Švietimo šešėly

Senovės Graikijos mituose pasakojama apie milžiną plėšiką, pramintą Prokrustu, tai yra „tempėju“. Jis, pasak legendų, klastingu svetingumu arba jėga paguldydavo praeivius į metalinę lovą ir supančiojęs matuodavo šių ūgį. Jeigu lova jiems būdavo per maža – nukirsdavo kojas, jei per ilga – ištempdavo kūną, idant žmogus ir metalinė lova būtų vienodo ilgio. Visa tai tęsėsi daugybę metų, kol Tesėjas privertė milžiną Prokrustą patį atsigulti lovon ir perkirto jį pusiau.

Manau, Prokrusto lovos alegorija tinka pastarųjų metų Lietuvos bendrojo ugdymo sistemos veikimo principui nusakyti. Bandymas visoje šalyje suvienodinti skirtingų gabumų, poreikių mokinius bei kontroliuoti mokytojus ir mokyklų vadovybę pasiekė kritinį tašką. Visai neseniai, kovo pabaigoje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paskelbtas sprendimas dėl Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) neteisėtai prie valstybinių brandos egzaminų rezultatų pridėtų 10 balų verčia susimąstyti, ar nepasiekėme švietimo organizatorių versus mokinių, mokytojų, tėvų, mokyklų ir švietimo skyrių vadovų bei plačiosios visuomenės pasitikėjimo vienų kitais aklavietės, kodėl taip nutiko ir kaip iš šio labirinto išeiti.

Toliau apie tai svarstysiu kaip buvęs šios sistemos vidaus liudininkas, priklausantis praėjusių 2025 metų abiturientų srautui. Mūsų laida buvo atvirai vadinama švietimo reformų bandomaisiais triušiais, nes 2024–2025 metais mums teko savo kailiu išbandyti atnaujintų brandos egzaminų (tiek naujų „tarpinių“ vienuoliktoje klasėje, tiek pasikeitusių „tradicinių“ dvyliktoje) ir atnaujintų ugdymo programų chaosą. Visa tai vertė ne kartą susimąstyti, kodėl standartizuotų egzaminų užduotys ir pažymiai mūsų ugdymo sistemoje bei visuomenėje taip prokrustiškai sureikšminami ir ar šios reformos neapsiribojo vien paviršutiniu bandymu optimizuoti procesą, kuris iš esmės nebeveikia. Toliau pateiksiu minties kelią, lyg Ariadnės siūlą sekdamas nuojautą, kad tikroji švietimo problema – ne vien vadovėliai, programos, vertinimo lentelės, atlyginimai ar egzaminų užduotys, o pasenęs požiūris, kas yra švietimas ir kaip turėtų būti dalinamasi laisvėmis bei atsakomybėmis įgyvendinant jo procesą.

Pirma reiktų apsibrėžti problemą. Manau, kad susiduriame su fundamentalia laisvės ir kontrolės priešprieša. Esminė nesibaigiančios krizės švietimo sistemoje ašis – perdėtas bandymas kontroliuoti švietimo procesą ir jo rezultatą. Galbūt skamba keistai, nes kaip kitaip įgyvendinti būtiną pokytį, jei ne strateginiu sprendimu iš viršaus ir po to atliekama patikra? Tačiau būtent pagunda centralizuotai nustatyti, kaip visuose Lietuvos kampeliuose mokyklų bendruomenės turėtų veikti, ir žlugdo švietimo reformas joms neprasidėjus. Tai visagalybės kompleksas, manant, kad nesibaigiančios problemos ir visuotinis nepasitenkinimas pagaliau bus išspręsti radus panacėją: sukūrus vieną modelį, jo dėstymo būdą ir patikrą, kurie tiks visiems. Tai ne tik ŠMSM ir jai pavaldžių įstaigų mąstysenos, bet ir visos mūsų visuomenės siauro ir supaprastinto, kone inžinerinio požiūrio į švietimą kliuvinys. Pagalvokime, kaip dažnai švietimo diskusijos baigiasi ultimatumais, kad aptariamą klausimą reikia vienu ypu visur ir visiems įdiegti arba uždrausti. Ar tai būtų mobiliųjų telefonų ir dirbtinio intelekto naudojimo, pilietiškumo, lytiškumo ir gyvenimo įgūdžių pamokų, egzaminų užduočių, ar įtraukiojo ugdymo klausimai – jais diskutuojama, lyg būtų galima plačiu mostu spręsti 910 unikalių šalies bendrojo ugdymo mokyklų situacijas. Lyg viena institucija, ekspertų komisija ar žmogus galėtų aprėpti 345 000 tūkstančių Lietuvos moksleivių ir 27 000 tūkstančių mokytojų poreikius, numatyti kintančio pasaulio bei darbo rinkos vingius ir atliepti daugiau nei pusės milijono tėvų lūkesčius.

Apibendrinimais, prielaidomis ir kontrole paremta centralizacija lemia ilgų strategijų ir vizijų rašymą, „penkmečio planų“ kūrimą, kartu išlaikant absoliučią visų mokymosi proceso grandžių ir personalo kontrolę, idant suplanuotą modelį būtų galima nuleisti vienu ypu, kaip ir buvo padaryta su pastarųjų metų reforma. Kitais žodžiais tariant, buvo ieškoma „modernesnės“ metalinės lovos, tačiau nesikeitė tai, kad eilinį kartą perdėtu noru kontroliuoti procesą ir jo rezultatą buvo kertamos kojos gabesniems bei „pritempiami“ rezultatai neatitikusiems naujos lovos. Galbūt toks gamyklinis ir standartizuojantis požiūris tiktų bulvių maišams administruoti, bet kaip kartą uždarame pokalbyje pasakė dabartinė švietimo, mokslo ir sporto ministrė: „Žmonės ne malkos ir ne degtukai, nerūšiuokime jų.“ Kaip alternatyva gerų norų lydimoms, bet vis nuviliančioms reformoms, rodos, lieka nieko nedarymas. Tačiau sistemos palikimas savieigai („situacijos stabilizavimui“, kaip mėgsta sakyti švietimo bendruomenė) jai yra ne mažiau pražūtingas. Per pastaruosius metus teko regėti korepetitorių ir privačių mokyklų bumą, kuris šiuo metu yra pasiekęs savo olimpą. Per pastarąjį dešimtmetį privačių mokyklų tinklas šalyje išaugo arti šimto įstaigų, aptarnaujančių beveik dešimtadalį Lietuvos mokinių, o pas korepetitorius lankosi bent kas trečias vyresnis mokinys. Tai bene akivaizdžiausi rodikliai, kaip sparčiai smuko pasitikėjimas valstybės organizuojamo ugdymo kokybe, savivaldybių mokykloms dažnai tampant tik atestatų išdavimo, „atsėdėjimo“, darbo simuliavimo ir tuščios formos, o ne prasmingo turinio vieta. Apibūdinant situaciją tiesmukai, gali kilti pagunda ją nurašyti kaip sovietinį palikimą, visuotinės lygiavos, nepersistengimo bei prisitaikymo kultūros apraišką, iš kurios išaugsime. Tačiau tai toli gražu nėra vien posovietinės erdvės problema, nors ir galima argumentuoti, kad homo sovieticus mentalitetas šią krizę pagilino. Rodos, tai kur kas platesnis reiškinys, apėmęs išsivysčiusių pasaulio valstybių švietimo sistemas. Čia galima prisiminti dar prieš porą dešimtmečių iš Jungtinių Valstijų paplitusią karikatūrą, kurioje mokytojas beždžionei, drambliui ir žuvelei duoda vieną, visiems „sąžiningai lygią“ užduotį – įlipti į medį… Dairydamiesi į suomių, estų ir danų modelius dažnai užmirštame akcentuoti, kad tai santykinė išimtis pasaulyje, kuriame dešimtys milijonų jaunuolių bręsta itin kontroliuojančioje aplinkoje, nuolatinėje valstybinių egzaminų ir savo artimųjų lūkesčių baimėje. Tokiose valstybėse kaip Kinija ir Pietų Korėja bendrojo ugdymo kulminacija yra vienos ar kelių dienų masinis standartizuotas egzaminas (Gaokao ir Suneung), nuo kurio priklauso tolesnės moksleivio galimybės siekti aukštojo mokslo geriausiuose universitetuose, ko reikalauja dauguma šeimų ir būsimų darbdavių. Lygindami pastaruosius modelius su skandinaviškuoju etalonu galime matyti aiškią takoskyrą tarp švietimo tikslų – švietimas kaip kiekio kontrolės būdas versus švietimas kaip kokybiškas laisvo, kritiškai mąstančio piliečio ugdymas.

Šiuolaikinėje ekonomikoje masinę gamybą pelningumu lenkiant poindustriniam paslaugų, startuolių ir verslo vienaragių modeliui tokia paklusnumu ir vienodumu paremta švietimo sistema praranda konkurencingumą. Šį lūžį galima matyti ir Lietuvoje, vis daugiau šalies bendrojo vidaus produkto kuriant tokiems inovacijų ir kūrybiškumo centrams kaip „Tesonet“, „Vinted“ bei kitoms technologijų įmonėms, kurios buriasi į asociaciją VšĮ „Švietimas numeris vienas“ ir siekia, kad jų būsimieji darbuotojai būtų ugdomi kokybiškai, o ne kaip instrukcijų laukiantys nuolankūs fabriko darbininkai. Rodos, į aklavietę konvejerio principu grįstą švietimo modelį stumia ir robotizacija bei dirbtinis intelektas. Pastarasis puikiai susitvarko su uždaromis standartizuotomis užduotimis: atlieka monotoniškus testus, išverčia užsienio kalbos namų darbus, parašo griežtos struktūros įrėmintą literatūrinį rašinuką ir įveikia tiksliųjų mokslų skaičiavimo pratimus. Nenuostabu, kad tai sėja dar daugiau abejonių dėl pamokose atliekamų pratimų aktualumo, o tai skatina sistemą arba permąstyti save, arba imtis dar griežtesnės kontrolės ir totalaus pagalbinių įrankių ribojimo, tarsi perstumdžius baldus būtų galima išgelbėti skęstantį „Titaniką“.

Tad kur šiame pasauliniame reiškinyje Lietuva? Lyg ir akivaizdu, kad mūsų, kaip mažos ir mažėjančio gimstamumo valstybės, interesas prioritetą teikti kiekvieno jauno piliečio talento atskleidimui, o ne kontrolei ir suvienodinimui. Mes negalime būti kiekybės valstybė, todėl privalome tapti kokybės šalimi. Tai ne vien ateities klausimas, tai dabartinio nacionalinio saugumo aktualija. Besiruošiantys dienai X dažnai pažymi, kad dvidešimt pirmo amžiaus pasaulis kaip niekada anksčiau palankus mažesnėms, užtat technologiškai gudresnėms valstybėms apsiginti nuo kiekybiškai didesnių agresorių. Visai šalia regime pavyzdį, kad iniciatyva ir kūrybiškumas leidžia atsverti galingesnę jėgą ir atsilaikyti prieš tai, kas anksčiau buvo vien žmonių skaičiaus persvaros diktatas. Atminkime, kad Dovydas nugalėjo Galijotą pasitelkęs drąsą, tikėjimą ir gerą mėtyklę su akmeniu. Taip ir mes atsilaikysime tik dėl savo laisvų ir mąstančių piliečių ryžto, kūrybiškumo bei moderniausių įrankių. Todėl švietimas nėra vien mokinių, jų tėvų ir mokytojų reikalas, tai mūsų visos visuomenės išlikimo garantas. Būtent todėl taip svarbu vieningai apsispręsti, kokio švietimo – lengvai pamatuojamo ir prognozuojamo kiekybinio ar kartais chaotiško, laisve ir atsakomybe grįsto kokybinio – mes siekiame, ir imtis drąsių valdymo struktūros pokyčių tam realizuoti. Mūsų žvilgčiojimas į Šiaurės šalių kokybinį modelį yra puiki pradžia, tačiau turime suprasti, kad jo kopijavimas per dar vieną centralizuotą, ministerijos rankose sutelktą reformą baigsis taip, kaip ir visi ligšioliniai bandymai modernizuoti sistemą iš viršaus į apačią.

Turbūt čia vertėtų pereiti prie konkrečių pokyčių, kurių siūlymas išplaukia iš ankstesnių minčių eigos. Tačiau prieš aptariant galimus veiksmus privalu grįžti prie karščiausio visos grandies taško, kurio nesėkmės ir įstūmė mus į šį visuotinio nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo vienų kitais labirintą. Tai gimnazijos klasės (9–12), kurių pačios svarbiausios ir kontroversiškiausios – dvi baigiamosios klasės (11 ir 12), vadinamasis vidurinis išsilavinimas. Trumpam į šoną padėję ekonominę ir politinę logiką, stabtelėkime prie to, kas išties yra (ar bent turėtų būti) svarbiausia švietimo diskusijų dalis. Tai jauno žmogaus kaip subjekto, slėpinio, kurį reikia atskleisti, o ne objekto, kurį būtina valdyti ir administruoti, paradigma. Vėlyvoji paauglystė yra trapus brandos tapsmas, kuomet jaunasis žmogus bando suprasti, kas jis toks, kuo jis ypatingas, pagal kokias vertybes veikia jį supanti visuomenė ir koks jo santykis su ja. Mokykla yra pirmoji visuomenės sistema, su kuria susiduria laisvo mąstymo potencialą turintis žmogus. Jos šešėly jis įsimyli, ieško savęs, patiria nuotykių, keliauja, bando suvokti, kodėl gyvena ir dėl ko verta stengtis, kokį kelią – maišto, konformizmo ar ciniško abejingumo – rinktis. Tai laikotarpis, kuomet kokybei ir talentui skleistis būtina mentorystė, švelnus palaikymas, laikas klaidžioti. Tai terpė, kurioje būtina prasmingu turiniu nušviesti kelią. Šiuo atveju švietimas nėra organizuojamas procesas, tai stebuklas, gimstantis iš žmogiško ryšio. Tai lemtinga švietimo fazė, kai metodologinė sistema užleidžia vietą palaikančių žmonių ekosistemai, kuri labai baugina centralizuotą kontrolę, mat jos neįmanoma apibrėžti, įvertinti… išmatuoti.

Skaudi tiesa tokia, kad žmoniškumas ir genialumas nėra išugdomi moderniais vadybos triukais ar užduočių rinkiniais ir negali būti pamatuojami tarptautiniais PISA tyrimais. Tai sistemos anomalija, kuri gimsta nepaisant masinio priverstinio ugdymo, o ne dėl jo. Tik žmogus, nuo civilizacijos „šviesos“ apgynęs savo vaikišką smalsumą, išdrįsta abejoti sistema ir taip kurti joje pokytį, proveržį, rasti unikalų sprendimą. Manau, būtent tai bandome įvardinti, kai droviai užsimename apie būtinybę pirma ugdyti žmones ir piliečius, o tik tada informuotus ekspertus. Tačiau giliai visi suprantame, kad tai tėra žmogiškas stebuklas švietimo šešėly, kurio trapumą taip taikliai aprašė Vincas Mykolaitis-Putinas vidiniu Liudo Vasario konfliktu tarp saviieškos ir aplinkos lūkesčių.

Nors kritiškai mąstančios asmenybės tapsmas yra neapčiuopiamas fenomenas, jos radimuisi būtina ekosistema atsiremia į labai konkretų ūkinį pagrindą, kurį galima plėtoti pagal politikos, ekonomikos ir vadybos dėsnius. Ankstesni svarstymai parodė, kad centralizuotas švietimo valdymas pačia savo prigimtimi reikalauja prognozuojamo paklusnumo ir vykdymo, kuris prislegia žemiausią grandį – mokytoją ir mokinį. Kartą amžinatilsį iškilus gimnazijos direktorius išraiškingai pasakė, kad vergai negali ugdyti laisvos šalies žmonių, mat vergas ugdo tik vergvaldžius. Tad jei norime ką nors keisti iš esmės, išlaisvinkime savivaldybių mokyklas, įgalinkime jų bendruomenes, pradėdami nuo tragiškiausių kontrolės ir testomanijos aukų – gimnazijų. Sugrąžinkime jų mokytojams laisvę nuo nesibaigiančių, tiesiog žeminančių ataskaitų pildymo, suteikime realią galią mokyklų direktoriams ne tik „stumdyti“ etatus, bet ir apspręsti, kuo jo mokykla bus unikali, kaip pritrauks talentus mokyti bei mokytis, kaip pagal situaciją ir poreikį bus skirstomos lėšos. Nebijokime suteikti autonomijos gimnazijoms, tegul jos išties virsta bendruomenėmis, į savo pastatą žengiančiomis ne kaip į svetimą kalėjimą, iš kurio skubama pabėgti, o kaip į namus: daugiafunkcį centrą su popamokine veikla, sporto varžybomis, renginiais, stovyklomis. Kaip mokinys gali norėti sugrįžti ten, kur nei mokytojas, nei direktorius nenori užsibūti? Kaip turėtų įvykti švietimo stebuklas, jei nėra neformalaus ryšio mokyklos bendruomenėje?

Taip, visi šie pokyčiai lems įvairovę, galiausiai išaiškės, kas buvo dirbtinai tempiami iki vidurkio, o kam – kertama per kojas. Tačiau gąsdinti galimybių nelygybės baubu beprasmiška, ši praraja jau egzistuoja ir su kiekviena diena nenumaldomai plečiasi. Švietimas yra paliktas inercijai, iš kurios pelnosi laisvoji rinka, ir šioji bendruomenių laisvė tebūtų atsakomybės už viešąją sritį susigrąžinimas. Su laisvės teikimu darbas tik prasidėtų, po to reikėtų padėti mokykloms susigaudyti naujoje teisinėje ir konkurencinėje aplinkoje, tektų atgaivinti beveik išblėsusią rajono elitinės gimnazijos su išlaikomu bendrabučiu jauniesiems talentams pritraukti idėją. Po privalomojo mokslo šešiolikamečius užgultų realesnė atsakomybė renkantis amatą arba mokslo kelią, jiems bus būtinas didesnis palaikymas, ypač jei jie rinktųsi porą metų anksčiau pradėti dalinai savarankišką gyvenimą keliasdešimt kilometrų nuo namų minėtuose bendrabučiuose. Pagaliau, mokykla įgautų svertų ir stuburą prieš visažinių tėvelių skundus, turėtų realią galią palikti mokinį kartoti metų kursą, o gabiuosius perkelti klase aukščiau arba sudaryti jiems pritaikytą mokymosi planą. Tai ir yra reali atsakomybė, kuri ugdo piliečius, o ne vartotojus, priimančius nemokamą išsilavinimą kaip duotybę ir monolitiniu srautu plaukiančius pasroviui link perpildyto ir nuvertėjusio aukštojo mokslo. Švietimo Gordijo mazgas tapo per sudėtingas vienai įstaigai, asociacijai ar asmeniui išnarplioti, tad įgalinkime kuo daugiau žmonių to imtis. Turėkime drąsos visi kartu perkirsti jį pusiau.

Pirmą kartą tekstas publikuotas Šiaurės Atėnuose.