Tarnauti Lietuvai ir Sakartvelui: Marija Sulaberidzė
Nuo vaikystės lietuvių ir kartvelų tautų apkabinta MARIJA SULABERIDZĖ nuo 2023 m. rugsėjo apkabina savo studentus Sakartvelo technikos universiteto Prof. Vido Kavaliausko Lietuvių kalbos ir kultūros centre. Ji papasakojo apie aplinką, kurioje augo, apie meilę Turkijai, kuri realizuojasi akademinėje terpėje, ir apie jos vadovaujamą gyvybės pilną lituanistikos centrą Tbilisyje.
Užaugote daugiakultūrėje aplinkoje. Kaip atrodė jūsų vaikystė?
Mama – lietuvė, o tėtis – kartvelas. Iš pradžių jie gyveno Lietuvoje, tada kraustėsi į Sakartvelą. Aš iki 5 metų, iki jų skyrybų, buvau ir čia, ir ten. Paskui mama sugrįžo su manimi į Lietuvą, nes 1992 m. prasidėjo karas Abchazijoje. Dar 2 metus keliavome pirmyn atgal. Tai taip ir atrodė – dvikalbė aplinka. Net trikalbė, nes bendra kalba, kuria kalbėjo tėvai, buvo rusų. Dėl to dabar suprantu rusiškai ir galiu susikalbėti, o tai čia, Sakartvele, man praverčia komunikuojant su vyresnio amžiaus žmonėmis. Kartvelų kalbos mokausi iš naujo, nes, kai grįžome į Lietuvą, ji užsimiršo – aš tiesiog nebekalbėjau ja su niekuo. Galiu paminėti, kaip būdavo su kalba. Mes, tarkime, atvažiuojame iš Lietuvos į Sakartvelą, aš tris dienas visiškai tyliu. Suprantu, ką šeimos nariai man sako, aš bandau atsakyti, bet išsprūsta lietuviški žodžiai. Labai keistas tas jausmas, aš net iki šiol jį atsimenu, kai tu kalbi ir tavęs niekas nesupranta, o tu kaip vaikas nesupranti kodėl. Ir lygiai tas pats būdavo sugrįžus į Lietuvą. O paskui tiesiog augau Lietuvoje. Aš save visiškai laikau lietuve kultūriškai, man atrodo, mano mentalitetas visiškai lietuviškas. Bet visą laiką ilgėjausi Sakartvelo, jau rečiau ten važinėdavau paauglystėje, kas 3–4 metus. Lietuvoje labai trūkdavo tos kartveliškos šilumos, kur ką bepadarai, visi labai džiaugiasi, sveikina su mažiausiu laimėjimu.
Prisijungti arba Prenumeruoti