Šventosios Žemės šventumas? Kristaus gyvenimo artumas

Kelionė į Šventąją Žemę daugumai tikinčiųjų žmonių yra tarsi gyvenimo kelionė. Tai galimybė – kaip ne vienas piligrimystės brolis ar sesė sakė – pirštų galiukais prisiliesti prie vietų, susijusių su Jėzaus Kristaus gyvenimu. Aš visada delsiau planuoti ar svarstyti apie tokios kelionės galimybę, nes man ji atrodė per daug svari, per daug reikšminga, per daug reikalaujanti vidinio pasiruošimo, kad galėčiau vykti. Visgi, Dievas labiausiai žino, kada yra tas jau momentas: kada galėsiu, kada jau būsiu pasirengusi. Ir aš kažkaip tą pasirengimą užčiuopiau, o užčiuopusi nenorėjau paleisti. Ėmiau ieškoti galimybių tokiai kelionei. Labai nudžiugau – kartais važiuoja parapijos, tikinčiųjų bendruomenės, į Izraelį veža ir kelionių agentūros, visgi, aš nedvejojau pamačiusi skelbimą ant bažnyčios vartų, kuriame vykti į Šventąją Žemę kvietė viena iš kelių, būtent piligrimines keliones organizuojančių agentūrų. Nors esu savarankiškų kelionių šalininkė – kai pati ar su draugais susiplanuoju kelionės maršrutą ir lankytinas vietas, tačiau Izraelis ir Palestina nėra tas regionas, kuriame būtų ypač paprasta keliauti. Izraelį dalijančios saugumo zonos, Palestinos savivaldos teritorijos, Vakarų krantas, o ir prieš kelionę kiek suaktyvėję neramumai tik labiau sustiprino nuostatą, kad bent jau pirmam kartui ir kaip piligrimui geriau keliauti drauge su grupe. Nors norėjau vykti viena – be jokių draugų ar pažįstamų, „nesvietiškai“ draugiška grupė tiesiog ardė mano užkietėjusios vienišės nuostatas. Leistis būti su žmonėmis, keliauti su jais, nešti jų sunkų krepšį, pagloboti daiktus, nepalikti vienų, padėti susikalbėti, neužsiverti. Viduje man dažnai būna įtampa – ar tas buvimas tarp žmonių, intensyvus bendravimas su kitais, pokalbiai autobuse, gatvėse, pusryčių ar vakarienių metu, dalijimasis įspūdžiais neužgožia balso To, dėl kurio ir norėjau keliauti.  Kelionės metu mokiausi išlaikyti vidinę tylą, vengti nereikalingų pokalbių, tačiau tuo pačiu metu stengiausi būti atvira, miela ir draugiška. Mano draugės palinkėjimas – vengti tuščių kalbų – turbūt buvo raktas į vidinį nusiraminimą. Jėzus irgi nekeliavo vienas. Jo buvimas su kitais buvo liudijimo ir artumo su žmonėmis ženklas, tuo pačiu jis nuolat jautė ryšį su Tėvu, o jo kalbėjime nebuvo nereikalingų žodžių.

Kalbant apie pasiruošimą prieš kelionę, man svarbi buvo vidinė nuostata – lavinti klausą Dievui ir artimo prašymui, nesibarstyti, o susitelkti, atverti visus įmanomus pojūčius vietos ir aplinkos pažinimui. Per kvapus, skonius, regėjimą ir lytėjimą galima pažinti vietas, kuriose Kristus augo, apaštalavo, mirė ir prisikėlė. Nuolatinis sąmoningumas ir dėmesingumas kelionės metu reikalavo daug energijos, bet tai leido kuo daugiau įsiminti, įsigerti ir pajusti vietų grožį, ypač gamtos. Vykome vasario gale – kovo pradžioje, kai po lietingo žiemos sezono kiek atsigauna Judėjos dykuma, nuo vandens sudrėksta lig tol išdžiūvusios vadės (kalnų upių slėniai), o laukuose noksta javų derlius. Netrukus vėl viskas išdžius, smėlynai ir uolos sudarys didžiąją kraštovaizdžio dalį, tuo tarpu mes matėme žaliuojantį Piemenų lauką netoli Betliejaus, kur piemenims pasirodę angelai ragino juos skubėti sveikinti kūdikį, o leisdamiesi nuo Palaiminimų kalno, kur Jėzus sakė Kalno pamokslą, link Galilėjos ežero galėjome skinti rugių varpas, kuriose dar tik brendo grūdai duonai. Šventoji Žemė atsiskleidė ne vien pavasario šiluma ir gaiva, bet ir gamtos vietų grožiu – Karmelio kalnas, Kritimo kalnas, esantis šalia Jeruzalės, nuo kurio minia norėjo Kristų nustumti, Jordano upė ar Galilėjos ežeras, šalia kurio Jėzus pašaukė pirmuosius apaštalus, sutramdė audrą, padaugino duoną, pasirodė mokiniams po Prisikėlimo ir atliko gausybę stebuklų, liudijo Šventąją Žemę būtent tokią, kokią ją matė Jėzus. Nors buvome Nazarete, kur Jėzus augo, padėjo Juozapui ir pats mokėsi amato, aplankėme Kafarnaumo griuvėsius, kur Jėzus skelbė sinagogoje, kelias dienas praleidome Jeruzalėje – visgi miestai nėra tokie, kuriuos matė Marijos sūnus. Amžiai, laikas, istoriniai įvykiai – viskas glūdi giliai po kultūriniu sluoksniu, todėl, nors mes ėjome Nazareto gatvėmis, tada jis buvo visiškai kitoks. Bet ežeras, kuriuo plaukėme, Taboro kalnas, į kurį kopėme – tai buvo gamtos vietos, išsaugojusios savo istoriškumą. Galvoju, ar tas gamtos liudijimas toks paveikus buvo mūsų lietuvių grupei dėl mūsų meilės ir artumo gamtai, ar dėl to, kad pati gamta yra irgi viena iš knygų, kaip sakė šv. Pranciškus, iš kurios galima skaityti Gerąją Naujieną.

Piligriminė kelionė apskritai yra nepaprastai iracionalus sprendimas. Tai energijos, laiko ir finansiniai kaštai, kuriuos asmuo pasiruošęs išleisti dėl gilios dvasinės patirties, dėl šventų vietų lankymo ir dvasios atgaivinimo. Tikiu, kad būtent dėl to, kad piligriminių kelionių prasmę nereligingiems žmonėms sunku paaiškinti, jos man taip patinka. Nereligingo racionalisto akimis – tai įprasta pažintinė kelionė, lankant tam tikras religines vietas ar objektus, tuo tarpu tikintis žmogus leidžiasi vedinas Dievo artumo arba vidinių atsakymų paieškos troškimo. Dar sunkiau paaiškinti sprendimą leistis į tokias didžiąsias piligrimines keliones, kai Dievo artumą patiri ir čia – gyvenamajame mieste, skyręs laiko adoracijai ir maldai. Būtent adoracija, į kurią nuėjau prasidėjus Gavėniai ir likus vos kelioms dienoms iki skrydžio, sustatė visus vidinius taškus ant „i“, kurių man trūko. Tyla, nusiraminimas, susikaupimas, buvimas ne vienai, pasitikėjimas, kad nereikia sakyti visų dalykų Dievui, nes Tėvas žino, ko reikia vaikui, labai sutvirtino ir padėjo pagrindus pasiruošimui iki kelionės. Dar likus pusantro mėnesio aš blaškiausi, skaičiau knygas ir kelionių žurnalus, varčiau piligrimų vadovus, aprašančius Šventąją Žemę, ir vis jaudinausi, kad nesu tinkamai pasirengusi, kad praleisiu kažką, kas yra svarbu. Tuo tarpu stabtelėjimas ir nusiraminimas tylioje maldoje padėjo ne tik pasiruošti, bet ir padovanojo tą dvasinio artumo patirtį, kuri apglėbė ir nebepaleido kelionės metu. Tik klausimas, kodėl gi vykti, jei Kristus čia ir dabar yra šalia? Visgi, mano išmintingieji draugai atsakė į šį mano tik tyliai viduje sau užduotą klausimą atkreipdami dėmesį, kad Šventosios Žemės patirtis primena svečiavimąsi pas draugą. Su draugu gera būti visur, bet kai ateini pas jį į namus, pamatai, kaip gyvena, kaip įsikūręs, sužinai daugiau apie jo gyvenimą. Taip buvo ir su šia piligrimyste – tai svečiavimasis Jėzaus namuose, jo gimtinėje. Didžiosios Šventosios Žemės bazilikos, kurias aplankėme, šiandien tik mena pagrindinius Jėzaus gyvenimo įvykius. Stebuklas, kad išliko vietos, menančios Marijos namus Nazarete ir arkangelo Gabrieliaus apsilankymą dabartinėje Apreiškimo grotoje, liko ir seniausia Betliejuje pastatyta Kristaus gimimo bazilika, kurioje švenčiamas amžinasis Kalėdų slėpinys, ir, žinoma, svarbiausia krikščionims Kristaus Kapo bazilika, kurioje nusileidus į Kristaus kapo vietą tampi tikru Velykų ir Prisikėlimo liudininku. Nors protu suprantama, kad šios vietos mena Kristaus gyvenimo įvykius, jose dėjosi Dievo darbai, visgi didelis džiaugsmas, kad ir šiandien tikintieji lanko jas melsdamiesi, kad Dievo darbai vyktų ir jų gyvenime. 

Kelionės metu, kaip ir minėjau, stengiausi kuo daugiau pamatyti, į save sugerti visus įspūdžius, vaizdus, pojūčius, kvapus, skonius ir visa, kas tik nugula į vietos konteksto atmintį. Visgi, tokios šventos vietos tarsi sukuria krūvį, kad viskas čia turi tau patikti, nes jos savaime yra šventos, būtent Šventojoje Žemėje Kristus gyveno, mirė ir prisikėlė. Tačiau viena mintis mane kamavo tiek kelionės metu, tiek liko mano galvoje jau grįžus, pasakojant šios kelionės įspūdžius savo artimiesiems. Kiek Šventojoje Žemėje yra šventumo? Tai karo, keršto ir tylios neapykantos prisisunkusi žemė. Ir tai nėra vadovėlinis apibrėžimas ar tarptautinių santykių analizė, tai skaudus žmogiškos patirties liudijimas. Matant žmones, laukiančius Jeruzalės autobusų stotelėje, kasdien stovinčius eilėje prie patikros punkto tarp palestiniečiams priklausančio Betliejaus ir Jeruzalės, kertančius Jericho ar kitos savivaldos teritorijos patikros punktus, su trimis ir daugiau vaikų prie Raudų sienos penktadienio vakare skubančias žydų ortodoksų šeimas, prasilenkiančias su palestiniečiais, prekiaujančiais turguose, juntamas ne vien chaosas ir netvarka, bet užgniaužtas nepasitikėjimas, skausmas ir įtampa. Šventosios Žemės gyventojai kasdien susitinka siaurose miestų gatvėse, jie gyvena greta, bet turi užgniaužti savyje nuoskaudas, kartėlį, turi susitaikyti per prievartą. Bet tai nėra atleidimas ar tikrasis susitaikymas su artimu, tai nėra gailestingumas, raginantis žvelgti vienas kitam į akis. Reikia melstis už Šventojoje Žemėje gyvenančias tautas, kad žmonių širdyse gimtų tas šventumas, palaiminimas, kurio ieškoti ir prašyti piligrimai keliauja į šių tautų tėvynę. Izraelis iki šiol yra kariaujanti šalis, šiuo metu saugumo situacija regione yra ypač įtempta ir dėl pradėtų politinių teismų reformų, ir dėl žydų naujakurių teisių plėtros. Nuo metų pradžios šalyje žuvo jau daugiau nei 120 asmenų. Įvairūs susirėmimai, žūtys, miestų uždarymai, nes situacija nėra saugi, yra įprasti dalykai. Kelionės metu Jerichas liko neaplankytas būtent dėl susirėmimų mieste. Įvažiuoti į miestą buvo nesaugu. Todėl reikia ne užsimerkti, matant vien šviesiąsias šios nepaprastos šalies spalvas, bet ir įvertinti, kad ne viskas būtinai turi spindėti tobulu nepriekaištingumu. Šventoje Žemėje irgi gyvena žmonės, kurie nėra tobuli, todėl jos šventumas atsiskleidžia žvelgiant dvasios akimis, tikėjimo žvilgsniu, o piligrimas neturi būti įpareigotas tikėtis, kad tokioje kelionėje viskas turi būti pūkuota, gražu ir minkšta. Tai kariaujanti ir kenčianti šalis, todėl reikia melstis už gyventojų atsivertimą ir susitaikymą.

Kiekviena piligriminė kelionė yra kelianti iššūkį – tiek vidinį, tiek išorinį. Po tikros kelionės negrįžti toks, koks buvai prieš išvykdamas. Tai pažadas, kuris išsipildo, jei esi jautrus patirčiai. Buvo akimirkų, kai ir kelionėje maniau, jog gal kažko nesuprantu, kažkas svarbaus vyksta, o aš neužčiuopiu – kiti žmonės susigraudina, verkia, išgyvena viską emocingai, tuo tarpu aš buvau linkusi į santūrumą. Visa, kas brangiausia, nugulė širdyje tyliai, reikia tik nepamiršti prie to sugrįžti, pasilenkti, pažiūrėti. Sau priminti. Prieš išvykdama į Izraelį ir jau laukdama taksi į oro uostą apžvelgiau savo butą galvodama, jog po beveik pusės metų įsikūrimo jaučiuosi, kad tikrai išvažiuoju iš namų. Tačiau akimirką sudvejojau, o gal kaip tik Šventoji Žemė, į kurią ketinau skristi, ir yra namai? Gal tokia ji turėtų būti krikščionims – brangi, išsvajota, artima. Gal dėl to ji ir yra tokia ypatinga – tokia ši vieta tampa ne tik krikščionims, bet ir judėjams ar musulmonams. Kiekvienam savaip, bet svarbi. Pagarba Izraelio ir Palestinos žemei – vienijančiai skirtingų religijų tikinčiuosius – gali leisti suvokti šią vietą kaip namus, kuriuose vietos turi atsirasti visiems. Tai yra ir įpareigojimas – užtikrinti, kad skirtingos tautos šiame krašte namus rastų, o ne prarastų.

Grįžusi iš kelionės jaučiausi soti – vaizdais, patirtimis, kelionės grožiu. Nesijaučiu, kad turiu būtinai tenai grįžti. Man pakanka. Reikia mėgautis tuo, kas jau dovanota kelionės metu. Tiesa, ši piligrimystė nebuvo kažkokia reklaminė, kurioje šalis, į kurią keliaujama, pristatyta, kaip geriausia vieta po Saule. Ir man ji tokia nepasirodė. Nors vykau turėdama vidinį norą, nes esu tikinti, ir man svarbu aplankyti šias vietas – grįžau mąstydama apie tai, kad tikroji kelionė į Šventąją Žemę tik įsibėgėja. Viskas būtų per daug paprasta, jei užtektų nusipirkti bilietą iš Vilniaus į Tel Avivą ir pasiekti Izraelį. Tikroji kelionė į Šventąją Žemę sunkesnė, reikalaujanti dar daugiau valios, dar didesnio nuolankumo, dar didesnio pasitikėjimo – vedanti į glaudų ir artimą ryšį su Dievu, vedanti šventumo keliu. Mano kelionė „Šventoje Žemėje“ gali būti ir mano kelias į darbą, kelias skubant lankyti tėvų ir artimųjų, sergančiųjų, lekiant savanoriauti, kelias į bažnyčią, kelias į vietas, kur tampu geresnis, tikresnis Dievo vaikas.