Subtilioji Tolkieno Krikščionybė: biblinis simbolizmas „Žiedų valdove“

Per pastaruosius kelerius metus susidomėjimas Tolkieno „Žiedų valdovu“ ir vėl išaugo: neseniai pasirodė „Amazon“ sukurta priešistorė „Galybės žiedai“, anime veiksmo filmas  „Rohirrimų karas“ ir video žaidimas „Sugrįžimas į Moriją“, o įvairūs ateities projektai yra nuolat dar rengiami.

Viduržemio istorijoms vis atrandant naujas auditorijas, skaitytojai ir žiūrovai dažnai neišvengiamai atkreipia dėmesį ir į gilesnes religines temas, įaustas į Tolkieno kūrybą, kurių įtaka kilo iš jo tikėjimo ir katalikiško auklėjimo.

Tačiau pats Tolkienas aiškiai išreiškė savo kūrybinius ketinimus. Nors tikėjimas neišvengiamai formavo jo vaizduotę, jis priešinosi minčiai, kad jo istorijos būtų laikomos tiesioginėmis religinėmis alegorijomis: „Aš nuoširdžiai nemėgstu alegorijų su visomis jų apraiškomis ir visada taip dariau nuo tada, kai tapau pakankamai senas ir atsargus, kad galėčiau pastebėti jų buvimą“, – kartą rašė jis. Vietoj to Tolkienas pirmenybę teikė „pritaikomumo“ idėjai, manydamas, kad skaitytojas jo istorijose turėtų rasti jam pačiam artimas prasmes, o ne būti vedžiojamas už autoriaus rankos. Tikrasis pasakojimas jam buvo apie laisvę, o ne apie didaktinius pamokymus.

Ir vis dėlto nepaisant šios išlygos, daugelis pastebėjo, kad Tolkieno „Žiedų valdove“, o ypač Frodo, Gendalfo ir Aragorno personažuose neabejotinai esama biblinės simbolikos.

Frodas: į Kristų panašus naštos nešėjas

Bene akivaizdžiausia krikščioniška paralelė yra tarp Frodo ir Kristaus. Nors Kristus pats buvo be nuodėmės, jis prisiėmė pasaulio nuodėmes ir galiausiai paaukojo save už žmoniją. Panašiai ir Frodas, pats būdamas nekaltas, prisiima žiedo naštą ir keliauja link jo sunaikinimo prie Likimo kalno. Didėjantis Žiedo svoris atspindi Kristaus kovą nešant kryžių, kurio tampa vis sunkesnė, kuo labiau jis artėja prie Kalvarijos.

Tolkieno kuriami vaizdiniai iš tiesų labai įtikinantys: Semas atranda gniuždantį Žiedo svorį po to, kai trumpam pats jį nešė, o jo galva nulinko, „tarsi ant jo būtų užkritęs didelis akmuo“ („Dvi tvirtovės“, p. 434). Panašiai ir Kristus sukniumba nuo kryžiaus svorio, jam prireikia Simono iš Kirėnės pagalbos (Lk 23, 26). Subtilia užuomina tampa tai, kad Frodui taip pat padeda Semas, kurio vardas itin primena „Simoną“.

Gundymas dar labiau susieja Frodo kelionę su Kristumi. Kaip Kristus dykumoje buvo gundomas šėtono (Mt 4, 1-11), taip ir Frodas kelis kartus susiduria su Žiedo gundymu. „Žiedo brolijos“ pradžioje (p. 112) Frodą užvaldo staigus noras užsimauti Žiedą, kai prie jo priartėja Juodasis raitelis. Vėliau, Vėtrungės viršūnėje, jis pasiduoda pagundai ir užsideda Žiedą, vos nepasirodydamas priešams (Žiedo brolija, p. 262). Nors Kristus atsispiria pagundai, abu veikėjai susiduria su intensyvia vidine kova, kurioje pasiduoti reikštų katastrofišką nesėkmę.

Galiausiai Frodas, kaip ir Kristus, visam laikui tampa paženklintas savo patirties randais. Net sunaikinus Žiedą, Frodas ir toliau kenčia dėl savo žaizdų. Per tokias metines, kaip spalio 6 d., kai buvo subadytas Morgulo ašmenimis, Frodas akivaizdžiai serga ir prisipažįsta: „Esu sužeistas; tai niekada tikrai neužgis“ (Karaliaus sugrįžimas, p. 377-78). Panašiai ir Kristus išlaiko nukryžiavimo žymes, kaip matyti, kai jis parodo savo žaizdas Tomui (Jn 20, 24-29).

Gendalfas: mirtis, prisikėlimas ir baltasis raitelis

Gendalfas yra antroji Kristaus figūra. Morijoje kovojęs su Balrogu ir nukritęs į akivaizdžią mirtį, Gendalfas prisikelia ir grįžta į Viduržemį pasikeitęs – iš Gendalfo Pilkojo tampa Gendalfu Baltuoju. Dėl šios transformacijos jis gauna Baltojo raitelio titulą, kuris gali būti aliuzija į Apreiškimo 19:11: „Aš mačiau atsivėrusį dangų, o priešais mane – baltą žirgą, kurio raitelis vadinasi Ištikimasis ir Tikrasis“. Tolkienas užfiksuoja dramatišką Gendalfo atvykimą į Helmo įdubą: „Staiga ant kalnagūbrio pasirodė raitelis, apsirengęs baltai, spindintis kylančioje saulėje… „Štai baltasis raitelis!“ – sušuko Aragornas. „Gendalfas vėl atvyko!“ (Dvi Tvirtovės, p. 186).

Ryškiausia Gendalfo ir Kristaus paralelė yra jų bendra mirties ir prisikėlimo patirtis. Po prisikėlimo Jono 20, 17 Kristus sako Marijai Magdalietei: „Nelaikyk manęs, nes aš dar negrįžau pas savo Tėvą“, taip užsimindamas apie savo netrukus įvyksiantį sugrįžimą į dangų. Panašiai ir Gendalfas, po mirtinos kovos su Balrogu, sako Žiedo draugijai: „Nuogas buvau pasiųstas atgal trumpam, kol atliksiu savo užduotį“ (Dvi Tvirtovės, p. 135). Tai leidžia manyti, kad Gendalfas taip pat pereina į kitą karalystę, galbūt dangiškąją, o paskui grįžta į Viduržemį pasikeitęs kaip Gendalfas Baltasis.

Be to, abiejų veikėjų mirtys turi didžiulį simbolinį svorį. Kristaus nukryžiavimas nugali šėtoną ir atperka žmoniją iš nuodėmės. Tuo pat metu Gendalfo auka nugali Balrogą, senovinį blogio įsikūnijimą, ir išlaisvina jo bendražygius iš slegiančios Morijos tamsos. Abiejose istorijose mirtis tampa ne pabaiga, o triumfuojančiu išlaisvinimo aktu.

Aragornas: pasislėpęs karalius ir gydytojas

Aragornas, teisėtas Gondoro sosto paveldėtojas, iškyla kaip dar viena Kristaus figūra. Nors Aragornui lemta valdyti, prieš pretenduodamas į karalystę, jis pirmiausia turi palaukti ir įrodyti, kad yra jos vertas. Tolkienas per visą istoriją užsimena apie tikrąją Aragorno tapatybę, nors dauguma veikėjų lieka nesuvokę jo reikšmės – tai atspindi, kad Kristaus dieviškoji karalystė Jo gyvenimo žemėje metu buvo ir paslėpta, ir nukreipta į ateitį.

Ši paslėptos didybės tema atspindi skepticizmą, su kuriuo susidūrė Kristus. Jono 1, 46 Natanaelis, išgirdęs apie Jėzų, garsiai klausia: „Nazarete! Ar gali iš ten ateiti kas nors gero?“ Panašiai ir Aragornas, skaitytojams ir veikėjams yra pristatomas kaip sunkių aplinkos sąlygų nualintas keliautojas, todėl yra sutinkamas įtariai. Kai Frodas nusprendžia juo pasitikėti, Bree užeigos šeimininkas Barlimanas Butterburas įspėja: „Na, gal tu ir išmanai savo reikalus, bet jei būčiau tavo vietoje, su keliautoju nesusibičiuliaučiau“ (Žiedo brolija, p. 229).

Aragorno kaip gydytojo vaidmuo dar labiau sustiprina jo paraleles su Kristumi. Žinodamas savo gebėjimą gydyti sunkias žaizdas, Aragornas išpildo senovinę Gondoro pranašystę: „Karaliaus rankos yra gydytojo rankos ir taip bus atpažintas teisėtas karalius“ (Karaliaus sugrįžimas, p. 169). Visoje sagoje Aragornas nuolat gydo – Merį po Juodųjų raitelių užpuolimo, prižiūri Frodą po sužeidimo Morgulo ašmenimis, padeda savo bendražygiams po mūšių, o vėliau atgaivina Samą ir Frodą po išbandymų Pelenoro laukuose. Kristaus tarnystė taip pat pasižymėjo stebuklingais išgydymais ir net mirusiųjų prikėlimu, karališkumas jo veikloje susipynė su gailestingumu.

Taigi suteikdamas šiuos bruožus Aragornui, Tolkienas kuria paslėpto karaliaus portretą, kurio valdžia remiasi ne tik galia, bet ir tarnavimu bei atkūrimu – tai aiškus Kristaus įvaizdis, giliai įsišaknijęs epinėje mitinėje epopėjoje.

Tolkieno tikėjimas – Viduržemio žemės šerdis

Gilus katalikiškas J. R. R. Tolkieno tikėjimas neatsiejamas nuo „Žiedų valdovo“ pasakojimo. Laiške savo draugui kunigui Robertui Murray’ui pats Tolkienas pripažino šią įtaką, rašydamas: „Žiedų valdovas, žinoma, yra iš esmės religinis ir katalikiškas kūrinys; iš pradžių nesąmoningai, o atidžiau peržiūrint – ir sąmoningai. Štai kodėl į išgalvotą pasaulį neįdėjau arba išbraukiau praktiškai visas nuorodas į ką nors panašaus kaip religija, kultai ar panašios praktikos. Juk religinis elementas natūraliai įsilieja į pasakojimą ir jo simboliką”.

Taigi nors Tolkienas nesiekė sukurti akivaizdžiai religinio pasakojimo, tačiau jo gilus tikėjimas ir katalikiškas auklėjimas bei Šventojo Rašto išmanymas natūraliai įsiliejo į jo pasakojimą. Rezultatas – turtingas simboliais epas, kuriame biblinės aukos, prisikėlimo, karaliavimo ir atpirkimo temos, subtiliai, bet itin įtikinamai įaudžiamos į mitinį Viduržemio pasaulį.