Sulaukęs trisdešimties, senokai sukūręs šeimą ir augindamas trejų metų sūnų, nusprendžiau vėl stoti į universitetą.
Klausimai
Nereikia ir sakyti, kad aplinkinių reakcijos buvo pačios įvairiausios, tačiau daugelį jų lydėjęs akcentas – susirūpinimas ir gili abejonė, išreiškiama žodžiais: „Kam tau to reikia?“
Sunkinančios šios avantiūros aplinkybės visuomenės akyse yra net kelios: tai antrasis bakalauras; studijos mokamos; jos tęsis ketverius metus. „Tai kodėl kas nors norėtų ant savo galvos užsikrauti tokią sunkenybę?“, – taip, teko išgirsti ir tokį nuoširdų pasiteiravimą.
Atsakymai
Galimų formalių atsakymų yra daugybė, o pats paprasčiausias galėtų būti toks: „Noriu įgyti naują profesiją“. Visgi daugelio žmonių šis atsakymas netenkina, nes įgyti antrąją specialybę, pasirodo, nėra laikoma itin išmintingu sprendimu, kai sėkmingai dirbi ir gerai uždirbi pagal pirmąją.
Ką jau kalbėti apie dar „abstraktesnius“ paatviravimus, jog norisi tobulėti, plėsti žinių bagažą, lavintis. Daugelis vis tiek atkakliai laikosi įsikibę įsivaizdavimo, kad išsilavinimas tėra tam tikra formali kliūtis, kurią vienąkart įveikus galima atsipūsti ir nebesigręžioti atgal. Taip 22-ejų, baigę bakalaurus, o dažnai ir dar anksčiau, mes skubame įsilieti į darbo rinką, kurioje viskas nauja, vilioja galimybės užsidirbti, pasiekti paaukštinimus ir postus, o gal tiesiog atsipūsti nuo metų metus trukusio mokymosi.
Tačiau daugelį šių tikslų galima pasiekti per dešimtmetį, ir ilgainiui darbai konkrečiame lauke tampa gerai pažįstami, įprasti. O kaip su jaunatvišku veržlumu ir iššūkio troškimu, kuris trisdešimties niekur neišgaruoja, o atvirkščiai – tiesiog suliepsnoja? Kaip tik dabar daug aiškiau pradedu suvokti, ko trokštu, kas man tinka, nei pajėgiau įžvelgti ką tik baigęs mokyklą. Ir prieš akis dar keturios dešimtys metų darbo rinkoje. Taigi, kodėl nepamėginus ko nors naujo?
Kodėl gąsdina pokyčiai
Kaip žinia, dažnai kitaip mąsto mūsų tėvai ir seneliai, kuriems stabilumo poreikis buvo tapęs pamatiniu gyvenant sudėtingoje sovietinėje realybėje, kai viešojoje sferoje beveik nieko nebuvo galima pakeisti, todėl vienintele saugumo sala tapdavo asmeninio gyvenimo kontrolė – saugus užtikrintas darbas, saugi namų erdvė.
Šiandien nebelieka spaudimo žūtbūt siekti tokio stabilumo, be to, turime daugybę mokslo patvirtintų žinių, kaip žmogui kurti laimę ir gerovę, kaip rūpintis kūno bei psichikos sveikata. Pavyzdžiui, neuromokslai patvirtina: norėdamas lavinti smegenis ir mąstymą, žmogus turi nuolat mokytis naujų dalykų. Tas pat galioja ir kūnui – kaip smegenys be iššūkio, taip ir kūnas be treniruotės menksta, silpsta. Taigi, kito kelio nėra – arba skatiname, ir galbūt net kartais paspaudžiame save žengti pirmyn, arba judame atgal.
Mokymasis visą gyvenimą
Beje, mūsų visuomenėje gajus paradoksas – tie patys žmonės, abejojantys manuoju pasirinkimu, piktinsis sutiktais gydytojais, dėstytojais, valstybės tarnautojais, kurie ilgus metus įsipatoginę savo postuose ir jaučiasi nepajudinami, todėl netobulėja profesinėje srityje. Dar tie žmonės kartos kažkur nugirstas klišes apie mokymąsi visą gyvenimą, tačiau čia pat smerks tuos, kurie nori mokytis bent jau pirmąją jo pusę.
Visgi nepaisant tokios kritikos, savo gyvenimo nematau kaip tiesės. Gyvenimas turi pradžios ir pabaigos tašką, tačiau juos sujungti nebūtina pačia tiesiausia linija. Galima į universitetą visai nestoti, o galima vėl įstoti 30-ies.
Katalikybė Vakarams yra padovanojusi savotišką pasaulio matymą, kuris leidžia tikėti, jog be ribų galime tobulinti aplinką ir save. Ši viltis pažįstama kiekvienam tikinčiam žmogui, nes ji remiasi į Dievo pažadą, kad tai, kas matoma plika akimi, toli gražu nėra viskas, kas mums yra padovanota. Svajoti verta ir teisinga, o tikėjimas svajones palaiko ir suteikia jėgų jas išpildyti.
Todėl nereikėtų žvelgti į gyvenimą kaip neišvengiamą kelią senėjimo link. Gyvenimas nėra „nuleistas iš dangaus“ – jį kuriame čia ir dabar savo pasirinkimais, todėl svajonėms – visuomet tinkamas metas. Tik nepavarkime svajoti.
Priešingu atveju rizikuotume pasijusti, kaip vienas Marcelijaus Martinaičio eilėraščio herojus.
Šiandieną iš rankų man krenta mintis,
žiūriu, kaip ji krenta, pakolei išnyks.
Apleidžia mane visa tai,
kuo galėčiau dar būt –
nei skauda, nei liūdna, anei graudu.
Lyg mirštu,
lyg stoviu ant kranto stataus,
ir, persmelktas žaibo, staiga pamatau:
koks trumpas gyvenimas – ir ilga
jo pabaiga.
(Marcelijus Martinaitis. „Tie patys žodžiai: Eilėraščiai.“ (Vilnius: Vaga, 1980).
„Koks trumpas gyvenimas – ir ilga jo pabaiga.“ Šiandien atsisakau tuo patikėti. To linkiu ir jums.
Nuotraukos
