet tikroji liturgija suponuoja, kad Dievas atsako ir parodo, kaip galime Jį garbinti. Nuo jos neatskiriamas koks nors tam tikro pavidalo „įsteigimas“. Liturgija negali kilti iš mūsų fantazijos, mūsų pačių kūrybiškumo – tada ji liktų tik šūksniu į tamsą ar vien savęs patvirtinimu. Liturgija suponuoja konkretų Priešais Esantįjį, mums pasirodantį ir todėl suteikiantį kryptį mūsų egzistencijai.“ (p. 15).
Krikščioniškas garbinimas nėra maginis veiksmas, kuriuo bandome manipuliuoti dievais, kam nors juos įpareigodami – aš darau šį veiksmą, o tu man turi už tai atsilyginti. Tai paties Dievo veiksmas, tai Dangiškoji liturgija, į kurią mes esame įtraukiami. Jei mums pradeda atrodyti, kad reikia ką nors iš liturgijos išlaužti, mes, sako J. Ratzingeris, sakralia skraiste pridengiame savo atsimetimą nuo gyvojo Dievo. Ilgainiui toks religinis kultas pradeda nuvilti, nes jame patvirtiname tik save pačius, o tai pasmerkia begalinėms naujumo paieškoms ir bandymams įveiklinti Mišių dalyvius. Jei Mišios tėra mūsų pačių kūrinys, ten iš esmės nėra ką veikti.
Tai buvo viena iš pirmų mane nustebinusių minčių. Vis atrodydavo, kad mano tikėjimas toks svyruojantis dėl to, kad aš per mažai darau. Kad aš pati turiu ką nors daryti. Popiežius Benediktas XVI mane palydėjo prie supratimo, kad krikščionybė yra išskirtinė, nes vienintelė skelbia gyvąjį Dievą, kuris pirmas mūsų ieško. Mums nereikia šūkauti į tamsą ir bandyti ką nors pasidaryti patiems. Tikėti – tai atsiliepti į kvietimą. Ir ši nuostata pakeičia viską – ne tik dalyvavimą liturgijoje.
II skirtukas: Tikroji auka Dievui – tai gyvas žmogus
Tai, jog liturgija yra paties Viešpaties veiksmas, į kurį esame įtraukiami, veda prie kitos minties: garbinimo forma yra tiesiogiai susijusi su gyvenimo forma. Garbinimo aktas, kuriame pats Dievas save paaukoja, rodo, ką reiškia save atiduodanti meilė. Meilė, kuri ne prievartauja, ne reikalauja, bet švelniai prieina. Meilė, kuri pati yra stipri, bet pasirodo ne jėga, o trapumu (ji juk gali būti atstumta). Tokia pasiaukojančia meile myli pats Dievas.
Įvairios pasaulio religijos ir kultai nuolat jautė, kad dievybei reikia aukoti, bet net ir hebrajai suvokė, jog mūsų žmogiškosios aukos yra nepakankamos. Ši įvairių kultų nuojauta nėra nepagrįsta, sako Ratzingeris. Krikščionybėje ji galiausiai išsipildo. Bet krikščioniška auka yra ne žmogaus, o paties Dievo auka. Ir šia auka kažkas ne sunaikinama, bet perduodama Dievo nuosavybėn ir tokiu būdu perkeičiama į dievišką buvimo būdą, buvimą meile. Tad antrą skirtuką dedu į 20 puslapį:
„Tikrasis perdavimas Dievo nuosavybėn tikriausiai turi atrodyti kitaip. Jo esmė – taip, remdamiesi bibliniu mąstymu, mano Bažnyčios tėvai – yra žmogaus ir kūrinijos suvienijimas su Dievu. Priklausomybė Dievui neturi nieko bendro su suardymu ar nebūtimi, priešingai, yra būties būdas: ji reiškia įžengimą iš atskirties, tariamos autonomijos, būties vien sau ir savyje būvio. Ji reiškia tą savęs netektį, kuri yra vienintelis galimas būdas save surasti (plg. Mk 8, 35; Mt 10, 39). Todėl Augustinas galėjo ištarti, kad tikroji „auka“ esanti civitas Dei, t.y. meile virtusi žmonija, sudievinanti kūriniją ir visatą perduodanti Dievui: Dievas viskas visame kame (1 Kor 15, 28) – štai pasaulio tikslas, „aukos“ ir kulto prasmė“.
Lex orandi, lex credendi, lex vivendi – byloja senas krikščioniškas principas (kaip meldžiamės, taip tikime, o kaip tikime, taip gyvename). Tikrasis Dievo garbinimas yra šventas žmogaus gyvenimas, kuris įmanomas, jei žmogus savo žvilgsnį laiko nukreiptą į Dievą, sako Benediktas XVI. O Dievas, kuris pats mus moko melstis, per šventąsias Mišias ateina save atiduodamas. Tas, kuris yra būties pagrindas, parodo, kad tikrovė paremta išėjimu iš savęs ir kreipimusi į kitą. Toks buvimo būdas yra numatytas ir mums.
III skirtukas: Klūpėjimas yra ne tik liturgijos, bet ir gyvenimo gestas
Iš to, jog pats Dievas mus moko, kaip jį garbinti ir gyventi, pereikime prie vieno konkretaus dalyko – mūsų kūno pozicijos maldos metu. Kodėl maldoje klūpime? Ar tikrai šis gestas priklauso Dievo vaikų tautai, oriai žmonijai, gyvenančiai Dievo laisvėje? Ir apskritai, kam liturgijoje reikalingi kūno gestai? Argi Dievo tauta nuo šiol negarbina dvasia ir tiesa (Jn 4, 24)?
Bažnyčios liturgija neatsiejama nuo kūno, sako Benediktas XVI, bet kūnas neatsiejamas nuo dvasios, nes ir visa tikrovė yra ne tik materiali, bet ir dvasinė. Todėl kalbėdamas apie garbinimą parpuolus ant kelių, kuris Naujajame Testamente išreiškiamas žodžiu proskynein, Benediktas XVI sako:
„Kūno gestas, kaip toks, turi dvasinę prasmę – būtent garbinimo prasmę, be kurios būtų beprasmis, o dvasinis aktas dėl žmogaus kūno ir dvasios vienybės vėlgi neišvengiamai turi pasireikšti kūno gestu. Abu aspektai viename žodyje taip susipynę todėl, kad vidujiškai vienas nuo kito neatskiriami. Kaip parklupimas virsta grynu išoriškumu, vien kūno aktu, jis tampa beprasmis, bet ir tada, kai kas nors mėgina garbinimą atitraukti vien į dvasinę sritį ir jo nesukūninti, garbinimo aktas užgęsta, nes vien tai, kas dvasiška, neatitinka žmogaus esmės. Garbinimas yra vienas iš tų pagrindinių aktų, kurie aprėpia visą žmogų. Todėl parklupimo prieš gyvojo Dievo artumą nevalia atsisakyti“ (149–150 psl.).
Liturgija tokia pilna kūniškos raiškos, nes tai kyla iš žmogaus esmės – savo meilę ir pagarbą reiškiame visu savimi, tad ir kūnu. Bet tai dar ne viskas. J. Ratzingeris prideda, kad klūpėjimas prieš ką nors reiškia Jo didybės atpažinimą ir pripažinimą. Hebrajai kelius laikė jėgos simboliu, o juos sulenkti prieš Dievą reiškia pripažinti, kad „visa tai, kas esame, esame gavę iš Jo“. Tad klūpėdami atpažįstame ir pripažįstame, jog mes, kaip ir visas pasaulis, esame palaikomi Dievo galios.
Graži mintis, bet tai galbūt ir patys galėtume išmąstyti. Labiausiai nustebino, kad suklumpame ne tik mes. Pats Jėzus Alyvų kalne meldžiasi suklupęs. Šios maldos metu Jo žmogiškoji valia įliejama į dieviškąją. Popiežius pabrėžia, kad šiame Jėzaus veiksme atsiskleidžia atpirkimo šerdis – atpirkimas įvyksta per mūsų valios susivienijimą su Dievu. Todėl „klūpėjimas yra ne tik krikščioniškas, bet kristologinis gestas“: Dievo tapimas žmogumi, Įsikūnijimas, yra paties Dievo parklupimas. Tai, kas tikrai dieviška, yra iš meilės kylantis nusižeminimas, t.y. pasilenkimas iki žmogaus.
Popiežius paaiškina, kodėl mūsų kultūra negali pakelti minties apie klūpėjimą. Klūpėjimas yra vidinė nuostata, kuri pripažįsta, kad yra Kažkas, prieš ką natūraliai linksta keliai – gyvasis Dievas, kurio artumas, save atiduodančios meilės artumas sukrečia ir parklupdo. Prieš tokią tikrovę neužtenka tik sandalus nusiauti, visa žmogaus esybė lenkiasi savo Kūrėjui ir Atpirkėjui. Bet pirmasis priklaupiančios meilės veiksmą atliko Jis.
Perskaičius „Liturgijos dvasią“ mano dalyvavimas Mišiose pasikeitė. Supratau, kad liturgija tikrai yra dieviškoji ir šis dieviškumas persmelkia viską – ne tik kiekvieną liturgijos, bet ir gyvenimo gestą.
Pabaigai
Po Benedikto XVI mirties jo asmeninis sekretorius arkivyskupas Georgas Gänsweinas dalijosi užkulisiniais popiežiaus gyvenimo momentais. Man labiausiai įstrigo du. Pirma, dar būdamas kardinolas J. Ratzingeris, turėdamas laisvą minutę, atrašinėdavo į gautus tikinčiųjų laiškus – klausimus, patarimų prašymus, padėkas, tiesiog džiaugsmingus atsidūsėjimus. Jis tai tęsė ir būdamas popiežiumi – asmeniškai atrašinėjo į savo ganomųjų laiškus.
O antrasis momentas – kartą kalbėdamasis su įsikarščiavusiais vyskupais tarė: „Argumentai arba įtikina, arba ne, o balso tonas gali arba patrukdyti, arba padėti. Tad siūlau toną nuleisti ir verčiau gryninti argumentą“. Kai ką, kas primena šiuos gyvenimo momentus, pastebiu ir jo raštuose – pasitikėjimą tiesa ir asmenišką pasilenkimą prie žmogaus. Pirmo Petro laiško pilna citata skamba taip: „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį.“ (3, 15). Šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų. Tikiu, jog iš tokio sergėjimo kyla Benedikto XVI teologija ir dėl to ji tokia įtikinanti, nes ji tikrai yra apie jame gyvenusią viltį, kuri kyla iš artumo su Viešpačiu.
Čia įdėjau tik tris skirtukus, tačiau kokia didelė „Liturgijos dvasios“ dalis liko dar neaptarta. Kitus skirtukus susidėsite patys. Juk dar ir vietą apie plojimus bažnyčioje reikia susirasti.
Nuotraukos
