Santuokos sakramentas priimamas dviem širdims mylint viena kitą. Tačiau popiežius Pranciškus 2014 m. balandžio 2 d. audiencijoje teigia, kad šis sakramentas taip pat mus veda į Dievo plano šerdį. Dievo plane įrašyta vienas kitą mylėti, o santuoka yra meilės bendruomenė, įsteigta paties Dievo. Todėl, kad pilniau suprastume, kokią malonę per sakramentinę Santuoką Dievas paliko žmonėms, yra būtinas tikėjimas.
Šventas apaštalas Paulius laiške efeziečiams parodo glaudų ryšį tarp santuokos ir Bažnyčios (Ef 5, 22-33), o Katalikų Bažnyčios Katekizmas primena: „Tikėti“ yra bažnytinis aktas. Bažnyčios tikėjimas pradeda, gimdo, palaiko ir maitina mūsų tikėjimą“ (KBK 181). Taigi, tikėjimas padeda suvokti Santuokos sakramento tikrovę.
Jonas Paulius II apaštališkajame paraginime Familiaris Consortio dėl krikščioniškos šeimos uždavinių šiuolaikiniame pasaulyje teigia, kad „Krikščioniškasis Apreiškimas žino du tinkamus vidinės vienybės būdus realizuoti žmogaus pašaukimą meilei – tai santuoka ir skaistybė“. Santuokoje du žmonės vienas kitą vis labiau pažįsta, priima, vienas kitam atsiduoda. Jonas Paulius II toliau teigia, jog „vienintelė vieta, kur yra galimas toks visiškas atsidavimas, yra santuoka, kai yra santuokinės meilės sąjunga arba sąmoningas ir laisvas pasirinkimas, kai vyras ir moteris sudaro paties Dievo numatytą vidinę gyvenimo ir meilės bendriją“. Ši bendrija atspindi tai, kas vyksta tarp Kristaus ir Bažnyčios. Kitaip tariant, santuoka yra Kristaus ir Bažnyčios santykio atspindys. Šio santykio pažinimui yra būtinas tikėjimas. Tai dorybė, kurios dėka tikime Dievą ir visa, ką Jis mums yra apreiškęs ir ką šventoji Bažnyčia teikia mums tikėti, nes Dievas yra pati tiesa – sako Katalikų Bažnyčios Katekizmas. Kitaip tariant, norint pažinti Dievą ar Bažnyčios slėpinį, yra būtinas tikėjimas. Tik pažįstant šiuos dalykus, galime suprasti Santuokos sakramento prasmę ir gelmę.
Tikėjimas leidžia patirti dieviškąją tikrovę. Per amžius Bažnyčia tęsia savo apaštališkąją misiją skelbti tikėjimą, gautą „iš vienintelio Viešpaties, perduoto vienu Krikštu, įsitikinusi, kad visi žmonės turi tik vieną Dievą ir Tėvą“ (KBK 172). Žmogus per Bažnyčią tą tikėjimo tiesą priima, supranta ir ją perduoda. Savo protu ir valia asmuo priimdamas tikėjimo žinią auga Dievo malonėje. Tikėjimo žinia visada eina kartu su tiesa. Bažnyčia paskatina žmones tikėti, įskiepija juos į Kristų ir dovanoja amžinąjį gyvenimą. Todėl tikėjimas, kaip dorybė bei vertybė, yra patikėta visuotinei Bažnyčiai. Kiekvieną sekmadienį susirinkusi bendruomenė, sakydama Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą, teigia, kad tiki vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią. Čia matome, kad tikėjimas, kuris atsiskleidžia per Šventąjį Raštą ir Šventąją Tradiciją, ypač glaudžiai siejasi su Bažnyčia. Dalyvaudamas Eucharistijoje asmuo ypatingu būdu glaudžiasi prie Kristaus. Žmogus, kuris šv. Mišių metu priima Kristaus Kūną (ir Kraują), leidžia pačiam Kristui patekti į asmens Šventosios Dvasios šventovę. Tai tampa intymiausiu dviejų asmenų susitikimu. Šis santykis yra pripildytas tikėjimo ir nuolankumo. Asmuo, vienydamasis su Kristumi Eucharistijos sakramente, miršta sau ir sako „taip“ amžinai bendrystei su Kristumi. „Eucharistija yra mūsų tikėjimo santrauka ir visuma“ (KBK 1327). Taigi, Šv. Mišių metu žmogus, būdamas vienybėje su Kristumi, kartu yra vienybėje su Dievu. O tai leidžia suprasti, kad asmuo, būdamas santykyje su vienu dieviškuoju asmeniu, kartu yra santykyje su visa Švč. Trejybe. Žmogus dėka tikėjimo ir sakramentinio gyvenimo jau ragauja amžinojo gyvenimo.
Todėl žvelgdami į Bažnyčios mokymą Katalikų Bažnyčios Katekizme matome, jog visas krikščioniškasis gyvenimas yra pažymėtas Kristaus ir Bažnyčios, tarytum jaunikio ir nuotakos, meile. Krikštas jau yra įžengimas į Dievo tautą. Tai yra jungtuvių slėpinys: tam tikra prasme jis yra vestuvinis apiplovimas prieš vestuvių puotą, Eucharistiją. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Amoris Laetitia apie meilę šeimoje teigia, kad „savęs dovanojimas vienas kitam, neatsiejamas nuo sakramentinės santuokos, šaknijasi krikšto malonėje, pagrindžiančioje kiekvieno asmens pamatinę sandorą su Kristumi Bažnyčioje“.
Žvelgiant į santuoką, derėtų pastebėti, kad kaip Kristus su Bažnyčia turi amžiną santykį, taip ir sutuoktiniai gauna šį ryšį santuokoje. Sutikimą gauti neišardomą ryšį ir tuo pačiu vienas kitam save atiduoti vyras ir moteris patvirtina priesaikos metu Bažnyčioje. Šį ryšį patvirtina pats Dievas ir „sutuoktinių sąjunga įtraukiama į Dievo Sąjungą su žmonėmis. Tikra santuokinė meilė yra paimama į dievišką meilę“ (KBK 1639).
Žvelgiant toliau į Santuoką derėtų atkreipti į apaštališkojo paraginimo Familiaris Consortio teiginį, jog „meilės ryšys tarp Dievo ir žmonių – svarbiausia Apreiškimo esmė ir Izraelio tikėjimo patirtis – labiausiai išreiškiama vyro ir moters sudarytoje santuokoje“. Tai matome jau Pradžios knygoje, kai Dievas, sukūręs vyrą ir moterį, įrašė santuokos pašaukimą jų gyvenimuose, idant jie galėtų išpildyti pagrindinį kiekvieno žmogaus pašaukimą – mylėti ir būti mylimam. Dievas sukurdamas vyrą ir moterį pašaukė juos tarpusavio meilei, kaip visapusiškos ir nesibaigiančios Dievo meilės atspindžiui. Pats Dievas panoro, kad šioji meilė nesibaigtų, o plėstųsi per visą pasaulį, todėl žmonėms pasakė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr. 1, 28). Visgi, kartu reikėtų suprasti, į kokią meilę kiekvienas žmogus yra pašauktas. Čia mums puikiai padeda švento apaštalo Pauliaus pirmas laiškas korintiečiams, kuriame sakoma: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. […] Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – trejetas, kuriame didžiausia yra meilė“.
Tačiau Dievo suteikta meilė yra skirta ne tik ja naudotis, joje būti, bet kartu joje bręsti ir ja dalintis. Gaudium et Spes – pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje tą ir primena, jog „Santuoka įsteigta ne vien vaikų gimdymui. Pati dviejų asmenų neišardomos sutarties prigimtis ir vaikų gerovė reikalauja, kad tarp sutuoktinių deramai reikštųsi, augtų ir bręstų abipusė meilė“. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Santuokos sakramente du žmonės gauna Santuokos sakramento malonę, kuri yra „skirta ištobulinti sutuoktinių meilei, sustiprinti jų nesuardomai vienybei“ (Dogminė Konstitucija Lumen Gentium).
Prieš 10 metų Lietuvos vyskupai laiške prasidėjus Šeimos metams kvietė leistis į tikėjimo kelionę. Jie rašė: „Esame drauge su popiežiumi įsitikinę, kad šeima yra tikėjimo vartai – natūrali ir tuo pat metu ypatinga aplinka, kurioje žmogui dovanojamas tikėjimas ir kurioje jis bręsta. Dievas yra vyro ir moters santuokinio ryšio autorius. Jo dėka šis ryšys pagrindžiamas ir palaikomas“. Prieš 10 metų popiežius Pranciškus parašė savo pirmąją encikliką Lumen Fidei apie tikėjimą, kurioje pabrėžė, kad būtent šeima yra pirmutinė tikėjimo aplinka. Du žmonės priimdami Santuokos sakramentą išpildo žodžius, esančius Pradžios knygoje: „Negera žmogui būti vienam“. Visgi, kad žmogus suprastų, ką jis išpildo ir kokią malonę tai suteikia, reikalingas tikėjimas. Kitaip tariant, tikėjimą turintis žmogus Santuokos sakramentą priima ne kaip tradicijos elementą, bet kaip atliepą į pašaukimą, kuriam kviečia Dievas – mylėti. Meilė, kaip ir tikėjimas, yra širdies veiksmas. Abu šie dalykai kyla ne iš žmogaus, bet iš Dievo ir yra vienas su kitu glaudžiai susiję. Peteris Kreeftas savo knygoje „Grįžti prie dorybių“ rašo, jog širdyje – giliausioje dvasinėje vietoje – tikėjimas ir meilė susijungia su pačia siela, iš kurios jie kyla. Su siela – žmogaus gyvybės pradžioje dovanota paties Dievo.
Ne veltui Katalikų Bažnyčios Katekizme apie Santuoką Dievo plane rašoma: „Šventasis Raštas prasideda vyro ir moters sukūrimo pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir baigiasi Avinėlio vestuvių (Apr 19,9) vizija“. Ką mes čia matome? Kad Dievas suteikia pašaukimą Santuokos sakramentui ne tik jo sukūrimo metu, bet Jis apie tai pagalvojo dar prieš kurdamas žmoniją apskritai. Taigi, Santuokos autorius yra Dievas, o „pašaukimas Santuokai yra įrašytas pačioje iš Kūrėjo rankų išėjusių vyro ir moters prigimtyje“ (KBK 1603). Todėl Dievas visuomet dalyvauja Santuokos sakramente, ją užtvirtina ir padaro neperskiriama, lygiai kaip ir „Santuokinė Dievo ir Jo tautos vienybė buvo sustiprinta ir užbaigta Kristuje, Naujoje Sandoroje (Popiežius Jonas Paulius II Laiškas šeimoms Gratissimam Sane). Tarp Dievo ir Tautos buvo vienybė, pasireiškianti per santykį. Todėl ir Vatikano II Susirinkimo dokumentas – Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum nurodo, kad tikėjimo dorybė nėra ideologija, bet santykis, leidžiantis patirti dieviškąją tikrovę. Kitaip tariant, tikėjimas padeda santuokoje pamatyti Dievo veikimą.
Toks Dievo veikimas pasireiškia per transcendentinę meilę, kitaip tariant – malonę. Šios malonės šaltinis yra Kristus. „Kaip kitados Dievas bendravo su savo tauta per meilės bei ištikimybės sandorą, taip dabar žmonių Išganytojas ir Bažnyčios sužadėtinis ateina pas susituokusius krikščionis per santuokos sakramentą. Jis pasilieka su jais, duoda jiems jėgų imti savo kryžių ir sekti Juo, pakilti parpuolus, vienas kitam atleisti, nešioti vienas kito naštas, paklusti vienas kitam „dėl Kristaus baimės (Ef 5, 12) ir mylėti vienas kitą švelnia ir vaisinga antgamtine meile“ (KBK 1642). Toks dviejų žmonių santykis pašventina pačią šeimą.
Galiausiai, kalbant apie Santuoką, derėtų dar kartą prisiminti Kanos vestuves ir popiežiaus Jono Pauliaus II beveik prieš 30 metų paliktą laišką šeimoms Gratissimam Sane (toliau trumpinama GS): „Galilėjos Kanoje Jėzus skelbia dieviškąją tiesą apie santuoką, tiesą, kuria žmonių šeima gali remtis ir kurioje gali rasti jėgų visuose gyvenimo išmėginimuose“. Šioji tiesa yra pats Kristus (plg. Jn 14,6). Todėl Santuokoje, norėdamas rasti jėgų, pažinti Malonę, kuri yra duodama, žmogus yra kviečiamas atsigręžti į Kristų ir nuolat stiprinti santykį su Juo. Geriausias būdas tai padaryti – priimti Kristų Eucharistijoje, kuris „paliko mums save patį kaip valgį ir gėrimą, kaip išganingosios galios šaltinį“ (GS). Tačiau čia mes jau susiduriame apskritai su sakramento samprata ir jo veikimo „mechanizmu“. Visuotinio Vatikano II Susirinkimo konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium kalba, jog sakramentai „ne tik remiasi tikėjimu, bet tą tikėjimą žodžiais ir darbų bei veiksmų kalba gaivina, stiprina, išreiškia […]. Jie ne tik suteikia malonę, bet jų šventimas taip pat geriau parengia tikinčiuosius vaisingai priimti tą malonę, deramai garbinti Dievą ir įgyvendinti artimo meilę“. Kitaip tariant, jei žmogus nėra tikintis, tai nesumenkina paties sakramento veikimo, tik žmogus esti mažiau pasiruošęs tą malonę priimti ir todėl nepatiria viso sakramento malonės.
Taigi, apibendrinant galima būtų pastebėti, kad tikėjimas yra santykis, į kurį yra kviečiamas kiekvienas žmogus. Jis įgalina sakramentų malonių pasireiškimą žmogaus gyvenime ir kyla iš paties Dievo. Tikėjimas leidžia žmogui patirti dieviškąją tikrovę sakramente, kurį jis priima. Santuokos sakramentas suteikia žmogui galimybę realizuoti meilę, į kurią kviečia Dievas ir kuris yra jos šaltinis. Kitaip tariant, tikėjimas mums padeda mylėti kitą tokia meile, kokią gali suteikti tik Dievas ir kuri puikiai aprašyta Laiške korintiečiams. Visgi, žmogus turi būti nuolat vienybėje su tuo, kuris tą meilę suteikia. Šios vienybės šaltinis ir tikėjimo šerdis yra Eucharistija. Tik Kristus būdamas Išganytojas ir Bažnyčios sužadėtinis pasilieka su susituokusiais, padeda jiems išmėginimuose ir vienas kito meilėje.
Nuotraukos
Aistės Karpytės nuotraukos
