Trumpas ir JAV monarchija

Ar JAV nori tapti karalyste? Amerika 1776 m. liepos 4 dieną oficialiai atsiskyrė nuo Didžiosios Britanijos ir įgavo nepriklausomybę nuo karūnos. Tačiau po beveik dviejų su puse šimtmečių, JAV prezidentas Donaldas Trumpas nusprendė, kad monarchija gal ir ne tokia bloga idėja. Vienoje rankoje – baltųjų rūmų X platformoje pasidalinta nuotrauka su D. Trumpu dėvinčiu auksinę karūną, kitoje – oficialiame kreipimesi Trumpas praneša apie Irano bombardavimą, dėkodamas Dievui už pagalbą.

Diktatūros apraiškos

Pastaraisiais metais, o ypač po 2024 m. rinkimų, Trumpo retorika tampa vis labiau karališka – tiek žodžiais, tiek ir laikysena. Jis lygina save su Abrahamu Linkolnu, cituoja Napoleoną, žavisi Kinijos diktatoriumi Xi Jinpingu ir grasina savo politiniams oponentams žodžiais, kurie primena ne tiek demokratinę, kiek diktatūrinę leksiką.

Donaldas Trumpas yra atvirai lyginęs save su monarchais. 2025 m. vasarį, po to, kai atšaukė Niujorko spūsčių mokestį, į „Truth Social“ jis įkėlė įrašą: „TEGYVUOJA KARALIUS!“, nes tik jo dėka Niujorkas buvo išgelbėtas. Ir tai ne vienintelis atvejis, kai jo didenybė Trumpas yra taip išsireiškęs. 2025 m. birželį, pasirašydamas įstatymą, jis pareiškė: „Aš nesijaučiu kaip karalius… Man reikia pereiti per pragarą, jog kažką galėčiau priimti (patvirtinti)“ ir ne kartą neigė esąs monarchas, nors kalbėdamas vartojo kilmingųjų laiškuose dažną „mes“ formą.

Tačiau Trumpas neapsiriboja tik savo žodyno pakeitimais. Jis desperatiškai siekia tapti vienu iš „Didžiųjų”. Jo troškimas kartu yra ir didžiausia baimė likti pamirštu, todėl jis nesigėdija teigti esantis geresnis už Linkolną. 2020 m. kalbėdamas priešais Linkolno memorialą, jis skundėsi: „Jie visada sakė, kad niekas nebuvo taip blogai traktuojamas kaip Linkolnas. Aš manau, kad mane traktuoja blogiau“. Tačiau šį palyginimą jis priima ne kaip paskatinimą susimąstyti dėl savo prezidentavimo kokybės. Mitinguose jis yra pareiškęs, kad yra „daugiau prezidentinis nei bet kuris prezidentas istorijoje… galbūt išskyrus vėlyvą, didįjį Abrahamą Linkolną.“ 2025 m. pradžioje jis pareiškė, kad jo pirmasis mėnuo einant pareigas buvo sėkmingiausias JAV istorijoje ir lygino save su Džordžu Vašingtonu.

Į tokius jo akibrokštus kritikai reagavo greitai. Niujorko gubernatorė Kathy Hochul atsakė: „Mes esame teisinė valstybė – ne karalystė“. O Ilinojaus gubernatorius J.B. Pritzker pareiškė: „Amerikoje mes neturime karalių ir aš neketinu klauptis nei prieš vieną“. Pats Trumpas vėliau bandė atsiimti pasakytus žodžius: „Ne, ne – mes neturim karaliaus. Visiškai ne“.

Tačiau lygindamas, ar bandydamas parodyti save kaip didžią asmenybę, nusipelniusią „Didžiųjų” titulo, jis pamiršta pažiūrėti į veidrodį. Ne vienas pastebi, kad Trumpo retorika dažnai primena fašistinių diktatorių teiginius. „The Atlantic” žurnalistė Anne Applebaum atkreipė dėmesį, jog Trumpas savo oponentus vadina „kenkėjais“ ar „gyvenančiais kaip parazitai“, kas primena nacių propagandą. O per Veteranų dieną 2023 m. jis pažadėjo „išvalyti“ šalį nuo „komunistų, marksistų, fašistų ir radikaliosios kairės“ – frazėmis, panašiomis į Hitlerio ar Stalino švarinimo retoriką. Dar labiau situaciją bloginanti aplinkybė, jog Trumpas yra vartojęs nacistinio pobūdžio pasisakymus imigracijos klausimais, perspėdamas migrantus „nuodijančius tautos kraują“.

Kita paralelė, mitinguose pastebėti plakatai su frazėmis kaip „TRUMPAS BUVO TEISUS DĖL VISKO“ – tai tiesioginis atgarsis Benito Musolinio šūkio „Musolinis visada teisus“. Istorikė Ruth Ben-Ghiat pabrėžia, kad Trumpo šūkiai, žodynas ir mitingų estetika stipriai primena 1930-ųjų fašizmą. Kaip senovės graikai sakydavo: „Istorija – gyvenimo mokytoja”. Tačiau panašu, jog šiandien niekas nenori iš jos mokytis.

Verta paminėti ir D. Trumpo susižavėjimą diktatoriais. Apie Kinijos lyderį Xi Jinping jis sakė: „Jis prezidentas visam gyvenimui – tai puiku. Gal ir mes taip padarysim vieną dieną“. Jis jį vadino „karaliumi“ ir citavo Napoleoną: „Kas išgelbėja šalį, tas nepažeidžia jokio įstatymo“. Tai D. Trumpo žinutė apie jo svajonę, kad lyderiui turėtų būti leista viskas.

 Šią savo svajonę jis bando įgyvendinti peržengdamas ribas. Vasarą Trumpas pasiuntė federalines pajėgas į Los Andželą migrantų „valymui“, nepaisant valstijų pasipriešinimo. Jo patarėjai Kaliforniją vadino „okupuota teritorija“. Ekspertai, kaip Ruth Ben-Ghiat, įspėjo, kad tai autoritarinė kalba, „normalizuojanti“ kariuomenę, gatvėse vykdančią veiksmus prieš savo piliečius. Ar tai kai ko neprimena?

Kad būtų dar aiškiau, prisiminkime 2020 m. Trumpo rinkimų pralaimėjimą, kai jis atsisakė tai pripažinti, skleidė sąmokslo teorijas ir skatino jį palaikančius „kovoti“, o tai privedė prie ​​Jungtinių Valstijų Kapitolijaus šturmo. Šis veiksmas, kurį daugelis ekspertų vadina bandymu įvykdyti perversmą, atitiko tipinius autoritarų veiksmus siekiant išlikti valdžioje.

„Jokių karalių“

Donaldo Trumpo retorika, save lyginant su karaliais ar iškiliausiais JAV politikais, yra sulaukusi tiek demokratų, tiek kai kurių respublikonų kritikos. Gubernatorė Hochul ir kongresmenas Don Beyer aiškiai yra pasakę: „Amerikoje mes neturime karalių.“ O protestai „NO KINGS“ birželio viduryje vyko daugiau nei 200 JAV miestų. Žmonės rengėsi kaip revoliucijos laikų patriotai, laikydami plakatus „NE KARALIAMS!“. Ikonine tapo skulptūra, kurioje Trumpas vaizduojamas ant auksinio tualeto su karūna.

Vis dėlto, mano nuomone vienas svarbiausių pasipriešinimo žingsnių įvyko visai neseniai. Panašu, jog 2025 m. vykusiame kariniame parade, JAV armijos kadetų batalionas tyčia sutrikdė ėjimo ritmą, kai Trumpas praėjo pro apžvalgos tribūną – tai buvo precedento neturintis tylaus protesto aktas, greitai pavadintas „Nepasitikėjimo maršu“. Vietoj laukiamo sinchroninio ėjimo kareivių žingsniai virto chaosu, batai daužėsi nesuderinamais intervalais, tarsi simfonija, diriguojama girto metronomo. Žiūrovai iš pradžių manė, jog tai pratybų klaida, tačiau ekspertai pabrėžia, jog sinchroninį žygiavimą turi būti įvaldęs kiekvienas kareivis, o chaotiškas žygiavimas parado metu – arba sąmoningas protesto aktas, arba, visiškas nesuinteresuotumas ir nenoras dalyvauti parade.

Taigi, Donaldas Trumpas – žmogus, kuris nori būti įrašytas į istoriją kaip didysis lyderis, bet vis dažniau primena prastą to karikatūrą. Jo noras būti garbinamam, jo grasinimai „valyti“ šalį, jo flirtas su smurtu ir autokratija – visa tai yra ne politinė pozicija, o asmenybės kulto siekis. Amerika buvo sukurta kaip atsakas monarchijai. 1776 m. buvo ne tik atsiskyrimas nuo Britanijos, bet ir simbolinis atsisakymas paklusti vieno žmogaus valiai. Ir vis dėlto, 2025-aisiais JAV atsidūrė akistatoje su žmogumi, kuris nori būti priešingybe JAV vadovo identitetui. Prezidentu, kuris siekia būti ne tarnu tautai, o karaliumi be sosto. Istorija kartojasi – pirmiausia kaip tragedija, paskui kaip farsas.

Tad tegyvuoja demokratija! Kol dar galime ją paminėti be sarkazmo.