„Sveikas humoras – santuokos druska“. Susitikimas su Gian Luca Demarco

Daugeliui lietuvių charizmatiškasis italas Gian Luca Demarco asocijuosi su plačia šypsena televizijoje, kulinarinėmis laidomis ir žaviai itališka lietuvių kalba – kas nėra girdėję, kad picai ar salotoms būtini pomodoriukai?.. Tačiau šiųmečiame gailestingumo kongrese Luca dalinosi kiek kitokiu nei yra pratęs receptu. Bemaž sausakimšoje Domus Maria salėje italas dalinosi, kokių ingredientų reikia laimingai santuokai ir tai gausiai iliustravo savo paties šeimos (ir net giminės) pavyzdžiais. Tad, kas gi ta santuokos druska?

Nors italai, pasak Lucos, kuklumu nepasižymi (Italijoje net paukščiai gieda garsiau nei Lietuvoje), visgi pranešėjas pasidalinimą pradėjo ne nuo savo patirties, bet įvardijo kelis krikščioniškojo džiaugsmo autoritetus, kuriais seka pats, tai rekomenduoja ir kitiems. Pavyzdžiui, Šv. Pilypas Neris – linksmo šventojo pavyzdys. Šviesios atminties popiežius Pranciškus taip pat minėjo džiaugsmą kaip priešnuodį surūgimui. „Surūgę skanūs tik agurkai, visa kita – ne.“ „Be linksmumo šventumas lyg ne iki galo aiškus, žmogus turi skleisti linksmumą.  Taip, yra momentai, kur reikia susikaupti, tačiau žymiai daugiau tokių, kur reikia būti linksmam“ – teigė Luca. Taigi, džiugesys yra kaip natūrali prevencija niūrumui beveik kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Santuoka – ne išimtis.

Juokas ar sarkazmas?

Konfliktai šeimoje neišvengiami, nuo to neapsaugota nei pasiturinti, nei sunkiau besiverčianti šeima. Visa esmė – kaip į tai reaguojama. Pakelti balsai iš abiejų pusių arba tylos siena užprogramuoja nesėkmei. Ir čia į pagalbą skuba juokas. „Geriausias būdas šeimoje spręsti konfliktą – pajuokauti apie save. Esu italas, turiu dvigubą ego. Jūsų ego mažesnis, neišsivystęs. Vienintelis atsilikimas, kuris apsimoka. Prisimenu savo realybę ir tampa lengviau.“ Tačiau… dėmesio! Nepainiokime juoko su persūdyta ir neretai agresyvia jo versija – sarkazmu. Jie skiriasi tiek intencija, tiek rezultatu:

• juokas neskaudina;
• juokas nežemina;
• juokas nemoko;
• už sarkazmo slepiamasi;
• sarkazmas žemina;
• sarkazmas liūdina.

Skirtumas akivaizdus. Sveikas humoras perkeičia, pyktį transformuoja į šypseną.

Gailestingumo dorybė santuokoje

Kongrese ieškoma praktinio atsako į kasdienius iššūkius, todėl susitikime nebuvo pamiršta ir gailestingumo svarba šeimos gyvenime. „Gailestingumas yra dvasinė ir kūniška meilė, negali atskirti vienos nuo kitos. Dievas ieško nusidėjėlio, kad atleistų ir mylėtų visavertiškai. Mums atrodo per paprasta, todėl nepriimame. Norime pasikankinti.“ Ir taip kankiname ne tik save, bet ir kitą. Per menkas gailestingumas pačiam sau yra labai lietuviška problema, teigia Luca. „Jei negirdi savęs, kaip girdėsi kitą?“ Būti gailestingam šeimoje reikalauja didžiulės drąsos. Gali „daužyti“ kasdienybė, nuovargis, tačiau palaikymo žodis netikėtu metu, atvira širdis ir besąlygiškas kito priėmimas neabejotinai duoda vaisių.

Tiesiog būti

Luca pastebi, kad sėkmės, tobulėjimo ir lyginimosi su kitais amžiuje daugelis tampa aktoriais. Tiesa, ne tais, kurie sugeba šypsotis ir juoktis net ir nepalankiausiomis sąlygomis, o priimančiais išorinio tobulumo rolę. „Kaip tada su vidumi?“ – klausia italas. „Vidus verkia, kai tik sustoji ir pasigilini.“ Toks kelias krikščioniui netinkamas. Pozityvusis italas primena: kartais patys sau keliame tokius lūkesčius, kad nebeturime jokių šansų būti laimingi. Ir čia pat dalijasi savo paties istorija: „Buvau amžinas savanoris, akimirksniu tapdavau savanoriu vadu. Bet duonai taip neuždirbsi. Artimieji nuogąstavo, kad būsiu išnaudojamas. Bet negaliu būti kitoks nei sukurtas. Dievas pasirūpins. Man taip ir buvo. Dievas mano kasdienybėje sutvarkė daug dalykų. Paukščiai turi kaip pragyventi, kam man pergyventi?“

Santuokos krizė

Visgi gailestingumo kongreso pranešėjas nėra naivus, pripažįsta, kad tiek vienišų žmonių, tiek ištuokų skaičius – gąsdinantis. Naujų šeimų, anot jo, mąžta, nes jaunimas kratosi atsakomybės. Užuot susilaukę vaikų, jaunuoliai investuoja į naminius gyvūnus. Aptardamas šios tendencijos priežastis Luca beda pirštu į jau esamas šeimas, neva, akcentuojama ir viešai matoma tik „sunkioji dalis, vargas“. „O kur džiaugsmas?“ – klausia jis. „Mes atsakingi, kad šeima atrodytų kitaip. Pakeisti galima tik per savo pavyzdį. Taip ir tikėjimas perduodamas.“ Būtent taip, pradėdami nuo savęs, turime kelti santuokos vertę.

Pranešimą Luca baigė aukšta nata, kvietė džiaugtis: „Geriausia būtų, jei išeidami juoktumėtės ir būtumėte linksmi. Dievas duoda apsčiai gyvenimo. Belieka pasakyti Aleliuja!“