2011 metų pavasaris.
– Sese Nijolia, o kuri šventoji buvo tokia… na, aktyvi…, – artėjant paskutinėms dienoms pasirinkti Sutvirtinimo vardą klausiu mus ruošiančios sesės vienuolės.
– Tokia Kotryna Sienietė buvo.
2022 metų vasara. Trejus metus pandemijos ir neryžtingumo pritildytam troškimui išeiti į piligrimystę pagaliau lemta išsipildyti. Tai gal Camino Santiago? Ne, draugai sakė, kad jau pavasarį kelias buvo pilnas keliaujančiųjų, tad vasarą tikrai nebus ramiau. Mintyse nusipiešto tobulos piligrimystės vaizdelio šis visiškai neatitinka. O jame be manęs ir kelių gerų žmonių, priimsiančių (tikėkimės) mane nakvynei, lieka vietos dar keliems piligrimams per dieną, kuriems palinkėsiu „Bon camino“. ERASMUS studijų stiliaus pokalbiams su klausimais, ką veiki gyvenime, šioje piligrimystėje nebuvau nusiteikusi.
Besidairydama po Camino Santiago puslapį atrandu kelią Prancūzijoje. Pradžia La Puy en Valley. Užkimbu už gražių miestelio nuotraukų internete, o paskui už žinios, kad čia pat šv. Jono seserų (joaničių) vienuolynas (į piligrimystę planavau įterpti bent kelių dienų rekolekcijas). Dar tuoj pat prisimenu, kad studijų laikais šį bei tą prancūziškai mokėdavau pasakyti, tad piligrimystės Italijoje scenarijus, kai mano žodyną sudarė 5 piligrimo žodžiai – „pellegrini“, „dormire“, „mangiare“, „sacco a pelo“ ir „grazie“ – trečią kartą nepasikartos. Jau po truputį kuriasi tobulas piligrimystės vaizdelis. Nuspręsta. Tik galvoj ramybės neduoda mintis: „Koks bus mano tikslas, į kurį einu, jei iš nurodytų 700 kilometrų geriausiu atveju turėsiu laiko nueiti vos 200. Kokia vieta taps simboliniu mano finišu? Kaip grįšiu iš jo namo? Juk nevažiuosiu tuos pačius 200 kilometrų atgal autobusu.“ Mano tobulos piligrimystės vaizdinys vėl prasilenkia su šiuo. Pirmajame – katedra ar mažų mažiausiai žymaus šventojo kripta, dar vienas kitas piligrimui svarbus pamatyti objektas. Nebaigsiu gi piligrimystės kokiame nors nežinomame miestelyje. Reikia svorio, reikia fejerverkų.
Tai gal Italija? Bet trečią kartą eiti Pranciškaus keliu, kai pagaliau vėl atsirado galimybė leistis į ilgesnę kelionę, net man, mėgstančiai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje eiti į tą pačią vietą valgyti, gerti kavą, pirkti bandeles, jau atrodė kiek per daug. Juolab, kaip sakiau, itališkų žodžių mano žodyne nuo praeitos piligrimystės nė kiek nepadaugėjo.
Mintys nuplaukia į laikui bėgant savo kampus nusigludinusias ir todėl tobulomis dabar atrodančias ankstesnes piligrimystes. Prisimenu, kad svajodami apie būsimą piligrimystę svarstėme aplankyti vietas, susijusias su savo globėjais – Klara, Kotryna, Pranciškumi, Laurynu. Tąkart Kotryna buvo nepakeliui. Gal taip ir būtų ta graži mintis pasimiršusi, jei ne šį pavasarį draugės iš Romos atvežtas šv. Kotrynos Sienietės paveikslėlis iš jos kapo vietos Romoje ir linkėjimas ją aplankyti Sienoje ir Romoje (dažnam šių dienų žmogui šventųjų relikvijos – gan šiurpoka katalikų keistenybė, tad geriau jam nepasakokite, kad Kotrynos Sienietės galva yra Sienoje, o likusi kūno dalis – Romoje).
Taip būsimosios piligrimystės maršrute atsirado Siena. Kelionės maršrutas pradėjo ryškėti pamačius, jog Siena įeina į piligrimystės kelią pavadinimu „Via Francigena“. Ankstesnėse piligrimystėse ženklą su šiuo pavadinimu dažnai matydavau šalia ženklo „Via Francesco“, kuriuo buvo žymimas kelias iki Romos.
Paieškos baigėsi. Tobulas piligrimystės vaizdelis yra. Bilietai irgi.
Kryptis: Vilnius – Siena. Antradienis. Skrydis per Varšuvą. Varšuvietė bičiulė Marija veždama mane į oro uostą dosniai dalijasi praktiniais piligrimystės patarimais. O aš, vis labiau suvokdama, kad mano apsisprendimas vykti į piligrimystę vienai iškart po nelengvos ligos jau pereina į įgyvendinimo etapą, jos klausausi ir tuo pat metu bandau mintyse save nuraminti, kad viskas bus gerai. Likus keliems kilometrams iki oro uosto dar nuskamba Marijos palinkėjimas: „Neturėk šiai piligrimystei jokių lūkesčių, nemanyk, kad kažkas tau joje turi padaryti kažką gero, o visa, kas nutiks gero, priimk kaip malonę.“ Gražus palinkėjimas. O aš juk ir neturiu jokių lūkesčių. Na tik tobulą piligrimystės vaizdelį su tobulomis rekolekcijomis vienuolyno celėje pamiškėje tarp kalnų ir krioklių. Tik tiek.
Vakare Roma, o ryte kelionė į Sieną. Bevaikščiodama siauromis itališkomis gatvelėmis aukštyn žemyn ir stebėdama atsiveriančią miesto panoramą suprantu, kodėl net kai kurie italai Sieną vadina gražiausiu Italijos miestu. Neįmanoma nesigrožėti, bet siūlau patiems aplankyti, nes nuo Romos į Sieną galit nuvažiuoti už mažiau nei du kapučino puodelius. O jei užsuksite į šv. Dominyko baziliką, nepamirškite užmesti akį į dešinėje pusėje esančią šv. Kotrynos Sienietės koplyčią ir joje esančią šventosios relikviją. Abejingi neliksite.
Ketvirtadienis. Kita stotelė, įrašyta mano kelionės plane – San Gimignano miestelis. Čia, benediktinių vienuolyne, suplanuotos ir 3 dienų rekolekcijos, kurias pabaigsiu savo išžygiavimu link Romos. Tyla, celė, malda su sesėmis, aiški dienotvarkė ir truputį gamtos pro langą – taip pat to plano dalis. Tik, deja, plane nebuvo numatyta, kad apsigyvensiu į UNESCO paveldą įtrauktame miestelyje, kuriame dažniau pamatysi atostogaujantį prancūzakalbį nei šio viduramžių miestelio gyventoją. Neįsirašiau, kad vietoj svirplių ir cikadų vakarais pro langą girdėsiu Vespos variklį, nes gyvensiu intensyviausioje gatvėje su šviesoforu po langu, mat gatvės čia per siauros važiuoti abiem kryptimis. Nebuvo ten įrašytų 38 laipsnių kūno temperatūros ir stipriai pablogėjusios sveikatos, sesių šaltumo, priekaištų ir pasiūlymo kitą kartą susirasti bed and breakfast, o ne jų vienuolyną, jei rytmetinėje maldoje ir šv. Mišiose dalyvauju ne jų koplyčioje, o vietos bažnyčioje. Neįtikinau, kad vienuolyno kambarėlyje irgi galima melstis, užsiimti dvasiniu skaitymu. Tuo metu atrodė, kad šiai kelionei teks pasibaigti dar neprasidėjus. Mano tobulos piligrimystės vaizdui, lūkesčiams buvo lemta gyvuoti lygiai pusę dienos – iki penktadienio ryto. Šis neatitikimas buvo toks sunkus, jog galvoje pradėjau kurpti išvykimo iš šios vietos planą. Žinoma, tuo metu mano trumparegiškumas trukdė pamatyti, kad jau tada šio žygio autorystė buvo ne mano rankose, o rekolekcijų dinamika primena krikščionims svarbiausias dienas. Penktadienio niūrumas ir noras kuo greičiau sprukti, tylus šeštadienis ir mano prašymas Jam ką nors daryti su šia piligrimyste, kurios gelbėti neturiu jėgų… Galiausiai sekmadienio rytas. Be temperatūros ir su rytmetinėmis šv. Mišioms pas tas pačias seses.
Išgyventas simboliškas tridienis ir savu kailiu dėl lūkesčių patirta pamoka, apie kurią perspėjo draugė – solidus bagažas žygio pradžiai. Iš San Gimignano išsivežu ne tik šią pamoką, bet ir vienus gražiausių gyvenime matytų saulėlydžių. Ant kalno atsiveriantys Toskanos laukai lyg kokie iš skiautinių pagaminti patalai, į kuriuos, neskubėdama ir besidalydama su žiūrovais visu dienos prikauptu žavesiu, krenta saulė. Įvykis savaime tampantis malda už kūrinijos grožį.
Prasideda kiti nuotykiai.
Autostopu iš San Gimingnano keliauju į Sieną. Čia mano piligrimystės Via Francigena keliu pradžia. Tačiau ne paties Via Fracigena pradžia. Norintiems išbandyti visą kelio maršrutą, teks vykti į Didžiąją Britaniją. 1700 kilometrų besitęsiantis kelias prasideda Kenterburyje, tęsiasi Prancūzijoje, Šveicarijoje ir baigiasi Italijos sostinėje. Tokia kryptimi eita dar VIII amžiuje, o ją išpopuliarino Kenterberio arkivyskupas Sigerikas Rimtasis, X amžiaus pabaigoje keliavęs į savo šventimus pas popiežių Joną XV. Savo kelionę jis aprašė dienoraštyje, tapusiame išsamiausiu šio kelio aprašu. Čia surašyti ir visi viduramžių miestai, kuriais remiantis maršrutas padalijamas dienomis. Tokiomis dienos atkarpomis, pasibaigiančiomis žaviuose viduramžių miesteliuose, kuriuos visomis kryptimis skrodžia siauros gatvelės, puošia įspūdingos bažnyčios, balkonėliai, mažos krautuvėlės, garsiai girdimi vietinių pokalbiai aikštėse prisitraukus arčiau vienas kito savo kėdę, einama iki šiol. Visa ši miestelių patirtis lyg dovana piligrimui už visos dienos kaitrą, nepatogumus ir iššūkius.
Beje, kiekvienos dienos atstumus ir maršrutą galima patogiai atrasti Via Francigena mobiliojoje programėlėje, kurioje taip pat pateikiamas nakvynės ir maitinimo vietų sąrašas, sugeneruotas pagal esamą vietą. Turintiems baimę pasiklysti ši programėlė – nepamainomas įrankis.
Sąmoningai nusprendžiau neieškoti nakvynės vietų iš anksto, tad pradėdama savo sekmadienio kelionę dar nežinojau, kur nakvosiu. Mobilioji programėlė rodė kryptį į Ponte d‘Arbia. Kadangi iš Sienos išvykau tik vidurdienį, žinojau, kad turiu eiti greitai ir be ilgų sustojimų. Nutolus vos keletą kilometrų nuo Sienos, atsivėrė nuostabi jos panorama, primenanti mažą pasakų karalystę – rudai rausvos bažnyčios, bokštai, bokšteliai, keliaaukščiai namai, medžiai… Praėjus trečdalį dienos kelio laukuose pradėjo niauktis, tolumoje girdėjosi griaustinis. „Viskas kontroliuojama, juk turiu apsiaustą“, – pamaniau. Artėjau prie gyvenvietės. Reikėjo prisipildyti vandens atsargas, tačiau sekmadienio popietę kiemai tušti, tad net nėra ko paprašyti. Iš kuprinės išsitraukiu ir pasiruošiu Gailestingojo Jėzaus paveikslėlį, kad tik sutikus žmogų ir paprašius vandens, nereikėtų jam laukti, kol rausiuosi kuprinėje, o galėčiau iškart atsidėkoti. Taip beieškant pradėjo dar labiau pūsti vėjas, ir mano skrybėlė atsidūrė už tvoros privačiame kieme. Dar nespėjau jos pasigesti, o ją jau kitoje tvoros pusėje laikė baltamarškinis vaikinas. Nusprendžiau pasinaudoti proga ir paprašyti vandens, tad ištiesiau buteliuką ir ištariau „aqua“. Tuo metu dar neįtariau, koks reikšmingas bus prašymas. Vaikinas pakvietė užeiti į kiemo vidų, atidavė vandens buteliuką, aš padėkojau, pasakiau keletą žodžių apie orą ir jau buvau beisiruošianti eiti toliau miško pusėn. Staiga aptemo, dar stipriau pradėjo pūsti vėjas.
– O tu nenorėtum palaukti viduje, kol praeis audra? – pasiūlo Giorgio.
– Ne ne, viskas gerai. Turiu pončo, – atkertu. Žinojau, kad nėra laiko laukti, nes dar iki saulėlydžio turiu rasti vietą nakvynei.
Pauzė. Įjungiu šaltą protą.
– O rekomenduotum pasilikti? – paklausiu darkart pasižiūrėjusi į temstantį dangų ir kylantį vėją.
– Na taip, rekomenduočiau truputėlį palaukti.
Matydamas mano nenorą eiti į vidų Giorgio atneša kėdę prie lauko durų po stogeliu. Po kelių minučių prasideda audra. Supratau, kad stogelis menka pagalba, lietus į mane purškia lyg pro dušo galvutę, tad staigiai šlapia įbėgu į vidų. Pro praviras duris pradeda į vidų lietis didelės vandens srovės. Giorgio staigiai uždaro ir bėga atnešti visus esamus skudurus namuose atsiradusiems ežerėliams. Po kelių minučių prasideda stipri kruša. Sėdėdama ant kėdutės ir iš šono stebėdama gamtos šėlsmą bandau įsivaizduoti, kaip šios gamtos stichijos būtų mane pasivijusios vidury laukų ir miškų, likus daugiau nei pusei kelio iki Ponte d‘Arbia, kai dar vakar abejojau savo sveikatos galimybėmis pradėti šią piligrimystę. Pasibaigus audrai Giorgio palydi mane iki stotelės, nes suprantu, kad kitu atveju dienos kelionės tikslą pasiekčiau tik prieš vidurnaktį. Iš kito kuprinės galo ištraukiu Dievo Gailestingumo paveikslėlį, padėkoju Giorgio ir autostopu iškeliauju į Ponte d‘Arbia. Važiuodama pasakoju apie savo troškimą šiame kelyje labiau pažinti Kotryną Sienietę, eiti jos dvasioje, gaunu dovanų istoriją apie ją. Kotryna kuriam laikui buvo apsigyvenusi šiose apylinkėse, nes turėjo misiją sutaikyti dvi miestelio šeimas (įsivaizduokite Montekius ir Kapulečius ir suprasite įtampą). Sienietės Misija pavyko. Vairuotojas išgirdęs, kad dar neturiu šiam vakarui nakvynės, pasiūlo nuvežti kiek tolėliau, į kiek didesnį miestelį, esantį Via Francigena kelyje. Visgi nutariu laikytis savo plano ir paprašau mane išleisti Ponte d‘Arbia.
Vakarėja. Čia irgi jaučiasi sekmadienio tuštuma. Dairydamasi jau kurpiu planą, po kuriuo stogu teks pasitiesti miegmaišį, bet iki tol nutariu pabandyti įsiprašyti į piligrimų namus, esančius vos už kelių šimtų metrų. Įsliūkinu į vidų. Koridoriuje sutinku šešiasdešimties metų vyriškį. Stambaus sudėjimo, iš pirmo žvilgsnio kiek griežtokas. Kažkur skubėjo. Pasakau, jog esu piligrimė, ieškau vietos nakvynei, iš anksto telefonu nesiregistravau, bet tiks ir bet kuri vieta ant grindų. Su manimi kalba itališkai, aš atsakau angliškai, bet suprantu, kad lovą šiam vakarui turėsiu. Išgirstu kažkokią valandą ir žodį „mangiare“. Suprantu, kad kalba kažką apie maistą tam tikrą valandą. Ar piligrimiškas taupumas, ar lietuviškas kuklumas mane paskatina pasakyti: „Ne ne, nereikia.“ Bet vyriškis neatlyžta ir ištaria: „Čia bendruomenė.“ Suprantu, kad rimta, įsikuriu ir laukiu vakarienės.
Prieš aštuonias iš kiemo ir antro namo aukšto pradeda rinktis žmonės. Tarpdury šnekučiuojamės, dalijamės, iš kokios šalies esame, iš kurio miesto einame, kokia stipri audra buvo ir kaip gerai, kad laiku buvo pasiekta ši vieta… Savo pokalbius tęsiame susėdę prie ilgo stalo. Tas pats mane pasitikęs vyriškis kartu su kitu panašaus amžiaus vyru (jie šių namų savanoriai) išdalija lėkštes, pilnas karštų makaronų, ant stalo pastato vyno, šviežios fociaccia duonelės, kiek vėliau – salotos, vaisiai… Pokalbių decibelai kyla, istorijos ilgėja. Giorgia dalijasi itališkos virtuvės tradicijomis, Luca pasiūlo padėti surasti kitam vakarui nakvynę, Gualtierro ir Alessandro įdėmiai klausosi visų man į galvą šaunančių istorijų, nes jaučiuosi lyg būčiau sutikusi seniai matytus gerus draugus. Netikėta sekmadienio pabaiga, kurios metu tarp labai skirtingų ir nepažįstamų žmonių atsiranda ryšys, neįvardyta, bet jaučiama kelio draugų bendruomenė, su kuria dalijomės ne tik bendru keliu, bet ir palaikymo žodžiu, o vėliau ir kitų vakarienių stalu. Ir net nesvarbu, ar dienos kelią ėjau viena, ar su kažkuo, niekada jau nesijaučiau vieniša, nes žinojau, kad tądien praėjo arba praeis tie žmonės, kuriuos susitikau Ponte d‘Arbia miestelyje.
Piligrimystėje kiekviena diena sukuria savo programą, iššūkius, grožį akims ir širdžiai. Kuo labiau kelyje leidau Jam būti šio įvykio autoriumi, tuo labiau šiame kelyje buvau nustebinta ir apdovanota: žmonėmis, jų dosnumu, pagalba ir atvirumu, gamtos grožiu, su kuriuo susidūrus, atrodo, kartu prisilieti ir prie to, kas antgamtiška, bendryste, kurios ypač sulaukdavau daugiausiai iššūkių pareikalaujančiose atkarpose. Piligrimystė tapo galimybe išeiti iš įprasto patogaus socialinio burbulo ir patirti nepatogumą, pažeidžiamumą su visiškai nepažįstamais ir labai skirtingais žmonėmis. Studentai, psichologai, mokslininkai, žurnalistai, rašytojai, advokatai, programuotojai, buvę patarnautojai Bažnyčioje ar nieko bendro su tikėjimu neturintys – visi šie žmonės skirtingų tikslų vedini siekė aplankyti šventą miestą. Galbūt savaime piligrimystėje atsirandanti stoka, nepatogumai, iššūkiai, troškimas nepaviršutiniškumo, kažko gryno, peržengiančio materialinius patogumus žmoguje „prisikasa“ iki esmės, kažko universalaus, bendro kiekvienam Kūriniui.
Skaityti apie piligrimystę nėra taip įdomu, kaip pačiam bandyti. Taip pat ir pats piligrimystės fenomenas gali būti nesuprantamas, nelogiškas, jei pats to nepatiri. Trečią piligrimystės dieną piligrimų namuose Radicofani beplaunant kriauklėje kojines sutikta žavi ir sportiška penkiasdešimtmetė moteris pasidalijo Via Francigena kelią einanti jau ketvirtą kartą ir kasmet vis pasirenkanti skirtingus kelio etapus. Sakė, kad draugai ir giminės nesupranta, kodėl ji tai daro.
– Bet kai manęs paklausia, kodėl aš tai darau, jiems visada atsakau: „Jūs turite pabandyti tai patys. Kitaip bus sudėtinga suprasti.“
Lucia teisi. Karštis, aštuonviečiai kambariai su knarkiančiu kaimynu, pūslės ant pėdų, kėlimasis prieš aušrą, nuovargis – tai dalis piligrimo kasdienybės, kuri jos nepatyrusiems gali labiau atrodyti kaip beprasmis kankinimasis nei atostogų, laisvalaikio galimybė. Visgi kelias padovanoja tokią programą, kurios negausi net ir brangiausiose viskas įskaičiuota atostogose. Tai patirtys, liekančios visam gyvenimui, netikėtumai, kurių pats nesugalvosi, žmonės, kurių nebūtum sutikęs, malonumai, kurie tokiais tampa tik dienos kelio pabaigoje. Pasiekusi Romą ir aplankiusi šv. Minervos baziliką ir jos pagrindiniame altoriuje palaidotą šv. Kotryną Sienietę, mąsčiau, kiek daug gyvenimo patirta šioje kelionėje ir kiek dovanų gauta. Šiame neramiame pasauliui laike piligrimystė tapo galimybe ne tik iš naujo patikėti žmogumi, jo gerumu, bet ir priminimu, kad ir mūsų gyvenimo piligrimystė bus ypatinga tada, kai ją kursime kartu su Juo.
Drąsos kurti savąją piligrimystės istoriją ir buon camino!
Miglė
Nuotraukos
