Nors kalendorius vis mėgina pranešti apie prasidėjusį kovą ir atėjusį pavasarį, bet šiandieną eidamas Veprio ežero ledu ir kalbėdamas rožinį buvau užkluptas neapsakomos pūgos. Staiga krintančius saulės spindulius pakeitė žemėn skriejančių snaigių pilkuma, apsupusi lyg tirštas rūkas. Negalėjau nei matyti kito ežero kranto, kurį eidamas ledu bandžiau pasiekti, nei paliktų savo pėdsakų sniege. Bandydamas grožėtis (sakau bandydamas, nes snaigės į veidą krito taip, jog sunku buvo išbūti neužmerktomis akimis) šiomis žiemos linksmybėmis, pajutau, kaip nuo pūgos sudrėkusiu veidu pradėjo riedėti šiltos ašaros. Ašaros iš dėkingumo už tą pasiutusį žiemos grožį, už stirnas, bevaikščiojant prabėgusias per kelią, už šios dienos šypsenas ir pokalbius po Šv. Mišių jaukioje Baltriškių bažnytėlėje, už juoką ir šilumą prie pietų stalo bendraujant su Tiberiados broliais ir užsukusiais svečiais.
Pastaruoju metu dėkingumo ašaros veidą papuošia beveik visada, kai galvoju apie nuo rugsėjo pabaigos prabėgusias manąsias dienas Baltriškėse. Nors jaučiu, jog kartais kone po kiekvienos labiau įsiminusios vasaros, stovyklos ar šiaip kažkokios stipresnės patirties sakau, jog tai buvo gražiausia, ką esu gyvenime patyręs, bet apie šiuos prabėgusius mėnesius Tiberiados bendruomenėje norisi su didžiausiu nuoširdumu ir tikrumu sakyti, kad šis patirtas laikas yra gražiausios bei brangiausios kol kas prabėgusios gyvenimo dienos (tikrai tikrai!).
Istorijos pradžia
Apie nuostabiame Gražutės regioniniame parke įsikūrusius Tiberiados brolius sužinojau dar būdamas aštuntoje klasėje. Tada prasidėjo mano asmeninio tikėjimo kelionė, kai draugų paskatintas pirmą kartą išdrįsau parašyti rašinį ir užsiregistruoti į moksleivių ateitininkų pavasario akademiją bei užsiregistravau į Didžiojo Velykų Tridienio stovyklą Baltriškėse. Nebuvo drąsu vykti į šias stovyklas, nes anksčiau tebuvo tekę dalyvauti tik keliose kovų menų stovyklose, kai gyvenome miškuose ir šiek tiek apsimesdavome nindzėmis, tad turint tik šią stovyklos patirtį įsivaizduoti, kas manęs lauks ateitininkų akademijoje ar stovykloje Baltriškėse, buvo sunku ir baisu. Su baime vykdamas į pavasario akademiją mintyse galvojau, jog po jos praėjus vos kelioms dienoms vargu ar išdrįsiu vykti į stovyklą Baltriškių vienuolyne. Jau ruošiausi registraciją atšaukti, bet neišdildomus įspūdžius palikusioje pirmojoje savo akademijoje vadovų tarpe sutikau vieną kraštietį – Vytį, kuris nudžiugo sužinojęs, kad planuoju vykti, ir paragino neatsisakyti žadėdamas, jog susitiksime ir ten.
Labai gerai prisimenu tą pirmąją kelionę į Baltriškes. Nueitus kilometrus nuo autobusų stotelės Degučiuose iki Baltriškių bažnyčios ir pirmąsias patirtis čia. Pavėlavę į Mišias ir tylomis užėję į bažnyčią netikėtai prie durų išvydome didelę batų krūvą ir visą bažnyčią apėmusią tylą. Bažnyčios suolai ir kilimas priekyje buvo pilnas jaunų žmonių, kitoje altoriaus pusėje sėdėjo kunigas, tad atrodo, kad Mišios kaip ir buvo prasidėjusios, bet visi sėdėjo ir tylėjo. Buvo sunku suprasti, kas vyksta ir į kokią Mišių dalį pataikėme. Kai staiga jaunuoliai iš vietos pradėjo sakyti savo dėkojimus ir prašymus Viešpačiui, supratome, jog toji tyla buvo skirta Dievo žodžio ir pamokslo apmąstymui. Atėjus laikui kalbėti „Tėve mūsų“ maldą, kunigas pakvietė visus (beveik šimtą jaunuolių) sustoti į vieną ratą per visą bažnyčią ir susikibus rankomis kalbėti Viešpaties išmokytą maldą. Tai buvo labai stipri patirtis, leidusi išgyventi Bažnyčios visuotinumą ir broliškumą. Šią patirtį pagilino ir bažnyčioje kilęs šurmulys kunigui pakvietus palinkėti vieni kitiems ramybės. Jaunuoliai, stovintys rate, pradėjo eiti į skirtingas puses, kiekvieną apsikabindami ar su šypsena paspausdami ranką, atrodė, jog jie iš tiesų siekia palinkėti ramybės kiekvienam, o ne tik esantiems šalia.
Šios pirmosios patirtys padėjo atsikratyti visų vidinių baimių ir atvira širdimi pasileisti į Didžiojo Velykų Tridienio nuotykį kartu su beveik šimtu jaunuolių bei broliais ir seserimis iš Tiberiados bendruomenės. Tai buvo laikas, per kurį galėjau iš tiesų išgyventi Kristaus kančią ir mirtį, o po to patirti viską perkeičiantį Jo Prisikėlimo džiaugsmą. Po šių dienų supratau, kad tikroji Velykų esmė yra ne margučiai ar suaugusiųjų stebėjimas ir jų pokalbių klausymas prie maistu ir gėrimais nukrauto stalo namuose. Velykų sekmadienį keliaudamas į namus pasakiau sau, jog noriu čia sugrįžti kasmet. Šį sau duotą pažadą ištesėjau, tad šios Velykos Baltriškėse man bus jau aštuntos (Velykų sutikimą čia teko praleisti tik per tamsiuosius viruso metus, kai atvykti nebuvo galimybės). Jei ateitininkų akademijos man buvo vieta, į kurią visada sugrįždavau dėl savo draugų, nuostabių vadovų ir vakaro programų, tai Baltriškių vienuolynas ir jame vykstanti Didžiojo Velykų Tridienio stovykla man tapo vieta, į kurią kasmet sugrįždavau, kad galėčiau išgyventi susitikimą su Dievu. Tai buvo lyg su draugu sutarta susitikimo vieta. Atrodė, jog jei netyčia atsitiktų taip, kad iš Baltriškių grįžęs į kasdienybę pamesčiau savo tikėjimą ir santykį su Dievu, tai kitąmet per Velykas atvykęs į Baltriškes Jį tikrai ir vėl galėsiu sutikti.
Pasiryžimas gyvenimo šuoliui
Žinoma, Baltriškėse sutikdavau ne tik Dievą, bet ir naujų ar jau matytų veidų. Visada įdomu būdavo susipažinti su vaikinais, kurie ten gyvendavo Šv. Jono Krikštytojo metus. Tai yra devyni mėnesiai nuo spalio iki Šv. Jono Krikštytojo iškilmių birželį, praleidžiami, galima sakyti, visiškoje bendrystėje su broliais kartu meldžiantis, dirbant, priimant stovyklas ir pan. Vaikinų nuotykiai, įvairios smagios istorijos kas kartą sužavėdavo, bet kai jie pradėdavo kalbėti apie malkų iš miško vežimą ir skaldymą, krosnies kūrenimą, tvarto priežiūrą ir kitus ūkinius darbus, tai susižavėjimas telikdavo susižavėjimu – nepavirsdavo noru ir pačiam išmėginti šią patirtį. Išgirdęs tai suprasdavau, jog man dėl tėčio priklausomybės alkoholiui, vaikystėje neturėjusiam nei santykio su juo, nei gavusiam iš jo malkų skaldymo ar kitų darbų patirties, išgyventi šiuos metus Baltriškėse būtų neįmanoma. Tiesiog jausdavau, jog esu per didelis nevykėlis šiai patirčiai, tad viduje pastačiau aukštą sieną kartodamas: „Oi, tokia patirtis tikrai ne man, aš niekaip nesugebėsiu, aš nevykėlis“, kad joks troškimas praleisti metus čia net negalėtų kilti.
Ir saugotis nuo šio troškimo man sekėsi visai neblogai. Jei kartais draugų tarpe kildavo diskusija apie šiuos Šv. Jono Krikštytojo metus, tai niekada neatsisakydavau progos pasisakyti, kad šie metai tai jau tikrai ne man. Žinoma, neišsiduodavau apie savyje pastatytą nevykėliškumo sieną ir savo požiūrį mėgindavau pagrįsti argumentuodamas apie gyvenimo kaime ir mieste skirtumus, apie tai, jog turiu daug veiklų ir įsipareigojimų bei jokio poreikio šiems metams nejaučiu. Ir niekada tai nebuvo nuoširdus mano atsakymas…
Praėjusį pavasarį, kai kovojau su egzistencine krize rašydamas savo baigiamąjį bakalauro darbą, atvykimo į Baltriškes per Velykas labai laukiau. Tai buvo ne tik proga po karantininių metų ir vėl išgyventi taip širdžiai brangų Velykų Tridienį bendrystėje su kitais jaunuoliais ir Tiberiados broliais bei seserimis, bet taip pat ir atitrūkti nuo slegiančių ir nemotyvuojančių minčių apie studijas ir ateitį po jų. Net ir po karantininės pertraukos Baltriškėse išgyventas Didysis Tridienis palietė taip pat stipriai. Kaip ir kasmet per šias dienas galėjau priartėti prie Kristaus kančios ir išgyvenęs ją sulaukti džiugaus Prisikėlimo. Tik šį kartą kartu su Prisikėlimo džiaugsmu atėjo ne tik viltis bei noras savo gyvenimą lenkti arčiau Dievo, bet ir dar vienas keistas troškimas. Brolis Mišelis Velyknakčio pamokslo metu ragino atlikti savo gyvenimo „šuolį“, į kurį kviečia Prisikėlęs Kristus. Šį „šuolį“ jis lygino su Giedrės Žičkytės filme papasakotu istoriniu įvykiu – Simo Kudirkos šuoliu iš sovietinio laivo į JAV pakrančių apsaugos katerį. Iš brolio lūpų nuskambėjęs paraginimas pažadino kažkokį troškimą, kurį atpažinau tik sugrįžęs namo. Praėjus vos kelioms dienoms supratau, kad noriu atvažiuoti į Baltriškes Šv. Jono Krikštytojo metams. Žinoma, tai atsimušė į mano gynybinę sieną ir kurį laiką šį norą telaikiau bloga mintimi, norinčia atitraukti mane nuo bakalauro darbo rašymo. Galiausiai supratau, kad nieko čia nebus, nes jaučiau, jog tai buvo ne iš manęs kylantis noras, bet viduje išgirstas Viešpaties kvietimas.
„Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“
Vos atsiėmęs bakalauro diplomą ir išėjęs iš darbo Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre pasileidau į tikrą vasaros stovyklų maratoną. Dalyvavau net 5 ar 6 stovyklose, ir tai buvo būdas ne tik praleisti nepamirštamą vasarą ir patirti neišdildomų nuotykių, bet taip pat vengti viduje kylančių baimių ir klausimų apie rudenį prasidėsiančius metus Baltriškėse. To laukiau su didele baime, o tiksliau – baimėmis. Atrodė, jog tai bus didžiausias mano gyvenimo vyriškumo, atsiskyrimo bei visoks koks kitoks iššūkis. Sunku net buvo galvoti, su kokia intencija Dievas mane kvietė šiai kelionei, tačiau, likus vos savaitei iki Šv. Jono Krikštytojo metų pradžios, nuėjau užtarimo maldos ir Dievas pats pradėjo kuždėti apie šių metų intenciją. Moteris, kuri meldėsi už mane, pasakė, jog visos maldos metu jai galvoje skambėjo viena Evangelijos eilutė, kuria, suprato, turi pasidalinti su manimi. Ir toji eilutė skambėjo taip: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“. Šie žodžiai taip palietė mane, o ypač turimas vaikystės žaizdas dėl tėviškos meilės stokos, jog maldoje pradėjau galvoti, kad galbūt tai galėtų būti mano metų Baltriškėse intencija. Jaučiau, kad pilnai išgyvendamas Dievo meilę atrasčiau savąjį vertingumą ir galėčiau pereiti visas vidines nevykėliškumo bei nemeilės sau sienas. Galvoje besisukant šioms nedrąsioms mintims apie metų intenciją atvykęs į Baltriškes dar pirmąjį vakarą sulaukiau savosios intencijos patvirtinimo. Brolis Joakimas, pakvietęs susitikti įvadui į Šv. Jono Krikštytojo metus, pasakė, jog svarbiausias dalykas, kurį turiu išgyventi yra tas, jog esu mylimas Dievo Sūnus, kuriuo Jisai gėrisi. Negalėjau abejoti, jog tai yra tik atsitiktinumas, antrą kartą išgirdęs nusprendžiau tikrai priimti šį Dievo kvietimą ir leistis į Dievo įsūnystės dovanos atradimo ir pažinimo kelionę.
Ir nors sulaukiau šio patvirtinimo, buvo labai sunku suvokti, kaip šią intenciją išgyventi, kaip tam pasiruošti. Pradžioje net galvojau, kad praėjus tam tikram laikui Baltriškėse, galbūt pavasarį, tiesiog išgirsiu iš Dangaus tuos žodžius, jog esu mylimas Dievo Sūnus, kaip tai išgirdo Jėzus, pakrikštytas būtent šv. Jono Krikštytojo. Bet kai prabėgus pirmajam mėnesiui Baltriškėse brolis Jonas pakvietė pagelbėti skersti avis ir kai neatsisakydamas šios tarnystės nugalėjau visas baimes ir vidines nevykėliškumo kovas, išgyvenau labai svarbų supratimą. Vakare po šių tikrai širdžiai nemielų darbų, bandydamas kovoti su dirbant išgyventais vaizdiniais, pradėjau galvoti apie patį darbo su broliu procesą. Supratau, jog dirbdamas su juo išgyvenau tokį tėviškumą, kurio nebuvau patyręs vaikystėje. Brolis Jonas buvo labai kantrus, mokė mane, kaip daryti, kuriuo peiliu geriau naudotis, ir visiškai nepykdavo atlikus kažką ne taip. Nors man atrodė, kad ką aš toks nevykėlis jam padėsiu, greičiau vienas jis susitvarkytų nei su mano pagalba. Šios patirties reflektavimas leido prisiminti ir kitus darbus su broliais (duonos kepimą, daržų tvarkymą) ir suprasti, jog jiems dažniausiai svarbus ne rezultatas, bet pats darbo kartu procesas.
Man ir manajam vaikystėje sužeistam vidiniam vaikui tas darbo kartu su broliais procesas davė labai daug. Jų kantrumas, dėmesys, švelnumas, pamokymas ir suteikta proga „nevykėliui“ bandyti tikrai buvo tos meilės patirtys, kurių vaikystėje iš savo tėčio negavau. Tos iš brolių išgyventos tėviškos meilės patirtys padėjo įveikti save, nusiklijuoti nevykėliškumo etiketes, atrasti savąją vertę ir išgirsti Dievo žodžius, pasakytus kiekvienam iš mūsų. Brolių dėka galėjau išgyventi tėvišką meilės žvilgsnį, kurio man taip trūko vaikystėje iš savojo tėčio. Žvilgsnį, kuris veda į priekį, skatina ir kviečia nebijoti ir bandyti daryti. Labai džiugu, kad jau nuo pirmųjų mėnesių čia galėjau mėgautis tokiais brangiais vaisiais ir su dideliu dėkingumu bei džiaugsmu išgyventi šį laiką leidžiant gyti žaizdoms, įveikiant vis naujus ir naujus iššūkius ir atrandant savo vertingumą prieš mus mylintį Dievą.
Nepaisant visų šių Šv. Jono Krikštytojo metų išgyventų dovanų galybės: neaprėpiamo Baltriškių gamtos grožio, išgyventų asmeninių tylos rekolekcijų, išgirstų mokymų, sutiktų žmonių, kurių čia savaitgaliais suguži dešimtys, o kartais ir visas šimtas ir visų kitų patirčių bei išgyvenimų, pati brangiausia ir gražiausia Baltriškių dovana yra ta, kad net ir būdamas jau nebe vaiku galėjau išgyventi tas gydančias Tėviškos meilės dovanas. Galėjau suprasti, jog niekada nėra per vėlu priimti iš išgyventi viską perkeičiančią Dievo meilę ir įsūnystės dovaną. Ačiū Dievui už šį kvietimą išgyventi tokią brangią dovaną, kuri tikrai skirta kiekvienam iš mūsų. Ačiū Tiberiados broliams, kad esate tokie nuostabūs Dievo veikimo įrankiai mūsų gyvenime.
Nuotraukos
