Susitiko verslininkas ir dvasininkas – kokios išvados?
Vilniaus kunigų seminarijoje 2024 metų balandį įvyko netikėtas susitikimas: verslo laida „Proto industrija“ atvyko kalbinti arkivyskupo Gintaro Grušo. Pokalbio temos – bažnyčios finansai, žmogiškieji ištekliai, organizaciniai reikalai ir šiandieniniai iššūkiai. Vedėjas iš anksto pabrėžė, kad klausimai bus iš smalsaus pasauliečio perspektyvos, prašydamas arkivyskupo neįsižeisti. Pokalbiui pasisukus apie kunigystę, verslininkas išreiškė nuostabą dėl puikių sąlygų seminaristams: galimybių misijoms ir studijoms užsienyje, tūkstantmetį tobulintos programos, didžiulių organizacijos išteklių ir tarptautinio tinklo. Atrodo, yra tik viena problema – reikia tokio dalyko, vadinamo pašaukimu. Tada jis uždavė klausimą G. Grušui: „Gerbiamas arkivyskupe, kas paskatino jus atsisakyti karjeros „IBM“ ir pasirinkti kunigo kelią?“ Arkivyskupas padarė trumpą pauzę, pažiūrėjo į verslininką ir šyptelėjęs atsakė: „Geresnis viršininkas, geresni produktai ir nepakeičiamas pensijos paketas.“
Ši kiek komiška situacija yra viena iš daugelio, kai bendros kalbos ieško verslininkas ir dvasininkas. Dažnai verslo žmonės Romos Katalikų Bažnyčią įsivaizduoja kaip tarptautinę korporaciją (būtent taip nutiko per „Proto industrijos” laidą). Tokia ji ir būtų, jeigu ne viena smulkmena – ji „parduoda” tai, ko verslininkas išmatuoti negali, nes tai – tikėjimas. Verslininko nuostaba nesunkiai paaiškinama – neturint tikėjimo faktoriaus visa Bažnyčios sistema ir arkivyskupo gyvenimo kelias tampa abejotini. Gintaras Grušas į seminariją įstojo dvidešimt aštuonerių, o prieš tai turėjo itin sėkmingą karjerą kaip informacinių technologijų ekspertas. Stoti į seminariją G. Grušas nusprendė gavęs stulbinantį darbo pasiūlymą – tarptautinė technologijų gigantė „IBM” siūlo priiminėti strateginius sprendimus dirbtinio intelekto srityje. Pasiūlymas teiktas 1989 metais, daugiau nei trisdešimt metų prieš „ChatGPT” sprogimą, tad, manau, aišku į kokias aukštumas būtų vedusi tokia ankstyva talentingo specialisto karjera. Tačiau Grušas viso to atsisakė ir pasirinko tarnystės kelią dėl to vieno sunkiai suvokiamo žodžio – pašaukimas.
Nors Gintaras Grušas išžengė iš verslo sferos, Lietuvoje yra verslininkų krikščionių, kurie nemato jokių problemų, derinant tikėjimą su pelno siekimu. Vienas jų – Lietuvos biotechnologijų tėvas, multimilijonierius, profesorius, knygų autorius ir sparčiai augančių technologinių verslų savininkas Vladas Algirdas Bumelis. Pokalbyje su „Proto industrija” profesoriaus buvo paklausta, kas buvo visų laikų geriausias vadybininkas, o šis nedvejodamas atsakė „Jėzus Kristus”. Prašytas paaiškinti, Bumelis siūlė pasižiūrėti, kiek Kristus pasaulyje prikūrė ofisų – dešimtis tūkstančių (krikščioniškų bažnyčių pasaulyje galima priskaičiuoti keletą milijonų). Nors verslo bendruomenė (tai puikiai atspindi „Proto industrijos” pozicija) įprastai kratosi sąsajų su religija, populiarioji literatūra apie lyderystę ir vadovavimą yra persmelkta du tūkstantmečius brandinto Kristaus mokymo. Puikūs to pavyzdžiai yra Lietuvoje gerai žinomi bestseleriai– Robino Sharmos „Vienuolis, kuris pardavė Ferrari” ir Deilo Karnegio „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms”. Net ir mokomasis dalykas „verslo etika” yra perfrazuotas ir šiuolaikinėms problemoms pritaikytas Naujasis Testamentas. Nors dažnam verslininkui nesinorėtų to pripažinti, būtent Kristus ir jo mokiniai išjudino iš kartos į kartą perduodamą bei tobulinamą požiūrį į žmogaus prigimtį, kuris yra toks būtinas, norint vesti komandas pirmyn.
Verslo pasaulis subtiliai balansuoja tarp efektyviausio žmogiškojo kapitalo organizavimo ir nesitapatinimo su religija. Ironija ta, kad nėra organizacijos, kuri veiktų patvariau nei Romos Katalikų Bažnyčia, o Vakarų pasaulyje nebuvo įtakingesnio lyderio nei Jėzus Kristus. Trumpai tariant, verslas bando spręsti dilemą, kaip tapti orkestru be dirigento (gauti geriausią rezultatą atsisakant esminio tikėjimo faktoriaus). Ar tai įmanoma? Galbūt, tačiau vienokia ar kitokia forma vadovavimas ir sprendimų priėmimas vis vien siesis su aukštesne prasme. Šiuo metu sparčiai plinta tikėjimas į žmonijos technologinį tobulėjimą. Korporacijos pritraukia talentingiausius ir veržliausius protus ne vien atlyginimu (tokių asmenybių kaip Gintaras Grušas didesne alga nesudominsi), bet siūlydamos geresnį viršininką – tobulėjimo viziją, geresnį produktą – žmonių gyvenimo palengvinimą ir, žinoma, patį geriausią pensijos paketą – įsiamžinimą istorijoje. Mano galva, tai yra akivaizdus bandymas (ir visai sėkmingas) perimti visus tikėjimo privalumus, atsisakant panašumo į tradicinę religiją.
Stebint dvasininko ir verslininko pasaulių susidūrimą atrodo, jog šie pasauliai lyg aliejus ir vanduo: panašios agregatinės būklės, užtat nesumaišomi, kadangi vienas siekia dangaus, o kitas žemės. Kas atsidurs viršuje – naujasis tikėjimas žmonijos pažanga ar tradicinė Krikščionybė – štai kur klausimas, į kurį gali atsakyti tik laikas.
