Tikiu – imu. Tokią paralelę diakonas Linas Braukyla nubrėžė pirmosios savo homilijos metu. „Tikiu“ reikia suprasti, kaip „imu“ per vestuves. Apie tai kalbamės susitikę vasaros rytą Lietuvos Jeruzalėje. Einame pasivaikščioti į mišką, kalbamės ir juokiamės. Su Linu niekada nebūna liūdna. Bet susėdus pokalbiui, Linas surimtėja: „Aš suprantu, kad irgi esu žmogus, kad gal kažkada turėsiu tikėjimo abejonių, bet galiu jas įveikti tiesiog savo apsisprendimu. Tai tikros žmogiškos abejonės. Ir todėl man atrodo, kad tas panašumas yra labai gilus ir labai prasmingas. Santykis su kitu žmogumi, kurį laimina Dievas, ir santykis su Dievu tokiu, kokį renkuosi aš. Tas „Tikiu“ simbolis yra nuolatinis. Į jį reikia kabintis, dėl jo reikia kiekvieną dieną apsispręsti.“ Betęsiant šį pokalbį, linkiu skaityti jį lyg sėdėtumėte kartu su mumis seminarijoje. Tikėti ir imti gali kiekvienas iš mūsų, ne tik būsimas kunigas.
Šiais metais tapai diakonu, kas yra pirmas didelis žingsnis kunigystės link. Papasakok, ką tai tau reiškia asmeniniame pašaukimo kelyje?
Diakonu tampama šventimų būdu. Nors tai yra pirmo laipsnio šventimas, tačiau Bažnyčia moko, kad diakonystė, kunigystė ir vyskupystė yra tų pačių šventimų trys laipsniai. Tarp jų yra tam tikri kiekybiniai skirtumai, bet esmė šių tarnysčių yra ta pati. Šventimų metu žmogus yra išskiriamas iš bendruomenės tokiu būdu, kad joje jis tampa tarnaujančiu. Kunigas yra tas, kuris teikia sakramentus, Mišių metu jis yra kaip Kristaus atstovas susirinkusiems žmonėms. Diakonatas jau yra šventimai, tai jau yra tam tikras atsistojimas priešais bendruomenę. Ir nors diakono užduotys yra šiek tiek mažesnės nei kunigų ar vyskupų, jis gali pamokslauti, skelbti Evangeliją, sutuokti, laidoti, bet iš principo diakono užduotis yra teikti žmonėms tai, ką daro pats Kristus.
Taigi, tie pirmieji atsistojimai prieš bendruomenę kelia jaudulį. Pirmasis pamokslas, pirmasis krikštas ar santuoka, kurią laiminsiu. Man pačiam svarbus momentas buvo šventimų išvakarės, kai turėjau ranka perrašyti tikėjimo išpažinimą ir taip pat prisiekti vadinamą ištikimybės priesaiką, kuria parodau, kad esu ištikimas Dievui, nebandau nieko apgauti, esu tvirtai įsitikinęs, kad šiai tarnystei mane pašaukė Dievas. Kitas dalykas, kurį prisiekiu, tai būti Bažnyčios tarnu, pirmiausia ieškoti ne savos valios, bet būdų, kaip galiu tarnauti. Taip pat duodu celibato priesaiką, kai pilnai suprasdamas aš renkuosi tokį gyvenimo būdą dėl Dangaus Karalystės. Taigi, šventimų išvakarės ir buvo vienas didelis vainikavimas septynerių metų viso kelio, kuriuo ėjau šio pasirinkimo link. Daug dalykų išliko labai panašūs, aš nepasakyčiau, kad patyriau kokią nors proto pervartą ar panašiai, tačiau priėjau tam tikrą slenkstį, kurį peržengęs jau suprantu, kad natūraliai mano gyvenimas klostosi kitaip ir aš turėsiu palikti šią seminariją, šią bendruomenę. Suprantu, kad keičiasi mano gyvenimo ritmas, mano požiūris į save, kitų požiūris į mane. Daug dalykų. Bet labiausiai jaučiuosi turbūt taip, kaip jaučiasi žmonės sudarę santuoką – visiškai apsisprendę.
Prisimenu, jog vienos moksleivių vasaros akademijos metu dalinaisi savo liudijimu, kodėl nusprendei stoti į seminariją. Ar galėtum pasidalinti tuo ir dabar? Kas paskatino priimti tokį sprendimą? Ir dabar, žvelgdamas atgal, ar jauti, kad Dievas tave vedė teisingai?
Istorija tokia: pirmaisiais studijų metais aš aktyviai įsitraukiau į ateitininkų veiklą ir tuo metu supratau, kad šeimai turiu po truputį subręsti, suaugti, kad žinočiau, ką darau, kad santykiai, kuriuos kursiu, būtų man pačiam pakankamai aiškūs ir kad neieškočiau žmogaus, kuris kažkaip turėtų mane išpildyti, bet kad būčiau pasirengęs pats save jai dovanoti. Ir trečiame kurse, kai buvau išvažiavęs į Prancūziją mainams, skaičiau apie Šv. Augustiną, kai jis būdamas senas vyskupas drąsino kitus kunigus pasilikti miestuose, kuriuose jiems grėsė didžiulė grėsmė. Kunigams kildavo klausimas – jeigu mūsų tikintieji nusprendžia rizikuoti mirtimi, kokia prasmė likti ten mums ir be reikalo mirti? Vyskupas Augustinas jiems ištikimai ir kantriai rašydavo, kad tokia yra ganytojo užduotis – būti pasirengusiam už aveles atiduoti savo gyvybę. Jis drąsino juos likti. Mintis mane sužavėjo ir ją beskaitant įvyko tai, kas įvyko. Į mano galvą įsirėžė tokia mintis – tu turėtum būti kunigas. Ne mano paties mintis, ir tą aš puikiai supratau. Ji neapleido, ir tada aš turėjau nuspręsti, ką daryti toliau. Tai nuo tada, be abejo, nepuoliau kurti santykių, nors man atrodė, kad tuo metu jau visai galėčiau ieškoti kokios nors perspektyvios sutuoktinės, bet tai įvyko reikiamu laiku ir turėjau dar pusantrų metų melstis, ieškoti, tirti, rinkti patirtis, kurios patvirtintų, kad tai, kas įvyko, buvo iš Dievo.
Taigi, ta akademija buvo praėjus pusantrų metų, kai jau buvau įstojęs į kunigų seminariją. Dar nebuvau į ją įžengęs kaip klierikas, bet buvau visiškai ramus dėl savo sprendimo ir jau buvau patyręs keletą dalykų. Pirma, kunigystė pirmiausia reiškia ir ruošimąsi gyventi celibate ir dėl to man buvo visiškai ramu, nes jau tada supratau, kad jeigu kurčiau santykius iš poreikio sau, tai būtų klaida. Aš tam turiu subręsti. Ir atsakingas ruošimasis tiek santuokai, tiek šitam keliui labai tiko. Taip pat buvau ramus dėl to, kad aš turėjau daug patirčių iš Bažnyčios kaip bendruomenės. Aš supratau, kad ji yra graži ir kad noriu savo gyvenimu įsilieti į ją arba prisidėti prie jos gyvavimo.
Esu panašiai ramus ir tada, ir dabar. Nežinau, kas įvyks po savaitės, kai būsiu paskirtas kažkur tarnauti, kaip keisis mano gyvenimas, bet aš žinau, kad esu ramus dėl to, kad neturėčiau būti kažkur kitur. Ramus, nes žinau, kaip čia patekau, žinau, kokia yra mano istorija, žinau, ką Dievas padarė mano gyvenime. Aš nematau ateities, bet suprantu, kas įvyko ir kas jau yra dabar. Ir tada aš liudijau ne apie savo pasiryžimą būti geru kunigu, aš liudijau apie tai, kaip Dievas mane pašaukė. Ir dabar net neįsivaizduoju, ką reiškia būti geru diakonu ar kunigu, bet žinau, kad aš atsiliepiau į Dievo šaukimą ir stengiausi eiti ten, kur jis mane veda. Žiūrėdamas į save prieš septynerius metus aš galiu sakyti, kad tas Linas buvo toks truputį mažiau suprantantis, truputį naivokas, bet aš negaliu nepritarti, kad jis buvo visiškai nuoseklus. Ir aš vis dar tikiu ir vertinu tuos pačius dalykus.
Septyneri metai seminarijoje. Gal galėtum pasidalinti svarbiausiais dalykais, kuriuos išmokai būdamas ten?
Pirmiausia, šie metai davė visiškai kitą gyvenimo ir maldos ritmą. Pasikeitė gyvenimo būdas, gyvenimo stilius. Turėjau ir vis dar turiu išmokti kiekvieną dieną žiūrėdamas į tai, kas šiandien įvyks, pirmiausia klausti, o kada aš melsiuosi? Kova dėl kitokio savo požiūrio į laiką truko beveik visus šiuos metus. Didžiausias darbas, kurį per šiuos metus reikia padaryti, mano nuomone, ne išmokti būti kunigu, bet išmokti susikurti sau tokį mažą namuką savo viduje, į kurį kiekvieną dieną turi sugrįžti. Tai yra maldos branduolys ir mano tapatybės branduolys. Be viso to lieka tiktai veikla, kuri išsibaigia. Todėl metų pagrindinis tikslas yra pastatyti sau pagrindą, pastatyti savo gyvenimą ant uolos. Ir vienas iš didžiausių džiaugsmų, kuris mane aplanko po veiklos, susitikimų, viso kito – grįžti į maldą ir aiškiai suprasti, kad čia yra mano namai, čia yra mano bazė.
Kalbant apie studijas, jos buvo geros, plačios, labai seniai apie tokias svajojau. Pirmą kartą supratau sąvokas, kurias vartoju. Studijos seminarijoje buvo daug labiau gyvenimiškos, nes jos liečia mano patirtį, jos susijungia tarpusavyje. Ir, žinoma, per septynerius metus žmonės daug atranda, supranta, nugyvena. Laikas gyvenant bendruomenėje labai daug teikia. Nuolat kalbėtis su dvasios tėvu, atlikinėti išpažintį, reflektuoti, apmąstyti savo dieną, apmąstyti savo gyvenimą, gilinti kelias draugystes – tai yra rimtas gyvenimo etapas. Man netgi sunku pilnai suprasti, kiek daug dalykų įvyko per tą laiką. Negaliu sakyti, kad esu visiškai kitas žmogus nei buvau prieš septynerius metus, bet nueitas tikrai labai ilgas kelio etapas.
Be mokymosi seminarijoje užsiimi ir kitomis veiklomis. Prieš stodamas į seminariją studijavai TSPMI, ten įkūrei ir Šv. Tomo Moro klubą, visada buvai aktyvus ateitininkas. Gal galėtum pasidalinti, kodėl tau tai svarbu? Ką labiausiai norisi puoselėti būnant tarp jaunų žmonių, aktyviai veikiant visuomenėje? Kodėl tai yra svarbu ir kitiems jauniems žmonėms?
Kai įstojau į seminariją, turėjau šiek tiek atsitraukti nuo visuomeninio gyvenimo. Ir turbūt visam gyvenimui, nes kunigo tarnystė yra tam tikra prasme specifinė. Kiekvienas žmogus turėtų ateiti pas tave išpažinties. Kai, tuo tarpu, visuomeninė kova, kuri yra krikščioniui labai prasminga, visada kartu neša ir įtampą. Kunigai negali būti politinės krypties vėliavnešiai ir panašiai, nes jų misija yra skirta truputį kitiems dalykams. Taigi, nuo visuomeninių veiklų turėjau atsitraukti. Bet mano ankstesnė patirtis ir ankstesnės studijos yra labai naudingos ir prasmingos kunigiškai tarnystei.
Tačiau aš vis tiek toliau gyvenu Lietuvoje ir turiu atsakyti į klausimą, ką ji man reiškia. Kai kurie dalykai juda savaime, nes natūraliai žmonės juos vertina – gerėja mūsų keliai, internetas, viešosios patalpos ir panašiai. Tačiau aš suprantu, kad Lietuva rizikuoja tapti vienu iš tų daugelio vakarietiškų kampelių, kuriuose yra panašios kainos už maistą, panašios turizmo pramogos, panašios problemos. Todėl atsakymas į klausimą, kokia prasmė man gyventi Lietuvoje, yra tikėjimas, kuris visa daro prasminga. Aš ne už tai, kad visuomenė liktų sustabarėjusi, ne už tai, kad žmonės nesišypsotų, kaip lietuviai yra įpratę. Tačiau aš už tai, kad visa tai nuspalvintų mūsų tikėjime esantys lobiai, kurie vienu metu mums davė jėgų priešintis okupacijai, kitu – jėgų kuriant mūsų kultūrą. Aš tikrai nuoširdžiai manau, kad Lietuva prasminga yra tada, kai joje pakankamai laisvai žmonės kalbasi apie tikėjimą, kurioje žmonės randa atsakymus į gyvenimiškus klausimus Evangelijoje. Man labai rūpi, kad tokioje erdvėje kaip universitetas, žmonės, kurie yra katalikai, laisvai jaustųsi, ir nemanytų, kad jų pasiūlymai, svarstymai yra nevykę, nes tai įkvėpta jų tikėjimo. Kuo toliau stebiu, tuo labiau matau, kiek daug gero šioje šalyje yra sukūrę tikintys žmonės ir kaip drąsiai mes turėtume jaustis, siūlyti tą indėlį. Žinoma, kad ne iš galios pozicijos, žinoma, kad kūrybingai, bet būtinai drąsiai ir su tam tikra ramybe, nes mes dalijamės tuo, ką esame radę geriausio.
Todėl labai džiaugiuosi, kad ateitininkai supranta, kas yra visuomenė arba kaip ji veikia. Pavyzdžiui, buvimas tarp kitų jaunimo organizacijų duoda nuolankumo suprantant, kad Evangelija tokioje žmonių maišalynėje yra tik viena iš nuomonių. Tai jos nepažemina, bet tai reiškia, kad aš pats pirmiausia turiu būti jai ištikimas, ir tada gal bus proga ja pasidalinti. Man atrodo, mūsų laikams, mūsų visuomenei reikia labai didelio gebėjimo gyventi pagal Evangeliją, ją kažkaip išversti, pasiūlyti, ir yra nuostabu, kad ateitininkuose mes tą dalyką gauname labai natūraliai. Natūraliai vyrai išmoksta taisyti mašinas, natūraliai žmonės išmoksta gaminti valgį, natūraliai išmoksta rūpintis buitimi ir užsisakinėti lėktuvo bilietus, daug tokių visiškai mūsų laikų dalykų, bet daugelis iš jų neturi supratimo, kaip vis tiktai veikia visuomenė, kaip veikia spauda, kaip veikia žiniasklaida. Ateitininkai tą dalyką turi ir tai yra nuostabu, tame slypi kūrybinis potencialas. Mes esame tie, kurie turime gebėjimą kurti žmonėse, kurti iš žmonių. Mūsų kūryba yra tokio aukšto lygio, nes mes suprantame, kaip veikia visuomenė, kaip žmonės sutinka vieni kitus.
Norisi paklausti, su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduri, kai tave žmonės atpažįsta kaip kunigą? Kas galbūt gąsdina, kelia nerimą, reikalauja daugiausia emocinės ir dvasinės ištvermės? Ir taip pat norėtųsi sužinoti, kas kaip tik labiausiai skatina tuo mėgautis, kokie įvykiai ar žmonės tave įkvėpia?
Man yra buvę gėda apsirengti kunigišką rūbą, ir tai esu pasakęs ir per išpažintį. Bet aš niekada nesigailėjau, kad apsirengiau kunigišką rūbą. Ne visos patirtys buvo malonios, bet iš principo pagyventi dieną kaip kunigu… Kartais tai tikrai truputį verčia per daug apie save galvoti. Geriausias vaistas yra būti viešumoje su kažkuo, ir tai padeda negalvoti apie save.
Tačiau daug gražių progų, daug gražių pokalbių yra buvę. Visą tą laiką nešiojau kunigišką rūbą dar nebūdamas kunigas, ir kol kas nebent kokį vieną kartą kažkas klausė dėl išpažinties, o šiaip niekam nereikėjo mano kunigiško patarnavimo, bet daug kam buvo įdomu, daug kam sužadino drąsą patiems užkalbinti. Nes tai yra tam tikras pažeidžiamumas, žymė, kurią aš deklaruoju, vadinasi, duodu galimybę pradėti pokalbį, rodo tam tikrą atvirumą – aš nespjausiu atgal, nes aš apsirengęs kaip kunigas. Tai jau kuria įdomų scenarijų ir tai visada įdomu patirti.
Kalbant apie Bažnyčios vidų, man yra kilęs klausimas, kaip nepasiduoti cinizmui, nes šitą gyvenimą lydi didelė įtampa dėl tam tikro dvilypumo. Dėl to, ką mes matom, dėl to, apie ką kalbam ir kaip mums pasiseka gyventi. Ir man pačiam – kaip pasiseka gyventi, kaip aš kalbu viešai, kaip aš kalbu prie stalo su draugais, ką galvoju pats, kai lieku vienas. Aš manau, kad reikia išmokti gyventi su tuo dvilypumu netampant veidmainiu, bet ugdant savyje viltį. Gebėjimą blogio akivaizdoje arba turint tiktai pora saujų purvo statyti katedrą. Man atrodo, čia yra kunigų misija, su tuo, kas mes esame, su visu trapumu, susiduriant su konkrečiomis ydomis, su šimtu žmonių, kurių kiekvienas turi šimtą priežasčių, kodėl nebūti bendruomenėje, arba kodėl kitas neturėtų būti bendruomenėje, iš jų sukurti bendruomenę. Iš krūvos purvo statyti katedrą suprantant, kad tikslas yra pastatyti namus Dievui. Iš principo spektaklis yra Dievo dalis, mūsų užduotis yra sudaryti tam sąlygas, bet ta statybinė medžiaga nėra labai tobula. Aš jaučiu, kad jeigu man dabar reikėtų žinoti viską, ką aš sužinosiu per savo gyvenimą, aš to nepakelčiau, bet Dievas duoda malonės kiekvienai dienai tiek, kiek jos tai dienai reikia. Aš tuo tikiu ir jau dabar stengiuosi ugdyti savyje viltį.
Neseniai visą Bažnyčios bendruomenę sukrėtė Kęstučio Palikšos pedofilijos skandalas. Taip pat vis išryškėja panašios dokumentacijos ir iš kitų šalių, Ispanijos bei Lenkijos. Ką tau, kaip kunigui, reiškia tokių problemų išryškėjimas? Dėl ko, manai, taip atsitinka ir egzistuoja tiek daug atvejų? Kaip, tavo manymu, reikėtų su tuo kovoti?
Apie visa tai aš pradedu mąstyti iš savo patirties ir iš žmogiško trapumo pozicijų. Man atrodo, kad esminis klausimas yra ne kaip blogis atsirado Bažnyčioje, bet kodėl to blogio Bažnyčioje Kristus ir Evangelija kažkaip neišstumia. Kodėl mes iki galo nepasiduodam tikėjimui? Tam yra daug priežasčių, gali sutikęs žmogų, kuris yra kunigas arba kuris yra tiesiog tikintis, suprasti, kad tikėjimas neturi jam didelės galios. Ir visada apima liūdesys. Bet ką tu su tuo gali padaryti? Gali bandyti jį muštruoti žmogiškomis priemonėmis, sustyguoti ugdymą, užprogramuoti žmones taip, kad jie negalėtų daryti klaidų, bet tai neįmanoma. Mūsų startinė pozicija yra šita seminarija, į kurią ateina nusidėjėliai, tokie kaip aš. Ir tada mūsų tikslas yra daryti viską, kad į juos kuo geriau persismelktų tikėjimas ir kad tuo metu tas tikėjimas Dievu nugalėtų pagundas arba nugalėtų blogį. Absoliučiai, deja, to nepavyks nė vienam iš mūsų. Aš tikrai nežinau, kaip reikia formuoti jaunus žmones, kunigus, kad jie nebepadarytų tokių didelių, baisių klaidų. Aš žinau, kad tas klaidas reikia pripažinti, šia prasme mums tikrai gerai, kad jos tampa viešos. Aš žinau, kad reikia dar uoliau stengtis, kad ta tikėjimo galia mumyse įsigalėtų, bet šitų visų skandalų akivaizdoje aš neišgirstu nieko naujo. Manęs tai taip nesužeidžia ne todėl, kad pats blogis nėra padarytas, bet dėl to, nes jau čia būdamas ir suprasdamas savo paties trapumą aš negaliu pateisinti to, bet negaliu pasakyti, kad tai negali nutikti bet kuriam žmogui. Kai sužinojau apie šį įvykį, žinoma, mane apėmė liūdesys, pasimetimas, kaip būti Bažnyčioje, kaip rengtis kunigišką rūbą, bet žinai ką supratau po kelių dienų? Kad man rūpi ne tiek pats žmogus ir jo padarytas blogis, bet man labiausiai rūpi, kad mano „akcijos“ pakrito. Ir tai yra siaubinga. Šia prasme Dievas per tai mane norėjo kažko išmokyti. Man tai buvo pamoka. Dėl ko aš esu kunigas, dėl ko aš noriu būti kunigu? Sunkumai neišvengiami, bet jeigu man didžiausias skausmas yra, kad aš nebegalėsiu šypsotis eidamas gatve tarsi nieko nenutiko ir kad žmonės galės man sakyti tik teigiamus epitetus, ko vertas mano nusistatymas?
Gal galėtum pasidalinti, ką veiki už seminarijos ribų? Ką veiktum, jei turėtum daugiau laisvo laiko, skirto tik tau?
Giedočiau chore. Giedojimas chore reikalauja įsipareigojimų, bet tai yra vienas iš dalykų, kuris mane visada džiugino. Tačiau visko nesuspėsi. Taip pat aš mokausi fotografuoti žmones, daryti portretus ir paskui jiems tas nuotraukas dovanoti. Labai džiaugiuosi su kuo nors išvažiuodamas dviračiu arba išeidamas į kokį mišką, kalnus. Turiu vieną draugę, su kuria galima paskaityti ir pasikalbėti. Šiaip jau daug laisvo laiko skiriu žmonių lankymui, nes man labai patinka pokalbiai. Labai labai. Mėgstu keliauti į užsienį, lankyti kažką. Būtinai vykti pas kažką. Paskaityti. Bet to laiko ne tiek daug. O tiek daug kūrybos. Nes visa šita tarnystė Bažnyčioje, aš tai karts nuo karto suprantu, kartais tai yra darbas, bet kartais tai tikrai yra kūryba. Rasti žmones, sujungti juos, pasiūlyti kažką, patirti pilnatvę.
Kokiu kunigu norėtum tampti? Kokie yra tavo tikslai asmeninio augimo kelyje, ką norėtum pasiekti ar įgyvendinti?
Artimiausiems penkeriems metams turiu svajonę. Aš labai norėčiau, kad būtų pakankamai stipri ir gyva studentų bendruomenė, kurioje studentai vienas kitą lydėtų, kurioje būtų toks gyvas reiškinys, kuris vadinasi mokinystė, kai krikščionys vieni iš kitų mokosi, kaip būti krikščionimis. Drauge sekdami Kristumi ir taip pat pokalbių metu, Švento Rašto studijavimo būdu auga tame ir gebėjime dalintis tikėjimu, eiti į misiją. Tai aš nuo pat įstojimo į kunigų seminariją svajojau, kad norėčiau dirbti universitete, norėčiau būti su studentais. Tačiau per visus tuos metus toliau rinkau žinias, gebėjimus, idėjas ir supratau, kad aš vienas galiu padaryti labai mažai. Bet kūryba, kuria norėčiau užsiimti, yra bendruomenės arba tinklo kūryba, dėl kurio tikintis jaunas žmogus sugebėtų dvejus metus augti ir kitus dvejus metus dalintis per draugystę savo tikėjimu su kitais studentais. O aš ten galėčiau kažkur sukinėtis – aukoti Šv. Mišias, klausyti išpažinčių ir lydėti žmones. Tai toks būtų mano noras, siekis, bandymas. Ir tikrai daugiau nežinau, nes aš vis tiek taip gerai nesugalvosiu, kaip Dievas sugalvos. Jeigu pats sugalvočiau sau pareigas, negalėčiau ramiai tikėtis, kad Dievas duos man malonę, kuri tam reikalinga. Bet jeigu ne pats sugalvosiu, būsiu ramus.
Nuotraukos
