Tarpukario aidai: mūsų priedermės, siekiai ir keliai iki jų

Koks yra Bažnyčios identitetas? Regis galėtume sakyti, kad ieškoti tiesos.

Niekaip vietoje nenustygstančiame pasaulyje, Bažnyčia išgyveną sunkumą nepamesti savo identiteto ir siekių. Kad nepritrūktų drąsos gyventi ta tiesa, kurią gavome iš Jėzaus prieš kelis tūkstantmečius, galime prisiminti, kaip su šiais sunkumais Bažnyčia susidūrė prieš 115 metų.

XX a. pradžios Prano Dovydaičio straipsnyje „3 Pamatiniai klausimai“ yra nagrinėjamos „Priedermės, siekiai ir keliai iki jų“. Praėjus daugiau nei 100 metų, šie klausimai, nors kontekstas ir stipriai pakitęs, vis dar yra išlaikę savo aktualumą šių dienų Bažnyčiai ir pasauliui.

Asmeninė ištikimybė tiesai

Priedermė – tai pareiga, prievolė arba tai, kas dera (privalu) atlikti (Lietuvių kalbos žodynas).

Apie priedermę, P. Dovydaitis kalba taip: „Pasilikę Kristaus Bažnyčioje, kuri yra paties Kristaus kūnas, mes prieš visą pasaulį ištariame: Instaurare omnia in Christo (Eph. I, 10) — viską atnaujinti Kristuje. Tai ištarusieji paimame ant savęs pirmutinę didžiausią priedermę atnaujinti Kristuje save,  atnaujinti Kristuje  savo gyvenimą”.[*]

Tai įvardinama kaip pirmoji mūsų, ateitininkų, priedermė – norint visą atnaujinti Kristuje, pradėti nuo savęs. Kalbant tiksliau, reikia „butinai padaryt ir kiek galint greičiau, kad katalikų Bažnyčios Kristus, Dievas-žmogus, yra mums tikriausias faktas.” [*] Kad tai būtų įmanoma, kad Jėzus galėtų sutilpti mūsų kasdienybėje ir joje užimti centrą, reikia būtinai atsisakyti visų kitų dievų. „Priešais šį papeikimą pas mus jau seniai priruoštas atsakymas, kad „gyvenimo aplinkybės“, mada, papročiai, pažiuros, kad mes suvaržyti, kad kitaip nors ir norime, bet negalime. Tušti žodžiai! Pasisakykime atvirai, kad ir mes labai pamilome stabus ir sunku mums nuog jų atsiskirt, skaudu sutraukt su jais sąryšius.” [*]

Dovydaitis kalba apie mąstyseną, prietarus, kuriuos žmonės patys susikūrė ir dėl to susiskaldė: dėl skirtingos kilmės, nelygaus išsilavinimo, nelygaus turtingumo. Šis visuomenės susiskaldymas Lietuvoje kėlė didelę riziką prarasti vienybę, kurios taip siekė tikintieji. Dėl to Pranas Dovydaitis skatina katalikus susirinkti iš visų kraštų, pamesti stabus ir nugriauti šitas pertvaras tarp savų: „Musų santikiuose tarp saves turi butinai įvykti gyveniman šventojo Apaštalo formuluotas principas: „Visi Dievo sunųs per tikėjimą į Kristų Jėzų; visi Kristuje apkrikštyti Kristumi apsitaisėte; nėra žydo, nei graiko, nei vergo, nei laisvo, nei vyro, nei moters: nes visi jus esate viena Kristuje Jėzuje“ [*].

Aplinkos įtaka mums

Tačiau mus veikia ir aplinka. Šių laikų Bažnyčioje paplitusi mada prisitaikyti tikėjimą prie gyvenimo aplinkybių. Tai yra, laikyti Jėzų savo gyvenimo prasme ir centru tik tada, kai tai patogu: prieš atsiskaitymą, besiruošiant darbo pokalbiui ar ištikus nelaimei. Dalis lankančių Bažnyčia, su Jėzumi sudaro „verslo sandorį” – kreipiasi į Jį kaip į paslaugų teikėją tada, kai nebėra kito pasirinkimo, visiškai atsiribodami nuo bet kokio asmeninio santykio su Juo. Tačiau, Jėzus ant kryžiaus, kaip aukščiausios meilės pavyzdys, už savo draugus atidavė gyvybę. Ir dabar trokšta, kad mes savo gyvenimu visiškai atsiduotume Jam.

Neišsigąskime, čia kalbama ne apie gebėjimą gyventi tobulai. Kad ir kokį stiprų tikėjimą esame pasiekę, deja šioje žemiškoje amžinybės pusėje vis tiek išduodame Jėzų bent kelis kartus į dieną. Atiduoti Jėzui savo gyvenimą reiškia rinktis tikėti bei rinktis kasdienybėje gyventi tuo, ką išpažįsti.

Dovydaičio laikais tai buvo pertvarų tarp kaimynų nugriovimas. Šiandien tai yra nepasidavimas šių laikų pasaulio madingiems stabams ir mąstysenai. Atstovėti savo išpažįstamą tiesą, kai bendrakursiai diskutuoja apie abortą, atsisakyti plačiai pasaulyje paplitusių ir siūlomų medžiagų, kurios kenkia kūnui ir sielai ar būti minioje vieninteliu, kuris nesutiks su išsakyta nuomone, nes ji prieštarauja Jėzaus mokymui – visa tai reikalauja begalinės drąsos. Bet Jėzus tam ir kviečia: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi” (Mk 8, 34). Tik pilnai Jam atidavę savo gyvenimą galėsime gyventi santykyje (ne sandoryje) su Jėzumi, iš kurio ir gausime visų malonių, reikalingų pakelti savo gyvenimo kryžių. Iškėlus Jėzų Kristų ir jo skelbiamą tiesą aukščiau visko, kas žemiška, yra pasiekiama neeilinė laisvė, nesuprantama šiam pasauliui, pagrįsta tik tikėjimu ir malone, nes „Tiesa padarys jus laisvus” (Jn 8, 32).

„Užtatai ir mes pasiryžę visomis jiegomis stengtis buti tokie, kokie buvo pirmieji Kristaus Bažnyčios sąnariai, mes nulenkusieji prieš Kristų galvą ir tuomi išreiškusieji Jam paklusnybę, tame pat laike turime but visuomet prisiruošę kiekvienam užklausiančiam atsakyt, kodėl mes taip darome, turime but visuomet prisiruošę duot kiekvienam savo elgimosi atskaitą, turime parodyt kad musų paklusnumas yra protingas, kad musų tikėjimas yra tiesa, kuriai joki dalinės apsireiškimų srities tiesa, kiek ji savyje yra tiesa, negali priešintis. Šiuomi jau mes paimame ant savęs priedermę dalyvauti moksle.”[*] Prieš 115 metų, vienas pagrindinių netikinčiųjų ginklų buvo mokslas, kuris, pasak jų, priešindavosi Bažnyčios skelbiamam mokymui. Dažnai pasaulis pasitelkdavo gamtos mokslų trupinėlius, nepilnas tiesas, kuriomis bandydavo įrodyti, jog Dievas kertasi su tuo, ką matome aplink save. Tačiau, Pranas Dovydaitis kviečia, nepaisant pasaulio pasipriešinimo, atstovėti Kristaus skelbiamą ir tikinčiųjų išpažįstama tiesą, aktyviai dalyvaujant moksle.

O realybė per daug nepasikeitė. Šiandien taip pat pastebima tendencija priešintis Bažnyčiai naudojantis nepilnomis, mokslu pagrįstomis, „tiesomis“.  Skirtumas tas, jog šiais laikais gamtos mokslai pakeičiami įvairiomis socialinių mokslų nuokrypomis, kuriomis siekiama sukurti patogesnį gyvenimą sau, nepaisant, jog tai prieštarauja pilnai tiesai. Iškraipytos moralės nuostatos bioetikos klausimais (abortai, eutanazija), socialinio lytiškumo teorijos, dirbtinio intelekto etika, transhumanizmas bei daugelis kitų sričių siekia tiesiogiai daugiau nesveiko malonumo suteikiančio gyvenimo, nepaisant pasipriešinimo žmogaus prigimčiai ar tiesai, kurią skelbia ir Bažnyčia.

Skelbti ir atstovėti tiesą galime tik ją pažinę. Tai nereiškia, jog kiekvienas, norintis skelbti Evangeliją, turi būti parašęs disertaciją ar pasiekęs mokslo aukštumas. Tačiau, kaip tikintieji, turime kasdien judėti tobulumo link, ugdydami save ne tik dvasiškai, bet ir intelektualiai, siekdami tvirtesnio tiesos pažinimo. Pranas Dovydaitis savo tekste bando išryškinti tiesos svarbą. Po 115 metų šis tiesos pažinimas ir atstovėjimas prieš pasaulio bangas yra dar aktualesnis šių dienų Bažnyčiai, naujomis formomis susiduriančiai su pasaulio netikėjimu tiesos tikrumu.

[*] „Trys pamatiniai klausimai“ P. Dovydaitis