Tikėjimo šviesa tamsiausiu laikotarpiu

Vieną šiltą, saulėtą 2025-ųjų metų balandžio velykinį rytą, kai gamta harmoningai giedojo pritariant bažnyčių varpų gaudesiui prisiminiau lietuvių poeto Vytauto Mačernio žodžius: „Mano gyvenimas yra degantis gyvenimas, kiek aš nedegu, tiek negyvenu.“ Šie jaunojo poeto žodžiai man siejosi su Velykų nešama žinia, jog Kristus prisikėlė, Jis tikrai prisiskėlė. Bet kad prisikeltų, Jam reikėjo ir mirti. O dėl ko? Kad mus – nuodėmingus, ligotus ir silpnus – išgelbėtų nuo amžinojo pasmerkimo. Juk apaštalas Jonas Evangelijoje rašė: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Jėzaus istorija – tai šventumo istorija. Ji įkvėpė daugybę žmonių, tokių kaip Šv. Pranciškus, Šv. Antanas Paduvietis, Šv. Jonas Marija Vianėjus ir kitus, sekti Jėzaus keliu. Dievo Sūnaus pavyzdys paskatino šventumo kelią pasirinkti ir XX a. pr. lietuvių katalikų kunigą, Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinį Alfonsą Lipniūną. Jis atsiliepė į Dievo kvietimą Šventajame Rašte: „<…>Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2). Tad nagrinėdamas Alfonso Lipniūno gyvenimą ieškosiu jo šventumo apraiškų.

Kai Lietuva buvo carinės Rusijos priespaudoje, bet vis garsiau tarp žmonių skambėjo Jono Mačiulio-Maironio eilėraščio „Nebeužtvenksi upės“ žodžiai: „Griaukime amžiais užverstas sienas…“, Alfonso Lipniūno gyvenimas prasidėjo viename iš nedidelių Šiaurės Lietuvos kaimų daugiavaikėje valstiečių šeimoje. Jis gimė 1905 m. kovo 12 d. Pumpėnų valsčiaus Talkonių kaime, ūkininkų Dionizo ir Konstancijos Lipnickų šeimoje. Lipnickų šeima buvo gausi: aštuoni sūnūs ir viena dukra. Tėvai nebuvo turtingi, turėjo apie 13 ha žemės, tad vertėsi sunkokai. Alfonso Lipniūno paauglystė ir jaunystė sutapo su Pirmojo pasaulinio karo ir pokario metais, todėl jo mokslai nebuvo nuolatiniai, kaip mums įprasta šiais laikais. Brolio Stasio padedamas pasiruošė ir, būdamas keturiolikmetis, eksternu išlaikė egzaminus į Panevėžio valstybinę berniukų gimnaziją. Mokėsi neblogai. Nuo penktos klasės lietuvių kalbos mokytojo paskatintas Alfonsas Lipniūnas pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame atsiskleidžia doro ir religingo jaunuolio asmenybė. Jis be galo mėgo gimnazijoje rengiamus literatūros vakarus, koncertus, paskaitas, buvo smalsus, bet paprastai nepasilikdavo šokiuose, vengė triukšmingų pasilinksminimų. Kadangi augo religingoje šeimoje, nepatingėdavo sekmadieniais anksti keltis, kad spėtų bažnyčioje patarnauti per Šv. Mišias. Nuo mažens norėjo būti kunigas ir apie tai atvirai kalbėdavo. Alfonso jaunatvišką maksimalizmą atspindi mintis iš jo dienoraščio: „Kai kurie bernai visą savo uždarbį sekmadienį prageria. Kai negali užsidirbti, tai eina pas žmones prašyti duonos kąsnelio. Labai gerai būtų, kad degtinė visai uždrausta būtų vartoti.“ Ši jo nuostata nesikeitė iki pat jo mirties. Be to, dienoraštyje atsiskleidžia Alfonso Lipniūno jautrumas žmonių nelaimėms. Ši savybė ypač atsiskleis per Antrąjį pasaulinį karą Vilniuje. Būdamas 16 metų dienoraštyje rašė: „…>Nejaugi žmonija per tiek amžių nepajėgia pabaigti tų nelaimingųjų karų, nejaugi ant žemės negali būti ramybės. Mano nuomone, tie visi karai, tos visos neapykantos, tie visi kerštai gana jau bujoti žmonių širdyse, metas jau šviestis, kultūrą plėtoti. Gana jau kariauti, kerštauti, laikas jau stoti į meilės ryšius.“ Galų gale Alfonsas Lipniūnas nuoširdžiai dėkojo savo mamai, kuri įskiepijo jame meilės ir kunigystės pašaukimo daigus. Jis rašo: „Skiriu savo Mylimai Motutei, dar pirmosiose kūdikystės dienose įkvėpusiai begalinį norą veržtis prie Tiesos, nebijoti kliūčių ir turėti drąsos dėl Dievo būti mažiausiam tarp žmonių.“ Taigi, Alfonsas Lipniūnas nuo pat vaikystės buvo doras, tyros širdies žmogus, kurio širdyje vis skambėdavo apaštalo Pauliaus laiško žydams žodžiai: „Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties“ (Žyd 12, 14).

Liaudies išmintis byloja: „Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs“, ir, iš tiesų, 1930 m. birželio 14 d. baigęs sunkius mokslus Kauno kunigų seminarijoje (1925–1930 m.) Alfonsas Lipniūnas buvo įšventintas į kunigus. Grįžęs į Panevėžio vyskupiją su begaliniu užsidegimu atsidėjo jaunimo pastoracijai. Tačiau 1930 m. rudenį Smetonos valdžia uždraudė katalikiškų organizacijų veiklą Lietuvoje. Nepaisydamas to Alfonsas Lipniūnas ragino katalikiškas jaunimo organizacijas nenutraukti savo veiklos ir persikelti į pogrindį. Jis neskatino žmonių vadovautis principu „akis už akį, dantis už dantį“, bet ragino melstis ir blogį nugalėti gerumu. Štai ką jis sakė per pamokslą 1930 m. spalio 9 d. Panevėžio katedroje: „Melskimės už visus tuos, kurie sąmoningai ar nesąmoningai prisideda prie tikėjimo slopinimo Lietuvoje.“ Tai, kad jaunajam kunigui rūpėjo stiprinti jaunimo pasaulėžiūrą liudija ir amžininkų atsiminimai. Vienas jų rašė: „Gilus religinis momentas itin pažymėtinas visame kunigo Lipniūno veikime. Tai jis skelbė žodžiu, tą patį mokė pavyzdžiu. Jis patarė moksleiviui sukalbėti kasdien Rožinio paslaptį, paskaityti Šv. Rašto skyrelį, pasimelsti prieš pradedant ruošti kalbelę, paskaitėlę, jis organizuoja bendras Komunijas, Eucharistinius būrelius. Jis mokėjo parodyti religinio gyvenimo džiaugsmą ir jo svarbą žmogaus sielai.“ Alfonsui Lipniūnui dėl jaunimo pastoracijos Smetonos valdžia taikė represijas: nuolatines kratas, sulaikymus ir t. t. Nepaisant to Alfonsas Lipniūnas turėjo savyje nepalaužiamą viltį, kurios nevertėtų painioti su elementariausiu optimizmu. Jo vilties pagrindas yra asmuo – Jėzus Kristus ir ji nuo aplinkybių nepriklauso. Iš viso to mes puikiai matome, kad kunigas Alfonsas Lipniūnas vykdydamas jaunimo pastoraciją suvokė fundamentalią Jėzaus žinią, jog Gerąją naujieną būtina perduoti mažutėliams, o tai parodo jo šventumą.

1939 m. rudenį prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Europos žmonių širdyse vis skambant 22-os psalmės žodžiams: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?“, vyskupas Kazimieras Paltarokas leido Alfonsui Lipniūnui laikinai dirbti Vilniuje Pedagoginio instituto tikybos dėstytoju. Šventąsias Mišias lietuviams aukodavo Aušros Vartų šventovėje ir kitose bažnyčiose. Be viso to kunigas Alfonsas Lipniūnas aktyviai veikė studentų sielovadoje bei ugdydamas naujus katechetus. 1940 m. birželį prasidėjus sovietų okupacijai Alfonsas Lipniūnas neteko kapeliono pareigų valstybinėse mokyklose, bet į Panevėžio vyskupiją nebegrįžo. Po to, kai dėstyti tikybą mokyklose buvo uždrausta, jis kvietė slapčia mokinius lankyti pamokas šv. Teresės bažnyčios zakristijoje ir kantriai dėstė mažam moksleivių būreliui. Jaunojo kunigo pavyzdys pirmosios sovietinės okupacijos metais priminė pirmųjų amžių krikščionių kankinių tokių kaip: Šv. Lauryno, Šv. Cecilijos, Šv. Ignoto ir kitų šventųjų, laikyseną. Tuo metu atsiskleidė jo neeilinis gabumas sakyti pamokslus – tą liudija didžiulės tikinčiųjų minios per jo aukojamas Šv. Mišias. Štai viena mintis iš jo pamokslo: „Permainykim savo širdis – tada permainysim kitas.“ Viena iš svarbiausių Alfonso Lipniūno visuomeninių veiklų išryškėjo vokiečių okupacijos metais. Tuo metu jis aktyviai veikė karitatyvinėje srityje. Štai ką rašo vienas žmogus prisimindamas tuos laikus: „Mūsų nuostabusis kun. A. Lipniūnas anuomet sugebėjo be telefono, be radijo, be transporto ir kitų modernių priemonių suorganizuoti universitetų studentus, gaisrininkų komandas maitinti badaujančius žmones <…> Kviečiu skaitytoją įsivaizduoti kun. A. Lipniūno 3 kambarių butą, prigrūstą dėžių, dėželių, drabužių, batų, maisto, pakavimo priemonių ir t.t. <…> Jis viską, viską išdalindavo, nieko sau nepasilikdamas. Tai žmonių svajonių kunigas, visi žmonės laukia tik tokių kunigų.“ Be to, buvęs Lipniūno studentas Vaclovas Kleiza teigė, jog: „Visi žinojo, jog kun. Alfonsas buvo vargšų bei nelaimingųjų globėjas ir užtarėjas.“ Galų gale galime konstatuoti, kad kun. Alfonsui Lipniūnui rūpėjo visi žmonės, nesvarbu, kokia jų tautybė, įsitikinimai ar statusas. Jis šventai tikėjo Jėzaus išsakytais žodžiais: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 45).

1943 m. kunigo Alfonso Lipniūno gyvenime buvo lemtingi, nes jis kartu su 45 inteligentais nacių valdžios buvo ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Sąlygos stovykloje buvo siaubingos: trūko maisto, prižiūrėtojai žiauriai elgėsi su kaliniais, vyravo antisanitarinės gyvenimo sąlygos ir t.t. Alfonsas Lipniūnas čia tarsi susitapatino su Kristaus kančia. Jis atliepė pranašo Izaijo žodžius: „Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negale, – toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku. Tačiau jis mūsų negales prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė“ (Iz 53, 3-4). Alfonso Lipniūno atsidavimas žmonėm Štuthofo koncentracijos stovykloje labiausiai išryškėdavo, kai jam reikėdavo atlikti religinius patarnavimus. Kunigas Stasys Yla pasakoja kaip jam drauge su Alfonsu Lipniūnu per Didžiąją savaitę, po sunkių darbo dienų reikėdavo išklausyti daugybės žmonių išpažinčių. Stasys Yla savo atsiminimuose rašo: „Kai kieme nebuvo galima vaikščioti, mudu su Lipniūnu pasidalinome: vienas atsisėdome dieninėje patalpoje, antras prieangyje, ir draugai vienas po kito artinosi pas tą, katro labiau norėjo šiam aktui. Artinosi prie sėdinčio ant suolelio tokio pat dryžuoto ir klumpėto savo draugo, suklupdavo ant grindų ir nebesivaržė nei žegnotis, nei muštis į krutinę.“ Be to, Alfonsas Lipniūnas Štuthofo koncentracijos stovykloje slapčia aukodavo Šv. Mišias ir nešdavo Eucharistiją sergantiems. Štai ką prisimena kunigas Stasys Yla: „Buvom sutarę, kad Lipniūnas Mišias laikys, o aš pasakysiu keletą žodžių. Dr. Kučas ir adv. Kriaučiūnas pasisiūlė patarnauti. Lipniūnas kaip buvęs – su klumpėmis, su dryžuotu kalinio apdaru, – taip ir pradėjo pamaldas.“ Taigi, matome tikrai švento žmogaus atsidavimą ir troškimą tarnauti kitiems, bet kokiomis sąlygomis bei aplinkybėmis. Alfonsas Lipniūnas, būdamas įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje, kurioje klestėjo vien blogio ir mirties dvasia, savo buvimu kaliniams suteikė vilties. Tai primena apaštalo Paulius romiečiams žodžius: „Bet kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Artėjantis frontas privertė Štuthofo koncentracijos stovyklą evakuotis. Liūdna, bet kalinių kolonai besitraukiant į Vakarus, kunigas Alfonsas Lipniūnas neatlaiko šios evakuacijos ir miršta. Taigi, Alfonsas Lipniūnas kaip ir kruvinas bei sužalotas Kristus, kuris nešė savo kryžių į Golgotą, ėjo savo kunigiškas pareigas iki galo atskleisdamas savo šventumą.

Apaštalas Paulius rašydamas romiečių bendruomenei teigė: „Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą“ (Rom 12, 1). Ir iš tiesų Alfonsas Lipniūnas nuo pat vaikystės iki pat mirties aukojo savo gyvenimą Dievui ir žmonėms. Iš išlikusių atsiminimų, dienoraščių, bylų ir kitų šaltinių Alfonso Lipniūno asmenybė iškyla kaip jaunimo, vargšų ir prislėgtųjų gynėja. Jis tarsi susitapatino su Jėzaus Kristaus asmeniu. Garsus XX a. pr. apologetas ir rašytojas C. S. Lewis patvirtina šį teiginį: „Kuo labiau leidžiama Dievui mus užvaldyti, tuo labiau tampame savimi – nes Jis mus sukūrė. Jis išrado visus skirtingus žmones <…> Kai atsigręžiu į Kristų, kai atsiduodu Jo asmenybei, pirmą kartą pradedu turėti tikrą savo asmenybę.“ Iš viso to puikiai matome, kad Alfonsas Lipniūnas tikrai vertas altoriaus garbės – būti paskelbtas šventuoju. O mums – šių laikų žmonėms – Alfonsas Lipniūnas primena: „Tik mylėk, pasitikėk ir atsilygink meile.“

Šis tekstas užėmė pirmą vietą Juozo Giedraičio vardo Lietuvos moksleivių fondo organizuojamame konkurse. Juozo Giedraičio vardo fondas įkurtas 2011 m. siekiant įamžinti ilgamečio Tautos fondo vadovo Juozo Giedraičio nuopelnus Lietuvai, Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK‘ui) bei Tautos fondui. Šio fondo tikslas – remti patriotišką ir katalikišką švietimą, skiriant lėšų Lietuvos kaime gyvenančių pavyzdingų moksleivių mokymuisi katalikiškose mokyklose bei gimnazijose.