Visai neseniai skaičiau Igno Kriaučiūno straipsnį „Demografinės krizės sprendimo beieškant: trumpa refleksija esminiais klausimais“, kuriame autorius pateikia „genialią“ išeitį spręsti demografinę Lietuvos problemą. Trumpa straipsnio žinutė, mano supratimu, yra tokia: kiek vaikų – tokia ir pensija (ir gal dar koks procentėlis už santuokoje išgyventus metus, jeigu labai pasiseks)!!
O, kaip būtų paprasta, jeigu žmones, su įvairiausiomis istorijomis ir patirtimis būtų galima sudėlioti į lentynėles kaip daiktus, pagal daiktų tvarką (pasak skaityto straipsnio autoriaus mintį). Sustumdyti. Priversti. Liepti. Čia iškarto prisimenu posakį iš filmo „Choristai“ apie vaikų perauklėjimo įstaigoje taikytą metodą: „Akcija – reakcija”.
Nenorėjai vaikų – pats kaltas… Turi vaiką, kuris ne toks sėkmingas, kokio laukei, išvažiavo svetur laimės ieškoti – pats kaltas. Ir vėl, kaltas!
Kiekvienas žmogus yra toks unikalus, kad baisiai skauda, jeigu mus kažkas dėlioja į lentynas pagal tai, kiek vaikų turime, ar esame ištekėję, vedę, laimigi, nelaimingi, stprūs, silpni, jautrūs, mažiau jautrūs, sergantys ar labiau sveiki.
Štai keli pavyzdžiai – genialiai paprasti, kaip genialiai paprastas yra pasiūlymas išspręsti demografinę krizę. Jauna šeima susilaukia pirmagimio su negalia ar napagydoma liga. Užklumpa didžiulis nerimas, liūdesys, nesibaigiantys gydytojų kabinetų lankymai, finansiniai iššūkiai, įtampa, visuomenės vertinimas ir giminės replikos. Ir dar nusiplakite truputį, už tai, kad nebesirįžtate turėti daugiau vaikų. O šeima tuo metu, mažiausiai galvoja apie pensiją…
O vieniši vyrai ir moterys, nesutikę savo antrų pusių? Dažnai šie žmonės jaučiasi net neturėję galimybės išpildyti savo motinystės ar tėvystės pašaukimo. Jie jaučia nebylų (arba garsų, labai garsų) klausimą iš kolegų ar giminaičių, tai, kas su tavimi negerai, kad neištekėjai ar nevedei? Bet jeigu to dar per mažai, dar truputį jiems pridėkime. Kas tau paduos stiklinę vandens senatvėje?
Kaip tie vaikai, kuriems nesiklostys gyvenimas taip sėkmingai, kaip iš jų tikėtasi? Jie neuždirbs tiek, kiek reikia, kad jų tėvai būtų įdėti į tą tinkamą lentynėlę. Kaip tie vaikai, kurie nuo mažų dienų neša atsakomybes už savo tėvus ir namus naštas? Yra tokių vaikų mūsų šalyje. Kaip tos šeimos, kurios patiria socialinę atskirtį? Vaikai išgyvena nevaikiškas vaikystes ir metų metus vaduojasi iš perdidelės ir nepakeliamos atsakomybės už savo tėvus ir jų pasirinkimus.
Poros be vaikų leidžia sau keliauti, siekia karjeros niekieno nevaržomi ir tarsi nemoka kainos už savo vienišumą. Tačiau jos patiria atskirtį ir neretai išgyvena didžiulį ilgesį. Žinoma, būtų tobula, jeigu poros, negalinčios turėti vaikų, užaugintų paliktus vaikus. Tačiau ir vėl, negalime žmonių stumdyti, kaip daiktų. Jiems liepti.
Mes turime pareigą pasirūpinti savo tėvais senatvėje, bet nenugyventi už juos gyvenimo, pametę savajį horizontą. Mes turime Dievo dovaną atvesti naują žmogų į pasaulį, turime atsakomybę jį užauginti ir palydėti, bet neteisinga būti jam našta.
Galime būti labai kūrybingi, kol tai mūsų neliečia asmeniškai ir tampame labai trapūs, kai konkreti diena ateina į mūsų kiemą. Būti tėvais yra didelė galia, bet tuopat metu – didžiausias pažeidžiamumas.
Todėl ir negalime taikyti daiktų tvarkos, kai kalbame apie žmones – unikalius ir Dievo išsvajotus.