Studentiškame Brno mieste Čekijoje skamba ir lietuvių kalba. Masaryko universiteto Laisvųjų menų fakulteto Bendrosios kalbotyros ir baltistikos instituto baltistikos programoje galima mokytis lietuvių, latvių, estų ir suomių kalbų. Šiuo metu lietuviškai mokosi studentai iš Čekijos, Slovakijos ir Rusijos: 16 pirmakursių, 2 trečiakursiai ir 2 magistrantai. TEREZA KABELÁČOVÁ – lituanistikos absolventė, iš pirmosios magistrantų laidos viena iš pirmųjų studijavusi lituanistiką bakalauro pakopoje. Dabar ji pati tapo dėstytoja. Su ja kalbėjomės apie studijas, vertimą žodžiu ir raštu, mylimiausius dalykus, susijusius su Lietuva.
Ką čekai žino apie Lietuvą? Ką Jūs žinojote apie Lietuvą prieš studijuodama lituanistiką?
Čekai apie Lietuvą žino gana mažai. Pati prisimenu, kad mokykloje mokėmės, žinoma, kad Lietuva ir Latvija egzistuoja, turi savo sostines. Galbūt ir per istorijos pamokas minėjo ką nors apie mūsų bendrą istoriją.
Taigi, čekai nelabai daug žino. Bet dabar jie gana dažnai keliauja, tai apsilanko ir Baltijos šalyse. Stebėdami į baltistiką stojančius studentus, matome, kad daugelis jų itin daug žino apie šias šalis, yra jose buvę.
Kaip taip nutiko, kad pradėjote studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą?
Truputį atsitiktinai. Kai stojau į universitetą 2004-aisiais metais, pasirinkau ispanų kalbos ir literatūros studijas. Norėjau studijuoti ir dar ką nors naujo. Vienas mūsų šeimos pažįstamas pasakė, kad galbūt man galėtų būti įdomu baltistika. Pasidomėjau ir pagalvojau, kodėl gi ne. Pradėjusi studijuoti išsyk pamilau baltistiką. Tuo metu man atrodė, kad lietuvių kalbos paskaitos yra šiek tiek geresnės negu suomių. Pas mus baltistikos studijos keičiasi kiekvienais metais – vienais metais prasideda lietuvių kalbos studijos, o kitais – suomių. Tada, kai aš įstojau, buvo lietuvių kalba. Manau, man pasisekė.
Kaip pasikeitė studijos, kai Jūs mokėtės, ir kaip dabar yra?
Šiek tiek pasikeitė studijų programa. Mes turėjome daugiau visko išmokti, tačiau mums trūko kai kurių teorinių kursų.
Stebėdama studentus matau, kad šiek tiek keičiasi patys žmonių poreikiai, kartos. Man atrodo, kad apskritai mes truputį kitaip žiūrėjome į studijas. Aš ir mano kurso draugai stengėmės mokytis viską, kas mums buvo dėstoma, nors ne viskas buvo įdomu. Dabar matau, kad studentai dažniau kelia klausimą, ar to jiems tikrai reikės ateityje, ar šias žinias jie panaudos, dvejoja, ar verta mokytis viena ar kita.
Jūs pati tapote dėstytoja, o ar kiti absolventai sieja savo gyvenimą su Lietuva?
Man atrodo, jeigu absolventai nori ir ieško su savo studijomis susijusio darbo, jo tikrai atsiras. Tačiau matau, kad tie, kurie dirba visai kitose srityse, vis tiek dalyvauja, domisi savo studijų sritimi, pavyzdžiui, tikrai seka šalių, kurių kalbos, literatūros ir kultūros mokėsi, naujienas ir pan.
Tai kas jus taip patraukė, kad nusprendėte siekti akademinės karjeros lituanistikoje?
Kai baigiau magistrantūrą, labai džiaugiausi tuo, kad pagaliau išmokau bent ką nors, ir norėjau pasidalinti savo žiniomis. Taip pat norėjau išbandyti pati save, ar man sektųsi. Tokia buvo mano motyvacija iš pradžių, o paskui daugiau sužinojau ir toliau tęsiau savo darbą. Visą laiką mes dirbome su Vaidu Šeferiu, jis visada buvo ir, manau, dabar irgi yra svarbiausias asmuo studentams ir mūsų studijoms apskritai.
Apie savo akademinę veiklą gal nelabai verta kalbėti. Galiu nebent paminėti, kad dabar labiausiai gilinuosi į vertimo teoriją ir literatūros tyrinėjimus. Kai pradėjau daugiau domėtis vertimais, vertimo teorija ir istorija, tie dalykai, kurie buvo mums dėstomi, įgavo naują prasmę. Įdomu atrasti ir vertimo istorijos subtilumus. XIX a. įvykęs tautinis atgimimas labai susijęs su vertimais, nes tuo metu tautinio atgimimo veikėjams reikėjo lavinti kalbą. Pirmas žingsnis buvo apskritai sudominti savo publiką, kad lankytų, pavyzdžiui, spektaklius čekų kalba teatre. Dažniausiai viskas organizuojama buvo vokiečių kalba, nes Čekijos karalystė buvo tapusi Austrijos imperijos dalimi.
Kokiuose įdomiausiuose projektuose teko dalyvauti būtent dėl to, kad esate lituanistikoje?
Dalyvavome vienoje istorinėje parodoje apie baltus, kurioje buvo eksponuojama apeiginė lazda su briedės galva ir kt. daiktai. Parodą ruošė Brno muziejus, bet mes bendradarbiavome. Aš ir kiti lituanistai vertėme tekstus į katalogą, taip pat vertėjavau žmonėms iš Lietuvos muziejaus, padėjau jiems ruošti eksponatus ir pan.
Taip pat atsiranda ir įdomių vertimo žodžiu projektų. Pavyzdžiui, viena Brno dalis draugauja su vienu Kauno kvartalu, kurio gyventojų dalis lankėsi mūsų mieste. Jie bendravo su vietiniais, dalyvavo folkloro festivalyje mūsų pilyje Špilberke, buvo ir vakarėlis, ekskursijos į Lednicės rūmus, alkoholio fabriką. Visur verčiau, kas buvo pasakojama. Tai įdomios patirtys, nors man asmeniškai – visada ir išbandymas, nes, sakyčiau, esu uždarokas žmogus. Visada labai įdomu versti tekstus raštu – labiausiai patinka grožinę literatūrą, bet būna įvairių tekstų.
O kokia lietuvių literatūros vertimų į čekų kalbą situacija?
Iki Antrojo pasaulinio karo čekiškai buvo išleisti keli lietuvių liaudies dainų rinkiniai ir vienas mišrus lietuvių liaudies dainų ir pasakų rinkinys. Nuo XX a. 6-tojo dešimtmečio iki mūsų Aksominės revoliucijos buvo išversta gana daug lietuvių literatūros, galima sakyti, kad turime čekiškai išverstus svarbiausius lietuvių literatūros kūrinius: „Altorių šešėly“, „Dievų miškas“, „Metai“, „Riešutų duona“. Per šį laikotarpį buvo išleista apie 90 kūrinių (atskiros knygos, antologijos, rinkiniai, ištraukos žurnaluose). Tai Donelaičio, Mykolaičio-Putino, Cvirkos, Simonaitytės, Žemaitės, Krėvės-Mickevičiaus, Marcinkevičiaus, Martinaičio, Nėries, Borutos, Sruogos, Šaltenio ir kt. rašytojų tekstai. Tačiau svarbu paminėti, kad kai kurie tekstai buvo išversti ne tiesiogiai iš lietuvių kalbos, o iš rusų kalbos vertimo (19 iš jų). Taip pat, ypač pradžioje, buvo verčiami ir sovietų ideologijos paveikti tekstai. Po revoliucijos dar porą metų veikė inercija, bet paskui lietuvių literatūros vertimų kiekis žymiai sumažėjo. Pastaruoju metu situacija šiek tiek pagerėjo, išleista naujesnės lietuvių literatūros, pavyzdžiui, „Tūlos“, „Sibiro haiku“, „Žuvų ir drakonų“, „Mano vardas – Marytė“ vertimai. Taip pat du literatūrinio žurnalo „Plav“ numeriai (2008 m. ir 2018 m.), skirti lietuvių literatūrai.
Kas labiausiai jums pačiai patinka iš lietuvių literatūros?
Man įdomu skaityti Ričardo Gavelio kūrinius. Retai kada skaitau kūrinį antrą kartą, dažniausiai labai gerai įsimenu siužetą, tad kartoti būna nuobodu, tačiau su Gavelio kūriniais man kitaip, norisi prie jų grįžti. Esu išvertusi jo apsakymą „Galbūt“. Tai tikrai labai įdomus tekstas, jį galima skaityti kelis kartus ir visada atrandi naujų dalykų. Pasaulis kūrinyje palyginamas su kaleidoskopu, ir tas kaleidoskopiškas žvilgsnis labai kūrybiškai ir įdomiai išreikštas tekste. Man patiko ir Sauliaus Tomo Kondroto romanas „Žalčio žvilgsnis“, iš naujesnių tekstų – Teklės Kavtaradzės pjesė „Keletas pokalbių apie Kristų“, kurią esu išvertusi vieno studento diplominiam darbui.
Mums lietuvių literatūrą dėstė Almis Grybauskas. Jis yra arba buvo pažįstamas su kai kuriais lietuvių rašytojais. Būdavo labai įdomu klausyti jo pasakojamų istorijų. Kadangi jis pats yra poetas, man atrodo, jis tiesiog labiau jaučia, kas svarbu ir įdomu.
O iš lietuviškos muzikos?
Kai studijavau, gavau vieną tokią kompaktinę plokštelę. Tai buvo Vytauto V. Landsbergio romansai. Aš dažnai klausausi muzikos dėl studijų, dėl kalbų. Kai jau turiu kokį albumą, tai kartoju jį iš naujo ir iš naujo. Muzika padeda įsiklausyti ir po truputį išgirsti pažįstamus žodžius, suprasti tekstą. Į svetimų kalbų muziką žiūriu kaip į mokymosi priemonę, nesvarbu, patinka ji ar ne, įdomu klausantis mokytis.
Ar prisimenate savo pirmą kartą Lietuvoje?
Taip, man atrodo, pirmą sykį apsilankiau Vilniuje būdama antrame arba trečiame kurse. Su drauge Eva, kuri taip pat studijavo baltistiką, vykome į Vasaros mokyklą Vilniuje. Ten mes susipažinome ir su studentėmis iš Prahos, dar buvo ir iš Rusijos. Renginio metu vyko pamokos, tačiau taip pat šiek tiek pakeliavome po Lietuvą, prisimenu, kad buvo šilta vasara, gražus oras, nuostabi gamta. Vilniuje gyvenome netoli stoties, aplink ne itin gražūs sovietiniai pastatai, bet juk ir pas mus jų tuo metu buvo…
Didesnė patirtis – semestro studijos Vilniuje. Studijuoti, žinoma, vykau viena, pati turėjau viską susitvarkyti, susiorganizuoti. Buvo ruduo ir kartais lijo. Žmonės tuo metu man pasirodė truputį nemandagūs. Tai pastebėjau dažnai vaikščiodama siaurais senamiesčio šaligatviais. Jei sutinki priešais žmogų, jis nepasitraukia, neaplenkia, o drąsiai eina tiesiai į tave. Šių studijų patirtis man buvo labai naudinga – galėjau lavinti ir praktikuoti savo kalbos žinias.
Dabar, kai daug geriau pažįstate lietuvius nei tada, ar jie vis dar atrodo tokie šalti?
Gal ne. Vilnius kažkodėl man atrodo gana artimas ir panašus į mano gimtąjį miestą Brno, gal dėl barokinės architektūros. Man dabar jau patinka taip pat ir dėl to, kad turiu pažįstamų žmonių.
Lietuvoje būti man labai patinka, tikrai. Jaučiu, kad Vilnius bent jau iš dalies yra mano miestas, savas. Praeitais metais praleidau savaitę Kaune. Jis man taip pat pasirodė artimas, gražus. Ten yra daug tarpukario architektūros, kuri, sakyčiau, irgi gana panaši į Brno architektūrą. Man labai patinka, kad Lietuvoje daug žalumos. Patinka būti prie Žaliųjų ežerų Vilniuje.
***
Terezos rekomendacijos iš čekų kultūros:
Literatūra: čekų klasika būtų Bohumilio Hrabalio kūriniai. Milan Kundera yra plačiai žinomas rašytojas, tačiau daugelį metų jis praleido Prancūzijoje, tad galima diskutuoti, kiek jo kūryba priklauso čekų literatūrai. Kai kam patiks Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Iš jaunesnės kartos būtų galima paminėti Kateřiną Tučkovą. Ji Čekijoje gana populiari ir rašo svarbiomis temomis iš čekų istorijos. Į lietuvių kalbą išverstas jos romanas „Baltųjų Karpatų raganos“.
Muzika: klasikinės muzikos kūrėjai Antonín Dvořák, Bedřich Smetana, Leoš Janáček, Bohuslav Martinů.
Kinas: pagal B. Hrabalio knygas pastatyti „Postřižiny“ (ang. Cutting it Short) ir „Ostře sledované vlaky“ (liet. Ypatingieji traukiniai, ang. Closely Watched Trains), rež. J. Menzel, taip pat „Pelíšky“ (ang. Cosy Dens), rež. J. Hřebejk. Iš šiek tiek naujesnių: komedijos „Nuda v Brně“ (ang. Boredom in Brno), rež. V. Morávek, „Samotáři“ (ang. Loners), rež. D. Ondříček.
Vietovės: Moravijos sostinė Brno, buvusi Moravijos sostinė Olomouc, netoli Brno esantis ir Italiją primenantis Mikulov, kultūrinis kraštovaizdis Lednicėje, Prahos senamiestis.
2019-ųjų metų 3-ajame „Ateities“ numeryje buvo publikuotas interviu su Terezos kolega – Masaryko universiteto Bendrosios kalbotyros ir baltistikos instituto pavaduotoju, K. Donelaičio kūrybos tyrinėtoju Vaidu Šeferiu: „Čekijos lituanistams dėstantis V. Šeferis: Donelaičio „Metai“ yra kaip senas šeimyninis nuotraukų albumas“ (kalbino Karolina Sadauskaitė).
Nuotraukos
