Skurdas – proga plisti nevilčiai ar ugdyti dorybę?

Sugrįžus mintimis į vaikystę, iškyla vienas ypatingas prisiminimas. Mes gyvenome užmiestyje, o mano tėtis turėjo traktorių. Tuo metu, prieš penkiolika ar daugiau metų, dar nebuvo jokių centralizuotų atliekų surinkimo priemonių, patvirtintų normų ar institucijų, besirūpinančių kiekvieno gyvenamojo namo šiukšlių surinkimo tvarka, ypač kaimo vietovėse, taigi šiukšles į sąvartyną už miesto išveždavome paprastuoju būdu – traktoriaus priekaboje. Tėtis, kurio didžiausias nuopelnas šiame darbe buvo vien tas, jog jis turėjo traktorių. Pasakydavo kaimynams, kada jiems sukrauti savo šiukšlių maišus į traktoriaus priekabą, ir, surinkęs ne vien mūsų, bet ir aplinkinių namų ūkių turtą, išveždavo viską į sąvartyną. Mane, dar mažą vaiką, jis visad kviesdavo važiuoti kartu, pasisodinęs traktoriaus kabinos viduje, juk mūsų laukdavo įdomi kelionė, savotiška misija, kai surinktus maišus turėjome vežti į retai žmogaus užklystamą ar pažįstamą vietą, esančią toliau nuo miesto, giliai miške – į sąvartyną. Ne visi turėjo leidimą įvažiuoti į teritoriją, bet tėtis turėjo. Be to, turėjome nustatytą konkretų punktą, tam tikrą vietą, kur galėjome išmesti šiukšles. Mane, dar vaiką, viliojo ir stebino matomi vaizdai, savotiški šiukšlių labirintai, milžiniškos jų krūvos. Tai buvo tarsi atskiras pasaulis, iškreipta tikrovė, atrodanti kaip žaidimas, kurio aplinką kūrė ankstesnę turėtą vertę praradę, jau išmesti daiktai. Vaiko akimis aukštose šiukšlių krūvose buvo pilna pačių keisčiausių dalykų: kartais bauginančiai atrodančių buities daiktų, jau pajuodusių nuo smėlio ir purvo, kartais sutrešusių ir supuvusių maisto likučių, aibė deformuotų, transformacijas patyrusių pakuočių ir visokių rakandų. Man labai patikdavo ta kelionė – nuoširdžiai laukdavau, kada tėtis pakvies važiuoti kartu. Ir ne tik dėl to, kad smagu važiuoti traktoriuje, iš viršaus viską matyti, o dėl to, kad tenai – tarp krūvos šiukšlių – galima buvo atpažinti žinomus daiktus, kurie jau prarado vertę, jau patyrė pabaigą. Dar labiau man įsiminė žmonės, kurie dirbo tose šiukšlių krūvose, tirdami, rūšiuodami ir naršydami, besidžiaugiantys toje pabaigoje atradę paskutines daikto vertės ir panaudojimo galimybes. Iki šiol, nors sąvartynas iškeltas, o aš užaugau, dažnai kažką pirkdama įsivaizduoju, kaip tas daiktas ar jo pakuotė atrodytų tame labirinte.  

Požiūris į vartojimą formuojasi ne tik vaikystėje, jį kuria ir mokykla, informacija apie rūšiavimą, tvarumą, klimato problemas, kitų žmonių pavyzdžiai ir elgsena, įvairios patirtys. Vartojimo ribojimas perkant prekes ar paslaugas, kurios neatsiduria šiukšlynuose fiziniu būdu, dažniausiai asocijuojasi su ekonomikos sulėtėjimu, infliacija, savo poreikių apribojimu, iššūkiais, sunkmečiu, finansinėmis problemomis, tik retkarčiais minimas vienas iš pozityvių aspektų – kova prieš išteklių ir resursų eikvojimą bei klimato kaitą. Labai nedaug kalbama apie sąmoningą vartojimo ribojimą – kaip solidarumo su skurstančiais išraišką. 

Dar vienas prisiminimas. Prieš šešerius metus savanoriavau Kirgizijoje vykusioje vaikų stovykloje. Savanorystė buvo paremta teminių vaikų stovyklos užduočių atlikimu, laisvalaikio praleidimu dirbant su 10-16 metų vaikais. Viena stovyklos pamaina truko 2 savaites, vėliau vaikai pakeisdavo vieni kitus ir atvykdavo kita vaikų grupė. Labiausiai įsiminė vaikų paprastumas ir išradingumas, neturint ar trūkstant priemonių, sukurti veiklas, žaidimus. Ant akmenukų piešiami paveikslai, iš medžio šakų kuriamos sudėtingiausios konstrukcijos, niekas nežaidžia po vieną, nes vienas,  neturėdamas priemonių, tu nepažaisi. Tau reikia kito. Žaidimas įvyks, jei bus kitas vaikas, su kuriuo sukursi pasaulį, sugalvosi ir įkūnysi istorijas, pasiskirstysi vaidmenimis, net jei nebus daugumos priemonių, tinkamų žaislų. Stovykloje, kurioje trūko žaislų, visi jautėsi įtraukti į žaidimą. Kūryba gimė stokoje. O vienintelis individualus vaikų užsiėmimas buvo rašybos pratimai ir spalvinimas knygelėse. Ten buvo dvi sesutės – Karina ir Angelina. Jos buvo tokios smulkios, kad man nuolat kilo klausimas, ką jos veikia čia tarp dešimtmečių. Jas galėjai nešioti, pasisodinti ant kelių, jų kūno sudėjimas buvo kaip šešiamečių. Tik vėliau man pasakė, kad vienuolės misionierės, kurios ir organizavo šią stovyklą, sesutes rado apleistuose namuose, vos ne griuvėsiuose, kuriuose ožkos ir avytės gyveno toje pačioje patalpoje kaip tie vaikai. Jos buvo skurde rastos ir varge gyvenusios mergaitės, kurių neatpažinau. Ne visas skurdas yra matomas. 

Lietuvoje taip pat yra daug skurdo, didelė dalis jo lieka nematoma, nors statistika skelbia, kad kas penktas šalies gyventojas skursta. Kylant infliacijai ir augant kainoms gyventojų perkamoji galia vis labiau mažėja. Ekonomikos apžvalgininkai baugščiai dairosi, nes nenori gąsdinti, kad lėčiau besisukantis ekonomikos ratas nesulėtėtų dar labiau, vartojimas reikalingas, kad būtų išsaugotos darbo vietos, kuriamos prekės ir paslaugos generuotų pajamas, kurios pasiskirstytų namų ūkiuose, tačiau finansiniame sektoriuje pastebimos tendencijos nedžiugina. Žmonės ima taupyti keliais procentais mažindami išlaidas maisto produktų krepšeliui arba vienus produktus keisdami šiek tiek pigesniais, rečiau lankydamiesi kavinėse ir restoranuose, atsisakydami nebūtinų paslaugų. Šioje situacijoje dar neminimos energetikos kainos, kurios vis dar mistifikuotai primena apie žiemą išaugsiančias išlaidas. Kiekvienas pinigus išleidžiantis asmuo vis labiau priverstas iš naujo įvertinti savo išlaidas, o tas vertinimas gali kelti įvairias emocijas. Negaliu leisti sau tiek, kiek praeitais metais, nors dirbu ne mažiau. Kai baigėsi pandemijos laikas ir atsirado vis daugiau galimybių ir pasirinkimų, jų realizaciją turiu palikti ateičiai, nes dabar verta taupyti. Dirbu, tačiau skurstu… Šios ir kitokios mintys talpina platų spektrą emocijų, ir kai kurios iš jų atspindi netgi teisingo pykčio ir pagrįstos neteisybės jausmą atsižvelgiant į tai, kad skurdo rizikos grupėje yra ne vien senjorai ar vienišos mamos, auginančios vaikus, bet ir dirbantys asmenys, taip pat 18-24 metų jaunimas. 

Darbas, kurio transcendentinę prasmę savo enciklikoje „Laborem Exercens“ pažymėjo šventasis popiežius Jonas Paulius II, yra skirtas žmogui ne tik realizuoti savo turimą potencialą, keisti esamą tikrovę sferoje, su kuria yra susijęs, tačiau ir sukuria galimybes žmogui jo pasirinktu būdu realizuoti orumą, tinkamai save reprezentuoti, parodyti save taip, kaip nori. Kaip galima oriai ir tinkamai save parodyti, jei negali leisti sau vienokių ar kitokių dalykų, trūksta lėšų net ir būtiniausioms prekėms, o prieš ką nors perkant galvoje verda diskusija – pirkti ar pataupyti. Negalime oriai jaustis, jei mums trūksta lėšų maistui, higienos prekėms, vaistams, rūbams, kitoms paslaugoms. Kita vertus, mąstant apie tinkamą savo orumo išorinę reprezentaciją (nes vidinė reprezentacija vyksta moralinio sprendimo metu), galima susidurti su nesibaigiančių poreikių sąrašu, ko reikia, kad tinkamai save pristatyčiau kitiems. Socialinių tinklų ir vaizdų vartojimo amžiuje tai tampa itin aktualu ir skausminga. Dažnai tuos, kurie „tinkamumo“ kriterijų neatitinka, mes bent jau pasąmoningai nustumiame į niekam neįdomių, prasčiokų, vargšų, žemesniųjų paribį. Tačiau be emocinio kitų nustūmimo ar „priskyrimo“ visuomenės kategorijoms, be nerimo dėl savęs pačių šiame tekste norisi užduoti konkretų klausimą – ką aš galiu padaryti skurdo akivaizdoje? Ar emocinės išraiškos, liūdesio, pykčio ir nepasitenkinimo užtenka, kokia mano asmeninė pozicija skurdo akivaizdoje?

Trečiasis ir jau paskutinis prisiminimų inkliuzas apie auksinį miestą Dubajų. Tai sėkmingos naftos eksploatacijos išdavos rezultatų pilnas miestas, kurio gatvėse netrūksta paauksuotais automobiliais važiuojančių milijonierių ir verslininkų. Nors dažniausiai klausiama apie prabangą, kokią galima patirti šiame mieste, mano, kaip keliautojos, žvilgsnis krypo į tai, ko ieško pats žmogus. Šeichų ieškotojai susiras savuosius princus, tačiau jei ieškai patiriančių nelygybę, vargą, skurdą ir išnaudojimą, tam tikrą šiuolaikinę vergovę, lengvai pamatysi ir juos. Per trumpą gyvenimo šiame mieste laikotarpį sutikau imigrantų iš Pietryčių Azijos, nuolat klaususių, kaip atrodo būstas, kuriame gyvenu. Ar galiu nupasakoti išplanavimą, kokie daiktai ir kambariai yra, parodyti nuotraukų arba pakviesti į svečius. Žmonės, su kuriais susidūriau darbe, nuoširdžiai klausė, ar turiu svetainę (ją vadina kambariu su televizoriumi), kaip ji atrodo, kokio dydžio yra, ir prašė, kad pasikviesčiau kada nors juos į svečius. Kažkam ir toks kambarys yra prabanga. Ir ne vienetams, o milijonams žmonių. Mano draugė negalėjo apsipirkti prekybos centre pamačiusi, kaip kasininkė vidutinio amžiaus vyrui skaičiuoja į plastikinę dėžutę įpiltą sultinį, kuriame marinavosi mėsa. Jis negalėjo nusipirkti mėsos gabaliukų, todėl tepaprašė jam pasverti kelis samčius sultinio. Materialinis nepriteklius yra skaudus net ir stebėtojui, tačiau emocinės atjautos ir atodūsio neužtenka. Kadangi nepriteklius turi labai konkrečią ir aiškią išraišką, negalime būti vien stebėtojais. Atsakymas į skurdą irgi turi būti konkretus visuose lygmenyse – asmeniniame, visuomeniniame, valstybiniame. 

Ne vien Finansų ministerijos ar Vyriausybės pareiga yra reaguoti į statistikos rodiklius ir neslopstančią skurdo rizikos problemą. Moralinis įsipareigojimas kiekvienam asmeniui, ypač tikinčiam, kyla ten, kur yra pastebimas gėrio trūkumas, kur yra negera situacija. Atsakas į skurdo problemą gali būti įvairus – tai asmeninio vartojimo peržiūra, įsivertinimas, privačių taisyklių ir nuostatų koregavimas, pavyzdžiui, neiti į paslaugų vietas ar restoranus, kuriuose kainos yra išpūstos, o prekių ar paslaugų įsigijimas yra labiau įspūdžio vaikymasis nei adekvatus poreikis. Turiu keistą mintį, kad solidarumo su skurstančiais asmenimis išraiška gali būti sąmoningas pasirinkimas patirti stoką – atsisakant kažko įprasto, ką galbūt ir galime sau leisti, bet apribojant asmeninius poreikius dėl tų, kurie neturi pasirinkimo. Sąmoningas stokos pasirinkimas įžemins. Visuomenės audinio nesujungs kompensacijos, nes visada bus mokėtojai ir gavėjai, paskirų grupių nesujungs išmokos, didesni mokesčiai, ekonominiai paskaičiavimai, kurie visada turės dvi viena kitą nusveriančias svarstyklių lėkštes. Skurdo mažiau gali būti kuriant horizontalų tinklą, o ne vertikalų galios balansą tarp kompensacijas mokančių ir jas gaunančių. Horizontalusis tinklas – tai ne tik dalinimasis, aukojimas paramos organizacijoms, tai mano sąmoningas apsisprendimas įvertinti savo kasdienio gyvenimo situacijas užduodant klausimą – ar galiu čia patirti stoką? Galiu šito atsisakyti? Sąmoningas stokos pasirinkimas leis ne vien kitaip pažvelgti į skurdą, įvertinti taupymo privalumus, bet ir atvers lobius ugdant saiką, mokantis gyventi kažko trūkume ir kartu materialiniame ribotume įžvelgti galimybę gyventi ryškiai, kūrybingai, patiriant dvasinę pilnatvę.