Šventumas kasdienybėje

Šventumas dažnam atrodo atitrūkęs nuo realaus gyvenimo, juo labiau nuo šiandieninio, o dar labiau nuo to, kurį gyvena dauguma iš mūsų. Kaip galima siekti šventumo, jei tavo namuose sukiojasi maži vaikai, jei reikia rūpintis verslu, jei kasdienybė pilna buities darbų ir rutinos?

„Ir aš labai norėčiau būti šventa, bet nežinau, nuo ko pradėti; tiek daug visko reikia padaryti, kad pasitenkinu vien troškimu. Dažnai dienoje kartoju: „Mano Dieve, aš labai norėčiau būti šventa!“ – taip prieš pusantro šimto metų rašė Zelija Marten, devynių vaikų mama ir nėrinių verslo savininkė iš Prancūzijos. Atrodo, kad šio noro visiškai pakako, nes 2015 m. spalį Zelija buvo oficialiai paskelbta šventąja. Negana to, ji šventumo vainiką gavo sykiu su savo vyru Liudviku Martenu – jiedu tapo pirmąja Bažnyčios istorijoje sutuoktinių pora, kanonizuota vien dėl savo įprasto kasdieninio gyvenimo. O, ko gero, labiausiai šie du žmonės tikintiesiems žinomi kaip šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, „mažosios Teresėlės“, tėvai.

Liudvikas Martenas, gimęs 1823 m., augo karininko šeimoje ir dėl tėvo darbo nemažai keliavo su šeima dar vaikystėje. Mėgo keliauti ir suaugęs – dažnai leisdavosi į piligrimines keliones pėsčiomis, lankėsi Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Turkijoje. 

Liudvikas turėjo „auksines rankas“, tai lėmė ir jo amato pasirinkimą – pasimokęs Strasbūre, Rene ir Paryžiuje, tapo laikrodininku ir juvelyru. Sulaukęs dvidešimties, stojo į Didžiojo Sen Bernaro vienuolyną Šveicarijos Alpėse, tačiau liga sutrukdė įgyti daugiau lotynų kalbos žinių, kurių ten buvo reikalaujama. Tada Liudvikas įsikūrė tėvų namuose Alansone, šalia atidarė savo ateljė ir parduotuvę. Lygiai vertino ir vienatvę, ir draugiją. Turėjo kaime atskirą bokštelį, kur netrukdomas skaitydavo, rašydavo, mąstydavo, melsdavosi. Taip pat turėjo tikinčių draugų būrelį, su jais ir žaisdavo biliardą, ir užsiimdavo labdaringa veikla, buvo Šv. Vincento Pauliečio konferencijos narys. Laisvalaikiu labiausiai mėgo žvejoti, kartais medžiodavo. Dar vienas pomėgis buvo literatūra – noriai ir daug skaitydavo, labiausiai patikusius tekstus persirašydavo. Turėjo gražų balsą ir mėgo dainuoti, švilpiniuoti, buvo puikus mimas. Ištikus nelaimei, pirmas puldavo į pagalbą, būdamas puikus plaukikas, gelbėjo ir skęstančiuosius.

Aštuoneriais metais jaunesnė Zelija Marten, vaikų teigimu, buvo „įsikūnijęs veiklumas“. Priešingai nei stereotipiškai pamanytume apie XIX a. vidurio moterį, ji vos dvidešimtmetė sugebėjo su dvejais metais vyresne seserimi, padedama tėvo, įkurti Alansono nėrinių gamybos įmonę. Vaikystę atsiminė tamsokomis spalvomis: žaidimams neturėjo net lėlės, o nejautrus mamos griežtumas visam gyvenimui įrėžė nerimastingus charakterio bruožus. Sulaukusi pilnametystės, bandė stoti į vienuolyną pas ligoniais besirūpinusias Gailestingąsias seseris, tačiau buvo nepriimta veikiausiai dėl sveikatos. Tuomet ėmėsi nėrinių verslo, kuris jai puikiai sekėsi – po kurio laiko samdydavo iki dvidešimties darbininkių, kurios nerdavo mažesnius nėrinius, o Zelija atlikdavo kruopščiausią darbą juos sujungdama. Darbas buvo labai smulkmeniškas: pagaminti vieną kvadratinį centimetrą šių į UNESCO paveldą įrašytų nėrinių užtrunka apie 7 valandas. Laisvu nuo darbo laiku Zelija labai mėgo skaityti, rašyti laiškus šeimos nariams. Jų iki mūsų dienų išliko 216 – tai vienas pagrindinių žinių apie Martenų šeimos gyvenimą šaltinių.

Abu pamaldūs viengugiai susitiko Alansono miestelyje ant tilto per upę 1858 m. balandį ir po trijų mėnesių, liepos 12 d., susituokė. Liudvikui tuomet buvo trisdešimt penkeri, Zelijai – dvidešimt septyneri. Vis dar vedini vienuoliškų idealų, pirmuosius dešimt mėnesių susitarę gyveno kaip brolis ir sesuo, globodami mažą berniuką. Po to nuodėmklausys perkalbėjo sutuoktinius ir per likusius aštuoniolika bendro gyvenimo metų Martenams gimė devyni vaikai. Zelija vėliau rašė: „Kai susilaukėme vaikų, mūsų mintys šiek tiek pasikeitė. Mes tada gyvenome tik dėl jų, jie buvo visa mūsų laimė, ir jos nerasdavome niekur kitur, tik juose. Galiausiai nieko mums nebebuvo brangesnio, niekas daugiau mums nerūpėjo. Aš norėjau jų turėti daug ir užauginti juos Dangui“.

Vaikai neabejotinai buvo didžiausias šeimos džiaugsmas, tačiau nemažai širdgėlos atnešė keturių dar visai mažų vaikų mirtis. Suaugusiųjų amžių pasiekė penkios Martenų dukros. Nors tėvai joms davė pašaukimo pasirinkimo laisvę, tačiau visos tapo vienuolėmis: keturios įstojo į Karmelį (tarp jų ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė), o viena tapo vizitiete (šiuo metu pakeliui į altorių garbę esanti Dievo tarnaitė Leonija Marten). Pamaldi Martenų šeimos aplinka neabejotinai buvo palanki tokiam dukterų pasirinkimui, nors išlydėdamas dukras į vienuolyną Liudvikas tuo pačiu metu ir dėkojo Dievui „už suteiktą garbę“, ir šluostė ašaras.

Auklėdami dukras, Liudvikas ir Zelija stengėsi suteikti geriausią įmanomą išsilavinimą, ugdyti jų talentus, o svarbiausia – įskiepyti pamaldumą ir perduoti apsčiai tėviškos meilės. Vaikų auklėjimo tikslas buvo jų šventumas. Rengė jas dailiai, nors ir neprabangiai, pagal to laiko madą ir šeimos visuomeninį statusą. Taip pat patyrė daug sielvarto dėl viduriniosios dukros Leonijos, specialiųjų poreikių vaiko, kuri niekaip nepritapo mokykloje, buvo sudėtingo charakterio ir silpnesnės sveikatos. Leonijos charakteris staiga pasikeitė ir situacija smarkiai pagerėjo, Zelijai paprašius ką tik mirusios savo sesers vienuolės užtarimo. Vėliau pati Zelija labiausiai troško gyventi dėl to, kad dar padėtų šiam vaikui pakeisti charakterį. Mamos maldos ir širdies troškimas buvo išklausyti – būtent šiam „sunkiam vaikui“ šiuo metu yra pradėtas beatifikacijos procesas.

Pagrindinis Liudviko ir, žinoma, visos šeimos moto – „Dievas pirmoje vietoje“ – rikiavo visas kitas gyvenimo sritis. Sutuoktiniai dieną įprastai pradėdavo ankstyvosiomis šv. Mišiomis, melsdavosi šeimoje, vakarą mėgdavo užbaigti dvasiniu skaitymu. Nepaisydamas to, kad sekmadienis – pati pelningiausia diena, Liudvikas savo parduotuvę laikydavo uždarytą, o žmona atitarė taip: „Dažnai žaviuosi Liudviko skrupulingumu ir sakau sau: „Štai žmogus, kuris niekuomet nesistengė praturtėti. Kai jis įsteigė savo dirbtuvę, nuodėmklausys siūlė ją atidaryti ir sekmadienį, iki pietų. Jis nesutiko pasinaudoti šiuo leidimu, rinkdamasis geriau apsieiti be pelningų pardavimų. Ir, nepaisant to, jis turtingas.“ Negaliu jo turimos gerovės priskirti niekam kitam, kaip ypatingam palaiminimui, kuris yra ištikimo sekmadienio pareigos laikymosi vaisius“. Panašiai uoliai šeimoje laikytasi Bažnyčios nustatytų pasninko dienų, lankytos pamaldos ir atvykstančių pamokslininkų rekolekcijos, nuoširdžiai prisipažįstant, kad kartais tai sunku ir reikalauja sąmoningos ištikimybės. Liudvikas taip pat buvo atsidėjęs vyrų naktinės adoracijos ir piligrimysčių dalyvis. Gyveno nuolat žvelgdami į amžinybę ir pasikliaudami Dievu: „Gerasis Dievas niekada neprašo iš mūsų virš mūsų jėgų. Daug kartų mačiau savo vyrą kremtantis dėl manęs. Tada sakydavau jam: „Nebijok, gerasis Dievas yra su mumis.“ Būdavau apsikrovusi darbais ir visokiais rūpesčiais, tačiau turėjau tą tvirtą pasitikėjimą, kad esu palaikoma iš aukštybių“.

Įvairūs gailestingumo darbai buvo dar viena šeimą vienijanti veikla. Pirmadieniais pas Martenus reguliariai būdavo pavalgydinami vargšai. Sekmadieninio pasivaikščiojimo metu sykį sutikę sušalusį, suvargusį elgetą, jį didelėmis Liudviko pastangomis įtaisė į prieglaudą. Tuo tarpu Zelija, pastebėjusi dviejų apsimetėlių vienuolių išnaudojamą mergaitę, taip pat ėmėsi ją ginti, nors pačiai tai kainavo nemažai išgyvenimų ir šmeižto. Abu nuoširdžiai sielodavosi dėl netikinčių kaimynų ar pažįstamų, stengdavosi, kad bent prieš mirtį jie priimtų sakramentus. Noriai atleisdavo skriaudas, nuoskaudas. Kartą dėl kaimyno, kuris išsikasė nuotekų duobę, kaltės sugriuvus Martenų tvorai, kaltasis kaimynas padavė Martenus į teismą, kadangi akmeninė tvora buvo keliais centimetrais plonesnė nei reglamentuota. Šventieji sutuoktiniai kantriai iškentė tokius nemalonumus sakydami, kad tam kaimynui amžinybėje padėkos, jei jo sukeltos kančios „padės išvengti šiek tiek skaistyklos“, be to, „geriau, kad jis mums tai daro, negu mes jam“. Noriai pagelbėdavo draugams, pažįstamiems, skolindavo ir atleisdavo, jei skolininkas negalėdavo grąžinti.

Taip kasdieniškai, tačiau šventai išgyvenamas tikėjimo, vilties ir meilės kelias Zelijos atveju priartėjo prie pabaigos gana anksti. Sulaukusi keturiasdešimt šešerių Zelija mirė dėl išvešėjusio vėžio. Savo mirties laukė herojiškai atsidavusi Dievo valiai ir pasitikėdama Jo apvaizda, nors anaiptol nebuvo lengva palikti mylimą vyrą ir dukras, kurių amžius tuo metu buvo nuo ketverių iki šešiolikos metų. Našliu likęs Liudvikas su dukterimis persikraustė gyventi į Lizjė, šalia Zelijos brolio šeimos, tikėdamasis, kad ten dukroms augti bus geriau. Išliko rūpestingu tėčiu, kuris eidavo pasivaikščioti su dukromis, netgi gamindavo joms žaisliukus, rūpinosi ūkio reikalais.

Gyvenimo pabaigoje Liudvikui teko patirti sunkų išmėginimą. Susirgęs ateroskleroze, buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę, bet net ir ten imdavosi patarnauti kitiems, neliko sugniuždytas. Leiskime prabilti pačiam Liudvikui: „Daug labiau sutikčiau būti apaštalu kur nors kitur nei čia. Tačiau tokia Dievo valia! Manau, tai dėl to, kad sumažėtų mano puikybė. Buvau visą laiką įpratęs nurodinėti, o dabar turiu paklusti, tai sunku. Tačiau žinau, kodėl gerasis Dievas man davė šį išmėginimą: per visą gyvenimą nepatyriau pažeminimų, o reikėjo bent vieno. Man visai gerai čia, nes esu čia Dievo valia. Man reikėjo šio išbandymo. Galiausiai apaštalauju ir čia. Kaip daug žmonių turi atsiversti!“

Patyrę ir karšta, ir šalta, tačiau visuomet kliovęsi Dievu, gyvenę paprastą kasdienišką gyvenimą, šventieji Martenai ir šiandien mus gali įkvėpti šventumo siekiui. Lietuvoje jų relikvijos gerbiamos Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bazilikoje, aplankius jas galima prašyti užtarimo visais šiems šventiesiems gerai suprantamais šeimos reikalais. Norintiems daugiau susipažinti su šventųjų asmenybėmis, galima skaityti jų laiškus internete anglų ir prancūzų kalbomis, o 2023 m. pavasarį tikimasi sulaukti ir lietuviško gražiausių Martenų laiškų vertimo.

Laiškų citatų vertimai šiame straipsnyje yra iš „Magnificat“, 2021 m. liepa Nr. 7 (137).