Teresė Bernatonytė: Kai esi atviras, tai veriasi ir galimybės

„Paragavau diplomatinio darbo“, – taip apie savo stažuotę Niujorke užsimena TSPMI absolventė Teresė Bernatonytė. Filmuose patirtą miestą, už Atlanto sutiktus žmones, naują profesinę veiklą Teresės žodžiais galima apibendrinti taip: „Ten vyko mano gyvenimo knyga“, patirtis Amerikoje „pažadino gyvenimo aistrą“. Įkvėpimu būti atvirai patirtims mergina dalijasi pasakodama apie keturis mėnesius Niujorke trukusią praktiką Jungtinių Tautų Organizacijoje prie Švento Sosto.

Pasidalink, Terese, kaip tu atsidūrei Niujorke?

Galvoju, nuo ko pradėti. Po trečio kurso vykau į trijų savaičių trukmės Tertio Millennio seminarą Krokuvoje, kur suvažiuoja, jei galima taip pavadinti, krikščioniški influenceriai kaip Weigel`is, pusė atvykstančių žmonių yra amerikiečiai. Ten aptariamos temos, susijusios su politika, socialiniu Bažnyčios mokymu, į kurį žvelgiama iš ekonominės, politinės, socialinės prizmės. Tai toks seminarų ciklas, kur tu įsitrauki, paskaitų metu kalbi, bendrauji su žmonėmis. Tad ir aš gana aktyviai dalyvavau, kalbėjau.

Kartu su dėstytojais vakarieniaudavome, valgydavome bendrus pietus, kurių metu kartą vienam amerikiečiui prasitariau, kad norėčiau pabandyti pagyventi Amerikoje, gal atlikti kokią praktiką. Jis paklausė, ką aš studijuoju. Atsakiau, jog politikos mokslus. Ir jis toliau tęsė sakydamas, kad dirba Jungtinių Tautų Organizacijoje (JTO) prie Švento Sosto atstovybės ir kad ten yra stažuotojų programa, kurioje padrąsino dalyvauti.

Taip sužinojau, kad apskritai egzistuoja toks dalykas. Ši programa veikia nuo 2018 m., yra priimami stažuotojai iš viso pasaulio, nes Vatikanas neturi savo piliečių – visi, kurie yra katalikai, yra jų piliečiai ir gali dalyvauti atrankoje. Programoje yra trys semestrai: rudens, vasaros ir pavasario. Svarsčiau, gal vykti vasarai, bet vasaros laikas būtų trumpesnis. Nors patekti į rudens semestrą būtų sunkiau dėl didesnės konkurencijos, supratau, kad noriu pabandyti vykti nuo rugsėjo. Pasiryžau.

Buvo trys etapai. Pirmasis gan formalus – nusiunčiau dokumentus: motyvacinį, CV, rekomendacijas (vieną jų parašė mano sutiktas amerikietis Krokuvoje). Po šito etapo atrinkti žmonės patenka į antrąjį etapą – atsiunčiama užduotis, kurią turi atlikti per tris dienas. Pamenu, kad ta savaitė buvo kaip tik pats „gazas“ rašant bakalauro darbą, o dar ir dirbau ir, be to, teko atlikti tą užduotį. Iššūkis, nes tu nė nežinai, kaip tą užduotį daryti. Gavau dokumentus iš JTO rezoliucijos, lyg apie lyčių lygybę, ir tada jau šokau kaip moku. Man reikėjo iš tų dokumentų padaryti kelių puslapių Vatikano poziciją tuo klausimu, kaip tai turėtų būti pristatyta Jungtinėse Tautose. Žiūrėjau, ieškojau visokių pasisakymų, ką sako nuncijus, atlikau daug tiriamojo darbo, kad man pavyktų ką išspausti. Buvo kelios juodos dienos: galvojau, kad visgi nenoriu ten važiuoti, jaudinausi, kaip čia bus. Svarsčiau, kad jei man visąlaik ten reikės taip dirbti, tai ar man bus faina. Bet priėmiau kaip pamoką, kad nereikia nuleisti rankų. Išsiuntus atliktą užduotį apėmė labai geras jausmas. Galvojau, kad bus, kaip bus. Jei nepabandysiu ir neišsiųsiu, bus liūdna. Ir po savaitėlės sulaukiau žinios, kad esu kviečiama į trečią etapą. Tai buvo interviu. Amerikoje rytas, Lietuvoje vakaras. Visą dieną teko laukti to interviu. Truputį žinojau, kaip pasiruošti, nes buvo klausimų apie JTO, kada įsikūrė, apie organizacijos struktūrą, lietė ir politinius klausimus, klausė ir apie mane pačią, nes jiems tai svarbu. Pamenu, kad labai jaudinausi, mane kalbino penki vyrai. Po interviu sakė, kad informuos savaitės pabaigoje. Tad ir sulaukiau sveikinančio laiško: Welcome to United Nations, Welcome to New York (liet. Sveika atvykusi į Jungtines Tautas, sveika atvykusi į Niujorką).

Su kokiais iššūkiais ar džiaugsmais susidūrei išvykdama?

Svarbu paminėti, kad JTO stažuotojams nemoka, tai yra didelė problema, ji keliama ir į viešumą, nes atlikti stažuotę gali tik tie, kurie pajėgūs finansiškai. Natūralu, kad kilo klausimas, kaip man išgyventi ten? Laimei, Vatikanas turėjo programą, kur tam tikri mecenatai mus rėmė – kas mėnesį visiems aštuoniems stažuotojams duodavo pinigų pragyvenimui, nes Niujorke kainos tai ne Vilniuj. Tad išspręsti finansinį klausimą buvo svarbu mano išvažiavimo aplinkybėms, kad išvis galėčiau vykti. O be to, atsirado ir papildomų smagumų, pavyzdžiui, gavau diplomatinę vizą. Tai reiškia, kad atskridusi į Ameriką galėjau nelaukti eilėse, manęs klausdavo – ar aš diplomatė, atsakydavau taip ir praeidavau pirma. Jei darsyk vyksiu į Ameriką, tai bus jau kitokia patirtis, ši dovanojo privilegijų.

Kaip atrodė tavo praktika? Kuo užsiėmei?

Buvo priimti aštuoni žmonės iš viso pasaulio – du kolumbiečiai, amerikietis, dvi britės, italas, čilietė ir aš. Buvau pirmoji, patekusi iš Lietuvos. Mano praktika truko 4 mėnesius su trupučiu – nuo rugsėjo iki Kalėdų. Kai atvykome, laukė įvadinė savaitė – mums suteikė labai daug informacijos, vyko daug mokymų, gavome užduočių, pavyzdžiui, per trisdešimt minučių parašyti raportą. Nors gavome gaires, jų vis tiek nepakako, bet paskui taip įkinkė, kad imi ir darai. Be to, bendravome ne gimtąja kalba, net ir nuncijus – italas, reikėjo pastangų suprasti jo anglų kalbos akcentą. Mane šios patirtys labai užgrūdino: atvyksti ir jau nebėra kelio atgal, reikia suktis.

Po įvadinės savaitės supratę, kaip veikia sistema, mes buvome paskirstyti į dvi komandas: vieni į Human Rights and Development, kiti į Peace and Security. Buvo galimybė rinktis, galėjau eiti į abidvi, bet labiau norėjau į žmogaus teises, ten ir buvau priskirta. Visas rudens sezonas yra komitetų sezonas. Generalinėje asamblėjoje yra šeši komitetai, kurie skiriasi pagal tematiką.

Mūsų, kaip stažuotojų, pagrindinis darbas buvo rengti susitikimų raportus. Per dieną būdavo kokie du trijų valandų trukmės teminiai, pavyzdžiui, apie migraciją, susitikimai. Reikėjo sėdėti ir klausytis, ką pasako skirtingos misijos, t. y., kitaip vadinamos šalys. Klausydama užrašuose žymėjausi svarbiausius momentus, pavyzdžiui, kokia pozicija apie Ukrainos pabėgėlius, ką kuri misija arba šalis apie tai pasisako. Svarbu gebėti atsirinkti, ką žymėtis, nes neišvengiama pasikartojimų. Pasidarai trisdešimt puslapių juodraštį, o po to turi sutrumpinti iki penkių. Tada parengti tekstai siunčiami į Vatikaną, sekretoriatą, kur kaupiami visi dokumentai. Tad iš dalies tai administracinis darbas, kartu reikalaujantis atsakomybės atrenkant tai, kas svarbu.

Darbas prasidėdavo devintą ryte, trukdavo iki šešių. Mūsų pastatas, kuriame dirbome, buvo penkiolika minučių nuo JTO būstinės. Kadangi visos misijos turi atskirus biurus, reikėdavo pasivaikščioti bendrame kvartale. Tad diena atrodydavo taip: nueini į susitikimą, parašai raportą, pasivaikštai, kitas susirinkimas.

Vyko ir kitų ypatingų susitikimų. Rugsėjo mėnesį, vadinamąją didžiąją savaitę, atvyko visų šalių prezidentai, ministrai pirmininkai, bidenai, zelenskiai, pačioje generalinėje asamblėjoje skambėjo jų kalbos, buvo sustiprintas saugumas. Tad tą savaitę teko prisiimti daugiau atsakomybių, spėti darbus atlikti laiku. Supervizoriui reikia dokumento, turi padaryti to dokumento santrauką. Aš daugiausia susidūriau su darnaus vystymosi ir dirbtinio intelekto temomis. Būdavo įdomu dalyvauti susitikimuose, kuriuose kalbėdavo ekspertai, pristatantys atliktus tyrimus, aptariantys padėtį. Tai būdavo proga sužinoti ką nors naujo.

Nuolat palaikėme ryšį su nuncijumi, turėjome savo supervizorius, ten dirbanti komanda palaikė gražų ryšį. Kartu susiburdavome peržvelgti tvarkaraštį, pasidalindavome, kas kur eina. Drauge valgydavome, gerdavome kavą – niekad nesijautėme atskirti ar žemesnio lygio.

Žinodama karo kontekstą, kitus politinius konfliktus, ar jutai kokią įtampą?

Prasidėjus Izraelio ir Palestinos konfliktui, Niujorke vyko daug protestų, žmonės ėjo protestuoti į gatves, daugiausiai prie JTO. Mums sakė labai saugotis, nes išeidinėjant gali užkirsti kelią. To nepatyriau, bet praeidama matydavau protestus. Buvo įdomu būti tame epicentre, matyti įvykius iš labai arti. Susitikimų kambariuose turėjome savo vietą, sėdėjau tarp Palestinos ir Nigerijos. Tad teko susipažinti su palestiniete, girdėjau, kaip ji kalba, kaip pasisako. Matyti susijaudinimas, kartu jauti artumą. Suvokiau, kad ji kažkam atstovauja, bet kartu su ja gali pabendrauti kaip su žmogumi, o ne diplomate. Tarsi privilegija būti iš taip arti, iš vidaus. Kita vertus, tokioje erdvėje būnant patiriama ir daug įtampos. Visada jautėsi įtampa tarp Ukrainos ir rusijos. Taip pat matai, kad visos šalys atstovauja savo interesams, kiekviena šalis turi tikslą būti JTO.

Iš Kaišiadorių į Vilnių, iš Vilniaus į Niujorką. Kokie įspūdžiai iš už Atlanto?

Dabar jau tik į kaimą… Niekada neturėjau amerikietiškos svajonės. Net ir kalbindama tą amerikietį Krokuvoje nesijaučiau per daug įsisvaigusi. Neseniai lankiausi parodoje, kur spalvota juosta fotografavo 60-ųjų Ameriką. Tai man buvo taip artima, nes daug sužinojau apie Ameriką, jos visuomenę, kaip gyvuoja miestas. Amerika kitokia nei Europa. Nors iš vienos pusės matyta, pažįstama iš filmų, moki kalbą, iš kitos – viskas nauja, nes pirmąkart susiduri su tokiu ritmu. Iš pradžių buvo baisoka, bet kartu kibino malonus jauduliukas, nuotykio laukimo momentas.

Laikui bėgant pamilau šį miestą, supratau, dėl ko žmonės ten važiuoja. Būdama sukūriau dokumentiką apie Niujorką. Jis organiškas, visus priimantis miestas, tai nėra visa Amerika. Kiek teko pabuvoti kitose valstijose, pastebėjau skirtumų. Yra panašių naratyvų, bet visko apibendrinti neįmanoma. Jei pamačiau Niujorką, tai nereiškia, kad pamačiau visą Ameriką. Pasirodė, kad gali būti atvykęs iš bet kur, ir tame miesto paveiksle atrasi savo vietą. Ten nesijausi svetimas. Tave priima miesto skirtingumas, žmonės prisitaiko, ir tai kuria miesto veidą. Gali matyti nuo mažiausio iki didžiausio, odos spalvų, rasių paletę, ir tai teikia daug gyvybės, energijos.

Žinojau, kad viešėsiu kelis mėnesius, tad spėsiu daug pamatyti. Kasdien atidirbdavau ir po to ką nors veikdavau. Mano savaitgaliai buvo visiškai užimti. Atrodė, kad pats miestas sužadina tą energiją veikti, lankyti muziejus, parodas, dalyvauti vakarėliuose. Mane įkvėpė. Jutau, kad gyvenu gyvenimą. Toks jausmas, kad gyvenau kaip filme.

Man patiko tai, kad nesijaučiau vieniša, nes kasdien buvo veiklos, žmonių, su kuriais susitikdavau, kažką naujo patirdavau. Maitinausi naujais įspūdžiais. Suprantu, kad negali tuo gyveni, nes labai pavargsti. Bet buvo įdomu pažinti, manyje atgaivino gyvenimo džiaugsmą, pažadino gyvenimo aistrą, net ir dabar dalijantis sugrįžta šilti prisiminimai.

Miestą kuria žmonės. Kokių žmonių sutikai?

Su dauguma stažuotojų tapome tokia „chebra“. Tai svarbu, nes kartu praleidome daug laiko. Susibendravome, net mūsų atstovybė sakė, kad buvome puiki, draugiška grupė, nes tarpusavy sukūrėme ryšį. Kartu leisdavome laiką ir po darbo. Teko susipažinti ir su kitais stažuotojais, pavyzdžiui, portugalais, austrais, dalyvaujant bendruose JTO vakarėliuose. Susiradau draugų. Vienas vokietis, atliekantis praktiką Lichtenšteino atstovybėje, pakvietė eiti į kalėdinį vakarėlį. Jis kasmet vyksta Lichtenšteino princo bute. Ten sutikau ambasadorius, įdomių žmonių – jausmas toks, kad butas kvepia milijonais. Kalbi su tais žmonėmis ir supranti, kad jie kito lygio, bet fake it till you make it (liet. apsimesti, kol pavyksta). Žiūri į tą Niujorką, kaip jis veikia, ir negali patikėti, kad tu čia esi. Mane viduje tas miestas išlaisvino, ėmiau labiau savimi pasitikėti. Pasitikėjimas atėjo iš to, kad nieko nemokėjau, o čia išmokau būti.

Kita žmonių grupė, kurią sutikau, tai lietuviai. Iš draugų ir socialinių tinklų žinojau apie Šarūnę, parašiau jai, kad atvykstu, nes norėjosi lietuvių kompanijos. Pasirodo, mes netoli viena kitos gyvenome. Pirmomis dienomis ėjome kavos, ir po truputį pradėjo megztis graži draugystė, tapome kaip sesės. Niujorke atradome sielos draugystę. Tada susipažinau su Jonu, kuris lietuvių išeivių sūnus, meno ir architektūros profesorius Berklio koledže, jis buvo tarsi tėvas. Su Jonu eidavome šeštadieniais pas jį pusryčiauti, tada į Metropoliteno muziejų, kuriame jis pasakojo apie menininkus, miestą.

Žmonės labai praturtino laiką Niujorke, jų dėka atvėriau savo tokią ekstravertišką pusę. Ir dabar sugrįžus man norisi kviesti žmones į savo namus, patirti bendrystę, nes matai, kad kai daliniesi, tai daugėja šimteriopai. Suprantu, kad draugystės dėka gali visai kitaip patirti miestą.

Man atrodo, kad tu labai drąsi.

Laurų sau neprisiimu. Man tikrai labai pasisekė, iš savo patirties tik galiu paskatinti žmones pagalvoti, o kas blogiausia gali nutikti… Man atsitiktinai atėjo mintis paklausti to amerikiečio. Kai esi atviras, tai veriasi ir galimybės. Neverta bijoti ir eiti į santykį, nes prisikuri to, kas gali nutikti, kol dar nenutiko.

Minėjai radijo dokumentiką, kaip tai, ką įgijai, įprasmini dabar?

Svarbu paminėti, kad sulaukiau kvietimo pasilikti. Jaučiau, kad man visai patinka, gal norėtųsi dar pusę metų pabūti. Sužinojau apie Maltos ordiną, kuris turi savo diplomatinę atstovybę prie JTO, ten mokamas atlyginimas, ieškojo stažuotojų. Nusprendžiau išsiųsti savo CV ir motyvacinį vildamasi, kad gal priims mane ir galėsiu pasilikti. Man paskambino, ėjau į interviu su vienu iš komandos narių, pakalbėjome apie mano patirtį, norus… Tada pakvietė į dar vieną pokalbį su ambasadoriumi. Mane gražiai priėmė, taip natūraliai klostėsi pokalbis, atsakiau į visus jo klausimus. Ambasadorius man sakė: „Terese, mes jau stažuotėms vietų nebeturime, bet norėjau su tavimi susitikti gyvai“. Sakė matantis, kad esu drąsi, nebijau iššūkių, pasitikėtų manimi ir galiausiai pasiūlė užimti jo dešiniosios rankos poziciją. Man tai buvo siurprizas, tuo pat metu jaučiausi ir labai pamaloninta, ir išsigandau. Suvokiau, kad tai didžiulė galimybė, nes nesijaučiau turinti tam kompetencijos, bet pamaniau, kad viskas išmokstama. Supratau ir tai, kad įsipareigojusi dvejus metus dirbti gaučiau padorų atlygį, atsivertų daug galimybių, tačiau savo gyvenimo kurti Niujorke nenorėjau, nesinorėjo anksti suaugti. Leidau šiam nuotykiui baigtis vildamasi, kad gal kada nors galėsiu sugrįžti.

Grįžau į Lietuvą neturėdama didelio plano. LRT dirbu su radijo dokumentika, žurnalistinis darbas man tinka, patinka kalbėti, kurti. Noriu studijuoti magistrą, bet dar svarstau dėl vietos, nes noriu būti tikra dėl to, kur stoju. Man įdomu, kai persipina politika su kultūriniais procesais. Per garsą, teksto rašymą įdomu perteikti pažintį su žmonėmis. Viena iš dokumentikų yra parsivežta iš Amerikos, buvau pasiėmusi diktofoną, tai miesto pažinimas vyko su meno ir architektūros profesoriumi vaikštant po Niujorką. Jis pasakojo daug apie miesto istoriją, architektūrą, kultūrą. Ten būdama neperskaičiau nei vienos knygos, bet jaučiuosi tiek daug sužinojusi – Niujorke vyko gyvenimo knyga.

Projektą „Atvirumas laikui, ištikimybė idealui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 11 tūkstančių eurų.