„Tiesa XXl amžiuje?“ – studijų savaitgalio įžvalgos

Kaip suabejojau tiesa

Tiesa man yra svarbi. Pirmiausia, ji man buvo svarbi dėl kitų. Atrodė, aiškiai žinojau, jog objektyvi tiesa yra visuose: ir materialiame, ir moraliniame, ir metafiziniame lygmenyse. Tad maniau, jog telieka rasti racionalių argumentų ją apginti ir štai – visos problemos bus išspręstos! Staiga visi sutarsime, kad yra tik dvi lytys; kad abortai yra gyvybės atėmimas; kad Dievas yra ir Jis yra toks, kaip sako Krikščionybė – ir visiems supratus, jog tai yra objektyvios tiesos, nebereiks apie tai net diskutuoti. Pasaulyje įsivyraus taika, grįš Jėzus ir visi laimingai gyvensime.

Žinoma, dabar šaržuoju savo naivų požiūrį, nes vos pradėjus gilintis į Tiesą, kaip universalų dalyką, susidūriau su jos subjektyvumu ir sudėtingumu ją pažinti. Atradau, kad juslės gali būti apgautos; jog žmonės gali vadovautis visiškai kitokiais nei tavo principais, o jų gyvenimai vis vien puikiai funkcionuoja (dažnai net geriau nei maniškis). Taip pat radau, kad Dievo buvimo argumentai daug kam atrodo silpni ir neįtikinantys, pagaliau net mūsų fizikos dėsniai praranda savo esmę žvelgiant į kvantinės fizikos realybę.

Tad mane ištiko pasimetimas ir neberadau išeities taško. Tiesos tema pasidarė svarbi nebe dėl kitų, bet dėl savęs pačios. Aš užsigeidžiau Ją pažinti, nes mano siela, Peter‘io Wust‘o žodžiais tariant, trokšta nurimti tiesoje. Nepaisant šio kelio sudėtingumo, vis vien suprantu, jog tik Tiesa atrodo vieninteliu geru pamatu ant kurio verta statyti save.

Tiesos paieškos XXI a.

Šitaip laužydama galvą, savo Facebook‘o sraute pamačiau Studijų savaitgalio Liškiavoje reklamą, klausiančią, ar egzistuoja ,,Tiesa XXl amžiuje?“. Nieko nelaukusi iš karto užsiregistravau ir dabar aiškiai matau – sprendimas buvo geras. Šiame straipsnyje trumpai pateiksiu pagrindines paskaitų mintis.

Pirmąjį, įvadinį pranešimą skaitė Klaipėdos universiteto filosofijos profesorius Aldis Gedutis. Aldis meistriškai pristatė kaip per istoriją nuolat keičiasi žmonijos požiūris į Tiesą, skirtingas tiesos sampratas ir pateikė tas sampratas kritikuojančius argumentus. Man Aldžio pranešimas tik išryškimo tiesos sudėtingumą. Jis dar kartą aiškiai parodė tikrovės kompleksiškumo kontrastą bei tai, jog net patys protingiausi žmonės menkai begali pažinti tiesą. Aldis teigė, jog yra Tiesa iš didžiosios – toji vienintelė, yra tiesa (iš mažosios) – ta, kuria tiki žmogus, ir tiesos – nes daug žmonių tiki skirtingomis tiesomis. Nėra taip buvę, kad pasaulyje dalyvautų tik viena Tiesa, Ta viena Tiesa gali būti aptikta tik laikų pabaigoje.

Antrąjį įvadinį pranešimą skaitė kun. Bernardas Mindaugas Verbickas OP, pristatydamas Tiesą iš teologinės pusės. Remdamasis popiežiaus Benedikto XVI (Joseph‘o Ratzinger‘io) mintimis kun. Bernardas pristatė santykį tarp tiesos ir laisvės. Jis teigė, jog Tiesą ir laisvę reikia sutaikyti. Pastebėta, kad pagrindinė šių laikų charakteristika yra tokia: bet kokia pretenzija į tiesą yra suvokiama kaip pasikėsinimas į laisvę. Todėl Bernardas klausia: ar pasirinkti nebūti laisvam yra laisvė?

Žmogus patiria nesaugumą tiesos atžvilgiu ir tą nesaugumą puikiai išreiškia Piloto klausimas: Kas yra tiesa? Jėzus parodo Tiesą kaip dvasinį tikslą, kelią į Dievą. Tikroji Tiesa yra vidaus santykis su dvasine realybe. Tiesa nėra duotybė, ji yra nuolatinis aiškinimasis. Tiesa pranoksta laikinybę ir politinius žaidimus. Man asmeniškai labai svarbus pastebėjimas buvo šis: tikra tiesa eina tik kartu su meile. Ji niekada negali būti galutinai turima.

Toliau, šeštadienį, vyko kitos dvi diskusijos: pirmoji tarp istorikų, kurioje buvo nagrinėjamas istorijos, kaip mokslo, santykis su tiesa. Iškelta ir nagrinėta problema – istoriniai šaltiniai yra nepakankami, paliekantys daug vietos interpretacijai, o žmonių liudijimai subjektyvūs.  Istorikas prie savo objekto prieina kaip detektyvas – ieško labiausiai prieinamo atsakymo į klausimą, kurį jis išsikelia. Dar viena problema, kalbant apie istorinės tiesos objektyvumą, yra ta, kad istorija būna politizuojama ir gali tapti informacinio karo įrankiu. Kitaip tariant supratome, jog abejoti istorinės tikrovės suvokimu yra būtinas istorijos mokslo uždavinys, kad istorinė tiesa būtų kuo objektyvesnė.

Antrojoje diskusijoje dalyvavo filosofas Povilas Aleksandravičius ir arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Man pasirodė tikslus, šiandienos visuomenės būklę atspindintis P. Aleksandravičiaus pastebėjimas, kad mes gyvename post-tiesos visuomenėje nuo Antrojo pasaulinio karo. Žmonės prarado tiesos kriterijų, nes tie, kurie iki šiol skelbė tiesą, yra susikompromitavę. Bet tai, kad žmonės nebeturi tiesos kriterijaus, nereiškia, kad tiesos nebeieškoma. Tiesiog, dabar žmonės ieško bet ko, į ką galėtų įsikabinti.

Ši, sakykim, dykumos situacija yra dviprasmiška: viena vertus, tai yra malonės metas, nes galime prie tikrovės prisiliesti jos grynume, galime kaip niekad atvirai siekti tiesos ir Jėzaus. Kita vertus, tai yra labai pavojinga situacija, nes žmonės, ieškodami atramos, kimbasi į bet ką. Tai yra priežastis, kodėl mūsų visuomenė „radikalėja“.

Tolimesnė diskusija nuvedė į šį galimą sprendimą – tam, kad Bažnyčia turėtų autoritetą skelbti Tiesą, yra būtina ja gyventi. Pirmiausia, mums kaip Bažnyčiai, reikia pažinti save ir savo problemas. Kaip teigė Aleksandravičius, pripažinta problema gali teikti viltį – nes tikrai priėmęs problemos realybę bei sukūręs jos sprendimo planą, žinai, jog ją galiausiai išspręsi.

Esamai Bažnyčios situacijai, problemų sprendimų ieškoti kvietė arkivyskupas. Jis ne kartą akcentavo, kad Bažnyčioje turime jaustis kaip šeimoje ir būtent mes, pasauliečiai, esame jo, kaip kunigo, šeima. Kad ši šeima būtų darni, kunigai turi klausytis pasauliečių, bet ir pasauliečiai negali likti abejingi kunigų problemoms. Vienas iš puikių pavyzdžių – arkivyskupo paraginimas kurti asmeninius santykius su savo kunigais. Niekada nenumoti ranka, jei atrodo, kad jūsų kunigui prasta diena. Paklausti, kaip jam sekasi. Būti šalia. Galų gale, juk taip elgiasi šeima.

Verta paminėti ir seminarus, paįvairinusias veiklas. Turėjome diskusiją su „Monetos ir labirinto“ autoriumi Mantu Adomėnu, kurią moderavo rašytojas Augminas Petronis. Klausėmės nuolat už tiesą kovojančių Ukrainos karių eilių, kurias mums atvežė poetas ir Ukrainos geradaris Donatas Petrošius. Be viso to, padainavome ir savo tautos karių dainas bei mokėmės Sokrato argumentacijos metodo, kurio mokė Šv. Tomo Moro klubas.

Galiausiai, sekmadienio rytą, visą seminarą vainikavo tarpdisciplininė diskusija tarp filosofo Ado Diržio, teisininko Tomo Berkmano ir gydytojos psichoterapeutės Irmos Kuliavienės. Diskusijos metu išryškėjo keletas svarbių seminaro minčių. Pavyzdžiui, kad esame institucijų dar bijančioje, bet tiesos jau trokštančioje visuomenėje, dėl ko alternatyvios tiesos ieškojimo praktikos, kaip ezoterika, įgauna susidomėjimą. Taip pat, išvydome skirtingų mokslinių sričių tiesos ieškojimo metodų susidūrimą bei disciplinų papildomumą. Bet svarbiausia, nutarėme, kad nors Tiesa yra sunkiai pažini, ją pažinti įmanoma. Juk visas mokslas ir siekia pažinti tiesą, tad jei ji nebūtų pažini, ką reikštų visas šis darbas?

Apibendrinus, visas studijų savaitgalis man buvo malonės metas, ir panašu, radau išeities tašką. Diskusijų metu man labai aiškiai išryškėjo Tiesa, kaip procesas. Supratau, kad ir aš, o ir visi žmonės, iš tiesų esame neįgalūs, turėti Tiesą. Ji yra per didelė, neaprėpiama ir neapčiuopiama. Taip yra dėl to, nes mes esame per subjektyvūs, kad galėtume žinoti, kas yra objektyvu. Vis dėlto, tai nereiškia, kad nėra vienos Tiesos. Ji yra! Ir mūsų uždavinys yra Jos siekti. Jokiu būdu ne turėti tik sau, bet pažinti ir savo gyvenimo pasirinkimus joje įtvirtinti. Tad nors kartais mums atrodo, jog tiesa ir laisvė viena kitą varžo, būtent tik ieškodami tiesos mes atrandame, jog Ji „padarys mus laisvus“ (Jn 8, 32).