Terapiniame ūkyje dirbantis Gytis Valatka: „Kol kas nieko įdomiau už santykį tarp žmonių neradau“

Su Gyčiu susipažinau jo empatinio bendravimo kursuose, vestuose mokytojams. Sužavėta tiek pačiais kursais, tiek veikla, kuria užsiima Gytis, supratau, kad jį turiu pakalbinti. Gytis yra sociologas, „Renkuosi mokyti“ alumnas ir mentorius, mokytojas, žygių vadovas, tačiau viena naujausių jo veiklų šiuo metu yra Švenčionių rajone veikiantis terapinis ūkis, įkurtas organizacijos „Ugdančių patirčių namai“. Jame Gytis padeda jaunuoliams, kurie šiuo metu nedirba ir nesimoko, atrasti save. Kaip ūkis gali būti terapinis, kokia to pradžia Lietuvoje ir kokius jo rezultatus galima išvysti jau šiandien? Apie tai jums netrukus papasakos Gytis. Bet apie viską nuo pradžių. 

Gyti, kas tu ir kokiomis veiklomis užsiimi šiuo metu?

Pagal išsilavinimą esu sociologas. Kažkada bandžiau būti sociologu teoretiku, tačiau vėliau mane papirko patirtis su studentais, po kurios perėjau į ugdymo sritį. Kuo toliau, tuo labiau santykis su žmonėmis man tampa įdomesnis, vis labiau jį išgyvenu. Todėl dabar esu sociologas, kuriam įdomu santykiai tarp žmonių ir kaip jie gali keisti mūsų gyvenimą. Taip pat vedu įvairius mokymus, kurie labiausiai būna susiję su empatiniu bendravimu (angl. NVC – non violent communication). Man tai yra labai svarbu, matau tame didžiulę prasmę. Mane kviečia įvairios mokyklos, organizacijos. Man įdomu tai tyrinėti, nes kol kas nieko įdomiau už santykį tarp žmonių neradau. Na, nebent santykis su Dievu. Bet tai jau atskira istorija.

Taip pat esu filosofijos mokytojas, dirbu mokykloje. Šiltuoju metų laiku organizuoju įvairius žygius, patyriminio ugdymo procesus, kai einame į mišką, žygiuojame per miškus ir pelkes, bendraujame, mokomės vienas iš kito, bandome atrasti skirtingų vienas kito pamatymo būdų. Tai yra tiek mokyklos veikla (atskiras klases veduosi į žygius), tiek veikla už mokyklos ribų. Kartais tampu mentoriumi naujiems mokytojams pagal „Renkuosi mokyti“ programą arba tiems, kurie grįžta dirbti mokytojais po ilgesnės pertraukos. Iš pradžių mokykloje pradėjau dirbti kaip istorijos ir pilietiškumo mokytojas, paskui kaip filosofijos mokytojas ir kaip socialinis pedagogas, bet po kelerių metų buvimo socialiniu pedagogu nusprendžiau labiau pasinerti į darbą su jaunuoliais, ką dabar ir darau terapiniame ūkyje.

Šiuo metu esu ir studentas. Mokausi grupinės analizės organizacinėje plotmėje – kaip grupės veikia, funkcionuoja, gyvena.

Dar esu tėtis ir vyras. 

Turbūt mažai kas  yra girdėjęs apie terapinį ūkį. Kaip jis atsirado tavo gyvenime?

Viskas prasidėjo nuo pažinties su mano kolega – šio ūkio įkūrėju. Jis atvažiavo pas mus į mokyklą vesti geros savijautos programos, per pertraukėlę kartu išgėrėme kavos ir netrukus supratome, kad mūsų požiūriai į darbą labai sutampa. Vieną dieną jis su manimi susisiekė ir pasiūlė prisijungti prie šio ūkio įgyvendinimo. Iš pradžių buvo tik du dideli pastatai, juos reikėjo paruošti darbui grupėse, surinkti grupes, suplanuoti veiklas, sukurti aplinką. Džiaugiuosi galėdamas prisijungti nuo pat šio ūkio įkūrimo pradžios. 2022 m. vasarą pradėjome rinkti jaunuolių grupes ir rugsėjį pradėjome darbą, tad viskas yra dar labai nauja. Nors jau galiu pasakyti, kad matau šio projekto rezultatus, vaisius, matau, kaip keičiasi žmonės, o tai ir yra šio projekto tikslas. 

Kokia šio projekto idėja? 

Terapinio ūkio idėja pasaulyje nėra nauja, Europoje ji atėjo iš Norvegijos ir Didžiosios Britanijos. Norvegijoje yra maždaug virš tūkstančio įvairių terapinių ūkių (angl. therapeutic farming arba animal assisted therapy). Pavyzdžiui, vieno vizito Norvegijoje metu lankėme žirgų ūkį, kuriame moteris, kadangi pati yra dirbusi psichiatrinėje ligoninėje, dirba su itin sunkiais atvejais, kai žmonės po didelių traumų sunkiai mezga santykį su kitais žmonėmis – žirgas jiems tampa tarsi pereinamąja stadija einant į santykį su kitu žmogumi. Bet bendrąja prasme tokių ūkių tikslas yra padėti žmonėms, kurie yra pažeidžiamesni nei didžioji visuomenės dalis, savu tempu grįžti į gyvenimą plačiąja prasme. Pirmiausia tai yra psichinės ir fizinės sveikatos gerinimas, remiantis ūkininkavimo patirtimi. O tos patirtys yra labai skirtingos, jos priklauso nuo ūkio.

Mes savo ūkyje esame išsikėlę tikslą šiais metais dirbti su 16–24 m. jaunuoliais, kurie nedirba ir nesimoko, ir padėti jiems, kiek jie nori ir gali, grįžti į mokymosi arba darbo lauką. Susitikę kartą per savaitę norime išgirsti jų patirtį, suprasti, kuo jie gyvena. Ir šalia to bendravimo dirbame paprastus, fizinius, būtinus darbus, kurie mums padeda išsilaikyti ūkyje, kurie padeda ir formuoti įgūdžius. Man šio metodo esmė yra tokia, kad mes į centrą iškeliame santykį, bet to labai neakcentuojame, nes būdami santykyje darome natūralius darbus. Pavyzdžiui, vietoje to, kad turėtume 45 min. konsultaciją, mes dviese einame gaminti valgį arba kapoti malkų, arba atnešti žolės ožkoms. Šių veiklų metu kartais natūraliai įvyksta ir pokalbiai. Mes, darbuotojai, „žongliruojame“ tomis veiklomis, bandydami prieiti prie jaunuolių toje terapinėje, saugioje, apibrėžtoje aplinkoje.

O kokia buvo šio ūkio pradžia? Kaip surinkote jaunuolius ir kokios jų istorijos?

Tai buvo labai įdomi 2022 metų vasaros kelionė, kai praktiškai nepažįstamus jaunuolius kalbinome atvykti į ūkį, pristatydavome jo idėją. Pas vienus atvykdavome į namus pasikalbėti, su kitais, jų prašymu, susitikdavome pakalbėti kitose vietose. Jaunuolių kontaktus gaudavome iš seniūnijų, socialinių darbuotojų. Jeigu jaunuolis sutikdavo, mes jį atsiveždavome į ūkį, viską aprodydavome, ir tada jis ar ji priimdavo galutinį sprendimą įsipareigoti lankyti ūkį arba ne. Man ši kelionė leido pamatyti, kad gyvename ne vienoje Lietuvoje, bet lietuvose, nes labai skiriasi tai, ką matome Vilniuje, ir tai, kas yra kaimuose. Čia pamačiau „nuogesnę“ Lietuvą: negaliu sakyti, kad blogesnę ar geresnę, bet tokią, kurioje yra mažiau „dekoracijų“, kur viskas yra labiau atvira, gryna, paprasta. Aš pasijaučiau labai stipriai išėjęs iš savo „burbulo“, nes iki tol augau, mokiausi ir dirbau Vilniuje. Ši kelionė praplėtė mano akiratį, išugdė daugiau empatijos. Ir patys dalyviai tapo žavesni. Pavyzdžiui, viena mūsų dalyvė, kai pirmąkart atvažiavo į ūkį, sakė „neįdomu“. Tikino antrąkart neatvažiuosianti, bet atvažiavo. Kai atvažiavo, sakė „nelankysiu“. O dabar yra bene vienintelė, kuri iš visų dalyvių nepraleido nei vieno susitikimo, ir joje dabar matau vieną didžiausių progresų. Tad čia mokomės suprasti ir jų buvimo būdus, kaip prieiti prie jų.

Dabar turime keturias jaunuolių grupes. Su dviem grupėmis dirba trys darbuotojai ir su kitomis dviem irgi trys. O kalbant apie pačius jaunuolius, jų istorijas, kiekviena jų yra labai individuali. Bet man atrodo, kad kiekvienu atveju jaunuoliai turi potencialo, tik jo dar nebūna atskleidę. Pačiam vienam  atrasti jį būna labai sunku, bet, patekus į naują aplinką, darant dalykus, kurių anksčiau nedarei, ir gaunant ryšį iš žmonių, kurių anksčiau nepažinojai, tai atrasti būna daug lengviau.

Minėjai, kad ūkis yra saugi erdvė būti. Kodėl?

Terapiniame ūkyje svarbiausi yra trys dalykai: gamta (gamtinė aplinka), santykis (grupė) ir prasminga fizinė veikla. Aš manau, kad šis rinkinys jaunuoliams yra labiausiai tinkamas kalbant apie sunkesnių etapų įveikimą. Santykis neleidžia užsibūti vienam su savo problemomis. Prasminga fizinė veikla mus veda į priekį, moko įgūdžių, pavyzdžiui, neįgalumą turintiems jaunuoliams svarbiausiu tampa fizinis darbas, nes taip jie patys sau įrodo, kad yra pajėgūs kažką daryti. O gamtinė aplinka turi net kelis svarbius aspektus: ji yra terapinė, joje ilsimės nuo įvairių dirgiklių, greičio, triukšmo, kompiuterio ekrano, bet taip pat tai yra ir labai geras resursas norint atsitraukti – pavyzdžiui, jei jaunuolis patiria daug streso ir nenori bendrauti su kitais, darbo metu vietoje pietų gaminimo su kitais jis gali rinktis eiti į lauką ir vienas kasti sniegą arba pažiūrėti ožkų. Mes, darbuotojai, visada esame šalia jų, bet jie nėra įpareigoti visuomet būti santykyje, jie gali rinktis atsitraukti. Taip pat gamta yra neformali, neįpareigojanti aplinka, kurioje nesijaučia socialinio statuso – kai visi suprakaitavę kasame bulves, nelieka geresnių ar blogesnių. Diena ūkyje turi organiškumo: kai kalbiesi, tai yra terapinis ūkis, bet kai tiesiog būni, jis tampa paprasčiausiu ūkiu, kuriame, regis, nieko ypatingo nevyksta. Bet tada mūsų, darbuotojų, darbas yra pastebėti tam tikrus elementus ir juos pristatyti jaunuoliams. Pavyzdžiui, jei pastebime, kad koks nors jaunuolis turi problemų su ribomis, mes padedame jam jas susigrąžinti: jei jis labai nemėgsta kokio nors fizinio darbo, mes atkakliai kviečiame jį dirbti ir laukiame, kol jis nusibrėš ribą pasakydamas „ne“. Pas mus niekas nieko neprivalo daryti. Jie patys pasirenka būti ūkyje ar ne. 

Kaip atrodo jūsų diena ūkyje, ką veikiate su jaunuoliais?

Viskas prasideda nuo jaunuolių pasiėmimo. Kadangi su viena grupe vienu metu dirbame trise, tai pasiskirstę skirtingais automobiliais vykstame pas jaunuolius į namus ir juos iš aplinkinių rajonų (Švenčionių, Švenčionėlių, Ignalinos, Pabradės arba Vilniaus) atsivežame į ūkį. 

Ūkyje turime nusistovėjusią dienotvarkę. Pirmiausia kartu valgome pusryčius. Iš pradžių norėjome pradėti nuo rytinio susėdimo grupėje, bet pastebėjome, kad kai kurie jaunuoliai atvyksta alkani. Po pusryčių turime grupės susėdimą rate, kurio metu pasidalijame, kaip gyvename. Jis trunka valandą ar pusantros. Kartais, jei būna nutikę kas nors svarbaus, ratas trunka ir virš dviejų valandų. Nors iš pradžių jis trukdavo neilgai, tik apie 15–20 min., nes žmonės moka būti nepastebėti ir neturi, ką apie save papasakoti. Jiems atrodo, kad nieko ypatingo jų gyvenime nevyksta, bet po truputį klausinėjant pasirodo, kad per tą savaitę, kai nesimatėme, jų gyvenime įvyko daug įdomių dalykų: kas išsirinko ir susirinko traktorių, kas siuvinėjo kryželiu, kas augino daržoves, kas padėjo mamai darbuose, kas žiūrėjo filmus ar serialus – ir tai yra gyvenimo dalis, kurią mes po truputį atnešame į grupę. Tai, kas atrodė visiškai nesvarbu, po keturių–penkių savaičių gali pasirodyt kaip labai įdomi to žmogaus gyvenimo dalis, ir tas jaunuolis po truputį pasijaučia įdomus ir pastebėtas. Ir ne tik mūsų, darbuotojų, bet ir kitų grupės narių. Vienas didžiausių apdovanojimų ir yra stebėti šį procesą, kaip žmogus iš nematomo tampa matomu ir galiausiai tampa svarbus pats sau ir gali judėti link sprendimo, ką veikti gyvenime. 

Paskui, po rato, skirstomės į grupes ir einame dirbti: pjauti žolę (jei žiema – kasti sniegą), prižiūrėti gyvulėlius (šiuo metu turime tris ožkas, ožį, vištų, jūrų kiaulytes ir katiną), kapoti ir krauti malkas, kurti krosnį, gaminti pietus. Kitas, irgi labai šeimyniškas laikas, yra pietūs. Kad visi būtų pastebėti ir kad visiems visko užtektų, turime susitarimą valgyti visi kartu, tad sulaukiame, kol visi grįš iš darbų. Pirmą patiekalą kartu suvalgome, visiems suvalgius kartu valgome antrą. Įdomu matyti, kaip jie patys tai paskui perima: iš pradžių jiems atrodė keista laukti kitų, bet paskui jie patys pastebėdavo, ko trūksta, ir ragindavo palaukti. Šiame ūkyje norime jaunuoliams suteikti ir namų patirtį. Ne veltui ir mūsų organizacija vadinasi „Ugdančių patirčių namai“. 

Po pietų turime laisvesnį laiką, kurio metu žaidžiame stalo ar lauko žaidimus, kepame sausainius ir t.t. Ir paskui, prieš išvažiuojant, vėl sėdame į ratą pasidalinti, kas per dieną įvyko, rasti, kam padėkoti, ir galiausiai išvažiuoti pastebėtam. Tada mes juos išvežiojame į namus. 

Mūsų pokalbio pradžioje minėjai, kad jau matai šio projekto rezultatus, vaisius. Kokie jie?

Vaisius yra vaikinui gauti komplimentą iš merginos, kad jis yra linksmas, grupėje prie visų. Tai yra labai paprasta, bet tokie dalykai gali keisti gyvenimą. Arba žmogui suprasti, kad jis gali daugiau negu galvojo, ir gauti patvirtinimą iš kitų, kad tau gerai sekasi, nors iki tol visąlaik save nusivertindavai. Arba atrasti, kad, nors mokykloje mokytis tau sekėsi prastai, iš tiesų turi išskirtinių gebėjimų kitose srityse, pavyzdžiui, techninėse. Šiame ūkyje mums yra svarbu pamatyti kiekvieno jaunuolio visumą, gyvenimą ir atrasti tuos „deimančiukus“ – jo ar jos stipriąsias savybes, sugebėjimus ir jam ar jai jas parodyti. Ir šiuos „deimančiukus“ jaunuoliams parodome ne tik mes, darbuotojai, bet ir kiti grupės jaunuoliai, nes būtent grupėje pradeda ryškėti jaunuolių gražiosios pusės arba atviros pusės, kurios nebūtinai būna gražios. Kiekvienas mūsų turime savo paties vaizdinį, bet gavę reakciją iš kitų jį koreguojame. Žinoma, mes negalime prognozuoti, kaip greitai juose įvyks pokyčiai, gali būti, kad žmogus išeis iš mūsų ūkio net ir nepraėjus metams, bet mes tai švęsime. Paliūdėsime, kad nebebus su mumis grupėje, bet galiausiai švęsime.

Tad terapiniame ūkyje mes žaidžiame tarytum žaidimą: viena vertus, atvykstame į ūkį gerai praleisti dieną, kita vertus, žaidžiame paslėptų lobių „medžioklę“, kai vieni lobiai pasimato maitinant ožkas, kiti – kalbantis grupėje, o dar kiti – automobilyje, važiuojant atgal į namus.