Tautiškumas ir šeima cancel kultūros eroje: išeivijos lietuvio Petro Kisieliaus įžvalgos
Neseniai Lietuvoje praūžusi šimtmečio Dainų šventė dažnam tautiečiui sužadino patriotinius jausmus. Tokiomis progomis ryškiau nei savo įprastoje kasdienybėje pajuntame meilę tėvynei, patiriame jos grožį, sutelktą unikalioje tautinių dainų ir šokių festivalio tradicijoje. Neišvengiamai kyla mintys, kaip tą grožį išsaugoti, jį puoselėti, ypač šiandieninėje geopolitinių grėsmių akivaizdoje. Lietuvybės stiprinimo ir glaudžiai su tuo susijusio katalikiškumo tema ateitininkai kalbina išeivijos lietuvį Petrą Kisielių.
Ateitininkas, gydytojas chirurgas-urologas Petras Kisielius visą savo gyvenimą nugyveno Čikagoje, Ilinojaus valstijoje ir šiuo metu džiaugiasi užtarnautu poilsiu. Išeivijos visuomenininkui, aktyviai prisidėjusiam prie lietuvybės išsaugojimo Amerikos lietuvių tarpe po Antrojo Pasaulinio karo, įžvalgų apie tautiškumo puoselėjimą tikrai netrūksta. Pasidalinsime keletu P. Kisieliaus minčių apie tautinę lietuvių tapatybę, šeimos svarbą bei šiandieninės visuomenės aktualijas.
Išeivijos ateitininkas, ilgus metus giedantis „Dainavos“ chore, dalyvavęs ir šimtmečio Dainų šventėje, dalijasi įžvalgomis: „Giedodami chore kartu su kolektyvu bandome pasiekti grožį, jį kurti, išreikšti. Kolektyvinė grožio patirtis parodo jį nesant reliatyviu dalyku. Egzistuoja absoliutus grožis ir jis yra viena iš Dievo apraiškų. Grožio siekis ir prisilietimas prie jo drauge su choru yra kone dvasinė patirtis. Ilgametis Dainų šventės gyvavimas įrodo, jog grožis, kaip ir daugelis kitų su atšaukimo (cancel) kultūra šiandien susiduriančių reiškinių, yra ne reliatyvus, bet objektyvus.
Pašnekovas reflektuoja, jog gyvenant Amerikoje yra patiriamas kitas tempas, gyvenimo ritmas, kiti informacijos srautai. Todėl grįžus į Lietuvą lengviau pajusti kontrastą tarp gyvenimo ten ir čia ypatumų, išryškėja gerieji mūsų šalies aspektai. Anot P. Kisieliaus, kultūros lygis Lietuvoje yra žymiai aukštesnis nei Amerikoje. Atšaukimo (cancel) kultūra Amerikoje yra ženkliai labiau įsišaknijusi, Lietuva šio reiškinio dar nėra tiek stipriai paveikta. Būtent todėl Amerikoje spartesniais tempais byra ir krikščioniškų vertybių sistema, tuo tarpu Lietuvos kultūrinis gyvenimas visgi teikia vilties.
Atšaukimo kultūra šiandien turbūt aršiausiai atakuoja šeimą ir jos sampratą. P. Kisielius pastebi, jog Lietuvos Dainų šventės programoje būta nemažai pasirodymų, tuo pat metu įtraukusių ir vaikus, ir tėvus. Toks šventimo būdas labai gražiai pabrėžė tarpusavio ryšio, šeimos svarbą; kad vaikai lietuvių tautai yra brangūs, kad svarbi išlieka tėvų rolė vaikų ugdyme. Tuo tarpu šie dalykai Amerikoje yra aktyviai griaunami, jų reikšmė menkinama. Besisvečiuodamas tėvynėje, P. Kisielius džiaugiasi: „Lietuva šiuo požiūriu nuteikia optimistiškai: žmogus dar nėra pražuvęs.“
Pats P. Kisielius su žmona išeivijoje užaugino penkis vaikus, kuriuos iki pat vyresnių klasių akademiškai ugdė namie. Gydytojo žmona Daiva, kruopščiai besidomėdama kokybiškais ugdymo metodais, sudarinėjo mokymo programas, planavo laiką, įtraukiant į jį ir grožinės literatūros skaitymą, muziejų lankymą, iškylas bei kitas kultūrinį akiratį plečiančias veiklas. Šeima turi aiškų ir savitą požiūrį į pradinės ir vidurinės mokyklos švietimo tendencijas, todėl savo vaikus nusprendė ugdyti namie. Pats P. Kisielius buvo atsakingas už lituanistinį savo atžalų ugdymą savaitgaliais. Išeivijos ateitininkas į šias savo pareigas žvelgia idėjiškai:
„Man, kaip ateitininkui, tautinis ugdymas, lietuvybės puoselėjimas yra be galo svarbūs, nes aš žvelgiu į tautą, kaip į priemonę palaikyti ryšį su Kristumi. Senajame Testamente Dievas išrinko Izraelio tautą kaip laidininką žmonijai palaikyti ryšį su Dievu, todėl aš tikiu, kad tauta yra kaip dieviškoji institucija. Prisikėlęs Kristus kviečia apaštalus eiti ir padaryti jo mokiniais visų tautų žmones, skleisti Gerąją Naujieną visoms tautoms. Mano požiūris toks, kad lietuvybė, lietuvių tauta, tautiškumo ugdymas yra mums, lietuviams, kaip būdas palaikyti ryšį su Kristumi. Todėl man lietuvybė svarbi. Todėl aš bandžiau ją puoselėti ir savo šeimoje. Tauta yra praplėsta šeima. Man ji – Dievo institucija.“
Akcentuojant ryšį tarp lietuvybės išsaugojimo išeivijoje ir šeimos vaidmens, pašnekovas pabrėžia, jog lietuvybė svetur negalėtų išsilaikyti, jei šeima nebūtų stipri. Tautiškumo puoselėjimui išeivijoje savaime reikalinga stipri šeima. Jei šeima išeivijos lietuvių tarpe netektų vertės, lietuvybė ten irgi neišsilaikytų, nes nebūtų kaip jos perduoti, įskiepyti.
Tam, kad šeima ir tauta išeivijoje gyvuotų, būtina suprasti katalikiško tikėjimo reikšmę. Po Antrojo Pasaulinio karo lietuviams išeiviams išsilaikyti amerikietiškoje, anglosaksiškoje kultūroje (kuri, beje, yra labai paveiki aplinkinių atžvilgiu) buvo be galo sunku. Todėl išeivijos lietuvių ateitininkų istorijoje būta laikotarpio, kada tautiškumas buvo net labiau pabrėžiamas nei katalikiškumas. P. Kisielius dėl tokio tikėjimo organizacijoje nuvertinimo kiek apgailestauja, tačiau įžvelgia tame prasmę: tuo metu tokia nuostata buvo be galo reikalinga savo tautinio identiteto išsaugojimui ir asimiliacijos stabdymui. Tautiškumo dvasios sustiprinimas tuo metu buvo reikšmingesnis nei katalikiškumas, nes tikėjimo laisvei išeivijoje nebuvo grėsmės, tam buvo visos reikalingos sąlygos.
Šiuo metu išeivijos lietuviai ateitininkai yra teisingai atradę, jog visgi katalikiškumas yra svarbiausias iš visų penkių ateitininkų principų. P. Kisielius dalijasi jaunosios kartos išeivijos ateitininkų aktualijomis: „Džiugu, jog požiūris, kad Kristus yra mūsų gyvenimo centras, šiandien išeivijoje ateina ne tik iš senosios kartos ateitininkų, bet ir iš jaunųjų. Šiuo laiku aiškiai jaučiama jau ne tiek tautiškumo nykimo, kiek tikėjimo ir iš jo išplaukiančių vertybių griūtis. Visuomenėje ryški tendencija kryptingai toleruoti tam tikras nuodėmes, neigti jų svorį ir žalą ar net traktuoti jas kaip dorybes, kaip kažką, kas turi būti priimtina ar net pagirtina. Tokioje terpėje krikščionims sunku, tačiau mes neturėtume atsižadėti Kristaus mokslo, evangelijos tiesų, bet leisti joms kuo giliau įsišaknyti mūsų valioje ir tvirtai jomis vadovautis. Drąsiai leistis jų „nešamiems“ savo gyvenime.“
Kalbėdamas apie slidžią meilės artimui ir nuodėmės toleravimo ribą, itin aktualią nūdienoje, P. Kisielius pabrėžia, jog nereikėtų pamiršti, kad nuodėmingi esame visi. Vis dėlto nuodėmės turime stengtis patys vengti ir padėti tai daryti vieni kitiems. Tai yra svarbus meilės artimui bruožas. Vis dėlto klausimas, kaip elgtis ir bendrauti su žmogumi, kuris atvirai ir besididžiuodamas propaguoja Katalikų Bažnyčiai prieštaraujantį gyvenimo būdą, nėra paprastas. P. Kisielių čia papildo jį kalbinanti studentė ateitininkė Akvilė Petrauskienė: „aš nepritariu tam, ką tu darai ir kuo tiki, tačiau savo gyvenimu ir krikščionišku mokslu grįstais pasirinkimais ryžtuosi liudyti tau, jog Kristus tave myli, tau padės ir ves tave dvasinės laimės keliu, jei tik jam leisi. Tai yra tikras iššūkis jauniems žmonėms šiandien. Maldos praktika labai padeda siekti jautrios širdies ir išvengti puikybės neva aš esu teisesnis ir arčiau Dievo. Teisingą pavyzdį galima rodyti ne per atstūmimą, bet buvimą šalia ir palydėjimą.“
„Galiausiai, mes, katalikai, esame linkę matyti problemas ir iškelti jas tam, kad galėtume spręsti. Tačiau ne ką mažiau nei problemų sprendimas svarbus yra gebėjimas matyti gėrį dabartyje ir juo pasidžiaugti. Šimtmečio „Dainų šventė“ ir jos paskleista žinia, jog mes, lietuviai, norime ir gebame „meile gyventi“ – savo tautai, tradicijoms ir vienas kitam – yra tai, kuo tikrai galime pasidžiaugti,“ – laidoje išsakytas mintis apibendrino Akvilė Petrauskienė.“
Dar daugiau apie tautiškumo ugdymo ypatumus, cancel kultūrą ir tai, kodėl išeivijos ateitininkas, gydytojas Petras Kisielius su žmona pasirinko ugdyti savo vaikus namie bei vaikų požiūrį į tai galite išgirsti ateitininkų laidos „Kas rūpi jauniems?“ įraše.
