Stovyklauti Danguj

Ir vėl šią vasarą Berčiūnuose lakstė ir juokėsi vaikai. Ir vėl šaunus būrys vadovų ruošė žaidimus, kūrė vaidmenis ir rūpinosi, kad tik tie vaikai būtų sveiki ir laimingi stovykloje. Ir taip kasmet, man – jau penktus metus iš eilės. Savo vasarą be Berčiūnų įsivaizduoju, bet tokioje vasaroje gerokai mažiau prasmės, pasiaukojimo ir džiaugsmo. Bet kas, suaugęs ar vaikas, beveik dvi savaites pagyvenęs Berčiūnuose, pasakys, kad kažkas ten kitaip. Gal pušų ir senų namelių atmosfera, gal miego trūkumas, gal kasdienės šv. Mišios, o gal viskas kartu palieka nežemišką įspūdį, lyg ką tik būtum pabuvojęs Danguje. Šių metų Berčiūnų jaunųjų ateitininkų vasaros stovykla „Vilties piligrimai“ ir buvo apie tai – kasmet grįžtam į Berčiūnus pasisemti vilties, kad vieną dieną amžinai stovyklausime Danguj.

Vilties piligrimai

Šiemet vaikai ir vadovai gilinosi į Jubiliejinių metų kvietimą tapti vilties piligrimais. Tai padaryti padėjo turininga stovyklos programa: kasdienės katechezės ir šv. Mišios, pamokėlės ir dienos žaidimai, vakaro programos ir dienos aptarimai per naktipiečius. Ar svarbiau pasirūpinti, kad piligriminės kelionės metu netrūktų muzikos, ar meilės artimui? Ar gali mažas piligrimas pakeisti didelį pasaulį? Ką dovanoja Šv. Dvasia? Kaip švęsti patyrus Dievo gailestingumą išpažinties sakramente? Ar sunku iš tikrųjų leistis į piligriminį žygį? Ar meilė viską nugali? Kaip fiziškai pasiruošti piligriminei kelionei? Kodėl visada geriau rinktis gėrį? Už ką galima dėkoti? Paklauskite stovyklautojų:)

Mažuosius piligrimus ugdė visa stovyklavietės aplinka. Netikėtai užklupęs lietus mokė ištvermės, šaltas vanduo rytiniame duše skatino aukotis ir palikti daugiau šilto vandens kitiems, ne visada gausus pietų ar vakarienės stalas leido dalintis, kartais vėluojanti programa ugdė kantrybę. Po dešimties stovyklos dienų namo vaikai grįžo neabejotinai padidėjusia širdimi.

Vadovų stovykla

Dažnai pasigirsta nuostaba, kad vadovai savo atostogų dienas aukoja vaikams užuot jas praleidę kaip nors kitaip, atostogiškiau. Bet man atrodo, kad didesnė auka būtų nevažiuoti į Berčiūnus. Ir taip yra todėl, kad vadovai stovykloje ne tik dirba. Vienu metu vyksta ir vaikų, ir vadovų stovykla. Ir vėl nežinau kodėl – greičiausiai kaltas miego trūkumas ir didelė Dievo malonė – bet taip lengva vos per dvi savaites užmegzti gyvenimo draugystes. Žvilgsnis ta pačia kryptimi – aukščiausios rūšies draugystė, kuriai išsivystyti gali prireikti viso gyvenimo, bet Berčiūnuose tokią draugystę pasiekti užtenka dviejų savaičių. Tai įrodymas, kad čia tikrai paragaujam Dangaus. Tiesa, labai pavargstame, bet paliekame Berčiūnus jau svajodami, kaip čia vėl sugrįšime kitą vasarą.

Stovyklauti Danguj

Yra tokia berčiūniška tradicija – atidaryti stovyklą su vadovų daina, kuri papasakotų arba primintų vaikams, apie ką yra Berčiūnai. Šiemet pirmos stovyklos pamainos vadovų komanda pasitaikė itin kūrybinga ir sukūrė dainą pavadinimu „Stovyklauti Danguj“. Į ją sudėjome viską, apie ką mums yra Berčiūnai: draugai, nameliai, Sanžilės upė, maistas, pušys, bet svarbiausia – vieta, kur galima išmokti dorai gyventi, kur visi vienas kitam mokosi padėti, kur suprantame, kad „piligrimai mes esam ir viltį mes nešam stovyklauti Danguj“.

Už paramą Ateitininkų federacija dėkoja Lietuvos katalikų religinės šalpos fondui bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai