Kur buvęs, kur nebuvęs, o tas lemtingas sausio penktadienis atėjo. Ir prasidėjo Studentų ateitininkų Žiemos akademija’25!
Stebiu, kaip per kiemą guviai artėja, vienas po kito, mūs dalyviai. Įsižiūriu atidžiau: pažįstami, ir pirmą kart regimi; ateitininkai, jų bičiuliai, Kauno ir Vilniaus (nors ne tik!) įvairių bendruomenių ir studijų krypčių studentai. Jauni suaugę, drįsčiau pasakyti. Drąsūs. Nes jie atėjo sužinoti, kokias paslaptis slepia kūnas! Kūnas, sutvertas Dievo; kūnas, įgalinantis reikšti meilę; kūnas, kuris yra svarbus.
Taigi – akademijos tema – Šv. Jono Pauliaus II Kūno Teologija. Kai su komanda diskutuodavome, dar pačioje pradžioje, ką norime duoti dalyviams, susidurdavome su tuo, kad kūno teologija yra labai plati; jos, kaip upės, puodeliu (suprask, per tris dienas) neišsemsi. Kokią tad prieigą pasirinkti? Galop nutarėm taip: kviesim doc. dr. Artūrą Lukaševičių, prašydami atverti mums pradžių pradžią: ką reiškia, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą? Ir kaip tas nelemtas nuopuolis pakeitė mūsų – vyrų ir moterų – žvilgsnius į lytiškumą? Tada labai reikėtų dar dozės tos tikros tikros kūno teologijos, Jono Pauliaus II braižo, ir tai mums pristatys studentės S. Pusvaškytė ir N. Giniotytė iš studentų iniciatyvos „Paruošei man kūną“. Dar vienas didelis žingsnis tuo pačiu keliu – kūno teologės Lilijanos Marcinkevičiūtės paskaita apie celibatą – kelią tarp atsižadėjimo ir meilės. Galiausiai, padaryti tai taip reikiamai jungčiai tarp teorijos ir praktikos sumanėme pakviesti Igną ir Ievą Šiugždinius, sutuoktinius, pačius atradusius tai, ką slepia kūnas santuokoje, ir kaip toji kūno teologija gali atverti akis visiškai kitokiam, sakramentiniam, suvokimui apie santuokinę meilę.
Sakysit, rimtos temos. Ir būsit teisūs! Tačiau lengvi keliai prie didžių dalykų juk neatveda. Prisimenu, kaip realiai mūsų tos paskaitos vyko, ir iškart į akį krenta rimti, pasinėrę į temą mūsų visų pusšimčio veidai. Gražūs veidai, ir rankose – užrašinės, rašikliai. Konspektuojamės. Kyla į viršų rankos su klausimais. Ačiū Viešpačiui, kad yra noras šias temas pažinti. Jei mes svajojame apie visuomenę, kurioje, ateitininkiškai tariant, būtų puoselėjamas šeimyniškumo principas, kurio pagrindas – meile, atsakomybe ir pagarba pagrįsti ryšiai tarp vyro ir moters, mums reikia Kūno teologijos, mums reikia suvokti, kad kūnas – nėra priešas, ir taip pat – kūnas nėra stabas. Sveiką santykį su savimi (juk asmenį sudaro ir kūnas, ir siela) ir kitu padės kurti žinios, prie kurių mes turime ateiti. Vyro ir moters vienybės jėga santuokoje, ir tai, kad kūnų jungtuvinė prasmė yra savęs dovanojimas kitam – ir kad asmuo, tas vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties, gali visiški atrasti save tik nuoširdžiai save atiduodamas – kaip dovaną – mūsų laikais nėra kažkas savaime suprantamo.
Bet tai tiesa! Ir tik ji padarys mus laisvus mylėti. Ne naudotis, ne vartoti ar užvaldyti, kaip gviešias mūsų po nuopuolio vis dar pažeista prigimtis.
Na, ir nejaugi mes tik paskaitose leidom laiką? Anaiptol – leiskit, papasakosiu, kas dar vyko Akademijos metu: penktadienio vakare netikėtai kai kuriuos taškus ant i sudėjo arenoje pasirodęs Šv. Tomo Moro klubas su ypač teatrališkais savigynos mokymais (ačiū, Greta ir Simonai!); šeštadienio popietę leidome teminėse darbuotėse: vieni, psichoterapeutės Rinoldos German padedami, gilinosi į tai, kaip galima išgydyti širdies žaizdas; kiti kartu su šauniąja ateitininke Lukrecija atakavo klausimais sesutę vienuolę Evelina Lavrinovičiūtę; tretieji su Lietuvos krikščionių studentų bendrijos (LKSB) vadove Sigita aptarė tuos didžiuosius lūkesčius sutuoktinio beieškant; ketvirtieji su Ingrida Vuosaityte kalbėjo apie kontracepciją kaip ne pasirinkimą. O pagal viską, juk po teminių darbuočių seka neteminės – todėl jau pradėjus jaukiai temti rinkomės dar kartą į kitokias darbuotes, pagal skonį ir norus – kas – pasimatuoti kario aprangą, kas – leistis į meno ar judesio terapiją, kas – kurti poezijos. Vakaro uoga – šokiai, už kuriuos nuo senovinio dūdmaišio iki skambaus būgno dėkavojam Miglei ir Rapolui Urbonams. Kūnai, apie kurių prasmę vis kalbėjome paskaitų metų, pagaliau gavo gerą progą pajudėti…
Dievas, savos valios užmojais mus subūręs į šią Akademiją, leidęs džiaugtis vieni kitais, be to, leido ir dviems naujiems ateitininkams sutvirtinti įžodžiu savo pasiryžimą viską atnaujinti Kristuje – tad sveikiname Deimantę Motiejūnaitę ir Simoną Bansevičių!
Už paramą Ateitininkų federacija dėkoja Lietuvos katalikų religinės šalpos fondui bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai
Nuotraukos
Rugilė Ramoškaitė