Šventųjų metų istorija

2025-uosius metus popiežius Pranciškus paskelbė Šventaisiais metais, o jų tema – Vilties piligrimai. Šiais metais Roma sulauks galybės piligrimų iš viso pasaulio, trokštančių susitikti su popiežiumi, aplankyti Romos bazilikas, atlikti piligrimystę, gauti visuotinius atlaidus. Tikėjimo išpažinimas per piligrimystę turi gilias tikėjimo tradicijas, siekiančias viduramžius ar net Senojo Testamento laikus. Daugeliui jaunųjų šio žurnalo skaitytojų tai bus pirmieji Jubiliejiniai Bažnyčios metai, tačiau jų prasmę gali pasufleruoti žvilgsnis į šimtmečiais nusitęsusią šios šventės praktiką.

Krikščioniškojo jubiliejaus kilmė siekia Biblijos laikus. Mozės Įstatyme buvo nustatyti ypatingi metai žydų tautai: „Pašventinkite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbkite laisvę visoje šalyje jos gyventojams. Tai bus jubiliejus jums, kai kiekvienas sugrįš į savo nuosavybę ir kiekvienas sugrįš į savo šeimą. Tie penkiasdešimtieji metai bus jums Jubiliejiniai metai: jūs nesėsite, nepjausite neįdirbto lauko grūdų ir nerinksite neprižiūrėtų vynmedžių vaisių. Jubiliejus bus jums šventas dalykas, jūs valgysite tai, kas užauga laukuose.“ Trimitas, kuriuo buvo paskelbti šie ypatingi metai, buvo ožio ragas, hebrajų kalboje vadinamas „Yobel“, iš kurio kilęs žodis „jubiliejus“. Šiais metais taip pat buvo atkuriama žemės nuosavybė tikriesiems savininkams, atleidžiamos skolos, išlaisvinami vergai, o žemė buvo paliekama dirvonuoti. Naujajame Testamente Jėzus save pristato kaip tą, kuris užbaigia senąjį jubiliejų, nes jis atėjo „paskelbti Viešpaties malonės metų“.

Žvelgiant retrospektyviai piligrimystė ir tikėjimo liudijimas yra neatsiejama krikščioniškojo gyvenimo dalis. IV a. įteisinus Krikščionybę Romos imperijoje piligrimai iš tolimų provincijų pradėjo leistis į pavojingą, varginančią ir ilgą kelionę aplankyti Evangelijos pasakojimais apipintos Jeruzalės. IX a. greta kelionės į Romą išpopuliarėjo piligrimystė Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje. Palaipsniui Kelionės į Romą buvo suprantamos ne tik kaip piligrimystė aplankyti Šv. Petro įpėdinį, bet ir siekis gauti popiežiaus palaiminimą, nuodėmių atleidimą. 

Pirmasis katalikų jubiliejus įvyko tik 1300 metais ir, pasak to meto šaltinių, prasidėjo, kaip spontaniškas religinio atsidavimo proveržis. Artėjanti amžių sandūra buvo laikas, turintis didelę dvasinę reikšmę, apokaliptinius ženklus ir neramų laukimą. Todėl piligrimai iš visos Europos paskutinėmis 1299 metų dienomis plūdo į Romą. Piligrimai susirinko Šv. Petro aikštėje per Kūčių vakarą (tuo metu Naujieji metai buvo žymimi per Kalėdas), ir sklido gandai, kad popiežius ketina suteikti plačią nuodėmių atleidimo malonę susirinkusiems tikintiesiems. Iš tikrųjų popiežius Bonifacas VIII tokių ketinimų neturėjo, tačiau, matydamas į krikščionybės centrą plūstančias minias, nusprendė šią idėją pritaikyti.

Remdamasis Biblijos pavyzdžiu, pontifikas nusprendė atgaivinti senovinę hebrajų Šventųjų metų idėją ir 1300 m. vasario 22 d. paskelbė popiežiaus bulę „Antiquorum fida relatio“. Šioje bulėje buvo paskelbta, kad piligrimai, kurie per likusius metus keliaus į Romą, gaus visuotinius atlaidus, jei 15 dienų iš eilės lankysis tiek Šv. Petro, tiek Šv. Pauliaus bazilikose. Vietiniai Romos gyventojai taip pat nebuvo pamiršti – jie galėjo gauti nuodėmių atleidimą, jei 30 dienų iš eilės lankysis minėtose bazilikose.

Tarp pirmojo jubiliejaus piligrimų buvo užfiksuotos išskirtinės asmenybės: Dantė, Čima Buė, Džotas, Karolis Valua – Prancūzijos karaliaus brolis, su savo žmona Kotryna. Dantė Aligjeris taip pat mini 1300-ųjų jubiliejų savo „Dieviškojoje komedijoje“, aprašydamas piligrimų minias, skubančias Vatikano link. Laterano Šv. Jono bazilikoje yra išlikusi Džoto freska, vaizduojanti popiežių Bonifacą, skelbiantį jubiliejų.

Kol popiežius rezidavo Avinjone, Prancūzijoje (1305–1377), buvo daug prašymų antrąjį jubiliejų surengti anksčiau, 1350 metais, vietoj 1400-ųjų. Popiežius Klemensas VI sutiko ir nustatė penkiasdešimties metų laikotarpį tarp jubiliejų. Nepaisant maro negandos ir pražūtingo žemės drebėjimo, kuris 1349 metais smogė Amžinajam miestui, daugiau nei pusantro milijono piligrimų plūdo į Romą šventėms. Tai daugiausia buvo įmanoma dėl popiežiaus tarpininkavimo – jam pavyko pasiekti paliaubas tarp Prancūzijos ir Anglijos, siekiant užtikrinti piligrimų, keliaujančių į Romą, saugumą. Be Šv. Petro ir Pauliaus kapų bazilikų piligrimai taip pat privalėjo aplankyti Šv. Jono Laterane katedrą – Romos vyskupo, popiežiaus, pirmąją bažnyčią. Vėliau popiežius Urbonas VI nusprendė sutrumpinti laikotarpį iki trisdešimt trejų metų, primindamas Jėzaus žemiškąjį gyvenimą. Tačiau po Urbono mirties naujasis popiežius Bonifacas IX atidarė Šventąsias duris per Kūčių vakarą 1390 m., o dėl didelio piligrimų skaičiaus paskelbė antruosius Šventuosius metus 1400 m.  

1425 m., o ne 1433-iaisiais, kaip buvo numatyta anksčiau, popiežius Martynas V paskelbė Šventuosius metus, pristatydamas dvi naujoves: specialų jubiliejinį medalį ir Šventųjų durų atidarymą Šv. Jono Laterane katedroje. 1450 m. Šventuosius metus paskelbė popiežius Mikalojus V, o 1470-aisiais popiežius Paulius II išleido bulę, kurioje jubiliejus buvo nustatytas kas dvidešimt penkerius metus. 1475-ųjų jubiliejų paskelbė popiežius Sikstas IV. Šia proga jis norėjo papuošti Romą naujais meno kūriniais: įsakė pastatyti Siksto koplyčią ir Siksto tiltą per Tibrą, abu pavadintus jo vardu. Tuo metu Romoje dirbo garsūs menininkai, tokie kaip Andrėja del Verokjas, Sandras Botičelis, Pjetras Perudžinas, Melozas da Forlis.

1500-ųjų Jubiliejaus metai – naujojo šimtmečio pradžia. Popiežius Aleksandras VI galutinai nustatė sudėtingą Šventųjų metų atidarymo ir uždarymo ceremoniją, kuri iki tol neturėjo konkrečių liturginių apeigų. Popiežius norėjo, kad pradžia būtų pažymėta įspūdingu įvykiu, todėl įtvirtino tradiciją atidaryti Šventąsias duris. Ši ceremonija tiesiogiai siejasi su šv. Jono Evangelijos žodžiais: „Aš esu durys. Kas eis per mane, bus išgelbėtas.“ Popiežius taip pat įsakė, kad Šventųjų metų metu piligrimams skirtos durys būtų įrengtos ir kitose trijose patriarchalinėse bazilikose (Laterano Šv. Jono, Šv. Pauliaus už miesto mūrų, Švč. Mergelės Marijos ant Eskvilino kalvos), kitu metu duris reikia užmūryti. Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris galėjo atidaryti tik einantis pontifikas, o kitų trijų bazilikų duris – jo legatai. Šventosios durys turėjo likti atviros dieną ir naktį, o jų saugumą visus Jubiliejinius metus užtikrino keturi paeiliui budintys dvasininkai. 2000 m. Jubiliejiniai metai žymėjo senų tradicijų pabaigos aušrą – Laterano Šv. Jono ir Švč. Mergelės Marijos bazilikų duris atvėrė pats popiežius Šv. Jonas Paulius II, o 2015 m. popiežius Pranciškus paskelbė bulę „Misericordiae Vultus“, kuria panaikino piligrimams būtinybę aplankyti Šventąsias duris Romoje, bet jas galima aplankyti savo vyskupijoje.

Devintasis jubiliejus iškilmingai buvo atidarytas 1524 m. gruodžio 24 d. popiežiaus Klemenso VII, kai jau buvo matomi didžiųjų krizių, netrukus suskaidysiančių Bažnyčią per protestantų reformaciją, požymiai. 1550 m. jubiliejų paskelbė popiežius Paulius II, tačiau faktiškai jį atidarė popiežius Julius III. Didžiulis piligrimų antplūdis sukėlė nemažai sunkumų mieste, o šv. Pilypas Neris buvo vienas iš tų, padėjusių piligrimams, veikiant per savo Šventosios Trejybės broliją. Užfiksuota, kad 1575 metais, popiežiaus Grigaliaus XIII laikais, į Romą atvyko net 300 000 piligrimų iš visos Europos. Tuo metu Romoje lankėsi būsimasis Lietuvos kardinolas Jurgis Radvila. 1599 m. atvykęs į Jubiliejinių metų šventę – Šventųjų durų atidarymą Šv. Petro bazilikoje susirgo plaučių uždegimu ir mirė 1600 m. sausio 21 d. Popiežius Klemensas VIII buvo vienas paskutiniųjų lankęs kardinolą mirties patale. Jis vėliau buvo palaidotas jėzuitų Švenčiausiojo Jėzaus Vardo bažnyčioje. Šių Jubiliejinių metų metu popiežius Klemensas VIII parodė gerą pavyzdį: per Šventąją savaitę klausė išpažinčių, klūpėdamas kopė Šventaisiais laiptais (Sancta Scala), patiekdavo maistą piligrimams, atvykusiems į Romą, ir kasdien valgė su 12 vargingiausių miesto gyventojų. Vėlesnius Šventuosius metus paskelbė Urbonas VIII (1650 m.) ir Klemensas X (1675 m.).

Inocentas XII, atidaręs 1700-ųjų jubiliejų, ypač prisimenamas dėl to, kad įkūrė vieną garsiausių Romos labdaros institucijų – Šv. Mykolo prieglaudą Ripoje. Po kiek laiko buvo įsteigtos ir kitos panašios įstaigos, teikiančios prieglobstį ir pagalbą piligrimams, kaip ir 1725-aisiais, Benedikto XIII paskelbtais Šventaisiais metais. Piligrimų antplūdis Romoje buvo toks didelis, kad kai kurie to meto rašytojai lygino Romą su Paryžiumi pagal lankytojų skaičių. 1750-ųjų jubiliejaus, kurį paskelbė Benediktas XIV, metu garsus pamokslininkas šv. Leonardas iš Porto Mauricijos, Kryžiaus kelio apaštalas, Koliziejaus griuvėsiuose įrengė 14 Kryžiaus kelio stočių. Klemensas XIV paskelbė 1775-ųjų jubiliejų, tačiau jis mirė likus trims mėnesiams iki Kalėdų, todėl Šventąsias duris atidarė naujasis popiežius Pijus VI. Jubiliejus vyko esant nepalankioms katalikams sąlygoms – skleidėsi naujos apšvietos idėjos, kritikuojančios senąją Bažnyčios tvarką, buvo uždraustas jėzuitų ordinas, tačiau vis tiek Roma sulaukė 300 tūkst. maldininkų.

1800-ieji žymėjo sudėtingą situaciją, kurioje Bažnyčia atsidūrė Napoleono hegemonijos laikotarpiu. Popiežius Pijus VI 1799 m. buvo deportuotas į Valencą Prancūzijoje, kur po šešių savaičių mirė. 1825-ųjų jubiliejaus metu popiežius Leonas XII, nepaisydamas ligos, padarė viską, kad sukurtų artimesnį ryšį tarp popiežiaus ir krikščionių žmonių, įgyvendindamas programą, kurios tikslas buvo įtraukti visus Bažnyčios išteklius kovai su klaidomis, gresiančiomis tikėjimui. Į Romą atvyko daugiau nei 325 000 piligrimų iš visos Europos. Kadangi Šv. Pauliaus bazilika už miesto sienos (1823 m. ji sunaikinta gaisro) buvo nenaudojama, popiežius ją pakeitė Šv. Marijos Trasteverėje bazilika, kuri buvo naudojama piligrimų vizitams per jubiliejų.

 Pijus IX-sis 1850 m. ir 1875 m. paskelbė atlaidus, bet neatmūrijo Šventųjų durų. Grįžęs iš tremties ir atnaujinęs Popiežiaus Valstybės valdymą, Pijus IX 1874 m. gruodžio 24 d. paskelbė jubiliejų. Tačiau karaliaus Viktoro Emanuelio II kariuomenė buvo okupavusi Romą, todėl Šventųjų durų atidarymo ir uždarymo ceremonijų surengti nepavyko. 

1900 m. Popiežius Leonas XIII paskelbė 22-ąjį Katalikų Bažnyčios jubiliejų, kuris atidarė 20-ąjį krikščioniškosios eros amžių. Jubiliejui pradėta rengtis dar prieš trejus metus iki jo, organizavimui sudarytas net tarptautinis komitetas. Naujo amžiaus pradžia žymėjo Bažnyčios mokymo pritaikymą moderniųjų laikų iššūkiams. Juk ir ateitininkija įsisteigė atsispirdama nuo popiežiaus socialinių enciklikų („Rerum Novarum“ ir „Graves de Communi“). 1900 m. pavasarį Romą aplankė daugiau nei pusė milijono maldininkų, popiežius suteikė galybę audiencijų. Skirtingai nei ankstesni popiežiai, Jubiliejinius metus įamžinę specialiais leidiniais, monetomis ar medaliais, Leonas XIII paprašė Italijos tikinčiųjų iš kiekvieno Italijos regiono ant pašventintų Italijos viršukalnių pastatyti Jėzui Atpirkėjui paminklus. Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis ta proga pirmąkart apsilankė Vatikane, susitiko su popiežiumi Leonu XIII ir gavo jo palaiminimą sau ir savo ganytiniams. Jubiliejaus metu vyko krikščioniškosios archeologijos, katalikų studentų susitikimai ir kiti renginiai. Plačia renginių įvairove siekta atkreipti dėmesį, jog Bažnyčia yra konsoliduota ir pasiryžusi atremti kylančias socializmo ir liberalizmo idėjas pasaulyje.

Lietuvoje jubiliejus taip pat gausiai ir iškilmingai buvo paminėtas. Pasitinkant 1901 m. Popiežius nurodė visiems pasaulio vyskupams surengti naktines pamaldas bažnyčiose su išstatytu Švč. Sakramentu. Vysk. M. Paliulionis teigė: „Trokšdami, idant ta valanda, kurioje pasibaigs senasis ir prasidės naujasis amžius, būtų pašventinta ypatingu pagarbinimu Visagalinčio Dievo ir vienatinio jo Sūnaus Išganytojo mūsų, ir išpildydami parėdymą Tėvo Šventojo Popiežiaus, liepiame mylimiems mūsų pavaduotojams ir šelpėjams kunigams po visas bažnyčias mūsų vyskupijos vidunaktyje prieš Naujus Metus atlaikyti Mišias Šventas su išstatymu Švenčiausio Sakramento […] ir tikimės, jog jūs, mylimieji vaikeliai, kam tiktai sveikata ir užsiėmimai neklius, susirinksite į bažnyčias ir išklausysite tų šventų Mišių, nes Tėvas Šventasis popiežius suteikia visiškus atlaidus visiems, kurie bus pasitaisę per š. Spaviednę, priims šv. Komuniją ir išklūpos nors vieną adyną prieš išstatytą Švenčiausį Sakramentą, melsdamiesi už reikalus š. Bažnyčios“.

Maldininkai Lietuvoje lankė savo vyskupijų katedras ir bažnyčias, iš sakyklų buvo skelbiami specialūs jubiliejiniai pamokslai, verčiami ir platinami lietuvių kalba popiežiaus tekstai ir enciklikos. Galima teigti, jog jubiliejus prisidėjo ir prie lietuvių kalbos platesnio vartojimo, kadangi popiežius nurodė, jog jubiliejinės pamaldos turi vykti tautinėmis kalbomis. Pavyzdžiui, po ilgų ginčų Vilniaus katedroje 1900 m. spalio 22–24 d. pirmą kartą laikytos pamaldos lietuvių kalba. Anot bažnyčios dailės istorikės Skirmantės Smilingytės-Žeimienės, lietuviai skyrė daug dėmesio jubiliejaus paminėjimui: statė kryžius, kūrė dailės kūrinius, atminties lentas, religinius paveikslėlius. Jubiliejaus šventimas darė įtaką lietuvių tautiniam atgimimui, lietuvių kalbos stiprinimui vyskupijose, o tuo pačiu įkvėpė ir naujų pokyčių viltį. Popiežius Pijus XI, pabrėždamas Bažnyčios ir visų krikščionių įsipareigojimą kurti geresnę visuomenę, paskelbė 1925-ųjų jubiliejų ir suteikė postūmį misijinei veiklai visame pasaulyje, už ką gavo „Misijų popiežiaus“ titulą. Po Pirmojo pasaulinio karo pasaulis buvo išvargintas, tad jubiliejaus metu buvo akcentuojamas tautų solidarumas. Tai buvo pirmasis jubiliejus nepriklausomoje Lietuvoje. Kaip ir šimtmečio pradžioje, Lietuvoje pakelėse buvo gausiai statomi kryžiai, miesteliuose kabinamos atminimo lentos, maldininkai gausiai lankė vyskupijų šventoves.

Pijus XI 1933 m. sausio 6 d. skyrė paminėti 1900-ąsias Jėzaus mirties metines. Šis įvykis buvo švenčiamas ypatingai iškilmingai. Popiežius pasakė net 620 kalbų, o į Romą suplūdo daugiau nei 2 milijonai piligrimų. Iš viso pasaulio tikintiesiems pervežti buvo panaudota daugiau nei 500 geležinkelio vagonų. 1950 m. Pijus XII paskelbė dogmą apie Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimą į dangų ir pertvarkė Kardinolų kolegiją į savotišką visuotinę Katalikų pasaulio atstovybę, smarkiai sumažindamas italų skaičių ir padidindamas kardinolų iš kitų tautų skaičių. Šiuos metus galima laikyti modernaus masinio religinio turizmo pradžia. Italijos vyriausybė aktyviai rūpinosi tinkamos infrastruktūros sukūrimu milijonams piligrimų, kuriems buvo išduota „Piligrimo kortelė“, suteikianti tokias pat teises kaip ir pasas Italijos teritorijoje. Šventųjų durų atidarymo ceremonijoje 1974 m. Kalėdų naktį kartu su popiežiumi Pauliumi VI dalyvavo ir budistų vienuoliai. Tai buvo pirmasis jubiliejus, transliuotas visame pasaulyje, ir jo metu buvo panaikintos istorinės ekskomunikos su Bizantijos Bažnyčia, dalyvaujant Aleksandrijos patriarchui Melitonui.

Jono Pauliaus II pontifikatas buvo nuklotas gausybės pokyčių tiek Bažnyčioje, tiek pasaulyje. 1983 m. Bažnyčioje buvo švenčiamas jubiliejus, skirtas paminėti 1950-ąsias Jėzaus mirties ir prisikėlimo metines. Žymint įžengimą į trečiąjį tūkstantmetį šventasis Jonas Paulius II atliko kelias piligrimines keliones ir simbolinius gestus, kurie nebuvo įtraukti į įprastas jubiliejaus šventimo praktikas. Tai apėmė viešą atgailos prašymą už istorijoje padarytas nuodėmes ir XX amžiuje nužudytų krikščionių kankinystės paskelbimą. Vienas pagrindinių jubiliejaus renginių buvo Pasaulio jaunimo dienos Romoje, kuriose dalyvavo daugiau nei 2 milijonai jaunų žmonių. Popiežius taip pat atliko piligriminę kelionę į Šventąją Žemę, skatindamas dialogą tarp Katalikų Bažnyčios, islamo ir judaizmo.

2015 m. Popiežius Pranciškus paskelbė jubiliejų, skirtą 50-osioms Vatikano II susirinkimo pabaigos metinėms. Jubiliejus buvo skirtas gailestingumui. Prieš oficialų jubiliejaus atidarymą, kaip Bažnyčios artumo pilietinio karo nuniokotai Centrinės Afrikos Respublikai ženklą, Popiežius Pranciškus lapkričio 29 d. savo apaštalinės kelionės į Afriką metu atidarė šventąsias duris Noterdamo katedroje Bangyje, taip iš anksto pradėdamas ypatingąjį jubiliejų. Šv. Petro bazilikos šventosios durys buvo atidarytos 2015 m. gruodžio 8 d., Nekaltojo Prasidėjimo šventės metu. Pirmą kartą „gailestingumo durys“ buvo atidarytos pasaulio katedrose, šventovėse, ligoninėse ir kalėjimuose. Šia proga popiežius įkūrė kunigų grupę, vadinamą Gailestingumo misionieriais, kuriems suteikė galią atleisti nuodėmes, kurios paprastai būna rezervuotos tik Šventajam Tėvui. Ypatingas dėmesys buvo skirtas Dievo Gailestingumo paveikslui ir jo pamaldumui.