Dar ne Telšiuose
Į Telšius išvažiavau ašarodama ir dantimis grieždama, tačiau dabar esu laiminga. Tai turbūt ir būna pats pirmas sakinys, kurį ištariu, kai kas nors paklausia, kaip man ten sekasi. Pirmasis mėnesis gal ir buvo sunkus, kiekvieną savaitgalį išvažiuodavau, niekaip neprisipratinau minties, kad ne vien mokausi, bet ir gyvenu Telšiuose. Dabar viskas kiek kitaip, daug gražiau, jaukiau ir šilčiau, negu kad būčiau tikėjusis pripažinti. Iš tiesų, viskas gerokai kitaip.
Tačiau sunku turbūt buvo ne todėl, kad nebūčiau pratusi kraustytis (kadangi, kaip paskaičiavus paaiškėjo, tai buvo jau septintas kartas gyvenime), o todėl, kad taip sunku buvo paleisti, ką buvau užgyvenusi per tuos dvejus pirmus metus, kuriuos praleidau Kaune, jau grįžusi į Lietuvą iš Liuksemburgo. Prisijaukinau Žaliakalnio takelius ir ankštą, duslią palėpės kambarėlio tylą, įsimylėjau keletą gatvių ir keletą langų, visą tylą, kuri lėtai su sutemomis leidžiasi į Kauną. Dažni apsilankymai teatre, tos pačios draugiškos akys, kurias sutinki, paduodamas paltą rūbinėje, laiptais aukštyn, laiptais žemyn, kartais namo, kartais pas Čiurlionį. Kaunas man susijęs su mano, kaip menininkės, prabudimu, tuo atsiradusiu alkiu viską žinoti, išmanyti kitų menininkų pavardes ir dailės kryptis. Su visais mano savarankiško gyvenimo pradžios momentais, kai gerklę taip gniauždavo, kad nebegalėdavai ištverti. Kaipgi norėsis palikti miestą, kuriame išmokai prisiminti, kada reikia nusipirkti pieno ir kada jau metas langus apsiklijuoti žiemai. Tad išvažiuojant ne kartą teko ir paverkti apsikabinus draugus, sėdint prie upės ar sprendžiant, kokias knygas palikti, o kokias dėti į dideles dėžes, į kurias staiga vėl turėjo tilpti visas mano gyvenimas. Rugsėjo pradžia ir buvo tokia. Apverkta.
Jau Telšiuose
Išsikrausčius atrodė, kad niekaip neprisijaukinsiu Telšių. Nejauki vienuma užklupdavo kambaryje, geltonai išdažytomis sienomis, kur kampe nuolat urzgia oranžinis šaldytuvas, o pro langą į savo begalybę traukia ežeras. Tačiau, pasidalinus vienu kitu dar garuojančiu pyragu su bendrakursėmis, širdis atlyžo. Nepaaiškinamu savo stebuklu Telšiai patys ėmė ir mane pamilo, o man teliko irgi pamilti.
O ir kaip nepamilsi, kai kas rytą tave pasitinka ežeras. Visad kintantis, kaskart naujai gražus. Tik žvejai nesikeičia. Ar ežeras žalias ir banguojantis, ar baltas ir sustingęs, žvejai atkakliai stypso kažkur per vidurį ir nesitraukia iki pat vakaro. Ištikimi ne vien jie, bet ir tas vienas masinantis žiburys kitame ežero krante. Viltingai jis kas naktį šviečia iš už medžių, traukiantis į save ne vien akis, bet ir širdį, kai ji užsisvajoja kada nors būti tokio žiburio šeimininke. Pro penkto aukšto, kuriame gyvenu, langą, ežero platybės erdvios. Užuolaidų taip ir nenusipirkau.
Atrodo, niekaip nepabėgu nuo gyvenimo prie kalvos. Ar tada Žaliakalnis, ar dabar Telšiai su plytiniais pastatais nusėtu centru, vis eina gyvenimas aukštyn, žemyn. Ar aukštyn padainuoti su ansambliu, ar žemyn prie ežero, ar aukštyn į Mišias, ar žemyn atgal namo, nuo įkalnių nepabėgu.
Aplinka tokia, kad ramu ir jauku. Viskas arti, tačiau iki visko reikia nemažai paėjėti. Džiaugiesi, kad gali eiti, paveži kažką ant savo dviračio bagažinės, pasigroži ežeru, žiemą eini nebe palei jį, o kerti skersai per ledą. Siela čia nurimusi.
Užtat kartais Telšiai tarsi apjungia savo esybę ir ją atskleidžia visai netikėtai. Kaip kad tą vieną vakarą, kai namo grįžtantis žvejys į visas įkalnes ir nuo visų nuokalnių parnešė mano pirkinius namo. Vienas kitas pajuokavimas, kad žemaičio neprigausi, milžiniški botai, pusė trūkstamo danties ir begalinis gerumas tada, kai visai nepakeliui.
Akademija
Prie visko prisideda ir tai, kad jaučiuosi pataikiusi. Dailės akademija čia irgi šiek tiek kitokia. Jauki, savita, kur pažįsti visus, o visi pažįsta tave. Dėstytojai žmogiški, čia žino tavo vardą ir žino, kokio stiprumo arbatos tau užpilti.
Kartą užklupau piešimo dėstytoją, stovintį koridoriuj ir uostantį gėles ant palangės. Tylomis pamojo prieiti ir davė uostyti ir man. Kai po kelių savaičių sudžiūvę žiedai nubyrėjo, susišlaviau į kišenę. Saugau. Kitąkart juvelyrikos dėstytojas tylomis stebėjo mano darbą, liepęs mažiau siekti tobulybės, padėjo žalią saldainį ant stalo ir nuėjo švilpaudamas. Per paskaitas yra tekę ir pagrybauti, kad turėčiau, ką tądien piešti. Tačiau mieliausi būna pokalbiai labiausiai užgrūstuose akademijos kambariukuose, kai vis labiau temsta, o prie darbo grįžti pamiršti. Tada šalia, vėl kaisdamas, pukši virdulys. Mieli ir tie pasišnekėjimai, kada sėdi dar vasariško rugsėjo vakare ir pokalbis su dėstytoju virsta perdėtai ekspresyviu mylimų filmų citavimu.
Į paskaitas nuolat nešuosi puodelį arbatos. Jei jis ištuštėja, tikrai galiu tikėtis, kad iš kažkur atsiras karšto vandens. Nudužus puodelio ąsai, atsirado ir kas paskolintų klijų, tad tas pats puodelis, iš kurio geriu jau keliolika metų, vis dar lydi mane kasdien. Šiek tiek spirtelėjus į spintelės duris, šios atsidaro, nors ir nenoriai, bet užtat ten visuomet stovi stiklainis medaus.
Vakarai akademijoj dažnai užsitęsia ilgai. Tačiau jie kvepia šiltu vašku, koridoriais vaikštau vienomis kojinėmis, apgraibomis ieškau turėklų ir durų, kadangi niekas nebesivargina palikti šviesų. O dėstytojas vėl išverda arbatos ir kantriai išklauso pasakojimą apie visas penkiasdešimt pertapytų degtukų dėžučių. Tylios dirbtuvės ilgai lydi tave metalo kvapu ir dulkėmis plaukuose. Ir akyse. Ir panagėse.
Tačiau rasti kišenėje įkritusią dildę, vaikščioti purvinomis rankomis, rytais skubėti užsikurti žaizdrą, lydyti sidabrą ir eskizuoti iki užmigimo su pieštuku rankoje jau tampa pažįstama ir sava. Rankose sukasi ir linksta karšta geležis, man patinka kažkur ties širdimi jausti pneumatinio kūjo pulsavimą. Ant popieriaus nugula formos, kurios vėliau virsta sidabrinėmis segėmis. Nuolat laužau taisykles, šiek tiek nepaisau nurodymų, tačiau tik taip pavyksta eiti į priekį. Tik iš kokio kito kampo pasigirsta mylintis bendrakursės purkštelėjimas, kad per daug stengiuosi. Bet dienos, nuo ryto iki vakaro praleistos kuriant, džyrinant ir kalant, man tinka. O galbūt visada taip ir turėjo būti, o aš pagaliau tai atradau.
Studentai irgi tokie patys kaip ir visa aplinka. Iš rankų į rankas bendrabutyje keliauja skolinami kiaušiniai, kepimo popierius, gabalėliai sviesto, batų tepalas ir grafikai skirtas rašalas. Kažkam nuolat atlieka sriubos ar košės, tada kviečiasi pas save su dubenėliais ir juos dosniai prikrauna. Kažkas nepatingi prie bendro filmo nulupti vaisių, kitas įpila kakavos ir atneša papildomą megztinį. Kartu einam čiuožinėti ant ledo, atsiranda iš ko pasiskolinti pačiūžas, ledas būna nukastas dar iš vakaro. Ir kaip nerašyta taisyklė, kurios visada laikaisi, ir sveikiniesi su kiekvienu. Ir kvieti arbatos, nes pasiilgsti.
Ateitininkai
Telšiai mieli ir savais telšiškiais. Niekaip neištrūkstu iš paskaitų tuomet, kai renkasi ateitininkų kuopa. Užtat iš katedros balkono stebiu ateitininkus, kurie gieda, patarnauja ar skaito skaitinius. Gražūs tie pažįstami veidai. Galima ir pasimokyti iš jų dvasios veržlumo, noro veikti.
Kuopoje, man užsukus pabūti kaip gąsdinančiai įžodžio egzaminatorei, mano puodelis netuštėja, šiltos rankos į mane pasuka lėkštę sausainių ir pasirūpina, kad šildytuvas žiūrėtų mano pusėn, kol aš, užvertusi galvą, negaliu atsigrožėti kambariuko lubomis. Koridoriuje tamsu, tik pro durų plyšį krenta šviesa ir nušviečia būsimo ateitininko veidą, kai šis, suraukęs antakius, bando atsakyti, koks ateitininkas yra jo idealas ir kaip keisis jo gyvenimas, kai jis taps ateitininku. Belieka tik švelniai šypsotis, kai po poros dienų jau segu jam ateitininko ženklelį į švarko atlapą. Tądien sniegas Telšiuose iškrito daug anksčiau negu kitur.
Užtat Telšių ateitininkai priverčia suvokti pačią tikėjimo esmę. Kas būna, kai leidi Šventajai Dvasiai veikti per save. Žinoma, būti valdybos nariu ar aktyviu ateitininkų veidu yra gražu ir girtina. Gražūs ir tie, kuriuos sutinki kiekviename renginyje. Tačiau tikrasis Grožis atsiskleidžia tų, kurie tiek metų atkakliai ir tyliai dirba tai, kas, atrodo, yra kukliausias indėlis organizacijai. Žemaitijoje ateitininkai gyvuoja tik todėl, kad atsirado žmonių, kurie taip mylėjo tą vietą ir šią organizaciją, jog liko ir lieka toliau. Su kokia meile egzaminuojamas įžodininkas man ištaria, kad didžiausias ateitininkiškumo pavyzdys jam yra jo kuopos globėjos, tik ir parodo, kaip gera, kad yra kam tuos vaikus mylėti.
Ir pabaigai
Kol rašau, suvokiu, kiek daug iš tiesų mano gyvenime dabar arbatos. Atrodo tik ir sėdžiu belaukdama, kol užvirs virdulys, o nuo puodelio kylančių garų aprasos akys. Kartais arbata ataušta taip ir nespėjus jos išgerti. Kartais užsipilu dar verdančią tiesiai sau ant kojos. Kartais plauname vienas kito puodelius. Juose nusėda viskas, kas dabar taip brangu.
Dar niekada Dievo valia taip stipriai nekreipė mano gyvenimo. Pamažu, pamažu mokausi tai priimti. Tai pats sudėtingiausias, pats gražiausias ir pats skausmingiausias kelias.
Teksto autorė Marija Zaleskytė gimė Vilniuje, augo Liuksemburge, o paskutinius mokyklos metus nusprendė praleisti Lietuvoje, grįžo į Kauną. Šį rudenį ji įstojo į Vilniaus Dailės akademijos Telšių fakultetą, kur studijuoja juvelyriką.
Nuotraukos
