Tarnauti Lietuvai ir Sakartvelui: Marija Sulaberidzė

Nuo vaikystės lietuvių ir kartvelų tautų apkabinta MARIJA SULABERIDZĖ nuo 2023 m. rugsėjo apkabina savo studentus Sakartvelo technikos universiteto Prof. Vido Kavaliausko Lietuvių kalbos ir kultūros centre. Ji papasakojo apie aplinką, kurioje augo, apie meilę Turkijai, kuri realizuojasi akademinėje terpėje, ir apie jos vadovaujamą gyvybės pilną lituanistikos centrą Tbilisyje.

Užaugote daugiakultūrėje aplinkoje. Kaip atrodė jūsų vaikystė?

Mama – lietuvė, o tėtis – kartvelas. Iš pradžių jie gyveno Lietuvoje, tada kraustėsi į Sakartvelą. Aš iki 5 metų, iki jų skyrybų, buvau ir čia, ir ten. Paskui mama sugrįžo su manimi į Lietuvą, nes 1992 m. prasidėjo karas Abchazijoje. Dar 2 metus keliavome pirmyn atgal. Tai taip ir atrodė – dvikalbė aplinka. Net trikalbė, nes bendra kalba, kuria kalbėjo tėvai, buvo rusų. Dėl to dabar suprantu rusiškai ir galiu susikalbėti, o tai čia, Sakartvele, man praverčia komunikuojant su vyresnio amžiaus žmonėmis. Kartvelų kalbos mokausi iš naujo, nes, kai grįžome į Lietuvą, ji užsimiršo – aš tiesiog nebekalbėjau ja su niekuo. Galiu paminėti, kaip būdavo su kalba. Mes, tarkime, atvažiuojame iš Lietuvos į Sakartvelą, aš tris dienas visiškai tyliu. Suprantu, ką šeimos nariai man sako, aš bandau atsakyti, bet išsprūsta lietuviški žodžiai. Labai keistas tas jausmas, aš net iki šiol jį atsimenu, kai tu kalbi ir tavęs niekas nesupranta, o tu kaip vaikas nesupranti kodėl. Ir lygiai tas pats būdavo sugrįžus į Lietuvą. O paskui tiesiog augau Lietuvoje. Aš save visiškai laikau lietuve kultūriškai, man atrodo, mano mentalitetas visiškai lietuviškas. Bet visą laiką ilgėjausi Sakartvelo, jau rečiau ten važinėdavau paauglystėje, kas 3–4 metus. Lietuvoje labai trūkdavo tos kartveliškos šilumos, kur ką bepadarai, visi labai džiaugiasi, sveikina su mažiausiu laimėjimu.

Turbūt vaikystėje, paauglystėje atsirado polinkis į literatūrą ir kitoms kultūroms, kadangi vėliau pasirinkote studijuoti lietuvių filologiją ir turkų kalbą?

Žinokite, ne taip buvo. Kai mokiausi mokykloje, man labai gerai sekėsi lietuvių kalba, labai gerai išlaikiau egzaminą, bet niekada savęs nemačiau kaip filologės. Tuo metu, kai mokiausi (2009 m. baigiau mokyklą), man filologas buvo toks vargšelis, kuris niekada nesusiras darbo. Manau, kad ir dabar tokie stereotipai labai paplitę. Aš tos filologijos visaip vengiau. Labai blogai, kad bent jau mano mokykloje mes neturėjome galimybių pamatyti, kas yra tas filologas, kaip tai yra įdomu, kad jis iš tikrųjų yra, tam tikra prasme, menininkas. Tarkime, poetai, rašytojai juk „tapo“ paveikslus žodžiais, kuria gražiausias istorijas. Po mokyklos aš 4 metus blaškiausi, mėginau studijuoti gal 3 dalykus, bet niekuo nesidžiaugiau. Iš tikrųjų lietuvių filologija atsirado Turkijos dėka, nes aš išvažiavau į Stambulą ir tiesiog įsimylėjau tą šalį. Iš pradžių truputį buvau tokia kvailelė, ką čia tas Stambulas, gal ten mus pagrobs, kažkokių nesąmoningų istorijų buvau prisiklausiusi. Čia buvo mano pirmoji gera pamoka, kad tu turi pats visą laiką patikrinti ir neklausyti, ką ten kiti sako – kiekvienas žmogus iš savo patirčių ir žiūros taško pasakoja apie vietas ir žmones. Nuvykusi į Stambulą aš tiesiog pamečiau galvą, negalėjau patikėti, kokio tai grožio miestas, koks jis iš tikrųjų europietiškas – tai nėra kažkoks tamsus kraštas. Ir tada aš pagalvojau, kad labai noriu čia sugrįžti. Patikrinau studijų kainas, jos buvo labai didelės – apie 20 000 dolerių per metus. Tada atradau, kad yra lietuvių filologijos ir turkų kalbos programa Vilniaus universitete. Įstojau ir labai džiaugiuosi, nes viskas labai gerai susiklostė. Tad tai tikrai nebuvo kokia nors vaikystės svajonė tapti filologe, bet tai atsitiko visiškai atsitiktinai. Taip, turėjau kažkokius duomenis, man buvo įdomu skaityti tekstus. Bet dėl visokių standartų ir sudarytų stereotipinių nuomonių užtruko laiko rasti kelią į filologiją. Kas juokingiausia, dėl įvairių aplinkybių niekad nebesugrįžau į Stambulą studijuoti kaip planavau.

Kaip vyko turkų paskaitos?

Turėjome visą pagrindinę lietuvių filologijos dalį ir dar turkų kalbą, literatūrą, įvadą į islamo studijas… Aš to nevadinčiau turkų kalbos studijomis, ten buvo šiek tiek gilesnio filologinio žvilgsnio nei tiesiog kalbą mokytis. Buvome dviese kurse, tad turėjome galimybę turėti vos ne privačias paskaitas su dėstytojais. Turėjau nuostabią dėstytoją, Turkų kalbos centro vadovę doc. dr. Galiną Miškinienę. Ji mane labai globojo ir mes iki dabar palaikome ryšį, labai džiaugiuosi. Ji buvo ir mano bakalauro darbo vadovė.

Iki antro kurso buvau labiau linkusi į lingvistiką, bet paskui metams išvažiavau į Krokuvą, ten studijavau Jogailaičių universitete, sutikau įkvepiančių dėstytojų. Tada supratau, kad literatūra yra tai, kas mane labiausiai domina ir apie ką aš norėčiau rašyti savo bakalauro ir paskui magistro darbą.

Kas žavi turkų literatūroje?

Pas mus į Lietuvą visokios naujos literatūros srovės ir idėjos atėjo palaipsniui, o pas turkus viskas atėjo vienu metu. Skaitant XIX–XX a. turkų literatūros tekstus reikia laiko atrasti, ar tai romantizmas, ar tai realizmas, ar viskas kartu. Aš mėgstu turkų poeziją, bet dabar jau keletą metų labiausiai fokusuojuosi į Orhaną Pamuką, nes apie jį rašau disertaciją. Žavu tai, kad jį labai sunku aprėpti. Tu gali į jo tekstus žiūrėti per įvairius kampus ir vis tiek iki galo liksi nesupratęs, ką jis norėjo pasakyti. Aš negaliu atsižavėti šituo rašytoju, nes kiekvieną kartą, kai skaitau jo romanus, man atrodo, kad aš vis kažką anksčiau buvau praleidusi. Disertacijoje nagrinėju jo romaną „Nekaltybės muziejus“ ir realų Nekaltybės muziejų, kuris veikia Stambule. Visa jo ekspozicija parengta pagal knygos formatą – knygoje yra 83 skyriai, o muziejuje – cabinet of curiosities stiliaus 83 ekspozicijos. Ten yra toks žaidimas su realybe ir fikcija. Aš nuėjau į tą muziejų žinodama, kad kuriama istorija yra fikcija, bet ir tai abejoji. O, pavyzdžiui, teko sutikti amerikiečių turistus, kurie tikrai tikėjo, kad buvo toks Kemalis, kuris iš tikrųjų yra tik knygos pagrindinis veikėjas, ir jis gyveno tame name. Kaip yra „Marvel“ ar „Žvaigždžių karų“ visatos, tą patį galiu pasakyti apie Pamuko sukurtą pasaulį. Tas muziejus veikia kaip fizinė erdvė, kurioje atsispindi Pamuko visatos, nes jis į muziejaus ekspoziciją įtraukia ir ženklus iš savo kitų romanų.

Kaip sugalvojote stoti į semiotikos magistro programą?

Bakalauro studijose turėjau kursą „Literatūra ir kinas: adaptacijos studijos“, dėstė profesorė Irina Melnikova. Man taip patiko tas kursas, negalėjau patikėti, kad tiek daug visko galima atrasti lyginant du tekstus – žodinį ir vizualųjį. Šio kurso metu buvome supažindinti su intertekstualumo teorijomis. Tuo metu paraleliai skaičiau O. Pamuko romaną „Tos keistos mano mintys“ ir supratau, kad intertekstualumo siūlomi įrankiai gali padėti šį tekstą perskaityti kitaip. Tad iš tiesų šio kurso dėka atsiradau semiotikos studijose, bet apie jas ir anksčiau buvau girdėjusi. Man labai patiko. Labai liūdėjau, kai sužinojau, kad išėjo profesorius Kęstutis Nastopka – buvo didžiulis smūgis. Bet taip pat labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę klausytis jo dėstomo kurso.

Semiotikos studijų dėstytojai dažnai pasako, kad semiotika nėra vien tik metodologija, bet ir pasaulėžiūra. Ar jaučiatės, kad gyvenimas ja persismelkęs?

Taip, visiškai. Man labai juokinga, nes tai iš tikrųjų yra pasaulėžiūra. Kol studijuoji semiotiką, visą laiką apie ją kalbi. Net buvo tokių vidinių juokelių tarp bendrakursių: naratyvinė programa, subjektas, vertės objektas, pagalbininkas… Vėliau tas pakylimas nusėda, bet vis tiek semiotikos studijos tave išmoko kitaip žiūrėti į visus dalykus. Pavyzdžiui, būdama Sakartvele, dažnai susimąstau, kaip miestas išplanuotas, kodėl šioje vietoje kabo būtent ši afiša, kodėl čia yra paminklas…  Būtent per miestą, kadangi mano disertacijos tema šiek tiek susijusi su miestu. Bet visi šie įrankiai atėjo iš semiotikos studijų. Tai visiškai yra pasaulėžiūra ir, jeigu tu jos laikaisi, man atrodo, tau įdomiau gyventi. Bet turiu prisipažinti, kad šiuo metu šiuos dalykus šiek tiek apleidau. Tačiau dabar būdama Lietuvoje nusipirkau I. Melnikovos, J. Katkuvienės ir S. Saluperės knygą „Grimzdimas“. Parsivežiau tą knygą ir dabar skaitysiu, gal net kažką pritaikysiu disertacijoje.

Kaip Vengrijoje atradote universitetą, kuriame dabar studijuojate doktorantūrą?

Norėjau kur nors išvažiuoti iš Lietuvos. Atsitiktinai radau Segedo universitetą, patikrinau, kad jo reitingas neblogas, panašus į Vilniaus universiteto. Pateikiau paraišką, nesitikėjau, kad mane priims, bet priėmė. Aš studijuoju Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultete, Vizualios kultūros ir literatūros teorijos skyriuje. Ten esu vienintelė, kuri rašo apie turkų autorių. Jaučiausi keistai, nes eidavau kartu su amerikiečių, anglų literatūros studentais į paskaitas, esu nesuprasta, ką ten veikiu su Pamuku. Bet universitetui patiko mano tema, kad ėmiausi šio autoriaus. Disertacijai vadovauja 2 vadovės: vienos laukas yra vizuali kultūra, o kitos – amerikiečių, anglų literatūra. Pirmi metai universitete buvo kontaktiniai, bet po to išsiprašiau, kad leistų mokytis nuotoliniu būdu. Dabar ten tik kartais nuvažiuoju.

Kaip radote skelbimą, kad Lietuvių kalbos ir kultūros centras Sakartvele ieško vadovo?

Aš pamačiau tą skelbimą „Sakartvelo lietuviai“ grupėje. Tai buvo viešasis konkursas, o man visą gyvenimą nesiseka tuose konkursuose. Bet labai ilgai svarsčiau, o taip pat mano viena geriausių draugių irgi teikė paraišką, galvojau, kaipgi mes būsime konkurentės. Galiausiai pateikiau paraišką ir laimėjau – dabar jau metus dirbu Lietuvių kalbos ir kultūros centre Sakartvele, kuris pavadintas įkūrėjo prof. Vido Kavaliausko vardu. Po jo netekties atsirado ši darbo vieta. Tad iš pradžių man buvo labai didelis iššūkis, kaip išlaikyti tam žmogui pagarbą, kuris 12 metų vadovaudamas centrui padarė didžiulį darbą, ir neprarasti savęs. Bet viskas labai gerai, turiu apie 30 studentų. Dabar 18 buvo išvažiavę į Lietuvą, į lietuvių kalbos ir kultūros kursus 4 skirtingose aukštosiose mokyklose. Dėstau lietuvių kalbą, pasakoju apie Lietuvą. Kartvelai myli Lietuvą.

Ar visi studentai yra iš Sakartvelo technikos universiteto, kuriame įkurtas centras?

Ne, gali ateiti iš visokių universitetų. Pirmenybė yra Technikos universiteto studentams, bet tikrai užtenka vietos ir kitiems. Aš visus priimu, man patinka. Bet norėčiau pritraukti daugiau humanitarų, nes trūksta vertėjų. Vis tiek vertėjas turėtų būti filologas, humanitaras, turi turėti pojūtį.

Kokia kalba vyksta paskaitos?

Tarpinė kalba yra anglų. Dar turiu asistentą, kuris verčia į kartvelų kalbą. Aš bandau lietuviškai dėstyti, kai kurie jau supranta lietuvių kalbą taip, kad galėtų suprasti paskaitų temas. Pati dar kartveliškų žodžių įterpiu, nes paraleliai mokausi kartvelų kalbos. Man jos čia tikrai reikia, nenoriu rusiškai kalbėti ir jau parduotuvėse, taksi susikalbu kartveliškai. Tad paskaitos vyksta lietuvių-kartvelų-anglų kalbomis – toks lengvas chaosėlis.

Neformaliose aplinkose mes su jais kalbamės angliškai, kas yra blogai, aš jau bandau pereiti į lietuvių kalbą. Bet manau, kad mėnuo Lietuvoje šią vasarą jiems labai padėjo – dabar jie jau patys man lietuviškai žinutes rašo, aš labai džiaugiuosi. Nesvarbu, kad yra gramatinių klaidų, aš jiems sakau, nebijokite klysti, tai yra procesas. Turiu tokių perfekcionistų, kurie netgi nori viską taisyklingai sukirčiuoti. Jiems sakau taip neapsikrauti, vis tiek jie yra užsieniečiai. Ir apskritai, jiems sakau, kad yra labai drąsūs ir šaunūs, nes renkasi mokytis lietuvių kalbos. Juk ji tokia sunki! Žinojau, kad sunki, bet ne tiek, kol nepradėjau dėstyti, kai reikia išaiškinti kokią nors temą, kodėl yra taip, o ne kitaip. Pavyzdžiui, mes sakome: „du berniukai“. Karvelai sako: „du berniukas“, nes „du“ jau rodo daugiskaitą, kam dar berniukus keisti į daugiskaitą. Jiems dėl to kyla daug sumaišties – visiškai kitokia logika. Atsimenu, man panašiai buvo ir su turkų kalba. Aišku, ji daug lengvesnė negu kartvelų ir lietuvių, bet, pavyzdžiui, sakinys visada baigiamas veiksmažodžiu. Man verčiant tai visada buvo didelis iššūkis.

Kokia paskata studentams mokytis lietuvių kalbos?

Pagrindinė paskata yra studijuoti magistro studijas Lietuvoje. Noriu pasakyti, kad Lietuva yra fantastiška šalis. Mes sudarome labai daug galimybių užsieniečiams susipažinti su mūsų šalimi. Jie gali laimėti stipendijų, kurios kartvelui yra tikrai geros. Taip, pas mus brangesnis pragyvenimas, bet viskas padaroma, kad jie tik atvažiuotų ir mokytųsi čia. Kartvelai gali atvažiuoti į Lietuvą semestro studijoms, bet būtinai pusė dalykų turi būti susiję su lietuvių kalba. Jie turi galimybę važiuoti į mėnesio trukmės vasaros, žiemos kursus, gauti stipendiją. Ir tada, jeigu jie pasiekia B2 lygį, jie gali teikti paraišką ir nemokamai studijuoti magistro studijose pasirinktoje aukštojoje mokykloje Lietuvoje, tai nebūtinai turi būti filologija, nesvarbu, medicina, vadyba, socialiniai mokslai… Įsivaizduokite, Sakartvele ekonominis pragyvenimo lygis, algos yra daug mažesnės, mes negalime lyginti su Lietuva. Jiems tai yra galimybė gauti europinį išsilavinimą, be to, jeigu studijuoji Lietuvoje, tu jau gali išvažiuoti kaip „Erasmus“ mainų studentas į bet kokią kitą Europos vietą.

Kas jiems įdomu ir neįprasta lietuvių kultūroje?

Jiems keistas grybavimo čempionatas Dzūkijoje, negalėjo patikėti, kai jiems apie tai rodžiau vaizdo įrašą. Pirmą kartą girdėjo apie ką nors panašaus. Dar jiems labai įdomu, kad lietuviai pavadina akmenis arba medžius vardais, pavyzdžiui, Puntuko akmuo. Dar, kad renkame gražiausią ąžuolą. Jiems tai žavu, tikrai žiūri labai pagarbiai, nesityčioja. Šiaip jie mato Lietuvą kaip pavyzdį. Vis tiek mes esame išlipę iš to paties sovietinio katilo. Jie mato, kur mes esame ir kiek jiems dar trūksta.

Ar vyksta koks nors gražus bendradarbiavimas su Lietuvos ambasada Sakartvele?

Taip. Dabar mūsų ambasadorius pasikeitė, bet tikiu, kad ir toliau tas bendradarbiavimas tęsis. Tai yra nuostabu, kaip aktyviai jie įtraukia studentus. Pavyzdžiui, buvusio ambasadoriaus Andriaus Kalindros žmona Daiva organizavo kūčiukų kepimo ir advento vainikų pynimo edukacijas. Po prof. Kavaliausko netekties ji taip pat dėstė studentams lietuvių kalbą. Be to, ambasada visą laiką kviečia studentus prisijungti į visokias veiklas, pavyzdžiui, į kalėdinę labdaros mugę. Ten mūsų studentės prekiavo lietuviška produkcija ir pristatinėjo Lietuvą užsieniečiams, tos mugės dalyviams. O sausio 13 d. mano studentai skaitė įvykiuose dalyvavusių atsiminimus ir aukų pavardes. Aš labai džiaugiuosi, nes ambasadorius taip pat ir man kaip naujai vadovei labai padėjo.

Dar dalyvauju Sakartvelo lietuvių bendruomenės veikloje – dėstau devynmečiams lietuvių vaikams, pusiau kartvelams, tokiems kaip ir aš, lietuvių kalbą nuotoliniu būdu kartą per savaitę. Aš viską darau iš idėjos. Gal jiems ir nelabai įdomios tos pamokos, bet nesvarbu, gal jie užaugs ir atsimins, kad buvo tokia Marija ir kad jie galėjo mokytis lietuvių kalbos. Aš šitos galimybės neturėjau ir dabar esu užmiršusi kartvelų kalbą. Tad aš galvoju, gal jie neužmirš lietuvių kalbos. Lygiai tas pats ir su Lietuvių kalbos ir kultūros centru, visada turėjau svajonę ką nors daryti tarp šių dviejų šalių. Supratau, kad negaliu savęs padalinti, kurią šalį myliu labiau, nes, pavyzdžiui, kai išvažiavau iš Lietuvos, po mėnesio man buvo labai liūdna. Seniau būdavo liūdna išvažiuoti iš Sakartvelo, ir man buvo labai keista, kad tokie patys jausmai aplankė dėl Lietuvos. Neįsivaizdavau, ką galėčiau dirbti, kad tai būtų susiję su šiomis dviem šalimis, bet dabar atsirado ši pozicija. Džiaugiuosi, kad save realizuoju ir galiu padėti kartvelams studentams, kurie tikrai labai nori į Europos Sąjungą. Jie mato save kaip europiečius, ir aš kažkiek prie to prisidedu, man labai gera. Tad kol tai eis iš idėjos, aš tol save matysiu čia. Paskui žiūrėsime.

Gal yra kokių nors svajonių centrui?

Norėčiau truputį struktūruoti dėstymą, bet nenorėjau pradžioje daryti jokių didelių pokyčių, atėjus po tokių aplinkybių to daryti negalima. Turi būti laipsniškas perėjimas, kad prie vienokio būdo pripratusiems žmonėms nebūtų šoko ar nebūtų liūdna.

Taip pat turiu pasakyti, kad dažniausiai visi centro nuopelnai priskiriami dėstytojui. Tą ir pati esu pajutusi, bet jei ne patys studentai, jis nebūtų toks sėkmingas. Atsimenu, kai mums Turkų kalbos centre reikėdavo suorganizuoti kokį nors renginį, aš niekur nedalyvaudavau, buvau susifokusavusi tik į akademinę dalį. Dabar to gailiuosi, bet taip išėjo. Kartvelai yra kitokie. Kai paklausi, kas galėtų savanoriauti kokiame nors renginyje, per minutę atsiranda keturios savanorės. Jie patys yra labai įsitraukę. Kiek daug buvusių prof. Kavaliausko studentų man patys parašė: Marija, mes čia, mes jums padėsime, jeigu reikia. Viena studentė man dar visus kontaktus surado, su kuo profesorius bendradarbiavo. Nes kai po jo netekties atėjau, centre nebuvo žmogaus, kuris visa tai perduotų. Būtent buvę studentai, kurie dabar gyvena Lietuvoje, man labai padėjo – matosi, kad jie su tuo centru turi didesnį ryšį, negu kad tiesiog ten pasimokė. Jie vis tiek mus palaiko. Man labai gražu, kaip seni ryšiai tęsiasi ir užsimezga nauji. Tad norėtųsi, kad tas centras būtų dar atviresnis, kad būtų dar daugiau studentų, kad nepritrūktų idėjų, ką dar nuveikti. Ir visąlaik mielai laukiu lietuvių – jeigu jie lankosi Sakartvele, jie tikrai gali ateiti pas mus.

Projektą „Atvirumas laikui, ištikimybė idealui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 11 tūkstančių eurų.