Stasys Šalkauskis, tolimas ir artimas

Skaityti Stasio Šalkauskio tekstus gali būti nelengva. Ne todėl, kad būtų rašęs ypatingai neaiškiai ar užgriozdinęs sakinius painiu filosofiniu žargonu. Paprasčiausiai mums, postmodernybės žmonėms, gerokai artimesnis kandžiai pakeltas lūpų kampas, nei pakylėtas šalkauskiškas svarstymas, vedantis prie raginimo realizuoti krikščioniškus ir bendražmogiškus idealus tautos kultūroje. Šalkauskis su aistringu rimtumu rašė apie dalykus, apie kuriuos facebooke šiandien dažniausiai rašoma su ironija – jei rašoma apskritai. Galbūt jo nepatogus atsisakymas prabilti mūsiškuoju registru rodo Šalkauskį iš tikrųjų turint, ką mums pasakyti.

Šiaip ar taip, nei Lietuva, nei ateitininkija nebūtų, kokios yra, jei nebūtų buvę Stasio Šalkauskio. Jis gimė 1886 metais, subrendo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Viena koja buvo lyg naujosios lietuvių inteligentijos dvasios koncentratas – tvirtai įsipareigojęs lietuviškumui ir katalikybei, tačiau drąsiai, netgi viltingai žvelgiantis į modernizaciją ir tautinės Lietuvos projektą. Iš kitos pusės – Barboros Goštautaitės sūnus, vienos žymiausių Lietuvos didžiosios kunigaikštystės giminių palikuonis, kraujo ryšiais susietas ir su Didžiuoju kancleriu Albertu Goštautu, ir su 1863 m. sukilime dalyvavusia bajorija, norėjusia atkurti senąją, unijinę Lietuvą.

Pirmą kartą su Šalkauskiu susidūriau antrame politikos mokslų studijų kurse. Man reikėjo parašyti rašto darbą dalykui „Lietuvos politinės minties istorija“. Pasirinkau rašyti apie Šalkauskį ir jo požiūrį į patriotizmą. Radau žavią – žavią! – tarpukarinę manierą, alsuojančią ir iš ateitininkų vėliavų, Basanavičiaus barzdos ir kaunietiško art deco; priklausančią dingusiam, sovietinės okupacijos į šukes sudaužytam pasauliui; primenančią man tuos kelis brangius tarp tų šukių išgyvenusius tarpukario žmones, kuriuos dar spėjau pažinti ir pamilti. Radau svarstymus apie tautinį lietuvių individualumą, kuriems būdinga, jog paties svarstytojo asmenybė spinduliuote spinduliuoja išskirtinai lietuvišką dvasią, persisunkusią to tautinio individualumo. Radau karštą troškimą kiek tik įmanoma atsiriboti nuo mąstymo išankstiniais paruoštukais ir siauraprotiškomis klišėmis; radau plačiai ir giliai žvelgiantį filosofą, veikiau vengiantį dėstymo sausumo, nei sudaryti įspūdį, kad jis per daug linksta į poetizavimą. Radau nuoširdžią aistrą tiesai.

Praeitais metais pasirodžiusi Ritonės Šalkauskienės knyga „Šalkauskių gyvenimų tėkmė“ – tai galimybė pamatyti ne tik Šalkauskį filosofą, bet ir Šalkauskį žmogų; pamatyti jį kaip vieną grandį ilgoje giminės istorijoje. Šalkauskio tekstus skaičiusiems prieš akis stovės Šalkauskis profesorius su akiniais ir barzdele; jiems bus smagus netikėtumas pamatyti Šalkauskį gimnazistą – liekną, susikaupusį nuotraukai, bet vis tiek, rodos, kiek užsisvajojusį pailgo veido jaunuolį. Taip žvelgti galėtų moksleivių ateitininkų akademijos dalyvis.

Knygos autorė Ritonė Šalkauskienė – Stasio Šalkauskio sūnaus Juliaus (1931-2018) žmona. Jai buvo prieinamas didžiulis, kelių kartų sukauptas giminės archyvas. Tad knyga tikrai gausi nuotraukų – joje pasakojama ne tik žodžiais, bet ir iškalbingais vaizdais.

Man įdomūs pasirodė Stasio Šalkauskio sūnaus Juliaus atsiminimai apie tėvą:

„Šaltos žiemos rytais, kol sušildavo kambarys, aš įlįsdavau pas jį po antklode į lovą, žinodamas, kad tuo metu išgirsiu ką nors įdomaus. Vaikiškų pasakų nei Jis, nei Mama, kiek atsimenu, man nesekdavo. Užtat Tėvas pasakojo daug įvykių ir įspūdžių iš savo jaunystės, iš gyvenimo Samarkande, apie to krašto įpročius ir vaizdus, apie I pasaulinį karą, nepriklausomybės kovas, o dažnai – ir pasaulinės literatūros šedevrų siužetus, pritaikydamas vaikiškam mano supratimui. Taip sužinojau apie Vilių Telį, karalių Lyrą, Adomo Mickevičiaus poemas, kai kuriuos eilėraščius ir t. t. Daug ką iš tų pasakojimų buvau užmiršęs. Žymiai vėliau, skaitydamas tuos veikalus, stebėdavausi, iš kur apie juos aš tiek daug žinau.“

Julius Šalkauskas taip pat atsimena jų namuose lankiusis daugelį žymių to meto intelektualų, tokių kaip Pranas Delininkaitis, Antanas Maceina, Levas Karsavinas. „Pasėdėdavau profesoriams ant kelių, – rašo Julius Šalkauskas, – patampydavau už barzdų, kaip ir dera išdykusiam vaikui.“

Gal nebus pernelyg netikslu sakyti, kad ateitininkai Šalkauskiui buvo beveik tokie pat svarbūs, kaip jis pats – ateitininkams. Šalkauskis – ir veiklus ateitininkijos, kurią laikė būsimu Lietuvos elitu, ugdytojas, ir knygos „Ateitininkų ideologija“ autorius. „Pritaikyti visą mūsų auklėjimą prie aukšto tautos idealo, ir nuo jo vykdymo pareina visa mūsų ateitis,“ – dabar skamba pakylėtai, kai kas sakytų – fanatiškai. Šalkauskiui idealai visada buvo svarbesni nei apčiuopiamybė. Jis skausmingai išgyvendavo dėl inertiško daugumos abejingumo – tačiau amžininkai atsimena, kad net ir tada Šalkauskis stengdavosi išlaikyti linksmumą.

Knygoje aprašomas puikiai grakštų Šalkauskio tiesumą parodantis pavyzdys: jį piktindavę tarpukariu tarp jaunimo plitę „modernūs šokiai“. Kas tuo metu buvo modernūs šokiai? Greičiausiai – porose šokami tango ir fokstrotas. Šalkauskio akimis jie buvo nesuderinami su geru ateitininko vardu. Gavęs kvietimą į ateitininkų renginius, Šalkauskis klausdavęs ar po oficialiosios dalies bus pratęsimas su „moderniais šokiais“. Jam buvo atsakoma, kad ne. Tad kvietimą jis priimdavo ir paaukodavo pinigų renginio išlaidoms. Nevisada į renginį nueidavo. O kai nueidavo – pasilikdavo tik pirmojoje renginio pusėje, kurioje vykdavo, pavyzdžiui, paskaita. Pramoginėje dalyje po to niekada nepasilikdavo – sakėsi nenorįs „būti policininku-prižiūrėtoju.“ Žodžiu, jei jau šokiai vyktų, jis buvo nusprendęs geriau jų nematyti.

Gal kai kam bus sunku tai suprasti. Bet esmė štai kame: Šalkauskis buvo subrendęs ir įsišaknijęs kultūroje, kurioje santykis su savo kūnu – gerokai kitoks, nei įprasta mums. Tai puikiai atskleidžia epizodas, kai Julija Paltarokaitė, būsimoji Šalkauskio žmona, per 1927 m. Kūčias lankėsi Šalkauskio tėvų namuose. Proga buvo išnaudota susipažinimui su šeima. „Po vakarienės Stasio motina atsisėdo svetainėje prie fortepijono ir pradėjo skambinti valsą, – savo atsiminimuose rašo Julija. – Buvau nepaprastai nustebinta, kai Stasys paprašė mane su juo pašokti. Niekuomet Kaune per balius nebuvau mačiusi jo šokančio ir negalėjau įsivaizduoti, kad jo orumas tai leidžia. Kadangi pati labai mėgdavau šokti, tai tas netikėtumas nuteikė maloniai.“ Paaiškėjo, kad Šalkauskis šoka tik šeimoje Šiauliuose ir niekur kitur.

Tačiau aptariant knygą „Šalkauskių gyvenimų tėkmė“ nereikia per daug nukrypti į detales. Bendras įspūdis – Šalkauskis ne tik kalbėjo ir rašė registru, kurį mes iš savo akiračio esame beveik pametę. Jis juo gyveno. Visa, kas mums atrodo kaip patosas ar perlenkimas, buvo su juo neatskiriamai suaugę. Jo kasdienybė neatrodo kasdieniška – bent XXI a. Lietuvos gyventojui. Tad žiūrėti į Šalkauskį – ir įkvėpia, ir baugina. Įkvėpia, nes rodo, kad realybė gali būti kitokia. Baugina, nes primena, kaip toli nuo Šalkauskio idealų apsigyvenome. Mūsų kasdienybė yra perpildyta socialinių tinklų isterijos, pasyvios (daugiau ar mažiau) agresijos ir purvo, keiksmažodžių ir vulgarių troškimų rodymo, esame, neišverčiamais T. S. Elioto žodžiais „distracted from distraction by distraction“ – nuo vieno išsiblaškymo atitraukiame save kitu. Galbūt jaučiame, kad tame esama šio to žeminančiai gyvuliško, tačiau dėl įpratimo mums sunku įsivaizduoti, kaip atrodytų kitoks gyvenimas. Idealo nušviestas Šalkauskio pasaulis iš tikrųjų yra akinančiai žmogiškas.

Prieš keletą metų apsilankęs Ritonės Šalkauskienės vis dar puoselėjamuose Šalkauskių namuose, nustebau nuotraukose pamatęs pažįstamą veidą. Pasirodo, Stasio Šalkauskio sūnus Julius man buvo pažįstamas, kaip vyresnio amžiaus vyras, kurį vaikystėje sekmadieniais vis matydavau Mišiose. Pasirodo, Šalkauskio pasaulis – ne toks jau tolimas. Ir Ritonės Šalkauskienės knyga jį priartina dar labiau.

Knygą galima įsigyti Ateities leidybos centre už ypatingą kainą – tik 35 Eur, rašant mums el. paštu: zurnalas@ateitis.lt, užsakymus siunčiame į visus Lietuvos ir pasaulio miestus, įskaitant ir JAV.

Taip pat knygą galima įsigyti Vilniaus ir Kauno katalikiškuose knygynuose, o greitu metu jau ir knygos.lt.