Ten ir atgal: Ateities keliais Amerikoje

Garbė Kristui! Mieli „Ateities“ žurnalo skaitytojai, turbūt daugelis mane žinote kaip vieną iš „Ateities“ žurnalo bendradarbių, kuris paskutiniu metu pasakoja apie įvairias asmenybes. Šiuo metu kremtu mokslus istorijos doktorantūros studijose Vilniaus universitete nagrinėdamas išeivijos dvasininkų socialinį portretą. Mano tyrinėjimų taikiklyje tokios asmenybės kaip kunigai Stasys Yla, Mykolas Krupavičius ar Viktoras Rimšelis, MIC. Po Antrojo pasaulinio karo penktadalis visų Romos katalikų bažnyčios Lietuvoje kunigų pasirinko bėglio kelią ir patraukė į Vakarus. Dauguma jų emigravo į JAV, kur aktyviai dirbo lietuvių katalikų sielovadoje ir kurpė planus, kaip išsaugoti Lietuvą išlaikant kultūrą išeivijoje ir prisidedant prie tėvynės laisvinimo. Ieškodamas dvasininkų likimus bylojančios informacijos, nuvykau į JAV lietuvių istorijos archyvus-lobynus. Kelionės metu turėjau galimybę ne tik padirbėti archyvuose, bet ir aplankyti lituanistines saleles Bostone, New Yorke ar Čikagoje bei dalyvauti žymiojoje ateitininkų stovykloje Dainavoje. Tad šį tekstą skiriu visiems kelionės geradariams, prisidėjusiems prie jos įgyvendinimo.

Kultūros lizdelyje Putname

Kelionę pradėjau Konektikuto valstijoje netoli Putnamo miesto įsikūrusiame Amerikos lietuvių kultūros archyve (ALKA), nes čia daugiausia sutelkta mano tyrimui reikalingos medžiagos. 

Archyvo sumanytojas – kun. Pranciškus Mykolas Juras, nuo 1922 m. pradėjęs rinkti lietuvišką spaudą, archyvus, įvairią medžiagą apie Lietuvą. Savo ambiciją kaupti istorinį archyvą grindė taip: „JAV lietuviai gaudavo daug daugiau lietuviškų laikraščių, knygų knygelių negu carų pavergtoje Lietuvoje. Bet, deja, visa tai perskaitę ar vos peržvelgę, visą lietuvišką spaudą mesdavo į šiukšlių dėžę. Man buvo skaudu: taip išmetama tai, kas gali būti brangi istorinė medžiaga“. Renkamą kolekciją sudarė ne tik rašytiniai šaltiniai apie Lietuvą, bet ir tautodailės darbai, medžio pjaustiniai, meninės ir dokumentinės fotografijos, lietuvių menininkų paveikslai, skulptūros. Nuolatos augančiam kultūros lobynui neužteko vietos Bostono Šv. Lauryno lietuvių parapijos klebonijoje, kur dirbo kun. Juras, nei vėliau Amerikos lietuvių katalikų dienraščio „Darbininkas“ palėpėje ar net Nukryžiuoto Jėzaus lietuvių seselių vienuolyno garaže. Reikėjo tinkamos kultūros vertybėms saugoti aplinkos.

1943 m. šalia Putnamo Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo lietuvės seserys įsigijo 65 akrų žemės plotą su triaukščiu namu ir ūkio kompleksu. Seserys pradeda organizuoti moterų ir mergaičių rekolekcijas, vasaros stovyklas, o atvykus pokario lietuvių emigrantų šeimoms, 1949 m. įsteigtas mergaičių bendrabutis ir įkurta vienuolyno spaustuvė „Immaculata“. Po metų į Putnamą pastoraciniam darbui atvyksta kunigas, visuomenininkas Stasys Yla, kuriam laikas vienuolyne tampa itin kūrybišku ir produktyviu – per 33 gyvenimo Putname metus parašė 16 knygų. Vienuolynas pamažu tampa krikščioniškuoju lietuvių kultūros centru Rytų pakrantėje. 1963 m. prel. Juras Putname iš vienuolių seserų įsigijo sklypelį žemės simboliškai užmokėdamas už jį vieną dolerį, nors paties archyvo pastato statybos kainavo 20 tūkst. dolerių. Tais pačiais metais prel. Juras gruodžio mėn. laiške prof. Antanui Maceinai rašo: „Seselės yra patriotiškai nusiteikusios. Jų sodyboje susilipdžiau lizdelį ir jos prižiūrės […] „Pietas“ verčia branginti lietuvių kultūrą. Dievo numylėtoji Lietuva nėra gana veržli. Jos produktai nėra plačiai žinomi. Mano susuktu lizdeliu – ALKA gal istorikai pasinaudos“. 1972 m. archyvas buvo perleistas Lietuvių katalikų mokslo akademijai išeivijoje, kuri galėtų rūpintis surinktos istorinės kolekcijos ilgalaike apsauga ir išlikimu.

Saulėtą gegužės 18 d. rytą dr. Tomo Girniaus pavėžintas atvykau į Putnamą, seserų vienuolyną. Mus pasitiko vienuolyno vyresnioji ses. Ignė, kuri iš karto supažindino su vietos tvarka ir buitimi, skaniai pavaišino pietumis bei atvėrė ALKA duris, kuris visam mėnesiui tapo mano antrais namais. Įžengęs į archyvo muziejų, biblioteką bei rūsį, turiu prisipažinti, pasijutau tarsi Alisa stebuklų šalyje. Sienas puošiantys Lietuvos vyskupų, švietėjų, kultūros ir visuomenės veikėjų portretai, nuotraukos (prof. Kazio Pakšto, kun. M. Krupavičiaus, Maironio ir daugelio kitų) net ir kūrybinio štiliaus metu neleisdavo nuobodžiauti. Pirmosiomis dienomis net nežinojau, nuo ko pradėti, nes reikėjo susipažinti, kaip archyvas yra suorganizuotas, kaip nepasimesti tarp galybės dokumentų, o taip pat priprasti prie vietinio klimato ir laiko. Tai turbūt kiekvieno istoriko dalia patekus į naują archyvą. Kaip vienas mano dėstytojas yra pasakęs: „Archyvas – heterotopinė vieta, kur galioja kita laiko ir vietos samprata“. Pasižiūriu į laikrodį, o jau muša šešias vakaro, vakarienės metas, o aš vis dar iriuosi šaltinių jūroje nematydamas kranto. Visgi užsisėdėti be judėjimo irgi negerai, tad vos tik išgirsdavau duslius kamuolio mušimus į asfaltą, žinodavau, kad metas atsikvėpti – draugiškai pasivaržyti šalia esančioje krepšinio aikštelėje su vietiniu jaunimu, kurių tėvai padėjo vienuolyno rekolekcijų centro ir ūkvedybos darbuose. Taip pat ištrūkti iš darbo archyve norėjau ir dėl to, kad suspėčiau prie pietų stalo pabendrauti su vienuolyno seserimis Onute, Eugenija, Igne bei p. Danguole, kurios dalindavosi įdomiais pasakojimais iš gyvenimo Amerikoje, padiskutuodavome ir apie nūdienos aktualijas.

Tik ką atvykęs, tą pačią gegužės popietę, nekantraudamas ir mėgaudamasis šiltu oru, besigrožėdamas žaliuojančiais medžiais, iškulniavau patyrinėti vienuolyno teritorijos. Netoliese esančiose kapinaitėse, kurios vadinamos Ramybės slėniu, ilsisi vienuolyno ir ALKA remėjai ir bendruomenės nariai. Čia ilsisi seselės ir kunigai, įvairiapusiškai prisidėję prie vienuolyno ir lietuvių išeivijos sielovados: prel. Vytautas Balčiūnas, kun. Rapolas Krasauskas, kun. Stasys Yla ir kt. Šalia kapinaičių išdėstytos Kryžiaus kelio stotys, kitoje pusėje akmenimis pilaitės tankumoje grįstas kelias veda į tarp medžių pasislėpusią, kun. Ylos atokvėpio metu pastatytą Mindaugo pilį. Didžiąją darbo dalį atliko jis pats, kitą – vienuolyno seserys, draugai kunigai, lankytojai. Vieną reminiscenciją pateikė ses. Onutė papasakojusi, jog daug kas kun. Ylą ne kunigu, o profesoriumi vadindavę. Kai atvažiuodavo į Putnamą jo aplankyti, lankytojai sakydavo, kad pas profesorių atvažiavo. O jos stebėdavosi, apie ką čia tokį kalba, gi, pasirodo, apie kun. Ylą. Dažnai tuos pačius lankytojus kunigas įkinkydavo į pilies statybas.

Šiuo metu vienuolyne seselėms patarnauja Jurgio Matulaičio slaugos namų kapelionas kun. salezietis Izidorius Sadauskas. Punske dvikalbėje aplinkoje užaugęs ir Lenkijoje išėjęs mokslus dvasininkas save laiko lygiaverčiu lietuviu ir lenku. Pirmą sykį į Šiaurės Ameriką, Kanadą atvyko dar 1985 m., kur dirbo Monrealio Šv. Kazimiero ir Aušros vartų lietuvių parapijose. 1991 m. grįžo į Lietuvą ir prisidėjo prie Šv. Jono Bosko bažnyčios ir parapijos įkūrimo Lazdynuose. O vėliau grįžo atgal misionieriškam darbui į JAV. Tarp kasdienių kapeliono pareigų 88-us metus eidamas kun. Sadauskas atranda laiko savišvietai bei aktyviam laisvalaikiui. Vieno susitikimo metu vaikščiojome po Matulaičio namų teritorijoje augantį lapuočių mišką, kuris kunigui Izidoriui tampa atokvėpio ir ramybės vieta. Antrą kartą susitikę nukeliavome į Marianapolį, praeitame amžiuje buvusį lietuvių marijonų bastioną išeivijoje. Čia veikė lituanistinė berniukų gimnazija, vykdavo lietuvių visuomeninių organizacijų susirinkimai, o ketvirto dešimtmečio pabaigoje į Ameriką atvykusios seserys vargdienės iki įsigyjant žemę Putname talkininkavo broliams marijonams. Dabar, deja, lietuvių kilmės marijonų nebelikę, tačiau gimnazija toliau veikia kaip privati Amerikos mokymosi įstaiga, o jai ir toliau vadovauja broliai marijonai. Gimnazijos aktų salės sieną garbingai puošia pal. Jurgio Matulaičio paveikslas, kabėjęs per jo beatifikacijos iškilmes ant Šv. Petro bazilikos, o šalia, vitrinose – lietuvių tautodailės ir rašto paminklai, menantys, jog mokykla kadaise buvo lietuvių rankose. Įdomu, jog mokyklos relikvija – šarvuotas riteris su skydu, ant kurio pavaizduotas jogailaičių kryžius.

Ką veikti savaitgaliais? Kadangi viena koja gyvenau archyve ir buvau vienuolyno globoje, stengiausi prisitaikyti prie vietinio ritmo, tačiau norėjau susipažinti ir su apylinkėmis. Prieš kelis dešimtmečius viešasis transportas tapo nereikalingas, nes vis daugiau gyventojų įsigijo savo „karietas“. Esu dėkingas ses. Ignei, parūpinusiai man dviratį, kuriuo galėjau aplankyti už kelių mylių esantį Putnamo miestelį ir parduotuves. Miestelyje, kuriame vos 10 tūkstančių gyventojų, veikia daug religinių bendruomenių: katalikų ir protestantų, baptistų, kongrecionalistų, metodistų bažnyčios. Putnamas plačiai žinomas kolekcionierių tarpe dėl čia veikiančių antikvariatų, kuriuose galima užtikti pačių įvairiausių daiktų: nuo šimtamečių parduotuvių iškabų iki spalvotų butelių, kurių jau niekas nebegamina. Skirtingai nuo Europos antikvariatų čia nerasime epochinių daiktų, seniausias eksponatas vienoje iš parduotuvių siekė XIX a. pab. Tai buvo medinis vaikų žaislas ar sandėlių dėžės, menančios Didžiosios krizės laikus. Tačiau į Putnamo antikvariatus atvyksta kolekcionieriai iš viso pasaulio – kas renka kolekcines filmų herojų figūrėles, žaislinių automobilių modeliukus, kitus galima sutikti prie vitrinų įsistebeilijusius į porcelianinių servizų rinkinius.

Išgyventi Amerikos didmiesčius

Turbūt Europoje sunkiai atrastume miestą, kuris nuo veiksmo ir šurmulio taip šniokštų kaip didieji Amerikos miestai. Lankydamasis JAV pirmiausia patyriau, ką reiškia gyventi provincialiame miestelyje, tokiame kaip Putnamas, o atvykus į Bostoną gyvenimo ritmas iškart pasikeitė. Dar viešėdamas Putname, dėka į ALKA iš Bostono kas savaitę atvykstančio lietuvio Jokūbo susipažinau su p. Giedre Budreckis, pas kurią apsistojau keletui dienų. Kadangi laiko buvo ne per daugiausia, pasirinkau su miestu susipažinti pėstute. Visgi čia jau buvau turistas, vienas iš milijonų, galvą užrietęs į milžiniškus dangoraižius, bandydamas nepasimesti tarp beveik niekuo neišsiskiriančių gatvių ir dairydamasis kavinės, kur greičiau ne kavos atsigerti norėdavau, o įkrauti telefoną su nuolatos įjungta žemėlapio aplikacija.

Paklaidžiojus internete po viešuosius socialinius tinklus, atrodo, jog Bostonas laikomas europietiškiausiu Amerikos miestu. Būčiau linkęs nepritarti, tačiau tam tikros miesto architektūros detalės pasirodė pažįstamos. Štai pavažinėjus po pietinį Quincy priemiestį galima pamatyti kuklius daugiabučius, iš tolo primenančius daugiaaukščius, esančius Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone. 1968 m. išdygusi miesto centre Bostono savivaldybė – turbūt ryškiausias brutalistinės architektūros pavyzdys gali būti laikomas Seimo rūmų Vilniuje broliu. Galbūt Lietuvos seimo rūmų autoriai 1980 m. ir buvo įkvėpti šio egzemplioriaus. Europietiškumu galėtų dvelkti Senosios Šiaurinės bažnyčios rajono dalis, kurioje dominuoja raudonų plytų pastatai, o daugelyje siaurių gatvelių veikia italų ir ispanų restoranai, suteikiantys Europos vakarietiškų senamiesčių iliuziją.

Kita stotelė buvo „didysis obuolys“ – Niujorkas. Taip vadinamas ne šiaip sau, o dėl XX a. pr. Niujorke ir jo apylinkėse vykusių žirgų lenktynių, kuriose galima buvo išlošti dideles pinigines sumas, kurių aukso puodas liaudies kalboje įgavo didžiojo obuolio pavadinimą. 1971 m. Niujorko savivaldybei rengiant naują reklaminę kampaniją buvo pasitelktas mieste pamažu prigijęs liaudies frazeologizmas. Niujorkas savo betono džiunglėmis taip jau nebestebino, tačiau skirtingai nei Bostone įspūdį padarė požeminiai traukiniai – metro tarsi gyvybinės miesto arterijos. Tai kita Niujorko pusė su tirštu gyvenimu, istorija ir kultūra. Milžiniškas požeminis voratinklis, išsirangęs trisdešimt šešių linijų bėgiais beveik 700 mylių su daugiau kaip keturiais šimtais stočių. Per metus metro perveža daugiau nei pusantro milijardo keleivių – judrią, margą, daugiatautę minią, kurioje nesunku ištirpti. Tai turbūt vienas ryškiausių didmiesčių bruožų, kai galima lengvai paskęsti žuvų guotą primenančiose judriose gatvėse. Kaip savo atsiminimuose rašė rašytoja Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, Niujorkas pasižymi „kaleidoskopiška įvairove ir energija“.

Viešėdamas Niujorke apsistojau pas giminaičius Brukline, bene labiausiai per pastarąjį dešimtmetį atsinaujinančiame miesto rajone. Palei rytinės upės pakrantę dygsta nauji gyvenamųjų daugiabučių kompleksai, senieji socialiniai būstai griaunami ir perkeliami – vyksta intensyvi gentrifikacija. 2007 m. pasaulinės ekonominės krizės sukeltas nuosmukis palietė nemažai miesto gyventojų, taip pat ir dalį brukliniečių, dėl augančių pragyvenimo kainų palikusių savuosius būstus ar nusipirkusių pigesnį būstą užmiestyje. Tuo tarpu naujos verslo kompanijos ir startuoliai Brukline sukūrė daug naujų darbo vietų į Niujorką atvykstančiam jaunimui. Šiandien Bruklino šiaurinės dalys – Viliamsburgas ir Bušvikas – tankiausiai jaunimo apgyvendinta teritorija, liaudies kalboje įgavusi hipsteryno pavadinimą. Naktimis ūžia vakarėliai, vykstantys čia pat – gatvėje, restoranai sklidini lankytojų, o muzikos melomanams nesunku atrasti vietą pasiklausyti džiazo versmių.

Keliaudamas po JAV domėjausi lietuvių pėdsakais Amerikoje. Tiek Bostone, Niujorke ir Čikagoje aplankiau šimtametes lietuvių parapijas, mažąsias lietuvių kolonijas miestų rajonuose, kuriuose dešimtmečiais aidėjo lietuvių kalba, veikė klubai, skambėjo lietuviška muzika. Niujorke aplankiau seniausią išeivijos lietuvių organizaciją Susivienijimas lietuvių Amerikoje (SLA), įkurtą 1886 m. Šenadoryje, Pensilvanijos valstijoje. Tai pirmoji lietuvių organizacija išeivijoje, kuri skatino savišalpą ir rūpinosi sveikatos draudimu, buvusiu itin reikšmingu anglių kasyklose dirbantiems tautiečiams. 1910 m. organizacija įsigijo naują pastatą Niujorke, kuris tapo svarbiu lietuvių kultūros centru bei spausdino pirmąjį išeivijoje nuo 1896 m. leistą laikraštį „Tėvynė“. Rūsiuose yra saugomi spaudos fondai ir draudimo kompanijos archyvai, pateikiantys daug įdomios informacijos apie pirmuosius lietuvius Amerikoje, jų kilmę, darbus, šalpą ligos ar mirties atvejais, aukų rinkimą. Antrojo pasaulinio karo metais buvo įkurtas Tautos fondas, organizavęs paramą Lietuvos nepriklausomybės atstatymui, remti lietuvių kultūros iniciatyvas ir švietimą.